El. laiškas: Rave! Manau išreikšiu daugumos jausmus: aš jaučiu didelį nusivylimą… Ką su juo daryti?
Atsakymas: Paskutiniąją kongreso dieną nekart girdėjau, kad dauguma vylėsi šiame kongrese įsiveržti į dvasinį pasaulį ir koks nusivylimas juos dabar užvaldė! Pasakysiu iškart:  asmeniškai aš esu nustebintas praėjusio kongreso rezultatų. Ne rekordiniu dalyvių skaičiumi, teigiama spaudos reakcija, o vidiniais kiekvieno dalyvio ir pasaulinės grupės pasikeitimu, išaugimu. Žmonės pirmą kartą pajuto tokias būsenas, kurių nebūtų pajutę po vieną. Jie aiškinosi svarbius vidinius dalykus.
O dabar apie viltis: jei jūs būtumėte vylęsi pasiekti tikrąjį dvasingumą, norą duoti ir meilę artimui, tai nebūtų jokių nusivylimų, nes galimybę duoti ir mylėti jūs turite visada, ir niekas jos nei duoda, nei atima. Pirmoji dvasinė savybė – Bina, „chavec chesed“ (buvimo aukščiau egoizmo) siekimas, pojūtis ne savo nore. Jei jūs būtume siekę to, tai jums nebūtų svarbu, kokia jūsų būsena, nes viskas ateina iš Kūrėjo, ir tik Jis sprendžia pagal savo planą, kas atsitiks su kiekvienu iš mūsų. Ir reaguotumėte į visa tai tik džiaugsmingai, nes būtumėte Kūrėjo valdžioje, davimo savybėje.
Machsomą praeina tas, kuris pabėga nuo egoizmo ir sutinka su bet kokiomis sąlygomis, kad tik išsilaisvintų nuo jo, sutinka su sąlyga „Visi kaip vienas“ (kaip vienas žmogus su viena siela – noru) ir su laidavimu „Vienas už visus ir visi už kiekvieną“.  Nė vienas iš mūsų neturi jėgų atsiplėšti nuo egoizmo. Iki šiol kalbėjome apie jį, bet negalėjome tiksliai jo atpažinti savyje, nes kalbame apie savybę, kuri neleidžia mums įeiti dvasingumą – davimo savybę. Mes nesugebame įvardinti, kas yra egoizmas ir kur jis mumyse. O jis slepiasi mumyse lyg žaltys, negalime tiksliai jo nustatyti, nuolat jį painiojame su kitomis savybėmis. Tik nusivylimo skausmas, kaip ir ligos skausmas, padeda nustatyti egoizmą, suprasti, kad jis – ne geras, o blogas valdovas, faraonas, nusivilti tiek, kad neapkęstume jo ir norėtume tik vieno – atsiskirti nuo jo. Tačiau norėdami pasiekti tokią nusivylimo būseną, pirmiausiai turime visi savo egoizmu (lo lišma) siekti jos, ir dėl to aš sužaidžiau prieš kongresą, pažadėdamas, kad „Mes išeiname iš Egipto“. Visi buvo įsitikinę, kad taip ir įvyks. Jei nebūtų buvę tokio įsitikinimo, tai nebūtume ir taip nusivylę, nebūtume galėję nustatyti savyje to blogio (faraono), kuris neleidžia pakilti iki davimo savybės. Kad sukelčiau šį blogį, kongreso pradžioje pareiškiau, kad visi privalome pasiekti susivienijimą, kad visas darbas kongrese turi vykti, įsigilinant į save ir savo santykį su draugais. Vietoje laukiamo „dangaus atvėrimo“ iškart patyrėme kritimą, atšalimą.
Kvietimu ieškoti susivienijimo ir pakilimo aukščiau savęs, savo Aš, aš norėjau parodyti kongreso dalyviams, kad tam mes dar nesame pasirengę. Dėl šio pojūčio dalyviai pateko į aklavietę. Viena vertus, labai džiaugiausi tokia „blogio supratimo“ būsena. Kita vertus, baiminausi, kad grupė nesugebės per tokį trumpą laiką išeiti iš šios būsenos. Mes, kaip ligonis, kuris pajutęs skausmą turi suprasti, kad jis serga, o po to pradėti gydytis, padedant gydytojui – Kūrėjui. Be to, 30-40 proc. kongreso dalyvių buvo naujokai, kurie iš vis nesuprato, kas su jais vyksta. Todėl buvo nuspręsta suduoti vieną smūgį faraonui – jūsų egoistinėms viltims – ir pakilti aukščiau jų. Tačiau būtent šie procesai, kuriuos išgyvenome, ir rengia mus perėjimui, ne egoistiniam pripildymo atskleidimui, o davimo galimybės, tikrojo susijungimo  atskleidimui  „kaip vieno žmogaus su viena siela“, esant laidavimui.
Kongreso rezultatas – pirmasis smūgis Faraonui – jūsų savimeilei, egoistinėms viltims „prasiveržti per Machsomą“ ir gauti Aukštesnįjį pasaulį, kaip ir šį pasaulį sau, savo noruose, savam pripildymui. Baal Sulamas rašo, kad žmogus, pasiekęs dvasinę ribą, įsitikina, kad dvasinis pasaulis jam nepriklauso ir tik tada pramuša klipa – ribą ir įgyja davimo savybę. O mūsų nenoro atskleidimas įvyko tuoj pat, dar pačioje pirmoje paskaitoje, pačioje jos pradžioje man pasakius, kad vietoje išorinių veiksmų turime įsigilinti į save, į ryšį tarp mūsų, laidavimą, – ir visi iškart sustingo! Išlindo mūsų egoizmas. Tačiau šis blogio atskleidimas irgi didžiulis pasiekimas, kurį lėmė būtent mūsų vienybė (dienos šventumas).
Kongrese supratome, kad Faraonas – mumyse, o ne išorėje. Ir jis gavo pirmąjį smūgį – mūsų nusivylimą kongreso rezultatais. Mes manėme (mes – tai Faraonas), kad gausime kažką savyje, o negavome nieko. Tai ir yra pirmasis smūgis Faraonui, mūsų egoizmui. Mes supratome, kad egoistiniuose noruose nieko negausime. Dabar esame pajėgesni nustatyti, kokiose savybėse turi atsiskleisti dvasingumas.  Suprantame, kad ne Faraone geriau suprantame, ką reiškia galvoti apie aukštesnįjį. Tai reiškia galvoti ne apie save. Kiekvienas iš mūsų drebėjo iš nekantrumo, kada gi įvyks stebuklas ir jis gaus, kaip ir viską šiame pasaulyje, taip ir dvasinį pasaulį – sau! Atsirado būtinybė atsiplėšti nuo to, kas suteikia tokį nusivylimą. Tai ir yra egoizmo atsisakymo pradžia. Mes brangiai sumokėjome už šią pamoką, tačiau ji kainuoja kur kas daugiau, nes būtent nusivylimas, smūgis savimeilei, egoizmui, viltims gauti ir yra tas didysis įgijimas, kurio galime norėti. Aš džiaugiuosi, matydamas nusivylusius egoistus.
Dabar belieka suprasti, kas įvyko. Dėl skirtingo pasiruošimo vieni iš jūsų tai supras protu, kiti dar patirs pojūčiais keletą nusivylimų ir tik tada įsisąmonins. Tačiau išvada bus viena – žmogus nuolatos nesies savęs su egoizmu. Būtent šis smūgis nepateisintiems (egoistiniams) lūkesčiams padės pradėti atsiskyrimą nuo jo (faraono)! Galbūt reikės daugiau smūgių, tačiau jie bus panašūs į šį, patirtą kongrese. Galbūt mes sugebėsime juos praeiti ne tik kongresuose, bet ir kasdieniniame virtualiame ryšyje, šiame pojūtyje, kurį visi kartu įgijome. O kol kas panorėkime tik vieno – atsisakyti egoizmo, kaip vienintelio blogio ir nuo „savęs“ pakilti prie noro duoti. Kūrėjas įteikė mums didelę dovaną! Nėra nieko kito, tik Jis!
Rašykite, užduokite klausimus pamokose. Aš apgaudinėjau ne jus, o jūsų egoizmą.
Su meile! Ravas.

Dvasinio kelio pradžioje žmonės dar negali atpažinti, kas su jais vyksta. Patiriami pojūčiai jiems ir yra tiesa.
Jie nesugeba pažvelgti į save iš šalies ir atskirti išorinį poveikį iš Kūrėjo. Jiems dar nesimato „laboratorijos“, kurioje jie yra, sienų.
Veikiamas malonumų noro žmogus automatiškai reaguoja į tai, kas vyksta: šokinėja iš džiaugsmo arba, priešingai, puola į nusivylimą. Jis palaidotas po savo egoizmo būsenomis.
Tačiau dirbdamas su savimi ir vienydamasis su grupe, žmogus atskiria save nuo savo noro ir įgyja galimybę analizuoti: kokios jo būsenų priežastys, koks jo santykis su grupe, studijomis ir Kūrėju.
Užuot jautęsis bandomuoju gyvūnėliu, jis pereina į Kūrėjo pusę, kuris parodo jam, ką su juo daro.
Dėl to žmogus tampa žmogumi – pakyla virš savo noro gyvūninio lygmens į žmogiškąjį lygmenį.
Dabar jis supranta, kad nemalonios būsenos, kai jis nejaučia jėgų, šviesos ir įkvėpimo, skirtos tam, kad pritrauktų jo dėmesį į Šaltinio, į Kūrėją.
Kodėl gi Kūrėjas juos siunčia? Kad priartėčiau prie Jo prašydamas. Tik taip Jis gali mane išbudinti.
Juk malonūs pojūčiai privers mane pamiršti apie Jį, o tuštuma, priešingai, kelia klausimus. Aš noriu žinoti, kodėl man daro blogai, ir visiškai nesidomiu, kodėl man duoda gėrį.
Štai kodėl pabundu esant bėdoms – ir tada turiu suprasti, kad tai Kūrėjo šūksniai. Taip Jis man rodo, kad priklausau nuo Jo, ir kviečia pas Save, kad kartu stotume priešais Faraoną.
Tada imu suvokti, jog blogio nėra, ir dėkoju už „blogį“ lygiai taip, kaip už gėrį, ir netgi labiau – juk būtent jis padeda man tobulėti, priartėti prie Aukščiausiojo ir iš jo reikalauti ištaisymų.
Jeigu žmogus yra teisingoje pozicijoje vertindamas savo būseną, jeigu pojūtis jam – analizės objektas, tai jis įgyja tikėjimą aukščiau žinojimo, kuris visada leidžia jam eiti pirmyn.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas: Ar gali žmogus, kuris ką tik susipažino su kabala ir pirmą kartą atvyko į kongresą, prisijungti prie jo?
Atsakymas: Nesvarbu, kokiame lygmenyje yra žmogus – jis įsijungia į bendrą lauką ir jaučia, kad tai yra gerai. Jis pajaus šiltus santykius, pasitikėjimą ir apsaugą. Galbūt gaus atsakymus į tam tikrus gyvenimo klausimus, ir tai padės jam išspręsti savo ir šeimos problemas.
Šviesa atsiskleidžia žmonių ryšyje, pripildydama tuštumas ir trūkumus, todėl kiekvienas gali pajausti, kad verta dalyvauti tarpusavio susijungime. Ir savo dalyvavimo ribose jis jau galės prisijungti prie Šviesos, kabalos mokslo ir pagerinti savo gyvenimą. Kabalos mokslas, priešingai nei religijos, neteigia, kad žmogus turi kentėti – priešingai, turi susijungti su tinkama aplinka, tam netgi nereikalaujama ypatingai stengtis, – ir tada pradėsi kilti Šviesos spinduliu. Visos problemos tiktai dėl Šviesos trūkumo mūsų gyvenime! O jeigu pritrauksime Ją į save  –  tai nejausime trūkumo ir rimtų problemų: vargų, nelaimių, skausmo, karų. Viskas priklauso tik nuo Šviesos poveikio mūsų pasauliui.
Žmogus per keletą minučių gali pajausti, kad pateko į labai ypatingą vietą. Tarkime, atvyksta į kultūrinio renginio vakaronę, kur žmonės dainuoja, šoka. Jei jis panorės, gali dalyvauti, o nenorės – gali tiesiog žiūrėti. Pajaus šilumą be jokio spaudimo, – nemanau, kad tai gali kam nors nepatikti. Žmonėms patinka tokios aplinkybės, netgi jei atsitiktinai užėjo, o ne ieškodami dvasingumo. Juk įprastai gyvenimas nelepina mūsų tokiomis akimirkomis, ir žmogui labai šito trūksta.

Iš 2010 m.spalio18 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisingai įsilieti į kongresą

Pagrindinė mintis

Begalinis šaltinis – prieš tave

Klausimas: Kam reikia 600 000 sielų, kurios turi pasiekti tarpusavio laidavimą, jei yra tik viena siela?
Atsakymas: Būtent dėl šio padalijimo mes ir suvokiame bendrą sielą. Juk neįmanoma suvokti, kas tai yra, nepajutus sudužimo.
Norint suprasti šį paveikslą, pirmiausia reikia atskleisti jo sudužimą ir pabandyti jį surinkti atgal. Kai pasikankinsi ir suprasi, kad be Aukštesnės jėgos pagalbos to padaryti negali, atskleisi Tą, kuris galės tau padėti. Ir kartu su Juo surinksi šią „dėlionę“.
Tada suprasi, kam Jis tai padarė ir kodėl reikėjo sudaužyti bendrą sielą. Jis tai padarė dėl tavęs, kad badydamas sudėlioti sudužusias dalis suprastum, kaip jos turi būti išdėstytos ir koks ryšys tarp jų turi būti: tarytum rinktum automobilį iš tūkstančio atsarginių detalių ir tau reiktų suprasti, kam reikalinga kiekviena dalis, kaip ją reikia sujungti su likusiomis dalimis ir  kokia tvarka tai turi būti padaryta.
Kai surenki Jį, supranti: tam, kad šis variklis pradėtų veikti, reikalinga gyvenimo jėga! O gyvenimo jėga ir vadinasi Kūrėju.
Taip studijuodami jo veiksmus mes suvokiame Jį.  Kitaip mes niekada to negalėtumėm padaryti.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal straipsnį „600000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

„600 000 sielų“ meilės ir neapykantos jėga

Taisydamas save – taisai pasaulį

Tiesa tarp mūsų

Mums atsiveria nuostabi galimybė. Po daugybės kongresų matome, kad jie nepanašūs vienas į kitą. Šiandien pasiekėme ypatingą būseną, ir mums labai padeda iš aukščiau.
Nuo grupės sukūrimo pastoviai stebime, kaip Kūrėjas ją vysto ir saugo. Diena iš dienos, metai iš metų pasiekiame vis didesnių laimėjimų. Ar būtume sugebėję savarankiškai tobulėti tokiais dideliais, globaliais mastais, nežinodami iš anksto nė vieno žingsnio?
Per visą istoriją niekas nedarė to, ką „darome mes“. Niekas nepriartėjo prie ištaisymų, kuriuos „mes stengiamės įgyvendinti“. Iš tikrųjų mums tiek daug padeda, kad aš nenustoju stebėtis, kuo mes nusipelnėme tokio santykio?
Mums suteikiama galimybė imtis tokių didelių dvasinių ištaisymų ir netgi materialiu mastu pravesti didžiulius susitikimus ir kongresus tūkstančiams žmonių, transliuoti savus televizijos kanalus, platinti kabalos mokslą masinėse informacijos priemonėse, kurti mokomąsias programas įvairiomis kalbomis.
Kūrėjas mus ruošia. Viską iki šiol pasiekėme tik Jo dėka. Dabar Jis mums padeda ruoštis kongresui, kurį „mes organizuojame“ tam, kad Jį atvertume. Tikėkimės, kad būsime verti ir Jis daugiau nesislėps nuo mūsų, o atsivers.

Iš 2010 m. lapkričio 5 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Klausimas: Kaip man kreiptis į grupę, jeigu, kad ir ką daryčiau, savo mintyse lieku egoistas? Kaip kongrese pajausti mus supančią Šviesą ir ją paversti vidine Šviesa?
Atsakymas: Įsijungti į grupę – reiškia pasiekti bendrą norą ir kad manyje neliktų jokios minties apie save, jokio asmeninio tikslo, nuomonės, o tik tai, kas bendra, „kaip vienas žmogus viena širdimi”. Kitaip tariant, aš nenoriu jausti savęs ir spręsti savo protu – noriu būti tik kartu su visais.
Nežinau, ką reiškia bendros mintys ir norai, tačiau tebūnie tai kažkas, kas priklauso visiems. Ir kiek susijungiame kartu, viena širdimi ir vienu protu – tiek tai vadinama grupe, kitaip nebūna! Ir būtent dėl šio susijungimo galėsime judėti pirmyn.
Kongrese mes labai stipriai veikiame vieni kitus, todėl jeigu žmogus panorės teisingai pasinaudoti šia visuotino įkvėpimo jėga, tai galės susimaišyti su likusiais norais.
Tam reikalingas rimtas vidinis darbas, pastangos. Ir tada žmogus galės prisijungti ir pajausti bendrą sąmonę ir bendrą jausmą, kur dalyvauja visos sielos, mūsų pasaulyje jau pasiekusios visas dvasines pakopas.
Jeigu nors maža procento dalimi susijungsime tarpusavyje – tai įsijungsime į bendrą sielų sistemą, ir visos jos ims mus veikti: visų kartų kabalistai, pranašai pradės dirbti su jomis kartu! Mes įžengsime į tą vietą, kur jie visi yra ir susijungsime su jais bendrame prote ir pojūčiuose.
Mes galime būti greta jų lyg naujagimiai, tačiau vis tiek jausime tą patį, turėsime tą patį protą ir pradėsime suvokti šią bendrą sielą.
Ir šis ryšys liks amžiams, net jeigu vėliau jis išnyks iš mūsų pojūčių! Tačiau jau bus įskaityta, kad jį pasiekėme!
Dvasiniame pasaulyje niekas nedingsta – visi tavo pasiekimai įrašomi tau, net jeigu vėliau prarandi šitą pojūtį, kad galėtum pakilti dar viena pakopa aukščiau. Tačiau ši pakopa – jau tavo!

Iš 2010 m. spalio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kuriantis protas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė mintis

Kaip sušukti, kad būtum išgirstas?

Vienintelė pagalba

Klausimas: Kaip man žinoti, kad neklystu vertindamas savo norus?
Atsakymas: Nereikia kapstytis savo noruose. Koks man skirtumas, kas ten vyksta ir kokie blogi ten reikalai?
Galų gale, kas ten gali būti, išskyrus savimeilę, kuri yra mane užvaldžiusi ir neleidžia man pakilti?
Naudingiau jausti, kaip labai nepriimu grupės nuomonės ir tikslo, draugų vienybės ir laidavimo.
Jeigu aš su jais susijungęs, tai visada suprasiu, kad jie geresni už mane. O jeigu nesu jų vienybės dalis – tai pats šis faktas kalba apie tai, kad jie aukščiau už mane.
Nesvarbu, kokia jų būsena. Vienybė juos automatiškai pakelia virš manęs, kad ir kaip aukštai save vertinčiau. Juk vienybė – tai kli, su kuriuo dirba Šviesa. O vienas žmogus – niekas.

Iš 2010 m. spalio 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Padėkite suprasti, ko aš noriu?

Sutelkti vienybę savyje

Kaip iš tikrųjų išsižadėti egoizmo?

Klausimas: Kas yra bausmė? Šio pasaulio kančios, nenoras susijungti ar tiesiog nemalonus jausmas?
Atsakymas: Tai visada priklauso nuo žmogaus. Reikia suprasti, kad keturi lygmenys – negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis egzistuoja dėl besiliejančios į norą Šviesos.
Ir iš šių keturių noro rūšių tik žmogiškasis geba tikslingai reaguoti į Šviesą.
Augant norui, kli ima suvokti, kaip jis skiriasi nuo Šviesos. Visuose savo lygmenyse gamta kenčia, nes trūksta susiliejimo ir gebėjimo jį pasiekti.
O žmogus, žinoma, kenčia labiausiai. Visų pirma, jo noras didesnis ir imlesnis. O antra, siūlo galas jo rankose: jis gali siekti susiliejimo ir paskui save tempti kitus lygmenis.
Žmogiškojo lygmens pakopoje patiriamos kančios palaipsniui mus priverčia rinktis. Ir štai, kai žmogus jau beveik supranta, kad problemos kyla dėl jo neveiklumo, tada galima kalbėti apie atlygį ir bausmę.
Viskas, kas buvo anksčiau neturi su tuo jokio ryšio – juk atlygio ir bausmės tikrosios kategorijos visada siejasi su tikslu – išsitaisymu.
Žmogus pradeda suprasti, kad pasaulyje veikia Aukščiausiasis valdymas, kuris pasitelkia atlygį ir bausmę, idant skatintų žmogų siekti tikslo ir mokytų, kas pozityvu, o kas negatyvu – kaip kad tėvai mūsų pasaulyje moko savo vaikus.
Tada viskas, kas vyksta, žiūrint mano akimis tampa tikslinga. Bausmė kaip ir atlygis, iš tikrųjų, yra ištaisymas ir nuo manęs priklauso, kaip jį vertinsiu.
Vis dėlto teisingai jį vertinsiu tik grupėje – ten, kur turi realizuotis Aukščiausiasis valdymas.
Atlygis ir bausmė nepertraukiamai susiję su mano dalyvavimu grupėje, su tarpusavio laidavimu. Juos atskleidžiu kaip galėdamas aiškiau ir mano požiūris į juos yra vienodas: abu man reikalingi, kad kartkartėmis koreguočiau kursą ir judėčiau į priekį, abu iš esmės yra atlygis.
Galiausiai pastebime paprastą dalyką: bausmių nėra ir kiekviena būsena duodama, kad maksimaliai ją išnaudojęs suartėčiau su Šviesa.

Iš 2010 m. spalio 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvigubas prasižengimas

Veiksmas ir ketinimas

Kam save bausti

Klausimas: Kas vyksta kongrese?
Atsakymas: Ten vyksta labai paprastas dalykas. Įsivaizduok, kad esame tam tikroje dėžutėje.
Ten slypi mūsų norai, kurių kiekvienas turi susijungti su kitų norais, įsijungti į juos. Sakykim, jeigu iš viso šioje dėžutėje yra 24 norai, tada kiekvienas iš jų turės galią, lygią 24 norams.
Tai pirmasis susijungimo lygmuo, pirmoji dvasinė pakopa, kada kiekvienas įjungia į save visus vieną kartą: 24 norai, kurių kiekvienas susideda iš 24 norų. Tai ir yra laidavimas.
Jeigu pasiekėme tokią būseną, tai tapome panašūs į mus užpildančią Šviesą nefeš. Kodėl?
Pasiekėme būseną, kurioje visi įsijungę į visus. Kiekvienas praranda save visų viduje ir kiekvienas apima savyje visus. Tai pirmasis mūsų panašumo į Šviesą lygmuo.
Aš anuliavau save kitų atžvilgiu, įgavau jų norus kaip savus. Tai vadinasi „pamilk artimą kaip save patį“. Tada prilygstu Šviesai nefeš ir ji pripildo mane.
Jeigu dabar padidinsime mūsų tarpusavio įsijungimo laipsnį, dar labiau jį pagilinsime, tada įjungsime į save visus likusius, kurių kiekvienas turi savyje 24 norus (24×24).
Kitaip tariant, iš mažos tarpusavio įsijungimo sistemos pereinu į esančią giliau viduje, kokybiškesnę ir sudėtingesnę sistemą. Ir tada, vietoj Šviesos nefeš mane jau pripildys Šviesa ruach. Pakylu į aukštesnę dvasinę pakopą.
Taigi pagal mūsų abipusio prasiskverbimo laipsnį mums skleidžiasi visiškai kitos susijungimo tarpusavyje formos.
Šviesą nefeš buvo galima gauti (dvimatėje) plokštumoje, o prisipildant Šviesa ruach mūsų tarpusavio susijungimas įgauna trimatės erdvės formą. Čia manyje jau visiškai kitas suvokimas – gilyn.
Palaipsniui mūsų abipusis prasiskverbimas virsta daugiamate sistema, kuri savo forma primena bičių korius.
Į kongresą nevažiuojame mokytis. Ten atvykstame, kad sielomis įsijungtume vieni į kitus. Tai vyksta vidiniame lygmenyje ir žmogus nežino, kaip. Tris dienas esi apsuptas daugybės žmonių ir šis ryšys visą laiką veikia tavo viduje.
Iš taško jis virsta linija, iš linijos kvadratu, iš kvadrato visokiomis kitokiomis formomis, kol nesusidaro rutulys – tobulybės simbolis.

Iš 2010 m. spalio 27 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į Šviesą

Embriono užduotis – prilipti prie aukštesniosios pakopos

Kaip pasiruošti kongresui?

Klausimas: Ar turėčiau suvokti kongresą kaip išsitaisiusių sielų sistemos atspindį?
Atsakymas: Žinoma! Jeigu jau atvažiuoju į kongresą, tai ketinu įsijungti į visiškai mano atžvilgiu ištaisytą sistemą.
Ir nesvarbu, kad į kongresą atvyksta pradedantieji studijuoti kabalos mokslą arba tik norintys su juo susipažinti, susipainioję ir dar nieko nesuprantantys. Kūrėjas juos tenai atvedė ir todėl privalau laikyti juos tokiais pat ištaisytais kaip Jis.
O jeigu matau juos neišsitaisiusius, kvailus, nieko nesuprantančius, visa tai turiu matyti savyje it veidrodyje. Tai negalioja akivaizdiems tikslo priešininkams, juos reikia pašalinti, su jais bus suvedamos sąskaitos Galutiniame Išsitaisyme (Gmar Tikun).

Iš 2010 m. lapkričio 2 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiesa tarp mūsų

Kaip pakilti peržengiant save

Pagrindinė mintis