Klausimas: Ką reiškia „anuliuoti save prieš grupę”? Juk savęs atsižadėjimas – tai egoizmo panaikinimas?
Atsakymas: Savęs išsižadėjimas – tai ne egoizmo panaikinimas. Aš „anuliuoju save” prieš viršininką, kuris man nurodinėja, prieš policiją ir net prieš savo vaikus, jeigu jie kažko reikalauja – anuliuoju savo norą pailsėti ir pildau jų norą.
Iš tikro nieko nepanaikinu, paprasčiausiai „bėgdamas nuo vilko užšoku ant meškos“, ir remdamasis sveiku egoizmu suteikiu pirmenybę kuriam nors vienam. Tai visiškai ne laisvas pasirinkimas.
Jeigu suprantu, kad man verta anuliuoti save prieš grupę, nes būdamas joje pasieksiu daugiau, tai reiškia, kad kalbame ne apie savęs išsižadėjimą, o apie tikslų egoistinį išskaičiavimą.
Iš tikrųjų savęs atsižadu tada, kai žinau, jog nejaučiu tam nė menkiausio egoistinio poreikio.
Visiškai patikrinęs save, nerandu čia jokios naudos, ir vis tiek pakylu virš savo proto ir jausmų.
Prie to prieiname palaipsniui.
O visa kita vyksta „žinant“: aš renkuosi grupę, nes joje man geriau negu už jos ribų. Daugelis žmonių lanko įvairius klubus pagal pomėgius, nes verta. Religija taip pat grindžiama naudingumu.
Tačiau kabala remiasi priešingais egoizmui principais. Čia mes renkamės ne tai, kas naudingiau mums.
Ir nors iš pradžių tarsi linkstame prie mažesnio blogio ir net prie gėrio, nusakomo kaip amžinybė ir tobulumas, tačiau kelyje mūsų laukia pakilimas virš egoizmo. Tada žmogus turi išsižadėti savęs ir įsijungti į grupės norą.
Lyg karių būrys pasiaukodami vykdome bendrą užduotį tam, kad ką nors pasiektume.
Iš pradžių veikiame tik egoistiškai, tačiau laikui bėgant žmogus suvokia, kad turi išsižadėti savęs, nes bendra jėga, bendra vienybė svarbesnė už bet kokia asmeninę sėkmę.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Padarysime ir išgirsime

Kūrimo kryptimi

Geras likimas

Klausimas: Ką turiu daryti, kad gaučiau jėgų ir pareikalaučiau ištaisymo?
Atsakymas: Dėl to žmogui reikia teisingai įsivaizduoti tarpusavyje susijusių norų, kibirkščių tinklą, suprantant, kad šie norai turi dirbti kartu ir tarpusavyje atskleisti bendrąją jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“.
Ši jėga paliko tą ryšį, nes tarp kibirkščių nebėra abipusiškumo, susitelkimo. Tačiau žmogus be perstojo piešia sau tarpusavio ryšio paveikslą ir taip iššaukia Šviesą iš ištaisytos sistemos.
Tai kol kas tėra žaidimas, iš žmogaus dar nereikalaujama atlikti dvasinio darbo, tačiau reikalaujama stengtis.
Netgi laužant, tačiau iš to mokantis. Vaikas nesimoko, jeigu nelaužo. Jis turi išardyti žaislą, kad išsiaiškintų, kas yra viduje.
Lygiai taip pat ir dvasiniame kelyje. Tačiau griaunant reikia siekti kurti, pakilti.
Mes vis labiau paliečiame sudaužytą ryšio tarp sielų sistemą. Iš tikrųjų, be jos daugiau nieko ir neatskleisime.
Šio ryšio viduje išvysime mechanizmą, veikiantį iš viršaus į apačią. Jis atsiskleidžia iš jo centrinio taško, iš Begalybės pasaulio Malchut, ir aš vis labiau jį suprantu, suvokiu. Tai ir yra pasaulių sistema.
Po sudužimo ji ištaisė save ir išsidėstė prieš mane taip, kad jos padedamas galėčiau įveikti visus jau esančius joje išsitaisymo etapus.
Taigi, sistema jau yra priešais mane, visi mes tarpusavyje susiję ir susivieniję galutinio išsitaisymo pakopoje.
Man tereikia įžiūrėti save teisingoje vienybėje su visais ir tarp mūsų atskleisti Jėgą, vadinamą „Šviesa“ arba „Kūrėju“.

Iš 2010 m. spalio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiesa tarp mūsų

Vienas įstatymas

Veiksmai sielai ištaisyti

Klausimas: Kaip mums žinoti, kad einame tikruoju keliu?
Atsakymas: Tai galima patikrinti tik pagal ryšį tarp mūsų. Visų klausimų sprendimas glūdi ten, kur įvyko sudužimas.
Ar mes artėjame jo link, kad jį ištaisytume? Štai kur visa esmė.
Jeigu matau, kad susijungiu su draugų dvasinėmis kibirkštimis, kad diena iš dienos tampame vis labiau susitelkę, kad mūsų norai, reikalaujantys tarp mūsų atskleisti davimo savybę, tampa vis tikslesni ir vieningesni, tai reiškia, kad esu teisingame kelyje.
Čia svarbu, kiek aš pats teisingai įsivaizduoju paveikslą, o jau paskui reikalauju iš draugų.
Visų pirma patikrinu savo požiūrį: ar iš karto matau visų savo problemų, apmąstymų, prašymų sprendimą ten viduje, mūsų vienybėje?

Iš 2010 m. spalio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Psichologinis barjeras davimo kelyje

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Kada žmogus pabunda, jį atveda į grupę, kur jis ima suprasti, kad jo pasirinkimas – susivienyti su kitais, kad Kūrėjas „uždėjo jo ranką ant gero likimo“.
Kitaip tariant, žmogus turi vienytis su teisinga aplinka ir gauti iš jos dvasines vertybes, kad dirbtų taip, kaip tai yra teisinga draugų požiūriu. Tai ir yra „geras likimas“.
Reikia suprasti, kad jeigu veikiu vadovaudamasis savo protu ir jausmais, tai šitai man kenkia, nes nenukreipia į dvasinį tikslą.
O jeigu veikiu pagal aplinkos vertybes, jei nuolat tikrinu, koks yra mano ryšys su draugais, tai įsigyju gerą likimą, kurį man pasiūlė Kūrėjas.
Mano pasirinkimas, mano veiksmų analizė kiekviename žingsnyje – kiek nulenkiu galvą prieš grupę ir priimu jos nuomonę.

Iš 2010 m. spalio 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakilti peržengiant save

Nepraleisk savo šanso…

Grupė – tai mano šešėlis

Klausimas: Jeigu viskas priklauso nuo minties jėgos, kodėl negaliu dalyvauti kongrese sėdėdamas namie priešais televizorių su puodeliu kavos ir cigarete?
Atsakymas: Patikėk, aš tave suprantu, irgi taip mėgstu. Bet reikalas tas, jog man reikia įkvėpimo. Turiu gauti įspūdį iš grupės.
Man reikalinga kuo stipresnė, kuo iškilesnė visuomenė, atkakli, siekianti tikslo grupė – komanda, žmonių masė, kuri mane paveiktų ir iš manęs padarytų tai, ką nori.
Ar galiu patirti tokį įspūdį sėdėdamas namie priešais televizorių? Jeigu – taip, tai nėra problemų, sėdėk namie.
Bet mes juk pažįstame savo prigimtį. Žmogus turi rasti vietą, kurioje galėtų ištirpti visuomenėje, perimti jos protą ir jausmus.
Tegul manyje pakeičia viską, kas pripildo mano širdį ir protą ir tada aš tikrai vystysiuos kūrimo sumanymo link.
Kūrėjas dirba su grupe, kaip pasakyta: „savo tautoje gyvenu“, o manimi – neužsiima. Jeigu įsijungiu į grupę, tai joje turiu ryšį su Kūrėju.
Taip atskleidžiu jo mintį, kuri dėl to mano pasirinkimo tampa mano mintimi taip, kad net imu suprasti ir priimti Jo programą dar nepradėjus jos realizuoti.
Apie tai kalbama Baal Sulamo straipsnyje „Tiesioginis ir netiesioginis poveikis“. Jeigu susijungiu su Kūrėju, man atsiveria galimybė planuoti veiksmus taip, tarsi planuočiau aš, o įgyvendintų Jis.
Jei suvokiu Kūrėjo mintį, tuomet Jis man suteikia tokią galimybę. Ir, žinoma, visa tai – meilės rezultatas. Taip mūsų vaikai valdo mus, savo tėvus.

Iš 2010 m. spalio 10 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lapkritį mes laukiame visų jūsų!

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?

Iš tiesų pakeisti likimą!

Klausimas: Baal Sulamas rašo apie tai, jog artimą reikia mylėti taip, kad atiduotum jam net paskutinę pagalvę. Ar tai reiškia, kad turime pildyti vienas kito materialius norus?
Atsakymas: Bet aš neturiu kuo užpildyti šių norų! Iš kur man gauti 7 milijardus pagalvių visai žmonijai?
Jeigu kiekvienas rūpinsis tik tuo, kaip duoti, tai neturės nieko atliekamo, o tik tai, kas būtiniausia, kad galėtų užsitikrinti normalų gyvenimą. Ir ką gi jis tada galės duoti kitiems?
Yra dėsnis, pagal kurį, nevalia atiduoti to, kas būtina, be ko pats negalėtum išgyventi. Kalbama apie biologinio kūno, kurio negalima ignoruoti, egzistavimą.
Išeina, kad neturiu ničnieko, ką galėčiau duoti kitiems. Iš manęs šito ir nereikalauja! Jeigu teisingai tvarkausi išsitaisymo proceso atžvilgiu, tai neturiu nei atliekamo gramo, nei skatiko: gyvenu, kad duočiau, ir neimu sau daugiau negu reikia.
Bet pamirštame, jog patiems mums nieko nereikia daryti – viską sutvarko Šviesa. Mes tik turime sukurti tokį ryšį, kad Šviesa veiktų per mus.
Jeigu galvoju apie tai, kad kitas turėtų, tuomet jis – turės. Tai aš juo pasirūpinau, ir tuo tapau panašus į Kūrėją, juk pažadinau davimo veiksmą.
Negaliu padaryti daugiau – tik pažadinti Šviesą veikti. Tai reiškia, kad pakeliu MAN, prašau. Ir mano MAN (prašymas) iš Malchut veikia tarytum MAD (atsakymas) iš Binos. Į Biną pakeliu visą savo norą, tokios pat galios kaip ZAT de Bina.
Viskas sprendžiama mintimis. Iš manęs kyla noras pripildyti artimą, o jį patenkina – Kūrėjas. Aš tiktai tarpinė grandis tarp kito žmogaus ir Kūrėjo. Toks pasaulis sukurtas mano vaizduotėje, kad galėčiau save ištaisyti.
Jaučiu, jog man pačiam nieko nereikia, išskyrus meilę artimui. Jaučiu jo norą aukščiau už savąjį, o dar aukščiau – Kūrėjo noras, galimybė Jį pripildyti ir suteikti Jam malonumą
Jeigu taip sutvarkau norus, vadinasi, atlieku savo veiksmus. Kūrėjas įgyvendins šiuos veiksmus, ir mes susivienysime. Aš prašiau Jo sujungti mus susiliejant – ir tai įvyko. Man tereikia prašyti.
Kūrėjas specialiai daro taip, kad artimui kažko trūktų, kad panorėčiau paprašyti Jo tai kompensuoti, kad panorėčiau susivienyti su Juo, tapti panašus į Jį.
Jis sukūrė visą blogį pasaulyje ir nori, kad ginčiau kiekvieną ir rūpinčiausi visais. Jis užpildo pasaulį Begalybės Šviesa, o po to dingsta ir suteikia man galimybę grąžinti Šviesą į šį pasaulį.
Bet privalau suprasti, kad pasaulis taip atrodo man mano „matricoje“, iliuzijoje vien tam, kad išsitaisyčiau.
O jeigu pabandysiu ką nors duoti, t. y., imsiu taisyti ne save, o pasaulį, tai tik dar labiau jį sugadinsiu, kad galiausiai įsisąmoninčiau savo klaidą ir pradėčiau taisytis pats.
Aiškiai matome, jog visokia „humanitarinė pagalba“ žalinga, gimdo terorizmą, vagystes ir tingėjimą.

Iš 2010 m. spalio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Tu atsakingas už visą kūriniją

125 susijungimo pakopos

Klausimas: Ką daryti, jeigu Kongrese per pamoką aš turiu budėti? Visi sėdi ir Jūsų klauso, o aš lauke tikrinu leidimus. Net jeigu su ausinėmis klausausi transliacijos, tai jau ne tai…
Atsakymas: Būtent tai ir yra tavo „uždarbis“. Juk tu aptarnauji kitus: organizuoji ir aprūpini viskuo, ką jie „gaudo“ pamokoje. Kitais žodžiais tariant, jie prisipildo tau tarpininkaujant.

Klausimas: Bet kaip gi taip, juk manęs nepasiekia jokie jų įspūdžiai?
Atsakymas: Atvirkščiai, visus aukštesnius įspūdžius jie gauna per tave. Tu tarytum gauni visų jų atlyginimus. Ar tai blogai?

Klausimas: O jeigu aš esu sargyboje ir tai man teikia malonumą, nes padedu platinti kabalos mokslą? Ar galima tuo tenkintis?
Atsakymas: Gauk tai, kas tau priklauso. Iš viso – mažiau teorinių svarstymų. Veiksmas yra veiksmas.

Klausimas: Tarkime, aš atvykau į Kongresą ir nenoriu dirbti virtuvėje, o man patikėjo nulupti svogūnus – apie šimtą kilogramų, darbo pusei dienos. Tai darau be jokio noro, man nemalonu, mane pykina, aš keikiu draugus, keikiu visą šitą Kongresą ir kiekvieną sekundę noriu pabėgti…
Atsakymas: Tik pažiūrėk, kokį didelį darbą tu darai. Kokios mintys apie grupės bei tikslo svarbą prabėga tavo galvoje kiekvieną sekundę, lupant šiuos svogūnus, kiek daug tau reikia apsvarstyti, norint išbūti šias valandas virtuvėje!
Tu apmąstysi tiek daug dalykų, atskleisi savo požiūrį į draugus bei Kūrėją, kovosi su savimi, kamuosies ir galiausiai pamatysi, kad paprasčiausiai tau nėra kitos vietos. Kur gi dar visa tai išsiaiškinsi?
Tokiose situacijose analizė labai tiksli. Kai tik pradedi kokį nors darbą – nuo paties maloniausio iki nemaloniausio – iš karto užgriūna mintys ir abejonės. Tai nuostabi galimybė.
Jeigu visi galėtų dirbti virtuvėje ir kartu klausyti pamokos, tai aš sėdėčiau savo kambaryje ir transliuočiau per radiją, be telekameros. Netgi jei virtuvėje nė vienas nereikalingas – nesvarbu, kad tik būtų kliūčių, kurias galėtume įveikti. Tai pačios geriausios sąlygos vystytis!

Iš 2010 m. rugsėjo 15 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Klausimas: Kiekvieną penktadienį atvykstu į jūsų pamoką, be to, savo mieste atidarėme centrą. Ar to pakanka? Ar aš turiu grupę?
Atsakymas: Ar turi grupę – negaliu pasakyti. Kad ir kiek lankytum mūsų centrų ir renginių, nežinočiau, ar tu turi grupę.
Dar daugiau, kai kurie ateina čia kasdien (ne taip, kaip tu – kartą per savaitę), dalyvauja budėjimuose, moka dešimtinę, vykdo daug įsipareigojimų, ir aš žinau, jog jie neturi grupės. Atrodytų, ko daugiau reikia, jeigu žmogus fiziškai yra čia? Tačiau grupės jis neturi.

Klausimas: Tai ką gi daryti? Kas gi yra grupė?
Atsakymas: Grupė – tai vidinė vienybė su kitais žmonėmis, jeigu žinau, kad tik esant šiai vienybei pasieksiu Šviesą. Šviesą, kuri veiks ir taisys mane, atskleidžiu tik su sąlyga, kad susivienysiu su jais. Juk Šviesa slypi būtent mūsų vienybėje.

Klausimas: Ar galiu pasirinkti tuos žmones?
Atsakymas: Žinoma. Rabašas savo straipsniuose apie grupę rašo, kad pasirenki juos pagal jų siekius, pagal tikslą. Ar jie kelia sau tikslą pasiekti vienybę, o susijungus – davimo savybę, o su ja – Kūrėją?
Ar jie nori atverti dvasinį pasaulį, pamilti artimą kaip save? Jeigu matau, kad iš esmės jie siekia būtent to, jeigu jie brangina šį tikslą, jeigu deda pastangas, tada – aš su jais.

Klausimas: Ar galima du žmones laikyti grupe?
Atsakymas: Taip. Grupė – tai sąvoka, reiškianti, jog išeinu už savęs. Neturi reikšmės, ką išeinu pasitikti. Tegu tai bus kažkas vienas: Kūrėjas ar draugas, arba tegu tai bus daug žmonių – nesvarbu. Svarbiausia, kad išeičiau iš savęs.

Iš 2010 m. rugsėjo 15 d. pamokos, pagal straipsnį iš knygos „Šamati”.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė – kur gi ji?

Grupė – tai mano šešėlis

Padėkite suprasti, ko aš noriu?

Jeigu pripažįstu, kad priešais mane esanti pasaulių sistema, iš tikrųjų yra labiau ištaisyta, negu man atrodo, reiškia, kad suvokiu ją tikėjimu aukščiau žinojimo, aukščiau savo supratimo.
Suprantu, kad nematau jos tikrojo vaizdo. Juk dabar realybė man – tai, ką jaučiu savo nore, savo sudužusiame inde.
Iš tikro „Neturi teisėjas nieko daugiau, negu mato jo akys“ – ir aš matau visą pasaulį kaip sudužusį. Kad tobulėčiau, turiu „pakilti“ virš šito teisėjo. Kas gi tas manasis teisėjas? Tai – grupė.
Kitaip tariant, be manęs yra dar vienas teisėjas – aplinkos nuomonė. Ir jeigu aš patikrinęs save priimu grupės nuomonę, reiškia, kad esu tos pačios pozicijos, nors realiai jos ir nematau. Iš tiesų matau tik savo akimis.
O dvi nuomonės negali egzistuoti vienu metu: arba viena, arba kita. Negali žiūrėti abiem akimis pro skirtingus akinius ir matyti tą patį.
Tu matai skirtingus vaizdus! Bet supranti, kad aplinkos požiūris teisingesnis, nes ji veikia prieš tavo egoistinę prigimtį.
Ir tokiu būdu kas kartą eini pirmyn priimdamas grupės nuomonę užuot vadovavęsis savąja. Pakilai iki jos, priėmei kaip savą – ir toliau keiti ją į dar aukštesnę aplinkos nuomonę.
Taip tu kyli vis aukščiau, kaip pasakyta: „Grupė šiandien – tai aš rytoj!“

Iš 2010 m. spalio 13 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne šiaip sau žaidimas

Vienas įstatymas

Grupė – tai mano šešėlis

Kol dar nesi įstojęs į grupę, gali laisvai rinktis – stoti į ją, ar ne.
Turi pats nuspręsti, jog tai tavo pasirinkimas, ir visą laiką taip elgtis – tai ir bus tavo laisvė!
Vadinasi, laisvė yra ne daryti, ką noriu, laisvė – nuolat stengtis sustiprinti šį ryšį. Visi kiti dalykai mūsų gyvenime įvyks savaime – čia mes neturime jokios laisvės.
Tai labai svarbi taisyklė. Mano gyvenime nėra jokios laisvės,  aš – tik marionetė.
Pasirinkimo laisvė tik viena: nuo to laiko, kai Kūrėjas atvedė mane į grupę ir davė tašką širdyje, turiu vienintelį pasirinkimą – įsilieti į šią grupę, kabintis į ją, kaip tik įmanoma.
O kai jau teisingai įsiliejai į grupę – tampi nuo jos priklausomas, aplinka tau pradeda daryti įtaką – šioje srityje pasirinkimo laisvės jau nebeturi.
O kur esi laisvas? Tik stiprindamas ryšį su aplinka, nugalėdamas savo egoizmą. Taip dar labiau sustiprini savo priklausomybę nuo aplinkos ir jos įtaką sau. Jokios kitos laisvės nėra!
Būtent čia slypi laidavimo esmė, ir mums nuolatos reikia papildyti ją vis naujais principais: meile draugams, meile artimui, tikėjimu aukščiau žinojimo – valios laisve, požiūriu, kuris padeda įgyvendinti tikslą.
O visas likęs gyvenimas atsiskleidžia pagal iš anksto nustatytą scenarijų, – gali nueiti pas būrėją, ir ji tau papasakos visą tavo ateitį. Viską galima nuspėti iš anksto – išskyrus tai, kas susiję su tavo paties valios laisve. Visuose kituose dalykuose veikia „akla“ lemtis.
Todėl ir uždrausta spėti ateitį – kad žmogus nepagalvotų, jog įprastame gyvenime jis turi pasirinkimo laisvę.
Kai suvoki, kad veiksmų laisvės nėra, ateitis pati tau atsiveria… išskyrus tą, kuri priklauso nuo tavo pasirinkimo laisvės. Ji negali tau atsiverti, nes priklauso nuo tavęs…

Iš 2010 m. spalio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams”

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakeisti likimą

Lynu – tiesiai pas Kūrėją

Unikalus šansas pagreitinti laiką