Straipsnyje „Taika“ Baal Sulamas rašo, kad visuomenė baudžia žmogų, jeigu jis ima tai, kas jam nepriklauso, tačiau už tai, kad jis neduoda visuomenei to, ką privalėtų duoti – bausmės nėra.
Dvasiniame kelyje irgi taip: kiekvienas iš aukščiau gauna savas sąlygas. O toliau, jeigu neišnaudoji suteiktų sąlygų visu 100%, reiškia tu vagi iš grupės!
Tai taip pat vadinama: „gręžti skylę bendroje valtyje“. Todėl kiekvienas privalo klausti savęs, ar jis deda maksimalias pastangas…

Iš 2010 m. spalio 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Net neveiklumas – blogis

Kuo sunkiau mokytis, tuo geriau!

Kūrėjas slepiasi nuo mūsų, juk kitaip niekada neišeitume iš savo egoizmo ir vien egoistiškai didžiuotumės ryšiu su Juo.
Ir todėl vietoj savęs Jis mums davė visą šį pasaulį. Jis sako: „Išmok mylėti juos – ir tai reikš, kad myli Mane! Tada mes su tavimi susijungsime ir mums būs gera drauge!
Ir žinok, jog Aš duodu tau šį žaidimą, kad pamatytum, jog santykiuose su kitais žmonėmis slypi didžiulės priemonės tobulėjimui – šių priemonių su Manimi neturėtum!
Juk Aš amžinas ir tobulas – tu negali ateiti šiandien pas Mane vienos nuotaikos, o rytoj kitos.
Aš – absoliutaus davimo dėsnis ir šiandien tu jam neprilygsti. Todėl ir neturi galimybės priartėti prie Manęs, mes negalime būti kartu!
Tačiau kol kas žaisk su šiuo pasauliu. Aš sukūriau taip, kad tau atrodytų, neva žmonės keičiasi, neva keitiesi tu. Aš duodu tau draugus, kurie siekia to paties ir nori ateiti pas Mane.
Tai tik žaidimas, tačiau jie gali pažadinti tavyje troškimą ateiti pas Mane. Tu žaisi su jais, o jie su tavimi, ir jeigu organizuosi juos taip, kad jie ieškotų Manęs – tai reikš, jog tu pats kelyje pas Mane.
Pradėk taisyti ryšį su kitais ir siek meilės artimui – staiga atskleisi, kad tai tas pats, kas mylėti Kūrėją. Aš pats negaliu žaisti su tavimi, koks esi šiandien. Tačiau tavo lygyje Aš tau sukūriau visą pasaulį! Ir visa vien tik tam!”
Jeigu šitaip suvokiu pasaulį, tai jis visas man tampa priemone, su kuria pasieksiu Kūrėją! Priešingu atveju, kad ir kaip žiūrėčiau į šį pasaulį, jis man bus vis blogesnis. Jis vis tiek stengsis mane pažadinti, kad judėčiau Kūrėjo link.
Bet užuot buvęs mano draugu ir kartu su manimi ėjęs pas Kūrėją – jis veiks prieš mane. Juk jis privalės atskleisti man, kaip aš nesusijęs su Kūrėju ir nenoriu panaudoti šio pasaulio,kad suvokčiau Kūrėją.
Gyvenimas daužys mane, idant supurtytų ir pasakytų: „Ką gi tu darai?! Imk mane naudoti teisingai“!
Todėl matome, kad visos pastangos ištaisyti šį pasaulį materialiame lygmenyje daro jį tik dar blogesnį.

Iš 2010 m. spalio 7 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams”

Daugiau šia tema skaitykite:

Panorėkite – ir išgirsite!

Visas pasaulis sukurtas man padėti

Taškas, iš kurio ateina išgelbėjimas

Klausimas: Jeigu ateinu į vaistinę ir matau 70 žmonių eilę, einu pirkti kitų pirkinių ir sugrįžtu po valandos, kai ateis mano eilė.
Kodėl dabar privalau užsiimti dvasiniu darbu, jeigu nežinau, kada išsitaisysiu? Kam man to reikia? Kol kas galiu užsiimti šio pasaulio reikalais…
Atsakymas: Nėra prievartos dvasiniame kelyje! Nenori – išeik! Neverta pasilikti ir trukdyti kitiems. Jeigu tiksliai nusprendi, kad nenori eiti šiuo keliu, pasakyk draugams – jie tave supras ir palinkės sėkmės.
Jeigu tu manai, kad penkerius metus rūpinsiesi, kad geriau įsitvirtintum šiame pasaulyje, o paskui sugrįši į sutvirtėjusią grupę ir kartu su ja tęsi savo kelią, tai šios viltys yra apgaulingos.
Kadangi po penkerių metų tau prireiks atlikti daug didesnį darbą: teks kompensuoti savo penkerių metų egoistinę veiklą ir visur kur pasivyti grupę – ką bus praėjusi per tuo penkerius metus.
Galiausiai tu nesutrumpinsi kelio, o priešingai – jį prailginsi. Tu manai, kad ateisi į grupę, esančią dvasiniame pasaulyje, ir tau bus lengviau?
Bet argi savybėmis būsi labiau panašus į draugus? Savyje atskleisi dar didesnį savybių skirtumą!
Juk jie nueis į priekį tūkstančius kilometrų, o tu grįši dešimt kilometrų atgal. Atstumas padidės! Galų gale turėsi stovėti dar ilgesnėje eilėje…

Iš 2010 m. spalio 6 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinis šaltinis – prieš tave

Kūrėjas privers mus susivienyti

Neprievartauk savęs – taisykis

Klausimas: Kalbame apie bendrą visų mūsų ištaisymą. Tačiau grupėje vieni žmonės yra sukaupę didžiulę  patirtį, nes kabalą studijuoja jau 10-15 metų, o kiti ateina tik dabar ir nori tapti grupės dalimi.
Kaip naujokams užpildyti šį didžiulį skirtumą, kad susivienytų su pažengusiais žmonėmis?
Atsakymas: Kiekvienas žmogus, atėjęs į grupę, gauna iš jos tiek, kiek pats jai duoda. Jei čia sėdėtų kabalistas Šimonas ir jo mokiniai, pasiekę galutinį ištaisymą, tu ir iš jų galėtum gauti tik tiek, kiek pats stengtumeisi.
Tai priklauso ne nuo grupės draugų pasiekimo lygio, o nuo tavo požiūrio. Tu nepajėgsi gerti iš begalinio šaltinio, tu iš jo gausi tiksliai tiek, kiek tavo savybės sutaps su jo savybėms!
Begalybė visada yra prieš tave, tačiau kiek tu iš jos gauni? Lašeliais, pro mažytį plyšelį. Kodėl? Todėl, kad negali padaryti didesnės angos (nekev), nes neturi tam noro (nekeiva).
Todėl nesvarbu, kokiame lygyje bus grupė, – negi po dviejų šimtų metų žmonės bus arčiau ištaisymo pabaigos, ir ateinančiam į grupę žmogui bus lengviau?
Ne, Kūrėjas, aukščiausia valdymo sistema, negali atsisakyti nė pačių menkiausių žmogaus pastangų, juk jei šių pastangų trūks galutiniame ištaisytame nore, jis bus neužbaigtas.
Kiekvienam žmogui teks atlikti visus ištaisymus. Kada jis nubus, priklauso nuo sielų ištaisymo eiliškumo bendroje sistemoje. Tačiau visi atlieka tą patį darbą…
Vėliau iš Begalybės pajusi, kaip idealiai apskaičiuotos visos būsenos kiekvienai sielai, visiškoje tarpusavio lygybėje, nepriklausomai nuo to, kuriai bendrosios sielos (Adomo) daliai jos priklauso. Nes kiekviena siela pasiekia Adomą – visą bendrąją sielą.

Iš  2010 m. spalio 6 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jokūbo kopėčios

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Tobulybė – tai lygybė

Iš kabalistų kūrinių mes sužinome, kad visa, kas mūsų laukia – tai sudužimas, kurį mums reikia ištaisyti.
Todėl yra tik vienas įstatymas – sudužimo ištaisymas, tai yra mūsų sielų, kurios turi vėl susijungti į vieną sielą, tarpusavio ryšių atnaujinimas.
Kadangi bendra siela ir jos dalys, kiekviena siela atskirai, sudužo į daugelį dalelių, mums atrodo, jog mums reiks atlikti daugybę įvairiausių veiksmų. Bet visi jie, iš esmės, yra vienas ir tas pats veiksmas – susijungimas.
Iš pradžių mums reikia apriboti savo egoistinį norą ir pakilti aukščiau jo duodant su tikslu duoti. Tai vadinama „sugrįžimo iš baimės“ įstatymu.
O po to – ištaisyti save taip, kad gautum su tikslu duoti, kas vadinama „sugrįžimu iš meilės“. „Meilė artimui kaip sau pačiam“ – viso mūsų ištaisymo rezultatas.
Galiausiai visos dalys turi susijungti į viena visumą, niekuo viena nuo kitos nesiskirdamos. Vadinasi, iš esmės, yra tik vienas vienintelis įstatymas – susijungimas.
Mums dar teks atskleisti, kaip viskas šiame pasaulyje yra skirta ir parengta būtent šiam įstatymui vykdyti.
Viskas parengta tam, kad mes gautume galimybę pakilti paprastai ir lengvai: iš pradžių atskleisti sudužimo būseną, o po to ją ištaisyti.
Todėl mums atrodo, kad reikia atlikti daugybę veiksmų: su savimi, kabalistinėje grupėje, šeimoje, visuomenėje, pasaulyje, visos žmonijos atžvilgiu, bet reikia nuolatos turėti omeny (turėti ketinimą), kad tai reiškia vienintelį veiksmą – susijungimą.
Šito veiksmo esmė – susivienyti, užbaigiant painiavą. Juk kitaip mes nesuprantame, kodėl išgyvename tokias skirtingas būsenas – sunkias, painias, miglotas – ir kodėl gyvenime mus persekioja tokia daugybė sunkumų ir problemų.
Iš esmės priežastis tik viena – susijungimo trūkumas. Ir vaistas kiekvienoje situacijoje – taip pat susijungimas.
Jeigu mes taip įsivaizduosime savo dabartinę ir kitą, geidžiamą, būseną: nuo mums atsiskleidžiančio trūkumo eisime prie susijungimo – tai išsispręs visos problemos, viskas išaiškės, viską užpildys Šviesa.
Ir jeigu visą laiką išlaikysime tokį ketinimą, tai tikėjimu aukščiau žinojimo pakilsime aukščiau painiavos ir sudužimo iki vienybės veiksmo.
Vadinasi, aš neskęsiu savo noruose, jausmuose, nesupratime ir tamsoje, o suvoksiu, kad visa tai susiskaidymo pasekmė, ir jeigu, norėdamas susijungti, padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, tai pelnysiu Šviesą.

Iš 2010 m. spalio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taisydamas save – taisai pasaulį

Sielų susijungimas = panašumas į Šviesą

Vadovas po knygą „Zohar“. „Lego“ žmonijai

Esu tarp Šviesos ir tamsos jėgų. Kitaip tariant, tarp dviejų jėgų: noro duoti ir noro gauti. Man jas davė tam, kad teisingai sujungčiau.
Teisingas šių jėgų sujungimas vadinamas „siela“ arba „Adomu“. Aš jį surenku visų pirma dominuojant dešinės linijos jėgai, Šviesos jėgai.
Su šia jėga kreipiuosi į suskilusį egoistinį norą, priešingą dvasinei realybei ir suteikiu jam Šviesos formą.
Vadinasi, noras visada turi būti apribotas, neutralizuotas: aš neišnaudoju jo, kad gaučiau. Jis ne mano, jis nėra aš, jis – kažkas man svetimas.
Pasitelkęs Šviesos jėgą pakylu virš jo. Po to pagal tai, kaip suprantu davimą, suteikiu norui tą pačią formą.
Čia man padėti gali tik aplinka. Ji visą laiką saugos mane nuo norų, su kuriais dirbu, suktybių ir gudrybių. Visomis prieinamomis priemonėmis aplinka mane laikys virš jo.
Būti virš savo noro – reiškia gauti aplinkos norų įtaką, būti jos veikiamam.
Susitapatindamas su draugais, siekdamas vienybės ir meilės ištaisau savo iškreiptą suvokimą, priartinu prie savęs, kas tarsi yra išorėje, pradedu jausti visą realybę viduje.
Kiekviena detalė ir taisyklė čia – tik tam, kad priartėtume prie teisingo realybės suvokimo.
Sujungdamas tai, kad viduje, ir tai, kas išorėje, anuliuoju savo ego, apimu savyje artimą. Tada ir atsiranda bendras ištaisytas noras, kuriame jaučiu Kūrėją.
Kol esu atskirtas nuo savo artimo, Kūrėjas nematomas, juk Jis yra mūsų vienybėje. Visiškai išsitaisęs pamatysiu: aš – tai visa realybė, o Kūrėjas – joje.

Iš 2010 m.  spalio 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Kiekvieną akimirką rinktis aplinką

Kur nusipirkti norą?

Grupė – tai mano kopija, mano šešėlis, – taip, kaip aš esu Kūrėjo šešėlis. Iš bičiulių gaunu kelis kartus daugiau, negu esu į juos įdėjęs.
Ir tai nepriklauso nuo jų, nuo jų elgesio, o tik nuo mano santykio jų atžvilgiu. Juk ši aplinka – taip pat Kūrėjas.
Taip Jis suteikė man galimybę dirbti su Juo, sukūręs man iliuziją tarsi kažkas egzistuoja ne manyje. Tačiau už manęs – tik Kūrėjas.
Todėl visą laiką turime žadinti aplinką, kol nepasieksime būsenos, kai ši aplinka veiks mane taip, kad panorėsiu susijungti su ja, idant per ją susiliečiau su Kūrėju.
Be aplinkos nesuvokiu Kūrėjo, nes aplinka – tai kažkas esantis išorėje, kur aš išvysiu Kūrėjo pavidalą.
Jeigu nenoriu susivienyti su grupe, tai esu visiškai nenukreiptas į tikslą, į Kūrėją. Juk kas yra artimas? Dvasiniame pasaulyje įvykusio sudužimo jėga padalijo mane į dvi dalis – „aš“ ir „artimas“. Kam? Kad atpažinčiau, ko man trūksta norint susilieti su Kūrėju.
Kai tik galiu prie savęs priartinti šią aplinką, kuri man atrodo svetima, sugebu priartėti prie Kūrėjo. Man specialiai buvo duotas sudvejintas suvokimas, kad pamatyčiau dalį savęs kaip kažką svetima ir nekenčiama.
Todėl „pamilk artimą kaip save patį“ – pagrindinė Toros taisyklė. Juk tik tai ištaiso Šviesa, o daugiau nėra ko taisyti. Jeigu neprašai tokio ištaisymo – gaila visų tavo pastangų. Visa kita – tai beprasmiški riksmai dykumoje.

Ištrauka iš 2010 m. sausio 5 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Kaip sušukti, kad būtum išgirstas?

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Žmogus turi stengtis pripildyti save tuo, kas pripildo kitus, o ne tuo, kuo kiti pripildo jį.
Aš pripildau tave, jaučiu tavo norą ir pripildymą jame, ir todėl jaučiu malonumą.
Mano prisipildymas – tai tavojo prisipildymo jautimas, todėl noriu kuo labiau tave pripildyti (kaip motina prisipildo tuo, kad pamaitino vaiką).

Aš nenoriu savęs pripildyti tiesiogiai, o tik pripildydamas artimą. Ir čia nekalbama apie tai, kiek maisto prarijo mano gyvūninis kūnas. Kalbama tik apie sielos pripildymą.
Siela prisipildo tuo, kad jaučiu, kaip pripildau kitus, pripildau Kūrėją. Tada esu panašus į Jį, juk Jis mėgaujasi tuo, kad mums suteikia malonumą. O jeigu mes negalime iš Jo priimti malonumo, tuomet Jis kenčia Šchinos kančias.
Kūrėjas mėgaujasi pripildydamas mus, o mes galime Jam suteikti tik galimybę mus pripildyti. Aš irgi turiu pasiekti tokią būseną, kad tai būtų vienintelis mano norimas dalykas.
Tačiau tai atrodo lyg kažkoks paradoksas: kaip įmanoma „prisipildyti davimu“? Todėl ir būtina meilė, kuri sujungs visus kartu.
Jeigu tarp mūsų nėra meilės, tai negalima prisipildyti davimu. Turiu jausti, kad jo norą svarbesnis už mano!
Kaip motinai už jos pačios pojūčius svarbiau, ką jaučia kūdikis. Jeigu jam kažką skauda, motina tai jaučia savo viduje. Tai – prigimtinė meilė.
Štai tokią meilę padedant Šviesai turime įgyti – tegu ji ištaiso mus. Tada gauname tokius pat norus, kaip Kūrėjo ir pasiekiame dvasinį pasaulį.
Įsivaizduok, kad turi milijardą kūdikių ir žinai, kuo juos pripildyti. Juk tau atsiveria begalinės Šviesos kanalas.
Kokį malonumą tu patirsi, jausdamas visus jų norus kaip savo, ir jų pripildymą! Tuo pats prisipildysi ir kiekvieną kartą „620 kartų“ daugiau, juk tu sukūrei šią meilę virš neapykantos.
Todėl dabar užpildydamas juos jauti ne tą 1 gramą jų gauto malonumo, o 620 gramų. Prisijungiu šias sielos dalis sau ir jaučiu kaip save patį.

Iš 2010 m. rugsėjo 27 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Pasaulinės sielos reanimacija

Vadovas po knygą „Zohar“. Iš tamsos – į šviesą.

Klausimas: Ar pritraukiame daugiau mus supančios Šviesos Or makif mokydamiesi grupėje? Ar visi gauna šią Šviesą vienodai, ar kiekvienas – pagal savo siekį?
Atsakymas: Grupėje susideda visos mūsų pastangos. Kai daug žmonių susijungia į grupę, tarpusavyje sukuriame ypatingą „sritį“, kur visi duoda vieni kitiems.
Šioje srityje ir atsiskleidžia Šviesa. Ji ir anksčiau buvo ten, tačiau jos forma buvo paslėpta, pasyvi. Ir dabar ji lieka kol kas paslėpta, tačiau jau aktyviai veikia mūsų siekius susivienyti.
Iš pat pradžių visi esame Šviesos lauke, bet nejaučiame jos. Ten, kur galime sukurti tarpusavio ryšį ir prilygti Šviesai, sukeliame jos poveikį, atitinkantį mūsų pastangas.
Ji mus ištaiso, o atsiradus tarp mūsų davimo savybei, Šviesa akivaizdžiai atsiskleidžia.
Visiems kartu siekiant tarpusavio davimo, atsiskleidžia davimo jėga. Tačiau kiekvienas atskleidžia šią davimo jėgą, Šviesą, pagal savo individualias savybes ir pastangas vienijantis grupėje.
Todėl būtinas bendras darbas. Pats vienas žmogus niekada negalės atskleisti mus supančios Šviesos, juk reikia kažkieno atžvilgiu atskleisti pastangas duoti, sukurti vietą Šviesai atskleisti.

Iš 2010 m. rugsėjo 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ 8 straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Aukštesniosios pakopos Šviesa

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Klausimas: Ką reiškia toks ryšys šeimoje, apie kurį pasakyta: „Vyras, žmona ir Kūrėjas (Šchina) tarp jų“?
Atsakymas: Tai reiškia norėti, kad bet kuris mūsų ryšys realizuotųsi per aukštesniąją jėgą ir matyti sutuoktinyje partnerį, kurį man davė Kūrėjas.
Kaip Adomas klausė po nusidėjimo: „Argi ne Tu pats man davei šią moterį!“ Todėl vyro santykyje su žmona yra Kūrėjas, ir mes tai dar atskleisime.
Jeigu vyras ir žmona šitaip tarpusavyje susiję, tuomet tai yra galinga priemonė atskleisti Kūrėją. Didžiulė sėkmė, jeigu žmogui suteikiama tokia sritis darbui.
Norint realizuoti šį darbą, nereikia daug laiko – pakanka kelių minučių per dieną, o visą likusį laiką reikia skirti darbui grupėje ir studijoms.
Kiekvienas ryšys vyksta savame lygmenyje, bet visus juos jungia vienas dalykas – jie visi tam, kad būtų galima juose atskleisti Kūrėją.
Tarp draugų grupėje irgi norime, kad Kūrėjas įsiviešpatautų tarp mūsų. Toks yra jungimosi į grupę arba į šeimą tikslas.
Tai ryšio su ta pačia Šchina skirtingi lygiai, ir visa, kas yra anapus Jos mano atžvilgiu: žmona, grupė, draugai, visas pasaulis – visai tai iš tikrųjų yra manosios sielos dalys.
Apie žmoną taip ir parašyta, kad Kūrėjas paėmė žmogaus sielos dalį ir padarė jam pagalbininką darbui prieš jį.
Taip ir visas pasaulis dėl sudužimo pasirodo esantis prieš mane kaip „pagalba iš priešingo“, ir tai taip pat yra mano sielos dalis.
Dabar visus juos jaučiu kaip egzistuojančius išorėje ir atskirtus nuo manęs, bet dėl Šchinos, dalyvaujant Kūrėjui man visa tai susijungia į vieną visumą. Jeigu pritraukiu Šviesą, Kūrėją, viduriniąją liniją, tai Jis visa tai sujungs.
Ir jeigu žiūrėtume, kur pasiekiamas gilesnis ir glaudesnis susijungimas: tarp vyro ir žmonos, tarp draugų grupėje, ar apskritai tarp visos žmonijos ir visų pasaulių – tai pats giliausias susijungimas būtų tarp vyro ir žmonos!

Iš 2010 m. rugsėjo 28 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Moteris – pagalba prieš tave patį

Atsisakyti praeities, kad įžengtum į ateitį