Klausimas: Kaip pasiekti tokią būseną, kad prašyčiau ir nerimaučiau tik dėl vieno: kad nuo ryto iki vakaro mano širdis ir protas būtų kamuojami išgyvenimų dėl to, kaip man surasti Kūrėjo atskleidimo vietą, idant suteikčiau Jam malonumą?
Atsakymas: Tokia būsena yra antgamtiška, ji aukščiau mano prigimties. Neturiu jėgų jos pasiekti ir man to visiškai nesinori. Aš iš anksto nesimėgauju tuo, ką jausčiau atsiskleidęs Kūrėją.
Kalbėdamas apie vietos Jam paruošimą, apie davimą Jam tarsi nuveju nuo savęs bet kokius malonumus. Telieka prėskas skonis.
Kaip galima pakeisti šį santykį? Juk Kūrėjo atskleidimo vieta turi būti mano noro viduje, turiu šito užsigeisti iki kaulų čiulpų – turiu norėti pajausti, kad Kūrėjas mėgaujasi.
Man reikia pačiam pasikeisti, kad mano nerimo objektu taptų kažkas priešingas man. Kabalistai sako, jog yra pasaulyje jėga, kuri gali tai atlikti.
Tačiau pradžioje reikia ruoštis ir paprašyti, tai yra, atlikti ne antgamtišką, o prieinamą darbą, kuris iš tikrųjų priklauso nuo manęs.
Ir štai pradedu ruoštis kartu su panašiais į save: būdamas teisingoje aplinkoje ir studijuodamas šį mokslą. Čia kiekvienas veiksmas – tavo jėgoms.
Kas kad jausmai nėra patys maloniausi, kas kad visą laiką ieškau, aš randu degalų judėti pirmyn.
Užsipildau melagingomis būsenomis veikdamas daugiausia iš pavydo. Žvelgdamas į draugus pavydžiu jiems: jie geresni, protingesni.
Galbūt kai kurie iš jų jau jaučia dvasinį pasaulį. Kas žino, gal šalia manęs sėdi žmogus, kuris jau yra tenai, o aš – vis dar nežinioje.
Jeigu sukaupiame priemones, apie kurias šneka kabalistai, ir bandome jas pritaikyti aplinkoje, per pavydą kildami virš žinojimo, tuomet iš tikrųjų pradedu taisyti Šchina – tą vietą, kurioje priimsime Kūrėjo atsiskleidimą Jo labui.
Tai įmanoma. Tereikia atlikti kuo daugiau mechaninių, beskonių veiksmų lenkiant galvą prieš aplinką. Šiame „nuolankume“ draugams slepiasi raktas į sėkmę.

Iš 2010 m. rugsėjo 27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Kaip sušukti, kad būtum išgirstas?

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Ištrauka iš Baal Sulamo straipsnio „Šeši šimtai tūkstančių sielų“: Kiekviena save taisanti siela pritraukia visą bendrosios sielos Šviesą ir taip paskatina taisytis visą kartą. Nes visos sielos priklauso viena nuo kitos.
Tai – absoliutaus ryšio tarp sielų pasekmė. Nė viena siela negali pakilti, paskui save nepatraukdama visų sielų. Jos pakilimas priklauso nuo jų.
Tai integrali sistema, kurioje visi tarpusavyje susiję. Kiekviena save taisanti siela taiso savo ryšį su kitomis sielomis, taip greitindama ir  jų išsitaisymą.
Ištaisyti save – reiškia ištaisyti savo ryšį su kitais. Ir nors jų pačių būsena lieka tokia pati, kaip ir anksčiau, aš parengiu juos išsitaisymams, kuriuos jie atliks po to.
Aš jiems esu pirmesnė karta. Aš kuriu ryšį su jais be jų žinios ir supratimo.
Aš naudojuosi visa sielų sistema, kad ištaisyčiau joje ryšius, kiek tai įmanoma. Tačiau sielos, kurios kol kas nėra tam pasirengusios, negali mano veiksmų nei pajusti, nei suprasti.
Jos pačios dar savęs netaisė, tačiau aš išsitaisymo metu naudojuosi jomis, ir tai vadinama tėvų pareiga sūnums.
Lygiai taip mūsų pasaulyje mes tobuliname pasaulį būsimai kartai. O mūsų vaikai ateina ir naudojasi viskuo gatavu.
Mes ištaisome tarpusavio ryšį, ištaisome mūsų sluoksnį taip, kad išnyktų skirtumai tarp sielų, – ir mums visa žmonija ištaisyta.
Tačiau jie  to nejaučia. O kai jiems ateis laikas taisytis,  viskas jau bus paruošta.
Kodėl taip yra? Aš juk taip pat kažkada gavau pagalbą iš ankstesnių kartų, iš ankstesnių sielų.
Kiekviena karta gimsta su vis didesniu egoizmu, todėl be tokio pasirengimo negali atlikti savo darbo.
Visi atlieka santykinai tą patį darbą: kas turi ištaisyti didesnį egoizmą, tas sulaukia didesnės pagalbos.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinės sielos reanimacija

Mačiau kitokį pasaulį

125 susijungimo pakopos

Klausimas: mūsų pasaulyje žmonės myli ir nekenčia vieni kitų, dovanoja vieni kitiems dovanas arba žudo, o kas vyksta sielų pasaulyje?
Atsakymas: Sielos turi vieną užduotį – susivienyti, kad galėtų susijungti. Taip, kaip susilieja į vieną lašą atskiri lašeliai ir neįmanoma jų atskirti. Gaunama nauja esybė – davimas.
Materialus pasaulis, ši sudaužyto noro dalis, išsitaiso pačiame paskutiniame ištaisyme. O kol kas virš jo skleidžiasi meilė.
Ten, kur valdo meilė, kiekvienas netenka savęs pojūčio ir įsijungia į kitus be jokių ribų, visiškai susiliedamas su jais. Tačiau ankstesnė neapykanta išsaugo savo „neigiamas“ savybes.
Tai panašu į paradoksą kvantinėje fizikoje, kai viena ir ta pati dalelė gali būti dviejose vietose tuo pačiu metu. Ir taip yra ne todėl, kad ji juda iš vienos vietos į kitą begaliniu greičiu, bet todėl, kad ji iš tikro yra dviejose vietose vienu metu! Bet kaip taip gali būti?!
Galop atskleisime, kad visoje kūrinijoje yra tik viena dalelė, esanti vienu metu visose vietose. Nes jei mes pripažįstame, kad greičio nėra ir ta pati dalelė gali būti dviejose vietose, tai lygiai taip pat ji gali būti begalybėje vietų.
Be to, ji neturi formos, nes dalelės forma priklauso nuo to, kur mes ją aptikome. Aiškėja, kad išvis nieko nėra, tik taškas, sukurtas Kūrėjo „iš nieko“ („eš mi ain“), o visa kita – jo išvestinė!
Todėl, kuo labiau artėsime prie dvasingumo, tuo aiškiau suprasime, kad nėra kitos galimybės apie jį kalbėti, kaip tik kabalistinių knygų kalba.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilti meilės pakopomis

Žiūronai kelyje į tikslą

Absoliuti ramybė begaliniame judėjime

Klausimas: Ko būtent turiu reikalauti iš grupės, ką turiu išsiaiškinti?
Atsakymas: Turiu išsiaiškinti, kas yra davimas – juk šito aš kol kas nežinau! Tai paslėpta mano ryšyje su grupės draugais.
Mes turime kartu stengtis atskleisti davimo savybę tarp mūsų. Ir ne kažkur ten, danguje, o čia, žemėje (arec), t. y., mūsų noruose (racon).
Ir šią žemę (norą) turime paversti „Izraelio žeme“ (erec isra-el, jašar-kel), kad mūsų tarpusavio ryšyje atsiskleidęs noras būtų toks teisingas, stiprus ir aiškus, jog jame atsivertų pirmasis šventas vardas – pirmasis Kūrėjo atskleidimas mums. Jo turime siekti.
Bet tai aiškinamasi kartu, bendrai, o ne individualiai. Tai aiškinasi grupė, priklausomai nuo to, kaip stipriai kiekvienas nori, kad tai įvyktų.
Iš visų šių norų formuojame vieną bendrą, stiprų norą, kad kartu išsiaiškintume, kas yra davimas, kurio norime pasiekti ir kokia forma norime jį atskleisti, o tiksliau – mūsų vienybėje.
Visų šių dalykų pagrindu formuojame savyje poreikį gauti Torą, t. y., pagalbą iš aukščiau, į šaltinį grąžinančią Šviesą. Būtent tai gavo tauta prie Sinajaus kalno – nieko daugiau, išskyrus gebėjimą pasitelkti pagalbon Šviesą.
O galiausiai jiems atsiveria įvairiausios kliūtys ir nuodėmės, atsiveria blogis – kaip indas, skirtas Kūrėjo vardams atskleisti.
Visą laiką atsiskleidžia sudaužyti norai, kuriuos taisome – ir juose atskleidžiame Jo šventą vardą, davimo savybę.
O iki tol randame visiškai priešingą – egoistinę gavimo savybę. Tai reiškia, jog darbo esmė – per neapykantą susivienyti, pasiekti vienybę.

Iš 2010 m. rugpjūčio 11 d. paskaitos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Vadovas po knygą „Zohar“. Kelias Kūrėjo atskleidimo link

Kūrimo programa

Po daugelio gyvenimų ciklų, tam tikru momentu žmogus pajunta pirminį pabudimą – atsiranda taškas širdyje (rešimo). Jį sudaro dvi jėgos:
– tuštuma, kylanti dėl laikinos ir mirtingos būties niekingumo, ir nusivylimas šio pasaulio galimybėmis pasiekti pilnatvę;
– tam tikra vidinė „kibirkštis“, nukreipianti jį kažkur, neaišku kur, bet už šio pasaulio ribų.
Iš vienos pusės (žemyn) – nusivylimas, iš kitos pusės (aukštyn) – kibirkštis ir galiausiai žmogus renkasi kryptį. Šios dvi jėgos kartu formuoja jame rešimo – naują jo gyvenimo kryptį.
Šis rešimo atveda jį pas mokytoją ir į kabalą studijuojančių žmonių grupę. Vėliau žmogus palaipsniui suvokia, jog tik susivienijęs su į jį panašiais rešimot, galės su jais suformuoti prilygstančią Kūrėjui davimo jėgą. Ir tai vienintelis jo laisvas pasirinkimas gyvenime, vienintelis jo laisvas poelgis.
Sėkmė priklauso nuo to, kiek žmogui nepaisant visų asmeninių kliūčių pavyks sustiprinti savo kibirkštį padedant grupei. Jeigu sustiprins ją, pajaus, kad reikia tikėjimo (davimo), artimo (kaip priemonės).
Viską lemia sėkmingas įtakos gavimas (sugėrimas) iš dvasinės aplinkos (mokytojo patarimai ir bendra grupės nuomonė).
Aplinka – tai ne tik grupė, draugai, o Šchina. Mano įgytas ryšys su jais – tai ryšys su Šchina, Acilut pasaulio Malchut, bendra Adomo siela.
Draugų susitelkimas, norint anuliuoti savo egoizmą ir pasiekti davimo savybę, sukelia Šchinos reakciją ir leidžia iš jos gauti taisančią Šviesą Or Makif.
Tokiu būdu žmogus ima sąveikauti su supančia Šviesa (Or Makif) , kuri skatina jį atskleisti savyje davimo (tikėjimo) savybę, o joje – vidinę Šviesą (Or pnimi).
Visas darbas – pasitelkus teisingą aplinką padidinti norą įgyti davimo savybę, pakelti šios savybės svarbą. Šito neįmanoma išmokti, apie šį darbą pasakyta – „padarysime ir išgirsime“.
Žmogus stengiasi užmegzti ryšį su grupe, net jeigu nejaučia tokios būtinybės, o kaip atsaką gauna palaikymą ir bendrą poreikį, norą, kurį draugai akumuliuoja tarpusavyje, – tai tikėjimo, davimo savybės poreikis.

Iš 2010 m. rugsėjo 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Raktas į Šviesą

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Kaip pajusti supančią Šviesą?

Klausimas: Kodėl kabalos studijoms būtina grupė?
Atsakymas: Grupė veikia, kaip mūsų gyvenime šeima, draugai, giminaičiai, draudimas nuo nedarbo, ligonių kasa. Jeigu mano būklė sunki: susirgau, praradau darbą, yra sistema, kuri padeda man silpnumo akimirkomis.
Šį tarpusavio palaikymo dvasiniame vystymesi sistema vadinama „Laidavimu“ (Arvut). Nuo jos jėgos priklauso judėjimo į tikslą – Kūrėjo atskleidimą – greitis ir lengvumas. Ši jėga veikia kiekvieną, ji kaupiasi nuo mūsų bendrų pastangų.
Kaip rašo Rabašas: „Mes susirinkome čia, kad sukurtume grupę ir pasiektume Adomo – žmogaus pakopą, o ne pasiliktume gyvūniniame lygmenyje“. Tai jau sąjungos sudarymas: sprendimas vadovautis Baal Sulamo metodika, pakilti virš savo egoizmo ir susivienijime tarp mūsų atskleisti Kūrėją.
Reikia padėti vienas kitam vertinti tikslo, Kūrėjo didybę, matant visus bičiulius kaip didžius kartos žmones, įteigiant jiems dvasinio tikslo didybę ir suvokiant savo niekingumą. Aš garantuoju tokią pagalbą savo bičiuliams, nepaisydamas visų savo būsenų. Tai mūsų sąjungos sąlyga.
Ir tada gali būti dvi būsenos:
– arba aš palaikau grupės įkvėpimą, jėgą, vienybę, Kūrėjo didybę,
– arba, kai tik aš silpnėju, ji pradeda manimi rūpintis.
Tarsi du susisiekiantieji indai: kai tik viename inde truputį sumažina vandens, jo tuoj pat priteka iš antro, ir vandens lygis abiejuose induose susilygina. Ir nesvarbus kiekvieno indo plotis ir tūris – jeigu indai sujungti, vandens aukštis juose abiejuose bus vienodas.
Ir taip mes susivienijame grupėje – ji suteikia man jėgų arba aš jai. Be tokio tarpusavio laidavimo neįmanomas kilimas.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Klausimas: Kas mane verčia laikytis su Kūrėju sudarytos sąjungos?
Atsakymas: Niekas neverčia! Tarkime, aš įsimylėjau merginą. Po mėnesio jos jau nebenoriu. Ką daryti? Man sako: „Tu privalai su ja būti visą gyvenimą“. Bet kodėl turėčiau?! Juk tai – melas, o ne širdies balsas.
Kaip su ja nugyvensiu visą gyvenimą, jeigu jau dabar jos nekenčiu?! Kodėl gi mes tuokiamės? Juk aišku, kad nepragyvensime viso gyvenimo meilėje, meilė – tai absoliutus melas!
Santuoka turi aukštesnę šaknį – tai kūrinio ir Kūrėjo sąjunga, pagrįsta ne kūniška meile, o aukštesniojo tikslo siekimu. O meilė – tai tarpusavio pagalba siekiant šio tikslo.
Suprasdamas šį principą, turiu pakilti virš noro mėgautis ir visą gyvenimą būti duodančiuoju. Aš nepasirašau, kad mylėsiu ją pačią visą gyvenimą, nes tai neįmanoma ir visiškai nuo manęs nepriklauso, ir apie tai netgi nekalbama. Aš pasirašau, kad Kūrėjas man bus visada Didis ir aš trokštu Jį atskleisti per šią sudarytą sąjungą. Todėl sakoma: „Vyras, žmona ir Kūrėjas tarp jų“. Kitaip santuokos nebus!
Man svarbus Šeimininkas, o ne vaišių stalas, stovintis tarp mūsų. Vaišės skirtos tik pirmam tarpusavio ryšiui užmegzti, kol dar nesuformavau aukštesniojo ryšio su Šeimininku, idant po to įgyčiau šį ryšį.
Kitaip tariant, sudarome sąjungą su Šeimininku ne tarpusavio meilės lygyje dėl gardumynų ant stalo, kaip kad vaikinas su mergina tuokiasi dėl gyvūninės tarpusavio meilės. Priešingai, mes vertiname vienas kitą, nes dėl tarpusavio ryšio pasiekiame aukštesniąją šaknį – aukštą dvasinį tikslą.
Dabar kyla klausimas: kaip išlaikyti šį tikslą? Tam yra grupė – tavo laidavimo vieta, gebanti duoti tau tikėjimo jėgą, kuri tau nuolatos bus it „degalai“. Vienas to nesugebėsi. Ir Kūrėjas tavęs nesulaikys, jeigu pats nesistengsi.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžina sąjunga

125 susijungimo pakopos

Atsisakyti praeities, kad įžengtum į ateitį

Baal Sulamas sako, kad tik susibūrus į grupę galima susijungti su Šviesa. Kitaip Šviesa mūsų nesuvokia – juk turime tapti panašūs į ją.
Ir tada susijungsime kaip kištukas lizde – esant tiksliam atvirkštiniam formų panašumui.
Po to Šviesa galės mus veikti – visas tuštumas mumyse ir jas ištaisyti prilygindama mus sau pagal mūsų norą mokymosi metu.
O tam, kad Baal Sulamo straipsniai būtų teisingai studijuojami, jo vyriausiasis sūnus Rabašas sukūrė ryšių su tėvo kūriniais metodiką. Turėdami ją galime būti tikri, kad viską realizuojame teisingai.
Tačiau nereikia pamiršti, kad visi kabalistai kalba apie grupės būtinybę, kurioje įkūnijame šią metodiką tapdami panašūs į Šviesą.
Žmogus nesugeba to atlikti vienas. Net jeigu yra pakilęs į didelį dvasinį aukštį – nesusijungęs negalės toliau kilti ir netgi išsilaikyti pasiektame lygyje.
Netgi jau pasiekęs 124-ąją pakopą, dirbdamas vienas nesugebės pakilti ant paskutiniosios, 125-osios pakopos.
Prisiminkite istoriją apie Josi Ben Kismą, kuris pasakė, kad palikęs savo mokinius neįstengs tobulėti. Taip pat praras jau pasiektą lygmenį.
Nesvarbu, kad jie maži, o jis mokytojas, svarbu, kad jie kartu. Susijungėme – esame panašūs į Šviesą. Nesusijungėme – nesame panašūs. Tai tiesiog būtina sąlyga!

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 16 d. pamokos, skirtos Baal Sulamui atminti

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sušukti, kad būtum išgirstas?

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Mes sukuriame tarpusavio ryšį, tarpusavio priklausomybę, laidavimą, meilę, būtinybę būti kartu.
Tokį ryšį (vietą) turime sukurti, kad atskleistume joje nuo mūsų besislepiantį Kūrėją. Šioje mūsų sukurtoje vietoje, „Sandoros palapinėje“, Jis kalbės su mumis.
Be šio „komunikatoriaus“ tarp mūsų ir Kūrėjo šauktume į tuštumą. Kreiptis galima tik į tą pavidalą, kurį sukūrėme tarpusavio ryšio vietoje – Kūrėjo šventovėje.
Pasakyta, kad tik per meilę kitiems galima pajausti meilę Kūrėjui. Todėl norėdami atskleisti Kūrėją kuriame mūsų dvasinę laidavimo ir palaikymo sistemą.
Štai kodėl pirmiausiai būtina sukurti grupę. Pirmoji sąlyga prie Sinajaus kalno gauti Torą, taisančią Šviesą (tai būsena, kai atskleista mūsų tarpusavio neapykanta), buvo ne galimybė, o pasirengimas susiburti kaip vienas žmogus su viena širdimi, ir dirbti, kad susivienytume pagal principą „padarysime ir išgirsime“.
Kad ir koks menkas šis pasirengimas, bet jeigu jis yra, mumyse atsiveria bendras taškas – „langas“ per kurį galima kreiptis į Kūrėją. Juk šis bendras taškas jau yra Acilut pasaulio Malchut, Šchina.
Taip turime suprasti pasirengimą Torai gauti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Kelias Kūrėjo atskleidimo link

Kaip paveldėti „tėvų nuopelnus“

Panorėkite – ir išgirsite!

Atskiros dalys ir visuma susivienija ir įsijungia viena į kitą. Todėl tie, kurie ateina šiandien, susijungę su mumis gali pasinaudoti mūsų vidinio darbo patirtimi ir įgyti tą patį supratimą.
Mes matome, kaip lengvai ir natūraliai jaunoji karta priima visus šiuolaikinius prietaisus, mobiliuosius telefonus ir kompiuterius – viską, ką taip sunkiai išradome ir išvystėme. O jaunimas ateina, kai viskas paruošta, ir lengvai tuo naudojasi nekreipdami į mus dėmesio.
Taip pat ir dvasiniuose dalykuose: ateinantieji studijuoti kabalą, galės pasiekti daugiau nei mes! Juk jie „stovi ant mūsų pečių“.
Pirmoji kliūtis kelyje – nusivilti savo jėgomis, džiaugtis kritimais. Tai išsiaiškinti galime tik Šviesos padedami, ne vienu du su Šviesa, o grupėje, kur aš ir atskleidžiu mūsų tarpusavio sudužimą, kurį privalau ištaisyti.
Turiu tapti duodančiuoju šio sudužimo atžvilgiu, bet aš nesugebu. Ir tada ateina Šviesa, kuri suteikia man galimybę prisijungti prie kitų ir jų viduje atskleisti Kūrėją, idant galėčiau Jam duoti.
Turiu atskleisti visą šios situacijos gelmę ir laukti išgelbėjimo iš to paties vidinio taško. Štai tokį vaizdą turime įsivaizduoti ir tada galime būti tikri, kad žmogus stovi tiesiai priešais į viršų vedančius dvasinius laiptus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Leiskite Šviesai užbaigti savo darbą!

Kilsime kartu!

„613“ kartų didesnė Begalybė