Nepriekaištauk Kūrėjui, jeigu dvasiškai vystaisi labai lėtai ir nepastebimai!
Pirmiausia mums reikia savyje atskleisti norą. Be jo nepajausime, kad mūsų būsenos keičiasi.
Jeigu iki šiol nejaučiu dvasinio pasaulio, vadinasi, aš to dar nenoriu! Jis yra čia, šalia manęs, bet aš nenoriu jo matyti, ir todėl neatskleidžiu.
Nėra jokių dovanų iš aukščiau. Tik nuo manęs, nuo mano noro priklauso, kaip atskleisiu dvasinį pasaulį.
Kai tik mano noras išauga ir pasiekia aukštesnio pasaulio lygmenį, aš tuoj pat jį atskleidžiu. Bet kaip jį atskleisiu nejausdamas būtinybės?
Viskas žmogaus rankose. Mūsų užduotis paveikti vienas kitą, kad teisingai išsiaiškintume savo norus.
Galbūt mes šaukiame ir degame noru, tačiau netrokštame to, ko reikia – nei kiekybiškai, nei kokybiškai!
Mums reikalingas tikslus, aiškus noras. Ir svarbiausia čia – noro kokybė: ko būtent noriu, o ne kaip stipriai.
Dvasiniame pasaulyje kiekybė nesvarbi – tik kokybė. Dvasinio noro kokybę vadiname jėga.
Dvasiniame noro jėga nusakoma jo aštrumu, tikslingumu, į ką jis nukreiptas. Būtina kruopščiai rūpintis tikslia noro kryptimi.
Jeigu paklaustume žmonių, kaip įsivaizduoja dvasingumą ir ko nori – iš kiekvieno išgirstume skirtingus atsakymus.
Išsiaiškinti jį galima tik dirbant grupėje, veikiant Šviesai, kurią visi kartu pritraukiame mokydamiesi, suprasdami, kad nejaučiame teisingo noro duoti, tikėti.
Todėl mes norime, kad ateitų Šviesa ir paaiškintų mums, parodytų pavyzdžius, sukurtų mumyse norą! Tai vadinama poreikiu be poreikio, malda prieš maldą.
Tačiau po to, kai žmogus iš aukščiau atvedamas į grupę, viskas – jau jo rankose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilimas: ant bangos

Noras turi būti tikslingas

Didžiulis noras ir žmogaus galimybes pranokstančios pastangos

Klausimas: Kaip turiu reaguoti pajutęs, jog nukritau?
Atsakymas: Šį kritimą turiu suvokti kaip šauksmą iš aukščiau: „Kas man jį atsiuntė? Kam?“. Man atskleidė naują būseną.
Baal Sulamas rašo: „Džiaugiuosi atsiskleidžiančiais nusidėjėliais“ – manyje atsiskleidžiančiomis „naujomis“ egoistinėmis savybėmis.
Žinoma, jos slypėjo manyje visada, bet dabar man tapus stipresniam jos atsiskleidžia, kad nepaisydamas jų išlaikyčiau ryšį su Kūrėju kaip išlaikau patirdamas pakilimo būseną.
Tai nemalonus jausmas tuščio noro viduje, bet pakilus virš šio noro galima iš karto džiaugtis tuo, kad jis atsiskleidė ir su juo tu neabejotinai greitai atskleisi stipresnį ryšį su grupe, su Kūrėju.
Todėl pajutus kritimą reikia tuoj pat užmegzti ryšį su grupe ir imtis įvairių veiksmų, kad šį kritimą paverstum susivienijimo jėga.
Kritimu atskleidžiamas didesnis mūsų susijungimo tikslumas, kai dar nesu užmezgęs ryšio su grupe ir dabar turiu susijungti.
Man atrodė, kad su grupe buvau surištas „storu lynu“. O dabar matyti, kad šio lyno viduje yra labai daug plonų siūlelių, kuriais aš nesusijęs su grupe.
Ir taip aš kylu, vis labiau tikslindamas, stiprindamas susijungimą. Todėl džiaugiuosi tokiu atskleidimu, juk jis grįstas ankstesne būsena.
Jūs greitai pajusite, kad kritimas – tai džiaugsmas. Juk viskas priklauso nuo to, kaip į jį žiūriu: ar tik kaip į būseną, ar kaip į priemonę tikslui pasiekti.
Darbas teikia džiaugsmą. Tikras profesionalas džiaugiasi susidurdamas su problemomis savo darbe.
Tai suteikia jam galimybę pritaikyti savo profesionalumą, ieškoti sprendimo, sukurti kažką naujo, parodyti meistriškumą.
Kodėl kuriantiems žmonėms reikalinga „mūza“, kodėl jiems būdingi nuolatiniai ieškojimai, maišatis ir nerimas – kol negimsta naujas kūrinys?
Tai gali būti bet kurios profesijos žmogus, netgi santechnikas, bet jeigu jis yra meistras, tai jaučia savo profesiją.
Todėl atsiveriantys sunkumai ar ypatingos sąlygos – tai pasiekimas, be kurio neapsieisi.
Mes nesuprantame, nevertiname to, kiek daug Šviesos mums atskleidžia atsiveriantys mumyse trūkumai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir varge, ir džiaugsme būsime kartu…

Jis pirmas ir Jis paskutinis, bet per vidurį – Aš

Kvietėte dvasinę greitąją?!

Mes esame po 125-iomis pasaulių pakopomis, paslėptimis. Šios paslėptys mums naudingos, kadangi neleidžia mums matyti, kokie esame niekingi lyginant su Begalybės būsena, ir mes matome tik, kaip nesugebame supanašėti su aukštesniąja pakopa.
Bet kuriuo atveju mes savo būsenos atžvilgiu privalome pajausti kančias, kad eitume savęs ištaisymo keliu, tačiau taisydamiesi grupėje, mes atskleidžiame kančias kaip žaidžiantis vaikas, kuris siekia kažką padaryti, jam neišeina, tačiau jis stengiasi iš visų jėgų, nenustodamas bandyti susitvarkyti su nepaklusniu žaislu.
Šiose pastangose, kankindamasis dėl nesugebėjimo padaryti, tu patiri savo priešingybę Šviesai, lygią vienai pakopai. Tu privalai dirbti prieš Šviesą – kitaip nepatirsi skirtumo tarp savęs ir Šviesos, ir iš tų skirtumų visumos nepajausi, kas yra Kūrėjas.
Tarkime, tu esi valdovo rūmuose, kuriuose nieko nežinai ir nejauti. Štai dabar tu pradedi jausti, tyrinėti juos. Tu turi pažinti visų tave supančių daiktų ir būsenų priešpriešas, visus jų tarpusavio ryšius. Tai darydamas tu pasieki būseną, kai viešpatauji visam pasauliui kaip valdovas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas“

Su knyga „Zohar“ iki visiško išsitaisymo

Šešėlių teatras

Kaip galima tarpusavyje susijungti? Tai įmanoma tik kai savo norais esi draugo, o draugas – tavo noruose. Kiekvienas turi įimti į save kito norą ir dirbti su juo – taip bus užmegztas ryšys.
Kadangi abiejų norai nukreipti į vieną bendrą tikslą, tai abipusiu rūpesčiu sukuriama bendra veržimosi pirmyn jėga, kuri yra jų tobulėjimo garantas – laidavimas, aravut.
Susijungimas įvyksta, nes aš imu dalį tavo noro ir pajaučiu jį kaip savo, – ir visi mano norai tarnauja, kad patenkintų tavo norą.
Kadangi tavo noras – pasiekti tikslą, tai išeina, jog aš vedu tave į tikslą, o tu – mane. Taip mūsų norai susijungia siekiant bendro tikslo. Todėl pasakyta: „Padaryk savo norą kaip Jo – kad Jis padarytų savo norą kaip tavo“.
Pagal šį požymį galima pasitikrinti, kaip stipriai mes susieti. Tarp mūsų 125 pakopų (žingsnių) atstumas – 125 mano egoistinio noro dalys. Tačiau pamažu taisydamas jį į veiksmus „dėl tavęs“, aš žingsnis po žingsnio artėju prie tavęs atlikdamas davimo darbą.
Tai ir vadinama „pamilti artimą kaip save patį“. Kitaip tariant, panaudoju tavo norą, kad anuliuočiau savo norą tavojo atžvilgiu, ir taip ištaisau savo norą. Mano noras pasilieka, bet nueidamas visą šį kelią tavęs link, paverčiau savo norą duodančiuoju.
Niekas nepasikeitė – prisidėjo tiktai ketinimas. Ir išnyko atstumas tarp mūsų – aš anuliavau jį savo ketinimu!
O ko gi nori tas „artimas“? Jis nori lygiai to paties kaip ir tu: susilieti su Kūrėju. Tu jam turi tik padėti ateiti pas Kūrėją (kartu su tavimi). Štai tuo mes visi drauge susijungiame.
Todėl sakoma, kad visi esame vienoje, plaukiančia viena kryptimi valtyje. Kiek priartėju prie tavęs, tiek priartėju prie Kūrėjo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Iš tamsos – į šviesą

Išsivaduoti iš apgaulės

Ką mums suteikia meilė artimui?

Klausimas: Nejau mums negana įprastų kančių šiame pasaulyje – kad dar kenčiame ir siekdami aukštesniojo pasaulio?
Išeitų, kad pradėjęs dvasinį kelią žmogus padvigubina savo kančias?
Atsakymas: Taip, tu padidini savo kančias tam, kad greičiau šį kelią nueitum! O kaip dar tave pastūmėti pirmyn?
Bet mums nesiunčia kančių iš aukščiau, o nori, kad patys atvertume savyje meilės kančias…
Į šaltinį grąžinanti Šviesa sukelia mums meilės kančias, nukreiptas į šaltinį, – ir jų padedami veržiamės pirmyn, o ne kenčiame gyvenime tarsi nieko nesuprantantys, bėgantys nuo likimo smūgių, mušami gyvūnai.
Todėl iš aukščiau laukiama, kada pradėsime veikti. O mes galvojame: „Na, gerai, galima palaukti, kol iš aukščiau ateis pagalba ir viskas susitvarkys savaime“.
O kokia pagalba gali ateiti iš viršaus – tik materialaus pasaulio kančios, kurios privers mus judėti pirmyn!
Bet jeigu prisijungsi prie grupės, gausi dvasinių kančių ir imsi greičiau vystytis.
Tai dvasinės tuštumos pojūtis, meilės kančios. Ir tada nereikės tavęs ginti pirmyn įprastomis kančiomis.
Jeigu pats veršiesi pirmyn tokiu greičiu, kokiu tau priklauso pagal tavo prigimtinius dvasinius duomenis (rešimot), tai nereikės tavęs „vyti lazda į laimę“.
Tiesa, jeigu jau pakyli taip aukštai, kad susijungi su visomis kitomis sielomis, tai pradedi kentėti dėl jų, kaip mama kenčia dėl savo vaikų. Todėl mums atrodo, kad kabalistai irgi kenčia šiame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Šviesos kelias ir kančių kelias

Kur sau rasti asilų varovą

Klausimas: Ką daryti, jei visa grupė patiria kritimo būseną?!
Atsakymas: Nuostabu! Turime žvelgti į tai, kaip į galimybę, duotą iš aukščiau, idant būtume „kaip vienas žmogus su viena širdimi“!
Juk mes visi kartu, viename nore, vienos būsenos, ir tai puiku – mes susijungėme. Dabar galime išnaudoti šio susijungimo jėgą, kad pakeistume dabartinę būseną.
Kūrėjas suteikė mums vienybės jėgą, kai esame blogiausios, labiausiai nuo Jo nutolusios būsenos pakopoje. Tačiau šiame kritime yra Jo jėga – susijungimo jėga! Tad pasitelkime šią jėgą, kad išeitume iš kritimo.
Reikia daryti tik viena: nesikoncentruoti į tai, kad nukritome, reikia koncentruotis į tai, kad esame susieti draugėn!
Reikia perkelti dėmesį nuo vieno į kitą: nuo laikinos būsenos į ryšių sistemą, kas kad ji egoistinė, ir imti stiprinti vienybės jėgą, netgi dėl egoizmo, nekreipiant dėmesio į tai, kad patiriame visišką dvasinį nuopuolį, kad esame nusivylime: „Kas kad nukritome, svarbiausia, kad esame kartu – juk ši vienybės jėga priklauso Kūrėjui ir duodama mums iš aukščiau. Vienybė – tai Jo savybė“.
Dabar kuo labiau stiprindami šią vidinę įtampą, jungiančią draugus grupėje – kai esame pačios blogiausios būsenos, kai pykstame ant šios būsenos, ar priekaištaujame Kūrėjui, arba iš viso nekreipiame dėmesio į nuopuolį, – staiga pamatysime, kaip ši vienybės jėga ima mus visus drauge kelti aukštyn!

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gimimo paslaptis

Žingsnis po žingsnio

Kartu kylame dar aukščiau!

Kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį vyksta „Vienybės diena“, kurioje dalyvauja daugybė kabalistinių grupių iš viso pasaulio ir pavieniai žmonės, kurie prisijungia prie grupių internetu.
Vienybėje pasiekiame viso mūsų darbo, visos kūrinijos galutinį ir trokštamą rezultatą, juk vienybė – tai priemonė, indas atskleisti Kūrėją, kai Jis atsiveria „vienas prieš vieną“, kaip parašyta knygoje „Zohar“.
Todėl tai vienintelė tikrovė, kurios galėtume trokšti, kurioje niekas nejaučia pats savęs, o jaučia tik tą „vienintelį“, kuris jungia savyje visus mus.
Kai kiekvienas praranda savąjį „Aš“ ir jo vietoje jaučia vien tik „Mes“ – tai visiškai nauja tikrovė, kuriama „virš mūsų“ ir vadinama Acilut pasaulio Malchut, Šchina.
Sudužusios sielos yra pasauliuose BEA, kurie vadinami „atskirtais nuo šventumo“, o Acilut pasaulio Malchut yra aukščiau BEA pasaulių – tai mūsų susijungimo vieta.
Todėl siekdami vienybės, mes statome Šchiną ir jau tenai atveriame Kūrėją – Šochen.
Štai kodėl diena, kai kuriame tokią vienybę, – didi diena, reikia ją labai branginti ir kiekvienam stengtis kiek tik įmanoma prisijungti!

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu turi būsimojo pasaulio dalelę!

Kas yra tikrasis „platinimas“?

Vienybė – naujoji tikrovė

Pasakyta: „Negaliu būti su išpuikėliu toje pačioje vietoje“, nes kur išdidumas – ten nėra Šviesos.
Iš pradžių svečias, nesusimąstydamas vaišinasi nuo šeimininko stalo ir Jo nejaučia, nemato ir nežino, kad šeimininkas egzistuoja.
Staiga jis pastebi, jog Šeimininkas yra ir kad tai Jo stalas – viskas priklauso Šeimininkui. Visos vaišės neatsitiktinai atsirado ant stalo, jos paruoštos specialiai jam – su meile.
Jis sužino, kad Šeimininkas jį myli, ir todėl negali iš Jo nieko priimti – juk jis privalo kaip nors atsakyti. Jis nežino, ką jam daryti!
Problema ne gavimas, o santykis – kuo tai mane įpareigoja. Aš neisiu ten, kur mane per daug myli ar nekenčia.
Meilė irgi kliudo, ką gi aš darysiu su šia didžiule meile, jeigu neturiu kuo į ją atsakyti?!
Kokiu santykiu galiu sumokėti už meilę? Galiu iš Jo priimti malonumą – juk mėgaujasi mano gyvūnas, o Jo meilė – nukreipta į žmogų manyje!
Ir ką gi man daryti – taip Jis verčia mane iš visos širdies į jį reaguoti? Turiu liautis pas Jį ėjęs, arba turiu sugalvoti, kuo Jam atsilyginti.
Ir štai tada tarsi barjeru atsiriboju išdidumu. Pakylu aukščiau Jo santykio su manimi, aukščiau meilės ir neapykantos, tarsi tai neegzistuotų.
Taip veikia manyje apsauginė jėga, padedanti man nesudegti iš gėdos ar iš meilės.
Išdidumas kyla iš tuščios erdvės kūrinio viduje arba iš „žalčio“, Begalybės pasaulio Malchut.
Ištaisyti galimą bet kokią savybę – išskyrus išdidumą! Juk jis skiria mus nuo Kūrėjo, nutraukdamas mūsų tarpusavio ryšį.
Jei esu grupėje – joje galima viskas, bet kokie konfliktai – viskas, išskyrus išdidumą! Išdidumu žmogus atriboja save nuo aplinkos poveikio ir neturi jokių šansų judėti pirmyn.

Ištraukos iš mano būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“.

Ištaisyti santykius kabalistinėje grupėje nuo meilės sau į meilę artimui įmanoma tik padedant tai pačiai aukščiausiai jėgai, kuri sukūrė „blogajį pradą“, mūsų egoizmą.
Tik ji blogąjį pradą gali paversti geru, kaip parašyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir daviau Torą jam ištaisyti“, – pasakė Kūrėjas, – nes joje esanti Šviesa grąžina į šaltinį“, t. y. į vienybę ir meilę.
Iš tikrųjų mes ir dabar esame teisingoje tikrovėje – glaudžiai tarpusavyje susiję tarsi vieno kūno dalys, abipusėje meilėje, susilieję su sukūrusia mus aukščiausiąja jėga, kupini gėrio ir gausos. Mes tik turime pabudę pajausti ir suvokti šią tikrovę, lyg žmogus be sąmonės, kurios turi atsipeikėti, kad suvoktų esąs gyvas.
Nubusti, gauti gyvybę mums teikiančią jėgą, gražinančią į šaltinį Šviesą galime tik tuo atveju, jeigu susirenkame kartu.
Grupėje stengiamės palaikyti ryšį, būti tarpusavio meilėje, pakilti virš natūralių egoistinių jausmų. Kartu skaitome knygą „Zohar“.
Ši knyga kalba apie tarpusavio susijungimą, apie mūsų ištaisytą būseną, ir todėl knygos „Zohar“ skaitymas kartu su ketinimu pasiekti vienybę pažadina Šviesą, grąžinančią iš nebūties.
Palaipsniui imame jausti ryšį ir šio ryšio viduje pajaučiame Kūrėją. Taip realizuojame kabalos mokslo esmę – Kūrėjo atskleidimą kūriniams.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Vadovas po knygą „Zohar”. Išbandykite gyvenimo skonį!

Vadovas po knygą „Zohar”. Iš tamsos – į šviesą

Ištraukos iš mano būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“

Kad paruoštų mus dvasiniam vystymuisi, Kūrėjas sukelia mumyse du pojūčius. Pirmasis – šio pasaulio tuštuma, antrasis – siekis įgyti gyvenimo šaltinį – pabunda „taškas širdyje“.
Taškas širdyje tarsi elektromagnetiniame lauke judantis užtaisas atveda mus į vietą, kurioje galime jį maitinti ir pripildyti. Ši vieta ir yra grupė.
Ir iš tikro galima matyti, kaip žmones, kuriuose prabunda taškas širdyje, savaime traukia vienas prie kito, juk taip visada atsitinka žmonių visuomenėje: žmonės, turintys panašius norus, suartėja, buriasi į grupes.
Grupė – tai vieta, kurioje žmonės praktiškai realizuoja ryšį su savo artimu, remdamiesi naujais meilės ir vienybės principais, vietoj tarpusavio neapykantos ir susiskaldymo.
Todėl norint atskleisti Kūrėją darbas grupėje būtinas ir privalomas. Šis darbas suteikia žmogui galimybę iš tikro įvertinti savo santykį su artimu, nepulti į iliuzijas dvasinio pasaulio ir asmeninio ryšio su Kūrėju atžvilgiu. Juk Kūrėjas tai davimo ir meilės savybė, karaliaujanti ryšyje tarp mūsų.
Žmonijos istorijoje visada buvo kuriamos tokios grupės. Keisdami tarpusavio santykius grupėje į meilę ir davimą, žmonės sukurdavo sąlygas, būtinas pajausti aukštesniąją, tikrąją realybę.
Knygų skaitymas, kuriose aprašytas prieš mus atsiveriantis pasaulis, suteikia mums galimybę įgyti šių knygų autorių sukauptą didžiulę patirtį ir suprasti, kaip pačiu trumpiausiu ir efektyviausiu būdu pasiekti naują gyvenimą.
Tokia grupė vadinama kabalistų grupe. Jų tikslas – susijungti tarpusavyje, remiantis šiais Toros principais: „kaip vienas žmogus su viena širdimi“, „nedaryk kitam to, ko pats nekenti“, „pamilk artimą, kaip pats save“. Taip jie išsitaiso ir tampa panašūs į Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Išbandykite gyvenimo skonį!

Vadovas po knygą „Zohar”. Iš tamsos – į šviesą

Vadovas po knygą „Zohar”. Vidurinė linija