Klausimas: Kaip galime siekti davimo, jei nejaučiame dvasinio pasaulio, nesuvokiame aiškaus tikslo, nematome jokių dvasinių objektų ir formų? Kaip aš galiu orientuotis, eiti pirmyn ir neapsirikti?
Atsakymas: Visa tai tiesa, jei kalbėsime apie išorinius dalykus. Tačiau dvasinis pasaulis vadinamas vidiniu pasauliu ir reikalauja vidinės pažangos, nes vyksta tik dėl mūsų vidinių pokyčių.
Pasirinkdamas aplinką, kuri mane veiks, aš kaskart renkuosi, kokie bus mano būsimi norai, pokyčiai. Nuolatinis savęs tikrinimas, judu pirmyn ar ne, remiasi tuo, kas mane skatina judėti.
Ar pajutau egoistinį pripildymą, pasitenkinimą tuo, kad kažką padariau, išgirdau pritarimą, pajutau pasididžiavimą savimi, daugiau supratau, aiškiau pajutau – ar judu pirmyn, nepaisydamas tuštumos visuose egoistiniuose noruose, ir pasiryžęs judėti stumiamas kitos jėgos, o ne pripildydamas šiuos norus.
Kas tai per jėga – nežinau! Tai davimo ir meilės jėga, kurią reikalauju man suteikti. Šios jėgos neįmanoma gauti iš grupės – grupė gali tik įteigti, kaip tai svarbu. O pati jėga turi ateiti iš Kūrėjo.
Ir kai staiga savyje pradedu jausti visą vidinę laboratoriją – man nebereikia jokių išorinių įvaizdžių.
Pradedu matyti, kaip visos savybės skirstosi ir ryškėja manyje. O tai, kas vyksta išorėje, man visiškai nesvarbu.
Dvasinį tikslą aš taip pat matau savyje – pastangose dirbti tik meilės ir atidavimo degalais! Aš noriu, kad mano norus pripildytų atspindėta Šviesa, o ne tiesioginis pripildymas, – davimas, o ne prisotinimas Šviesa.
Išeina, jog pašalinu visas dvejones: kur gi tas išorinis tikslas ir kaip aš galiu jį pasiekti?!
Juk dabar jaučiu, kad jis manyje, patikrinu ir įvertinu jį pagal tai, kuo pripildomas mano dvasinis indas, iš ko jis gauna gyvybinę energiją, ko laukia – sotaus pripildymo ar tik degalų darbui?
Tuomet nebejaučiu, kad dvasiniame kelyje man trūksta išorinių nuorodų ar aš blogai matau – visa tai yra manyje.
Kai žmogus savo dėmesį palaipsniui perkelia nuo išorinių parametrų į vidinius – tai ir yra tas perėjimas, kuriuo galima pasitikrinti, kiek priartėjai prie machsomo – ribos, skiriančios mūsų ir dvasinį pasaulius (lygmenis).
Juk žmogus ima valdyti save (manipuliuoti savimi) iš išorės, Kūrėjo padedamas, per grupę taip, kad gali dirbti ne tam, kad augtų pagal savo egoistinius kriterijus, – o aukščiau pažinimo.
Jis ima naudotis energija, kurios anksčiau neturėjo. Jo kūnas, mašina, ima dirbti savaime, lyg „amžinasis variklis“ – tai reiškia, kad jis jau pradėjo gauti davimo energiją, kuri tarnauja kaip degalai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Neparsiduokite už grašius…“

„Pro tamsos siluetą jau matosi išsigelbėjimas…“

„Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas“

Klausimas: Kas dvasiniame pasaulyje mums yra „aukštesnioji pakopa“?
Atsakymas: To mes nežinome. Esame aukštesniosios pakopos gimdoje lyg vienintelis taškas, sėklos lašas, mūsų dvasinis rešimo (įrašas, genas). Be šio rešimo daugiau nieko neturime!
Juk mūsų žemiškasis kūnas, protas, jausmai neturi nieko bendro su dvasiniu pasauliu ir ten jų nematyti.
Dvasiniame pasaulyje yra tik aukštesniosios pakopos gimda (Begalybės pasaulio Malchut) ir mes – joje. Kiekvienas iš mūsų – tai rešimo (0/1, šoreš avijut / alef itlabšut) arba taškas širdyje. Dabar mūsų užduotis – pasistengti prisitvirtinti prie gimdos sienelės!
Viskas prasideda nuo tris dienas trunkančios sėklos absorbcijos. Pati pirmoji embriono (mūsų) problema – prilipti prie gimdos sienelės, kitaip tariant, užmegzti pirmąjį kontaktą su aukštesniąja pakopa, o norint prie jos prilipti, reikia anuliuoti save jos atžvilgiu.
Tačiau kur ta aukštesnioji pakopa, kur ta gimdos sienelė, kas tai yra? Aukštesnioji pakopa – tai kabalistinė grupė, mano aplinka! Tokiu pavidalu aukštesnioji pakopa prisistato man kaip Kūrėjas.
Taigi, yra aplinka ir esu aš, prilipęs prie jos. Nepaisydamas visų kliūčių priimu visą grupės noro jėgą ir anuliuodamas save jų atžvilgiu, esu pasiruošęs iš jų priimti viską į save.
Kai prilimpu prie grupės, avijutas, noro stiprumas, ima augti, sukeldamas manyje nemalonius pojūčius: nusivylimą, egoizmo augimą, sunkumą. Tačiau aš turiu tik skverbtis giliau į vidų lyg siurbėlė, įsiliedamas į grupę, „į gimdos sienelę“.
Tada tarp mūsų atsiras pirmasis kontaktas ne per tašką, o per vamzdelį, kuriuo į mane ims tekėti kraujas – ryšys kol kas negyvajame lygmenyje (dam/kraujas – iš žodžio domem/negyvasis), tačiau aš jau gausiu dvasinį maistą iš aukštesniosios pakopos.
Visa tai vyksta per mano ryšį su grupe. Aš neturiu kitos sienelės, per kurią galėčiau patekti į dvasinį pasaulį!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip išaugti dvasiškai?“

„Kaip pakilti ant aukštesnės pakopos“

„Iki dvasinio pasaulio tik vienas žingsnis“

Supanti Šviesa žmogų veikia tiek, kiek jis pats to trokšta. Šį dvasingumo troškimą jis gauna iš kabalistinės grupės.
Tai jo lygmens aplinka, iš kurios jis sugeria viską tarsi sėkla, pasėta žemėje. Pati sėkla – negyva. Ji atgyja tik pasėta žemėje.  Be šios terpės sėkla tėra informacinis genas. Tačiau, kai sėkla dėl aplinkos atgyja, ją pradeda veikti saulė bei visos kitos gamtos jėgos.
Sėkla privalo būti susijusi su aplinka, kad bendra aukštesnioji jėga imtų veikti ją.
Taip ir žmogus! Kas nesistengia būti tinkamoje aplinkoje tarsi grūdas, pasėtas derlingoje dirvoje, tas negali tikėtis poslinkių dvasingume. Tai turėtų žinoti kiekvienas.
Tiek, kiek žmogus gali priimti iš aplinkos, tiek jis gauna saulės ir deguonies, kurie pradeda iš jo auginti „medį“.
Ir tada šią jėgą jame pajus net tie, kurie tokių dalykų nepajėgūs matyti savo materialiomis akimis.
Kadangi mes visi kartu esame vieningoje sistemoje, jie pajus, kad mumyse glūdi tikras ir realiai apčiuopiamas dvasinis užtaisas – Šviesa indo viduje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo taško iki Begalybės pasaulio Malchut“

„Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys“

„Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…“

Klausimas: Kas tai per žaidimas – pajusti draugus kaip pačius svarbiausius žmones?
Atsakymas: Tai ne žaidimas, tai paslėpties įveikimas. Egoizmas slepia mane nuo kitų, o kitus nuo manęs, ir neleidžia pamatyti viso Begalybės pasaulio.
Ir šiuo metu esu Begalybės pasaulyje, tačiau prieš save matau pakankamai liūdną vaizdą…
Taip mano egoizmas piešia žmones: vienas negražus, kitas kvailas, trečias tingus, ketvirtas melagis. Tačiau iš tikrųjų viskas ne taip – šis vaizdas tik mano viduje, mano egoizme.
Jei mano akiratyje būtų mano vaikai, kuriuos myliu, kokius juos matyčiau? Jie atrodytų tobuli, juk visus „nusidėjimus pridengtų meilė“. Mylėčiau juos su visais jų trūkumais.
Dėl visko kaltas mano ego, nes nematau nieko, išskyrus jį! Galinėje smegenų dalyje turiu ekraną. Pasaulį matau akimis, tačiau vaizdas pereina per egoizmo prizmę ir projektuojasi šiame smegenų ekrane.
Viskas priklauso tik nuo mano požiūrio, nuo to, kaip nusiteikiu.
Taigi, man reikia taip nusiteikti grupės atžvilgiu, kad pamatyčiau visus bičiulius kaip didžius, galutinai ištaisytus mano kartos žmones.
Ar tai žaidimas? Ne, tai tik išsivadavimas iš egoistinės apgaulės! Šis veiksmas – racionalus. Aplink mane – Begalybės pasaulis, jame esu jau dabar.
Pašalink šią uždangą (klipą), kuri iškreipia Begalybės pasaulį iki tokios apgailėtinos, priešingos tobulybei būklės – ir pradėsi jausti begalybę!
Iš pradžių pamėgink pajusti tai tarsi žaisdamas. Pabandyk įsivaizduoti, kad esame ištaisyti, didūs ir susivieniję.
Tuo pritrauksim prie savęs labai stiprią supančią Šviesą, kuri ištaisys mūsų prigimtį. Vietoje egoizmo įgysim davimo savybę.
Tai labai paprastas principas. Jis visai realus, jokios mistikos čia nėra.
Bandome savo jėgomis pamatyti save ištaisytus ir taip įgauname vidinę jėgą, slypinčią šioje ištaisytoje sistemoje.
Savo noru sužadiname jos poveikį. Tai praktiniai išsitaisymo veiksmai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje“

„Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį“

„Ką mums suteikia meilė artimui?“

Nėra Šviesos be indo, nėra pripildymo be noro. Šviesa yra visiškoje ramybėje, ji pripildo ir supa visą kūriniją. Viskas priklauso tik nuo mūsų noro, nuo mūsų suvokimo indų.
Jeigu mūsų noras sieks būtent to užpildymo, tai mes jį ir pajausime. O jeigu noras nevisiškai atitinka pripildymo dažnį ar savybę, t. y., noro ir pripildymo savybės nepanašios, tai mes nejaučiame pripildymo, kaip kad daugeliu atveju mūsų pasaulyje.
Mes turime savo norą pateikti Šviesai, kad ji jį pripildytų. O noras turi atitikti Šviesą, t. y., turi būti duodantis. Iš kur mums gauti jėgų davimui? Kabalistai sako, kad ši davimo jėga yra kiekviename žmoguje, tačiau ji labai silpna, ir pačiame žmoguje tokia ir liks.
Ji gali išaugti tik tada, kai žmogus susijungia su kitais. Jeigu jis trokšta pasiekti davimo savybę ir yra pasiruošęs viską daryti dėl to, kad gautų iš grupės, iš draugų jų norą duoti, tai iš jų gaus daug tokių norų – tiek, kiek nusižemins pats, ir išaukštins draugus savo akyse. Tokiu būdu jis galės iš jų gauti didesnį davimo norą – ir kiekybiškai, ir kokybiškai.
Jeigu jis turės davimo norą, tai Šviesa, skaitant knygą „Zohar“, galės jį paveikti, ims jame tvarkyti tą norą ir jį užpildys.
Todėl pasirengimas skaityti knygą „Zohar“ turi vykti grupėje, tarpusavyje susijungiant, kad susiformuotų stiprus noras. Tada mums pasiseks.
Mes galime pagreitinti laiką, sutrumpinti jį, nepasinerti į ilgalaikes fizines kančias, o paversti jas meilės kančiomis: kentėti dėl to, kad neturime davimo savybės, noro duoti, nors privalome jį pasiekti. Mes galime veikti draugų atžvilgiu grupėje ir taip įgyti šį norą.
Taigi, viskas yra mūsų rankose. Galime iš tikrųjų sutrumpinti laiką iki nulio. Kūrėjas sukūrė tik tašką „kažkas iš nieko“. Visa kita Jis davė mums, kad išaugintume savo norą nuo taško širdyje iki Begalybės pasaulio Malchut. Tai įmanoma tik susijungiant tarpusavyje.
Todėl turime tik vieną galimybę pasiekti norą Šviesai – stengtis būti kartu mūsų mažuose noruose duoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Šviesa išteka per tarpus tarp mūsų“

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

Klausimas: Ką reiškia „tėvų nuopelnas“?
Atsakymas: Bendroje sielų sistemoje yra tokia dalis, kurios jau išsitaisė – ji vadinama protėviais.
Šios dalies būsena yra ištaisyta, užpildyta Šviesa. Šios sielos buvo itin šviesios ir todėl galėjo visiškai ištaisyti savo dalis visoje bendroje Adam Rišon sistemoje. Bet kaip mums dabar išsitaisyti?
Mes galime išsitaisyti prisijungdami prie jų. Jeigu bandau tai atlikti – vadinuosi teisuoliu. Juk noriu pasiekti tokią būseną kaip ir jie bei pateisinti Kūrėją ir kūrinį.
Ir tada mane ima veikti „tėvų nuopelnas“ (o kitaip jis neveikia), ir aš iš jų gaunu grąžinančią į šaltinį Šviesą.
Tam man reikalinga kabalistine grupe vadinama sistema, kad jos viduje galėčiau realizuoti šių kabalistų (tėvų) man duotus patarimus.
Jie man sako, ką turiu su savimi daryti, kad šioje bendroje sistemoje įeičiau į jų ištaisytą dalį.
Tai reiškia „pasinaudoti tėvų nuopelnu“. Jie davė man kabalą (Torą), papasakojo, kaip išsitaisyti, kaip pasinaudoti tuo ištaisymu, kurį jie jau atliko bendroje sistemoje.
Man jau nebereikia kankinti savo kūno, pakanka per jų ištaisytą sistemą pritraukti sau supančią Šviesą.
Vienintelis mano pasirinkimas – įsijungti į grupę, kurios per ją galiu nukreipti save į ištaisytą sistemą, vadinamą „tėvais“.
Sudaužytoje Adam Rišon sistemoje „tėvai“ atliko ištaisymus, kurių dėka visi visais laikais ir visose situacijose per teisingą aplinką gali prilygti „tėvams“ ir tokiu būdu įsijungti į juos ir gauti iš ten gražinančią į šaltinį Šviesą – naudotis jų suvoktos Šviesos jėga.
Savo kabalistinėje grupėje norime prilygti tai ištaisytai sielų grupei, kuri vadinasi „tėvais“.
Todėl kiekvienas turi paklausti: „Kada mano veiksmai prilygsta tėvų veiksmams?“ Ir tai duos mums pavyzdį, kaip su savo grupe įsijungti į jų grupę. Tai vienintelis mūsų pasirinkimas, tėvų nuopelnų paveldėjimas.
Jeigu mūsų grupė įeis į „tėvais“ vadinamos ištaisytos Adam Rišon dalies vidų, prilygs jiems savybėmis ir susijungs, tai pasinaudosime jų „nuopelnu“ ir grįšime į ten esančią ištaisytą būseną.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Amžina sąjunga“

„Pateisinti Kūrėją“

Mūsų vienintelė užduotis – pereiti nuo realybės suvokimo egoistiniais jutimo organais į realybės suvokimą altruistiniais jutimo organais.
Tai ir yra visas skirtumas tarp šio pasaulio ir Aukštesniojo pasaulio pajutimo, tarp mūsų dabartinio realybės suvokimo, gyvenimo mele, atitolus nuo Kūrėjo, nesupratimo, kur esame, ir suvokimo, pajutimo, žinojimo, kur egzistuojame, Kur ir su Kuo esame.
Suvokimo pasikeitimas įvyksta žmogaus pastangomis. Tačiau pirmiausiai turi kilti noras pakeisti suvokimą, juk tai atsitiks tik tuomet, jei mes to panorėsime.
Todėl turime stengtis įsivaizduoti Aukštesniąją realybę, kurti savyje jos pavidalą (apie ką pasakoja kabalos knygos) ir grupėje realizuoti tokius tarpusavio santykius.
Tada besimokydami, skaitydami apie šią Aukštesniąją realybę, mes reikalausime, kad ateitų jėga iš Aukščiau, atvertų mūsų jutimo organus, šiuos jutimo šliuzus, ir mes suvoktume, kur iš tikrųjų esame, o ne liktume šiame melagingame, įsivaizduojamame, išgalvotame paveiksle, kurį šiandien mums pateikia sudrumsti jutimo organai.
Todėl vienintelė mūsų užduotis – teisingai suprasti tai, kas vadinama tikrąja realybe.
Kiekvienas mūsų visomis jėgomis, kiek tai įmanoma, turi stengtis įsivaizduoti, nupiešti, suformuoti sau Aukštesnįjį pavidalą, kuriame mus visus jungia mūsų norai, kartu ir su Kūrėju, tarp mūsų nėra jokių skirtumų, o mūsų viduje ir tarp mūsų karaliauja Kūrėjas – davimo ir abipusės meilės savybė.
Nėra nieko, išskyrus šią būseną, nėra jokių įsivaizduojamų paveikslų ir mes prašome šios realybės, kad ji mus paveiktų ir įsikūnytų į mus. Tai turi būti mūsų pastangų rezultatas.
Būtent to žmogus turi nuolat siekti, skaitydamas knygą „Zohar“ bei kitas kabalistines knygas. Šios knygos pasakoja apie tikrąją realybę. Antraip mes galėtume skaityti knygas, parašytas kitu stiliumi, arba išvis nebūtų jokios prasmės jas skaityti.
Todėl, skaitydami šiose knygose apie Aukštesniąją realybę, turime stengtis ją pasiekti. Kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“, 155 p.: „Stipriu noru ir siekiu suprasti studijuojamą medžiagą pritraukia Šviesas, supančias jų sielas“, iš tos pačios vienintelės egzistuojančios būsenos – ir taip save ištaiso.

Iš 2010-06-03 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Klausimas: Kaip rasti savyje jėgų paprašyti Kūrėjo pagalbos, kai priveikia blogis ir visur matai tamsą?
Atsakymas: Net jeigu žmogus ras savyje jėgų įveikti nuopuolį – tai bus egoistinis veiksmas. Jis nepadės išsitaisyti.
Įveikti nuopuolį ir eiti pirmyn galima tik gavus jėgų iš grupės.
Juk kritai todėl, kad Kūrėjas tau davė papildomą norą, stipresnį ryšį su kitomis sielomis.
Didesnis noras pridedamas ne taškui širdyje, o atskleidus neteisingą ryšį su kitomis sielomis – taip išryškėja dar vienas žingsnis, tačiau jis yra negeras, o tu turi jį ištaisyti.
Ištaisyti galima tik jeigu panorėsi iš grupės gauti įkvėpimą ir įsisąmoninsi gėrį, kurį teikia susijungimas, ir paprašysi jėgos susivienyti. Tai ir bus ištaisymas, kurio reikia.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kai ateina nusivylimas…“

„Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys“

„Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?“

Klausimas: Mane stebina, kokie svarbūs pasikeitimai vyksta šiuo metu – atsiranda daugybė naujų grupių tarytum grybų po lietaus.
Kaip mums savo vidiniu darbu pavyko pasiekti tokio rezultato?
Atsakymas: Tai priklauso ne tik nuo mūsų. Jūs matote, kiek naujų, rimtų žmonių prisijungia – tai reiškia, jog iš tikro atėjo laikas ir Kūrėjas priartina žmones prie kabalos!
Po visų šių vystymosi spirale vijų jie pagaliau priėjo iki dvasinio geno (taško širdyje) ir juos pradėjo veikti supanti Šviesa.
Mums reikia tik padėti jiems organizuoti savo aplinką, grupę, visą šią pagalbinę sistemą.
Ir kai mes visi kartu pradėsime reikalauti ištaisymo Šviesos, – pasiruošimo periodui nereikės 3-5 metų, apie kuriuos rašo Baal Sulamas. Ištaisymas vyks labai greitai ir lengvai.
Įsivaizduokite skirtumą – kai žmogus turi pabusti iš nesąmoningos būsenos ir kol kas visos jo sistemos miega ir nefunkcionuoja, arba kai kūne jau pabudo daugybė įvairių dalių ir belieka tik užbaigti šį procesą.
Tai jau nebe vienas kūno organas, norintis pabusti negyvame kūne, – o daugybė atgijusių dalių.
Suprantama, kad šiuo atveju yra žymiai daugiau galimybių greitai atgauti sąmonę ir pakilti.
Esu įsitikinęs, kad artimiausiu metu pamatysime milžiniškus pasikeitimus visame pasaulyje. Juk pasaulis yra labai pavojingos būsenos – krizė dar nesibaigė.
O kokia baisi katastrofa vyksta su Meksikos įlankoje besiliejančia nafta. Mes dar nesuprantame, kokias pasekmės tai gali sukelti.
Šio fontano neįmanoma užkišti – ar įsivaizduojate, kas gali įvykti? Šiuo metu iš žemės gelmių liejasi naftos jūra, katastrofiškai viską teršdama. Tai turės įtakos ne tik Floridai ir Amerikai, bet ir visam pasauliui.
Jau galvojama branduoliniu sprogimu užkirsti naftai kelią. Bet bijoma, kad nuo to jis gali atsiverti daugelyje kitų vietų. Į pasaulį mes išleidome blogio jėgas…
Todėl tikiuosi, kad su visų mūsų kabalistinių grupių, besikuriančių visame pasaulyje, ir su atskirų prie mūsų prisijungiančių žmonių pagalba mes galėsime pažadinti gėrio jėgas, priešingas atsiskleidusiam blogiui.
Mes turime veikti, taisyti save, – ir tada, žinoma, sulauksime sėkmės. Juk gavome Toros, ištaisymo Šviesos, jėgą – toliau viskas priklauso nuo mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Davimo genas“

„Amžinas laimėjimas“

„Gyvenimas ant ugnikalnio“

Mes dar atskleisime, kad mums reikalingi visi Žemėje gyvenantys žmonės – kiekvienas iš 7 milijardų.
Aplinka žmogų veikia kaip jėgų stiprintuvas, nes kiekvieno žmogaus jėga atskirai labai maža.
Kuo daugiau visuomenėje tokių žmonių, kurių įtakai atsiduodu, tuo didesnę jėgą įgysiu.
Tai lems pakopos, kurioje galėsiu prilygti Kūrėjui, aukštį ir mano susiliejimo su Juo laipsnį.
Pats vienas šito pasiekti negalėčiau. Kabalistinė grupė – tai ta vieta, kurioje prilimpu prie Kūrėjo, ir ji lemia kokiame lygmenyje prilygsiu Jam.
Grupė man tampa tais namais, kuriuose susitinka Kūrėjas ir kūrinys. Ir kai su Juo susitinkame, tai manęs jau nebėra – esame „Mes“ visi, kurie man virto manuoju „Aš“.
„Negali kalinys pats išsilaisvinti iš kalėjimo“ – bet tai gali padaryti draugai,  įkvėpdami jam dvasingumo svarbą ir duodami jam savo jėgą.
Ir kiekvienas turi galvoti apie tai, kaip gali padėti draugui kiekvieną jo būseną susieti su tikslu ir suprasti tikslo būtinybę, džiaugtis jame atsiveriančiais „nusidėjėliais“.
Nesvarbu kokias būsenas patiriame – pakilimus ar nuopuolius, svarbiausia, kad judame tikslo link.
Ir tada suprantame, kad privalome jas praeiti kaip ligonis gydymą – toks gydymas gali būti nemalonus žmogui, bet jis jau nujaučia išgysiąs.
Todėl reikia kelti nuotaiką vieni kitiems – ir ne šiap sau lengvabūdiškai linksmintis, o įkvėpti vieni kitiems gyvenimo dvasią – dvasinį gyvenimą, kuriuo žmogus džiaugiasi.
Nuotaika tokia svarbi yra todėl, kad ji suteikia jėgų gyventi. Nei materialus gyvenimas, nei turtai, nei valdžia nesuteiks pakilios nuotaikos.
Ir tik vieni kitiems galime padėti, jeigu kažkas neteko tikėjimo jėgos,  jėgos gyventi, t. y., kai aplinka, vienintelė vedanti mus pirmyn priemonė, žmogaus nebepalaiko.
Ir tik kitas žmogus gali įteigti mums davimo svarbą, tikrumo ir gyvenimo pilnatvės pojūtį.
Ir čia kiekvienas turi padėti draugui, rodydamas pavyzdį, kaip dega tikslu, kurį tuoj tuoj pasieksime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?“

„Paprasta dvasinio gyvenimo formulė“

„Kiekvieną akimirką rinktis aplinką“