Jei nematai, kad tavo draugai itin siekia dvasingumo, jei aplinka nedaro tau įspūdžio, jei negauni įkvėpimo duoti, vadinasi tu pats prie to neprisidedi. Pradėk save investuoti į draugus ir pamatysi, kaip jie savo ruožtu paveiks tave.
Tai labai paprasta formulė! Aš įsijungiu į grupę ir drauge su visais pasiekiu tokią būseną, kai pradedame įtakoti vieni kitius.
Šis mūsų ratas tampa dvasiniu indu (kli), kuriame susijungia visi mūsų norai dvasingumui, visi taškai širdyse, o virš jų yra antiegoistinis ekranas, mūsų abipusis davimas.
Dabar, kai visi veikiame vieni kitus, turime pasitikrinti, ar tai darome dėl to, kad duotume Kūrėjui? Jeigu taip, tai turime ekraną ir atspindėtą Šviesą. Tada pagal savybių panašumą mums iš karto atsiveria Aukštesnioji jėga.
Aš->grupė->siela – štai ir visa formulė!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip veikia ištaisymo mechanizmas“

„Nėra nieko vientisiau už sudaužytą širdį“

„Vidinis kabalisto darbas (2)“

Visas blogis mums paruoštas dar sielos dužimo viršuje metu. Todėl kaip galima sakyti, jog kūrinys nusideda, jeigu jis yra Kūrėjo kūrinys, Jo veiksmų rezultatas?
Kad ir ką žmogus darytų, tai visada bus Kūrėjo pasekmė. Visada galima nurodyti šaltinį, iš kurio viskas kyla.
Net ir Jis pats pripažįsta, kad sukūrė Blogį ir tiktai Blogį – „Aš sukūriau Blogį“ (Barati jecer ha ra!)
Vienintelė valios laisvė, leidžianti mums rinktis tarp gėrio ir blogio ir pareikalauti Kūrėjo ištaisyti blogį mumyse, realizuojama per aplinką.
Kreipdamasis į grupę žmogus pamatys, jog turi savyje „tuščią erdvę“, nepriklausančią nei Kūrėjui, nei kūriniui, – „klipat noga“. Ten nėra nei gėrio, nei blogio, tu ją formuoji savo laisva valia.
Dirbdamas su grupe pamatysi, jog yra kažkas, ką Kūrėjas tau paliko, kad priimtum sprendimus. Tai ypatingas, tavo nepriklausomybės taškas.
Tu vadinsies žmogumi, jeigu iš šio „balto“, laisvo taško imsi formuoti Kūrėjo pavidalą, apsispręsi, jog nori tapti tokiu kaip Jis.
Tačiau tau dar teks atskleisti šį tašką. Kol kas tavyje atsiveria dužimo rešimo (prisiminimai).
Šis taškas jau yra ekrano užuomazga, o jį tu turi suformuoti iš rešimo. Šis taškas atsiveria mums dirbant su grupe.
Savo vidinėmis pastangomis valome įvairiausių žievių (klipot) ir įpročių antplūdį – ir staiga po jomis randame Kūrėjui nepriklausančią vietą. Tai iš tiesų stebuklas.
Šiame taške žmogus turi pasakyti:„Nuo manęs priklauso visas pasaulis. Aš savo sprendimu kiekvieną akimirką lenkiu jį į gėrio arba į blogio pusę“.
Tada žmogus visą laiką it akrobatas stovi ant lyno ir kas kartą, kad nenukristų, turi priimti naują sprendimą į gėrio pusę. Tai reiškia, kad kiekviena akimirką jis pasirenka eiti tiesos keliu.
Todėl Baal Sulamas sako, kad kelias pas Kūrėją – itin plonas siūlelis, ir juo žengiantis žmogus turi labai saugotis, kad nepalinktų nei į dešinę, nei į kairę.
Bet visa tai tik su sąlyga, kad jis atveria lyno pradžios tašką – savo pasirinkimo laisvę darbe su aplinka.
O po to visi kiti taškai, kuriais jis žingsniuoja, – tai jo teisingo susijungimo su aplinka, kurią jis pasirenka realizuodamas valios laisvę, taškai.
Žmogus pats formuoja šią virvę – iš taškų, kuriuos atveria. Jis pats jais žengia, nes kaskart pats palinksta ir palenkia visą pasaulį į gėrio pusę.
Juk priešais jį nieko nėra – nei paties taško, kurį jis atveria, nei iš šių taškų sudaryto lyno – tiesaus kelio Kūrėjo link. Juk jis nesidriekia mums nuo Kūrėjo.
Mes gauname tik rešimot, kurie liko kiekvienoje pakopoje leidžiantis iš viršaus žemyn. Bet lyno nėra, mes patys jį formuojame iš apačios į viršų. Galų gale būtent jis ir vadinasi „žmogumi“.
Visi tie parcufai, kuriuos atkuriame iš apačios į viršų, – tai ne tie parcufai, kurie egzistuoja leidžiantis iš viršaus žemyn.
Juk kildami pakopomis mes kiekvieną pakopą atveriame 620 kartų didesnę nei ji buvo leidžiantis žemyn. Tai visiškai kita pakopa, mes patys ją formuojame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šiame pasaulyje nuodėmių nėra“

„Vakar-šiandien-rytoj“

Klausimas: Kaip realizuoti savo tašką širdyje per grupę, kuri veikia kaip dvasinis stiprintuvas?
Atsakymas: Knygos, grupė, mokytojas, mūsų mokymo sistema ir ryšys su visais visame pasaulyje – tai mūsų naudojamos išorinės priemonės. Tokias sąlygas mums iškėlė kabalistai.
Jeigu formuodami sau išorinius rėmus jas realizuojame ir į šią sistemą įjungiame savo dvasingumo norą, – tai šis noras ima augti.
Iš pradžių turiu tiktai savo tašką širdyje ir jį perduodu draugams, iš jų gaudamas visus jiems priklausančius taškus! Ir ši sielų, mūsų tarpusavio ryšių sistema jau egzistuoja.
Viskas jau paruošta iš anksto pasauliams leidžiantis iš viršaus žemyn, kad iš mūsų pasaulio pakiltume iki pat Begalybės pasaulio.
Man tereikia įstengti įsijungti į šią sistemą: nusižeminti, pamatyti visus kitus ištaisytus ir panorėti per juos gauti taisančią Šviesą.
Ir tada iš visų kitų gausiu jų davimo norus, kurie padidins mano norą. Nors iš pradžių turėjau tik mažą tašką širdyje, ir tai dar neaišku, kur link jis buvo nukreiptas.
Bet aš investavau į grupę, norėjau ten patekti, kitaip tariant, atlikau davimo veiksmą! Ir už tai iš kitų gavau tikrą jėgą, tikrąjį norą duoti!
Tu staiga išvysti, kad iš tiesų šito nori ir tai vertini. Ir tada tu išsigąsti: „Ar išmoksiu duoti Kūrėjui, ar taip ir baigsiu savo gyvenimą?..“
Tai kol kas egoistinės mintys, bet jos jau apie tai, kaip imti duoti! Tai vadinasi „lo lišma“: a) siekti duoti ir b) galvoti apie naudą.
Tai reiškia, kad per grupę tu įgyji labiau vidinę kryptį – Kūrėjo link.
Ėmęs siekti Kūrėjo artėji prie tikėjimo – pritrauki kitokią supančią Šviesą.
Tai nereiškia, kad Šviesa pasikeitė – tu tapai kitoks, ir todėl Šviesa kitaip tave veikia. Dabar ji tau gali suteikti davimo savybę.
O jau įgijęs davimo savybę pradedi kilti virš savo egoizmo…
Tu nuo pat pradžių šito ir norėjai pasiekti, bet Šviesa taip sutvarkė, jog tai vyksta ne per jėgą – o tavo paties noru.
Ir staiga tu jauti, kaip tave užpildo tikėjimo Šviesa – davimo savybė, nes tikėjimas – tai davimas, Bina.
Ji tave ir išlaisvina nuo tavo Ego! Ir tai nereiškia, kad ji visiškai tave išlaisvina iš egoizmo, ji tau suteikia jėgą pakilti virš jo – o tai jau aukščiau machsomo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur ieškoti Kūrėjo?“

„Dvasingumo imitatorius“

„Net neveiklumas – blogis“

Klausimas: Kaip išreikšti meilę draugams, jei dar nesu dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas: Reikia parodyti visiems, kaip jautriai viską priimi, kaip nuosekliai sieki dvasingumo, nori dalyvauti darbe, platinime, esi pasiruošęs susijungti su draugais ir juos mylėti – kiek savęs įdedi.
Turi atvirai visiems rodyti pavyzdį – tai pažadins kitus. Pažiūrėkite, kaip šiame pasaulyje elgiamės su savo vaikais – visą laiką jiems rodome pavyzdį, žadindami juos veikti. Jei norime, kad mažylis mums nusišypsotų, – šypsomės jam.
Taip pat reikia elgtis ir su draugu. Jei ką nors jam darau, tai kitą akimirką mane įkvepia jo reakcija.
Net jei apsimetinėjau, kad esu įkvėptas dvasingumo, tas apsimestinis įkvėpimas jį uždegė ir jis ėmė busti. O tada jo įkvėpimas mane pabudina iš tikrųjų.
Pradėjau nuo apgavystės – bet dėl jos iš tikrųjų buvau įkvėptas! Tam ir kuriu savo aplinką, kad priimčiau jos norą kaip įstatymą.
Visą laiką įtakoju aplinką, rodydamas meilę draugams, tikslo svarbą,  pasiruošimą būti prieš juos nuolankus – už tai gaunu iš jų visa tai, kas padeda atskleisti Kūrėją. Ir gaunu tiek kartų daugiau, kiek draugų grupėje.
Iš grupės gaunu ištaisytas jėgas, kurių pats neturiu!

Iš 2010-05-23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Apie meilę draugams“

Kur mums įgyti norą dvasiškai vystytis, kad taptume panašūs į Kūrėją, kad taptume duodančiaisiais – štai čia ir visas klausimas. Kabalistai sako, kad grupė – dvasinio vystymosi faktorius.
Natūraliai sąveikaudami su aplinkiniais per pavydą, neapykantą, meilę, atstūmimą, valdžios siekimą, galime iš savo bičiulių gauti norą dvasiškai vystytis. Būtent dvasiškai!
Ir nors tai prieštarauja tavo asmeniniam norui, bet, kadangi jie nori dvasiškai vystytis, tu iš pavydo ir dėl kitų „blogų“ ryšių su jais taip pat to panorėsi.
Juk mes nusileidome iš dvasinės sistemos, kurioje visa susiję kaip vienas. Ir todėl, jeigu visuomenė įsigeis netgi kažko nenatūralaus, visiškai žalingo, kenkiančio man, tai aš nejučiomis, prieš savo prigimtį irgi imsiu to trokšti.
Kadangi kažkada buvome susieti kartu, šis ryšys liko tarp mūsų, ir jie veikia mane, juk kažkada iš jų, per juos gaudavau savo dvasinį gyvenimą.
Šis tinklas tarp mūsų egzistuoja ir dabar, ir aš susijęs su jais. Tik nejaučiu šio ryšio, ir šiame tinkle nėra gyvenimo tėkmės, Šviesos.
Todėl, jeigu jie visi kaip vienas ims aukštinti dvasingumą, tai, nors tai ir prieštarauja mano prigimčiai, yra atgrasu man, ir man nėra nieko blogiau, nei duoti ir mylėti artimą, – jie vis tiek nevalingai paveiks mane taip, kad panorėsiu šios nenatūralios, priešingos man būsenos, nes mus sieja vidinis ryšys, kuriame egzistavome kūrimo pradžioje.
Šis iš teisingos aplinkos įgytas noras ir bus tas siekis, kuris man būtinas it kūdikiui, kad išjudinčiau valdančią mane vystymosi sistemą.
Todėl, jeigu mūsų bičiuliai jaučia, kad nesuvokia knygos „Zohar“, kad neturi už ko įsikibti, nėra kaip užsikabinti už šios dvasinio vystymosi priemonės – tai ženklas, kad jie neturi noro dvasiškai vystytis.
O jiems atrodantis dvasinis noras yra egoizmo rūšis. O nesinori dvasiškai vystytis būtent dėl to, kad jie negali susitelkti ir iš grupės įgyti jėgą, dvasinio vystymosi norą. Reikia su tuo dirbti – ir visai grupei, ir kiekvienam žmogui.
Niekas neturi dvasinio vystymosi noro, davimo ir meilės savybės. Mums tai gali įsiūlyti tik teisinga aplinka. Iš grupės gauti tokį norą ir yra žmogaus valios laisvė, galimybė tapti žmogumi.
O grupė turi dirbti, kad visame pasaulyje, visiems savo bičiuliams parūpintų siekį dvasiškai tobulėti, duoti ir mylėti.
O iš kitos pusės, būtina suprasti, kad tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus – kaip jis anuliuoja save, kad iš grupės gautų šį bendrą, joje viešpataujantį dvasingumo norą.
Mes ir vėl grįžtame prie svarbiausio taško: prieš mus knyga „Zohar“, visa sistema, viskas jau sukurta – grupė, knygos, mokytojas, vertimai į kitas kalbas, televizija, internetas.
Mums tereikia viduje nukreipti visas pastangas į vieną tašką – vadinamąją valios laisvę, t. y.  susijungti su grupe, kad iš jos gautum jėgų vystytis.
Kaip pavyzdyje apie Josi ben Kisma: jeigu aš neturėsiu tokios vystymosi jėgos, tai jokios knygos „Zohar“ jėgos nepaveiks manęs.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

„Aš – egoistas. Kas gi dar?“

„Mane pakeisianti jėga“