El. laiškas: Rave! Manau išreikšiu daugumos jausmus: aš jaučiu didelį nusivylimą… Ką su juo daryti?
Atsakymas: Paskutiniąją kongreso dieną nekart girdėjau, kad dauguma vylėsi šiame kongrese įsiveržti į dvasinį pasaulį ir koks nusivylimas juos dabar užvaldė! Pasakysiu iškart: asmeniškai aš esu nustebintas praėjusio kongreso rezultatų. Ne rekordiniu dalyvių skaičiumi, teigiama spaudos reakcija, o vidiniais kiekvieno dalyvio ir pasaulinės grupės pasikeitimu, išaugimu. Žmonės pirmą kartą pajuto tokias būsenas, kurių nebūtų pajutę po vieną. Jie aiškinosi svarbius vidinius dalykus.
O dabar apie viltis: jei jūs būtumėte vylęsi pasiekti tikrąjį dvasingumą, norą duoti ir meilę artimui, tai nebūtų jokių nusivylimų, nes galimybę duoti ir mylėti jūs turite visada, ir niekas jos nei duoda, nei atima. Pirmoji dvasinė savybė – Bina, „chavec chesed“ (buvimo aukščiau egoizmo) siekimas, pojūtis ne savo nore. Jei jūs būtume siekę to, tai jums nebūtų svarbu, kokia jūsų būsena, nes viskas ateina iš Kūrėjo, ir tik Jis sprendžia pagal savo planą, kas atsitiks su kiekvienu iš mūsų. Ir reaguotumėte į visa tai tik džiaugsmingai, nes būtumėte Kūrėjo valdžioje, davimo savybėje.
Machsomą praeina tas, kuris pabėga nuo egoizmo ir sutinka su bet kokiomis sąlygomis, kad tik išsilaisvintų nuo jo, sutinka su sąlyga „Visi kaip vienas“ (kaip vienas žmogus su viena siela – noru) ir su laidavimu „Vienas už visus ir visi už kiekvieną“. Nė vienas iš mūsų neturi jėgų atsiplėšti nuo egoizmo. Iki šiol kalbėjome apie jį, bet negalėjome tiksliai jo atpažinti savyje, nes kalbame apie savybę, kuri neleidžia mums įeiti dvasingumą – davimo savybę. Mes nesugebame įvardinti, kas yra egoizmas ir kur jis mumyse. O jis slepiasi mumyse lyg žaltys, negalime tiksliai jo nustatyti, nuolat jį painiojame su kitomis savybėmis. Tik nusivylimo skausmas, kaip ir ligos skausmas, padeda nustatyti egoizmą, suprasti, kad jis – ne geras, o blogas valdovas, faraonas, nusivilti tiek, kad neapkęstume jo ir norėtume tik vieno – atsiskirti nuo jo. Tačiau norėdami pasiekti tokią nusivylimo būseną, pirmiausiai turime visi savo egoizmu (lo lišma) siekti jos, ir dėl to aš sužaidžiau prieš kongresą, pažadėdamas, kad „Mes išeiname iš Egipto“. Visi buvo įsitikinę, kad taip ir įvyks. Jei nebūtų buvę tokio įsitikinimo, tai nebūtume ir taip nusivylę, nebūtume galėję nustatyti savyje to blogio (faraono), kuris neleidžia pakilti iki davimo savybės. Kad sukelčiau šį blogį, kongreso pradžioje pareiškiau, kad visi privalome pasiekti susivienijimą, kad visas darbas kongrese turi vykti, įsigilinant į save ir savo santykį su draugais. Vietoje laukiamo „dangaus atvėrimo“ iškart patyrėme kritimą, atšalimą.
Kvietimu ieškoti susivienijimo ir pakilimo aukščiau savęs, savo Aš, aš norėjau parodyti kongreso dalyviams, kad tam mes dar nesame pasirengę. Dėl šio pojūčio dalyviai pateko į aklavietę. Viena vertus, labai džiaugiausi tokia „blogio supratimo“ būsena. Kita vertus, baiminausi, kad grupė nesugebės per tokį trumpą laiką išeiti iš šios būsenos. Mes, kaip ligonis, kuris pajutęs skausmą turi suprasti, kad jis serga, o po to pradėti gydytis, padedant gydytojui – Kūrėjui. Be to, 30-40 proc. kongreso dalyvių buvo naujokai, kurie iš vis nesuprato, kas su jais vyksta. Todėl buvo nuspręsta suduoti vieną smūgį faraonui – jūsų egoistinėms viltims – ir pakilti aukščiau jų. Tačiau būtent šie procesai, kuriuos išgyvenome, ir rengia mus perėjimui, ne egoistiniam pripildymo atskleidimui, o davimo galimybės, tikrojo susijungimo atskleidimui „kaip vieno žmogaus su viena siela“, esant laidavimui.
Kongreso rezultatas – pirmasis smūgis Faraonui – jūsų savimeilei, egoistinėms viltims „prasiveržti per Machsomą“ ir gauti Aukštesnįjį pasaulį, kaip ir šį pasaulį sau, savo noruose, savam pripildymui. Baal Sulamas rašo, kad žmogus, pasiekęs dvasinę ribą, įsitikina, kad dvasinis pasaulis jam nepriklauso ir tik tada pramuša klipa – ribą ir įgyja davimo savybę. O mūsų nenoro atskleidimas įvyko tuoj pat, dar pačioje pirmoje paskaitoje, pačioje jos pradžioje man pasakius, kad vietoje išorinių veiksmų turime įsigilinti į save, į ryšį tarp mūsų, laidavimą, – ir visi iškart sustingo! Išlindo mūsų egoizmas. Tačiau šis blogio atskleidimas irgi didžiulis pasiekimas, kurį lėmė būtent mūsų vienybė (dienos šventumas).
Kongrese supratome, kad Faraonas – mumyse, o ne išorėje. Ir jis gavo pirmąjį smūgį – mūsų nusivylimą kongreso rezultatais. Mes manėme (mes – tai Faraonas), kad gausime kažką savyje, o negavome nieko. Tai ir yra pirmasis smūgis Faraonui, mūsų egoizmui. Mes supratome, kad egoistiniuose noruose nieko negausime. Dabar esame pajėgesni nustatyti, kokiose savybėse turi atsiskleisti dvasingumas. Suprantame, kad ne Faraone geriau suprantame, ką reiškia galvoti apie aukštesnįjį. Tai reiškia galvoti ne apie save. Kiekvienas iš mūsų drebėjo iš nekantrumo, kada gi įvyks stebuklas ir jis gaus, kaip ir viską šiame pasaulyje, taip ir dvasinį pasaulį – sau! Atsirado būtinybė atsiplėšti nuo to, kas suteikia tokį nusivylimą. Tai ir yra egoizmo atsisakymo pradžia. Mes brangiai sumokėjome už šią pamoką, tačiau ji kainuoja kur kas daugiau, nes būtent nusivylimas, smūgis savimeilei, egoizmui, viltims gauti ir yra tas didysis įgijimas, kurio galime norėti. Aš džiaugiuosi, matydamas nusivylusius egoistus.
Dabar belieka suprasti, kas įvyko. Dėl skirtingo pasiruošimo vieni iš jūsų tai supras protu, kiti dar patirs pojūčiais keletą nusivylimų ir tik tada įsisąmonins. Tačiau išvada bus viena – žmogus nuolatos nesies savęs su egoizmu. Būtent šis smūgis nepateisintiems (egoistiniams) lūkesčiams padės pradėti atsiskyrimą nuo jo (faraono)! Galbūt reikės daugiau smūgių, tačiau jie bus panašūs į šį, patirtą kongrese. Galbūt mes sugebėsime juos praeiti ne tik kongresuose, bet ir kasdieniniame virtualiame ryšyje, šiame pojūtyje, kurį visi kartu įgijome. O kol kas panorėkime tik vieno – atsisakyti egoizmo, kaip vienintelio blogio ir nuo „savęs“ pakilti prie noro duoti. Kūrėjas įteikė mums didelę dovaną! Nėra nieko kito, tik Jis!
Rašykite, užduokite klausimus pamokose. Aš apgaudinėjau ne jus, o jūsų egoizmą.
Su meile! Ravas.
rašykite
prenumeruokite
2010-11-25 
Klausimas: Kongreso atidaryme, kai visų šalių atstovai su vėliavomis kilo ant scenos, verkiau iš džiaugsmo, jaučiausi susijęs su visais, jaučiau kitų žmonių norus, jų rūpestį ir meilę.
Komentarų nėra 
