Kabalos studijos suteikia mums ryšį su Aukštesniuoju pasauliu. Atotrūkis tarp mūsų ir dvasinio pasaulio – tai bedugnė, barjeras, geležinė siena, kurios neįmanoma išjudinti ir tik Šviesa gali ją sudaužyti.
Todėl negalime susisiekti su Kūrėju, dvasiniu pasauliu kitaip nei studijuodami tikruosius pirminius šaltinius – RAŠBI, Ari, Baal Sulamo, Rabašo kūrinius. Tik taip mus pasieks grąžinanti į šaltinį Šviesa.
Turime nuolatos studijuoti jų darbus ir taip leisti Šviesai tęsti jos darbą.
Jūs pajausite, kad ta vienybė, kurią pasiekėme kongrese, pasklis nuo savo pradinio taško iki 10 sfirų ir bus pripildyta. Laukiu, kad kiekvienam kongreso dalyviui tai įvyks labai greitai.
Mes dar pajausime, kokį tarpusavio ryšį pasiekėme: vyrai, moterys ir net vaikai! Kiekvienas iš mūsų įgijo platesnį, įvairiapusį sudėtinį kli, kuriame jau gali paruošti save Šviesos gavimui.
Ir jeigu dabar, po kongreso, visi gyvensime viena tema, studijuodami pamokose kabalistų darbus, tai būsime susieti su juose slypinčia Šviesa.
Ir, be to, susijungsime su visais draugais, kurie tą pačią dieną, per 24 valandas, kartu su mumis mokosi tą pačią medžiagą. Niekas negali mūsų sujungti labiau nei kasdienis dalyvavimas pamokoje.
Taip kasdien pritrauksime vis naujas Supančios Šviesos porcijas – tai, kas užgimė tarp mūsų kongrese, tai, kam davėme pradžią, ta sėkla, kurią „pasėjome žemėje”, vystysis ir išaugins savo 10 sfirų. Jose mes ir pajausime Šviesą, atskleisime Kūrėją.
Mes jau labai arti to. Tai akumuliacinis procesas, kaip parašyta: „grašis prie grašio – ir sukaupiama didžiulė suma”. Ir tai, kad kongrese užgimė vienybė, kad mes tarpusavyje susijungėme – labai didelis pasiekimas.  Būtent taip prasideda mūsų dvasinio vystymo naujasis etapas.

Iš 2010 m. lapkričio 11d. baigiamojo pokalbio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo bėdos paverčia jį indu

Ne vien norėti

Toliau bus lengviau

Klausimas: Savo draugų akyse matau džiaugsmą ir nusivylimą. Nė vienas dar nesuprato, kas įvyko. Labai skausmingas smūgis suduotas Faraonui. Kaip ir kuo galiu padėti draugams ir sau padaryti teisingas išvadas iš kongreso ir eiti kartu toliau? Ką kaltinti, kad kiekvienas buvo, jautė save tik šalia tikslo? Tik savo egoizmą?
Atsakymas: Apskritai kaltinti nieko nereikia. Reikia džiaugtis tuo, kad darbo kryptis tapo aiškesnė. Mes manėme, kad galime patys nugalėti savo egoizmą, susivienyti savo pačių pastangomis. Tačiau yra kitaip: tik Kūrėjas gali įveikti Faraoną, o mes šito turime Jo paprašyti. Turime susitelkti į bendrą pagalbos šauksmą. Tai ir yra svarbiausia išvada iš kongreso.

Klausimas: Kongreso atidaryme daugelis žmonių verkė. Tai buvo egoizmo rauda, ar akimirka, kai kiekvienas galvojo ne apie save ir buvo įmanoma tai padaryti?
Atsakymas: Tai bendro įkvėpimo ašaros, kol kas egoistinio, jame nebuvo Kūrėjo. Dėl to, nors mes ir pajutome tarpusavio vienybę, išlaikyti šio jausmo negalėjome. Bet nenusiminkime, priešingai, džiaukimės, nes tapo aiškiau, kur turime padirbėti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimai po kongreso

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Meilės vandenyne

Norėdami gauti naują suvokimą, turime turėti didelį norą, kuris pakeis siekimą gauti siekiu duoti. Šis perėjimas į atvirkštinio pasaulio suvokimą, siekiant duoti, ypatingai sunkus. Jis tolygus gimimui, o gimimas net šiuolaikinės medicinos amžiuje visada yra neįprastas veiksmas. Juk kūdikis atsiplėšia nuo ypatingos vietos, prie kurios jis buvo pritvirtintas. Čia gaudavo specialų maistą, apsaugą, čia veikdavo specialūs vystymosi  įstatymai. Aplinka ne atstumdavo jį, o augino. Dabar jis įžengia į nedraugišką jam pasaulį, naują aplinką, kurioje turi gyventi ir augti kovodamas. Tai perversmas jo gyvenime, kokio nėra buvę. Tas pats vyksta gimstant dvasiškai, kada atsiskleidžia naujas universalus jutimo organas išoriniuose (ne gimdoje – šito pasaulio) pojūčiuose, pagrįstas davimo principu, ir juo pradedame jausti naują pasaulį.
Kongrese žengėme didelį žingsnį pirmyn šia kryptimi. Mes labai norėjome gimti, šiek tiek pajutome gimdymo sąrėmius ir pamatėme, kad nesugebame to atlikti, pajutome, kad kažkas stabdo mus ir tuoj pat atmeta atgal. Kartu su gerąją jėga, entuziastingai vedančia mus pirmyn, pajutome blogąją jėgą, kuri nustumia mus atgal į motinos įsčias, neleidžia išeiti iš šio pasaulio ribų, neleidžia pajausti naujo pasaulio. Turime patirti keletą tokių gimdymo sąrėmių, kol užgimsime. Būtent kiek ir kokiu spartumu – priklauso nuo mūsų. Bet kokiu atveju be jų negimsime, neišeisime laukan. Gimstant susiduria dvi jėgos: mūsų pačių spaudimas iš vidaus ir grįžtamieji smūgiai iš išorės. Jų konfrontacija pagimdo mumyse naują, stiprų norą atsirasti dvasiniame pasaulyje. Be šio noro neišsiversime.
Toroje gimdymo sąrėmiai vadinami „egiptietiškomis bausmėmis“. Mūsų egoizmas turi pergyventi dešimt (visą dozę) negandų, kurios atsispaudžia nore ir suteikia jam indo formą, kli. Taip iš beformio „molio gabalo“ susiformuoja indas, pasiruošęs gauti Šviesą, dvasinį pasaulį. Mums reikia išgyventi gimdymo sąrėmius, kad įgautume teisingą formą, be kurios neįmanoma pajausti dvasingumo. Į  šį  procesą mes ir įsijungėme kongrese. O Šviesa – ji visur aplink mus ir laukia, kur prasiskverbti.

Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinė kongreso masė

Krizė – naujo pasaulio gimimo kančios

Gimimas: pirmasis sąrėmis

Šiandien mūsų egoistinis vystymas, užbaigiantis visą mūsų tūkstantmetę istoriją, pasiekia ribą ir todėl žmonija jaučia krizę visose savo veiklos srityse.
Nematome, kur eiti toliau, ir ką dar galima padaryti, todėl pasaulis grimzta į depresiją ir narkotikus.
Ir čia pasirodo kabalos mokslas, laukęs būtent šio laiko – 20 amžiaus pabaigos, kai turės atskleisti apie ką rašoma knygoje „Zohar“ ir kitose kabalistinėse knygose.
Tai vyksta būtent dabar, kai visi supranta arba pradeda jausti, kad yra atsidūrę aklavietėje, juk mūsų egoizmui daugiau nebėra kur augti.
Jeigu egoizmas toliau augtų, nesusimąstydami bėgtume paskui jį, kaip tai darėme per visus savo praeitus gyvenimo ciklus, per visą savo istoriją, kiekvieną kartą bandydami kažką pasiekti šiame gyvenime: išlošti, sukurti gerovę namuose, šeimoje, vaikams, įgyti pelningą profesiją.
Kiekviena karta tarsi karių kolona, žygiuojanti iš vieno gyvenimo į kitą, iš vieno persikūnijimo į kitą.
Ir per visus tuos gyvenimų ciklus nepailsdavome vytis paskui savo ego, nes noras mus stūmė pirmyn. Nesvarbu, kad jis buvo menkas, ir kad visa tai jau ne kartą patyrėme – bėgome ir darėme tai, ko jis norėjo.
Bet kadangi dabar šis egoistinis noras pasiekė savo paskutinį aukščiausiąjį lygmenį, pajutome, kad kelias baigėsi. Žmonės jau net nenori gimdyti vaikų, nes netiki, kad kita karta gyvens geriau už dabartinę.
Štai ateina kabalos mokslas ir sako: galite prisijungti prie gėrio! Tai visos žmonijos gera ateitis. Tik tas gėris neegzistuoja mūsų egoistiniuose įsivaizdavimuose ir apskritai šio pasaulio plokštumoje – čia jau negali būti nieko gero.
Juk jeigu kiekvienas nori kažką gauti į savo egoizmo vidų, jis niekada negalės prisipildyti. Tą akimirką, kai žmogus ima prisipildyti – jo malonumas liaujasi.
Malonumas ir prisipildymas yra vienas kitam priešingi, ir prisipildymas gesina norą. O jeigu nebejaučiu trūkumo, nesimėgauju gavimu ir turiu ieškoti naujo prisipildymo.
Taip beprasmiškai ieškant praeina visas mano gyvenimas. Tačiau tiems žmonėms, kurie jaučia, kad privalo rasti kažką daugiau negu šis materialus gyvenimas, kabalistai pasakoja, kaip prisijungti prie gėrio.
Juk jau jaučiu, kad šis pasaulis išsisėmė ir turiu rasti kažką aukščiau už jį, kad suprasčiau „kam“ ir „kodėl“? Kur yra gyvenimo šaltinis ir koks gyvenimo tikslas? Kas buvo iki jo ir kas bus po to? Noriu žinoti, kas yra už šių ribų, kurios mane uždaro šiame pasaulyje.
Privalau žinoti visų įvykių priežastį ir stebėti šį aplinkinį pasaulį – kaip prasideda ir baigiasi kiekvienas reiškinys, kaip viskas kartu susiję! Jeigu to nežinau – man blogai: taip sukurta dabar beatsiskleidžianti mūsų siela.
Todėl ateina kabala – sielos atskleidimo metodika. Juk visa, ką patyrėme iki šiol, buvo jaučiama gyvūniniame kūne jo penkiais jutimo organais. Pildėme kūną skoniais, kuriais jis mėgavosi, arba jautė kančias tame pačiame kūne.
Su šiuo pasauliu reikalus baigėme: prisipildėme juo ir nusivylėme, dabar reikia eiti toliau! Tai ir toliau augs, bet jau kitame išmatavime – aukščiau tavo kūno.
Tai vadinama sielos vystymusi. Siela tai dar viena vidinė dalis, kuri išsivystys tavyje ir per ją tu suvoksi aukščiausiąją tikrovę. Ir tai neužbraukia tavo šiandieninio pasaulio – jis nesiliaus egzistavęs.
Bet tu suvoksi dar ir tai, kas yra aukščiau jo – visas tas jėgas, kurios nusileidžia iš viršaus ir valdo mūsų pasaulį. Suprasi viską, kas vyksta čia apačioje, juk pakilsi į aukštąsias šaknis ir atskleisi šaknies ir šakos ryšį.

Iš 2010 m. lapkričio 9 d. 1-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – prie raudonos linijos

Skubėkite daryti vienas kitam gera

Žalčio prakeikimas ar palaiminimas?

Klausimas: Ką reiškia iš Šviesos reikalauti ištaisymo? Ką reiškia kreiptis į Šviesą?
Atsakymas: Supraskite, jog pats ištaisymas nepriklauso nuo mūsų. Mes esame noras mėgautis, o jei ir galime kažką, tai tik sukelti veiksmus iš aukščiau.
Visas mūsų darbas – pakelti MAN – prašymą ištaisyti, o patį darbą atlieka Kūrėjas. Todėl mūsų kelias ir vadinamas „Kūrėjo darbu”.
Visas savo pastangas grupėje ir mokydamiesi įdedame tam, kad vienas kitą įtikintume vieningo siekio būtinumu, apie kurį sakoma: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena”.
Nereikia nė sekundei pamiršti, kad privalome prašyti ištaisymo. Viskas duodama tik per maldą, prašymus, poreikių atskleidimą. Aš ne šiaip sau noriu kažko abstraktaus, o noriu ištaisyti kelim, noriu tapti toks kaip Tu, noriu tapti didis.
Vaikas žiūrėdamas į vyresniuosius instinktyviai nori užaugti. Štai ir aš noriu to paties, tačiau ne tik noriu, bet ir reikalauju. Juk vystymosi jėga ateina iš Kūrėjo. Jeigu nesikreipsime į Jį su prašymu – neužaugsime.
Problema ta, jog manome, jog mes patys veikiame. Mums atrodo, kad patys esame pajėgūs ką nors nuveikti. O iš tikro nuo mūsų niekas nepriklauso – tik atskleisti norus.
Kaip gi man juos atskleisti? Vienijantis su kitais. Jie taip pat neturi jėgų – tačiau jie turi norą, o daugiau man nieko ir nereikia.
Iš draugų gaunu norą, žymiai didesnį nei iš pradžių turėjau pats. Persismelkęs šiuo noru, siekiu susivienyti su jais ir nepatiriu nesėkmės. Štai dabar galiu kreiptis į Kūrėją.
Kongreso metu bendrame veiksme atskleidėme, kad neįstengiame susivienyti. Taip aiškiai to dar niekada nematėme. Priešakyje išryškėjo siena, į kurią atsimušusios dužo mūsų pastangos.
Dabar tereikia kreiptis į Šviesos jėgą, kad ji sudaužytų šią sieną. Mes iš tikro galime jos šauktis.
Mokydamiesi, o ypač skaitydami knygą „Zohar”, turime reikalauti ištaisymo. Tiesiog dabar, šią akimirką gali prašyti ir gauti atsakymą.
Tavo ego trukdo tau, tu sustingai tarsi akmuo: „Kieno dar turėčiau prašyti? Kažkaip nematyt jokio Kūrėjo”. Tai tiesa – tad prašyk Jį atsiskleisti, kad tau taptų aišku, kaip ir kieno prašyti.
Mes egoistai ir savo jėgomis machsomo nepramušime. Kai egoizmas pakyla it siena, prašome Kūrėjo jėgos, idant pakiltume virš jo.

Iš 2010 m. lapkričio 16 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Akmeninės širdies malda

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Klausimas: Antrą kongreso dieną aš pajutau, kad visi žmonės, visi „taškai“ tarytum manyje, ir tada aš galiu juos mylėti kaip pačią save, nes juos jaučiu kaip savo dalį. Ar teisinga visą grupę jausti savyje?
Atsakymas: Būtent taip pradeda formuotis vieta, kurioje vėliau atsiskleidžia Kūrėju vadinama davimo savybė.

Klausimas: Buvau liudininkas to, kad kongrese vyrai visiškai atsidavė darbui. Ar mums reikalingi šie išoriniai veiksmai, o gal jie iš tikro nukreipia mūsų dėmesį nuo tikrojo tikslo? Juk tiesos užuomina juose, matyt, labai menka?
Atsakymas: Gali būti, reikia tolygiau paskirstyti darbus, bet nėra abejonių dėl to, kad mes patys turime save aptarnauti.

Klausimas: Jūs sakote, jog problema yra ta, kad mes patys bandome pereiti machsomą, nors tik Šviesa gali tai padaryti. Į ką mes galime kreiptis su šiuo prašymu-malda – į grupę, į aplinką? Juk jūs kalbėjote apie tai, kad būtent ten Ji atsiskleidžia?
Atsakymas: Į Kūrėją, grupėje slypinčią davimo savybę.

Klausimas: Na, tarkime, mes pradedame jausti neapykantą draugams. Bet kaip atskirti šią, pavadinkime, „dievišką“ neapykantą, kliudančią susijungti sudužusiems indams, nuo paprastos neapykantos, sugeneruotos bjauraus charakterio, arba kylančios dėl psichinių sutrikimų?
Atsakymas: Jeigu žmogus stengiasi užmegzti ryšį su draugais, norėdamas atskleisti jame Kūrėją, tai esant stiprioms bendroms pastangoms, jis atskleidžia neapykantą pareigai susivienyti.
Beje, taip pasakyta ir knygoje „Zohar“. O jeigu nesistengė bandydamas susivienyti, tai nepajus ir tikros neapykantos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės vandenyne

Kas paskutinis eilėje svogūnų lupti?

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Klausimas: Kodėl kongrese Kūrėjas nepervedė „Mozės“ per machsomą ir nepaliko Faraono krauti kėdžių?
Atsakymas: Kur buvo mūsų „Mozė“, kad prašytų išėjimo iš Egipto? Kur buvo mūsų šauksmas Kūrėjui? Ten dalyvavo tik „Faraonas“.
Mes nereikalavome Kūrėjo, kad Jis sudaužytų tarp mūsų esančią sieną. Kiekvienas laukė: „Na, kada Jis pagaliau atsiskleis! Noriu pripildymo!“ Mumyse vis dar viešpatavo „Faraonas“.
Maža to, pajutome, kad Jis mums kliudo. Tai buvo tikrasis atradimas: pamatėme, kas mums trukdo, kas priešinasi mūsų vienybei.
Neatsitiktinai iš karto visai salei pasakiau, kad turime galvoti apie tarpusavio ryšį, turime pasinerti, rasti viduje nutrūkusias gijas ir jas surišti. Jokių šokių, jokių kalbų – kiekvienas atsigręžia į save ir galvoja tik apie tai, kaip su visais susijungti.
Ir kas atsitiko? Mašina sustojo. Pasirodė, kad aš to nesugebu.
Ir gerai, juk man atsiskleidė svarbus dalykas: aš atkirstas nuo kitų, ryšio nėra. Visos gijos ir kanalai nutraukti, nėra nė mažiausio impulso. Viskas, ko tik norite, bet tik ne susijungti su kitais ir perimti jų mintis ir norus, kad jie, neduok Dieve, netaptų manaisiais.
Tai ir yra „Faraono“ valdžia. Tačiau kurgi šauksmas? Taip, mes atskirti, izoliuoti vieni nuo kitų, bet kurgi šauksmas apie tai, kad turime susijungti? Kodėl Tu neateini ir nesujungi mūsų!?
Mes kol kas nejaučiame poreikio šiam šauksmui. Kol kas nejaučiame, kad Kūrėjas čia turi tapti pagrindiniu elementu. Mes vis dar manome, kad turime susijungti savo jėgomis. „Pasistengsime ir išeis“. Bet argi tai įmanoma su mūsų egoistinėmis savybėmis?
Jautimas, kad mums reikia Kūrėjo, turi kilti iš mūsų abipusio darbo, kai grupė įpareigos kiekvieną manyti, kad tik Kūrėjas ištaisys situaciją. Mums reikalingas Kūrėjo, o ne Bnei Barucho darbas. Iš mūsų reikalaujama tik paprašyti.
Kai pasieksime šį kolektyvinį, visuotinį reikalavimą, kad Jis mus ištaisytų, tada iš tikrųjų pakilsime į naują pakopą.

Iš 2010 m. lapkričio 19 d. pamokos tema „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Siena viduje

Toliau bus lengviau

Klausimas: Man atrodo, kad dvasinio darbo principas „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“, prieštarauja kitam principui –  „Nėra nieko kito tik Jis “ ir susijungimui su grupe…
Atsakymas: Turiu pasakyti: „Jeigu nepadėsiu sau, niekas man nepadės atskleisti Kūrėjo“, nes kalbama apie norą atskleisti Kūrėją, davimo savybę.
Niekas negali man čia padėti. Galiu perskaityti tūkstančius knygų ir perklausyti tūkstančius paskaitų, bet galiausiai noro vystymas – tai mano vidinis darbas.
Ir tik tada, jei panorėsiu dvasinio gyvenimo (davimo savybėje) vietoj šio gyvenimo (gavimo savybėje), atskleisiu sau dvasinį pasaulį.
Iš nieko nesitikėkite pagalbos! Privalau įgyti tokį stiprų norą, kad „geriau jau mirtis nei toks gyvenimas!“ Juk šis gyvenimas man ne gyvenimas. Privalau pasiekti dvasinį pasaulį!
Čia turiu veikti pagal principą „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“. Juk Kūrėjas neatšauks savo sąlygos. Jis neprivers mūsų Jo norėti. Jis duoda pripildymą, o ne norą. Nėra prievartos dvasiškai vystantis.
Bet baigdamas realizuoti principą „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“, kitaip tariant, kai suprantu, kad tai priklauso tik nuo manęs, iš karto atskleidžiu, kad neturiu tam jėgų.
Nekenčiu savo egoizmo ir bijau jo it Mozė Faraono. Ir tada „suriko jie nuo šio darbo“, kad išsilaisvintų iš egoizmo valdžios, juk nei aš, nei niekas aplink negali man padėti.
Kai įgyjame šiuos du pojūčius: pagalbos nebuvimą iš vidaus ir iš išorės, tai vadinama paskutiniais gimdymo sąrėmiais.
Tada prasiveržia nusivylimas iš pačios širdies gilumos. Ir tik tada atsiskleidžia Aukščiausioji jėga, Šviesa (GAR de Chochma), kuri pagimdo žmogų dvasinėje pakopoje. O tada jau veikia principas „Nėra nieko kito – tik Jis“.
Todėl yra etapas „Jei ne aš sau, tai kas man padės? “, o paskui – „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. Juk negaliu atskleisti, kad „Nėra nieko kito – tik Jis“, kol nebaigsiu – „Jeigu ne aš sau, tai kas man padės?“.

Iš 2010 m. lapkričio 10 d. ketvirtosios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Nepraleisk savo šanso…

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Klausimas: Prieš daug metų Sitrine (Izraelis) vykusiame kongrese pasakėte, jog norint pralaužti machsomą mums reikia vienu metu išlaikyti vieną mintį ir turėti didžiulį vieningą norą.
Per visą tą laiką atlikome daugybę bandymų, veiksmų, bet buvome nepasiruošę. Jaučiu, kad dabar, šią sekundę, visi pasirengę.
Pamokos metu norėdamas atverti „kiaurymę širdyje“, visą laiką bandau pramušti šią membraną, egoistinę klipą.
Man trūksta visų mūsų sinchronizacijos. Nenoriu, kad tai įvyktų rytoj, noriu dabar, šią akimirką! Padėkite dabar sinchronizuoti mus visus, kad bendroje maldoje įveiktume šią membraną ir pramuštume ją.
Atsakymas: Kadaise aš kone tais pačiais žodžiais kreipiausi į Rabašą, ir jis atsakė, kad nestovi tarp manęs ir Kūrėjo. Šį ryšį žmogus turi rasti pats. Jis pats turi šito reikalauti. O svarbiausia: jam reikia suprasti, jog ne jis pramuša savo membraną, o Kūrėjas.
Jeigu stengiesi ir negali jos pramušti – tai gerai, bet reikia liautis stengusis tai atlikti pačiam. Kokia jėga tai darai?!.. Ta pačia egoistine jėga?!.. Kaip tu ją pramuši – dideliu egoizmu mažą ego ar atvirkščiai?
Tik Kūrėjas gali tai atlikti – ir niekas kitas! O mokytojas – tai vedlys kelyje. Jis tik atveda tave prie šios būsenos, bet nieko negali už tave padaryti. Kūrėjas taip pat negali – jei tu nepareikalausi iš Jo. Juk tavo noras pasikeisti viduje turi būti pirmiau už Jo veiksmą.
Todėl reikia:
1. Liautis pačiam pramušinėti šią membraną, egoistinę širdies klipą.
2. Iš nieko nelaukti pagalbos – išskyrus iš Kūrėjo, kaip atsako į tavo prašymą.
Mes jau daug metų tai studijuojame visuose kabalistų straipsniuose: viską daro tik Šviesa. Ji sukūrė norą, ji keičia jį, ji skatina norą keisti ketinimą, ir kadangi ji suskaldė norą, tik ji, norui šito reikalaujant, gali ištaisyti jo ketinimą.
Čia nėra jokio tarpininko, ir viskas priklauso tik nuo paties noro – prašymas, MAN pakėlimas. O veiksmą iš viršaus atlieka tik Šviesa. Pradėkite koncentruotis tik į dvi savybes: aš prašau – Kūrėjas vykdo.

Iš 2010 m. lapkričio 10 d., 4-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – nesipriešinti

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Dvasinio pakilimo žemėlapis

Kongrese mes įgijome naują pojūtį, kurį dabar reikia vystyti. Jaučiame, kad priešais mus siena, kurią turime sudaužyti  Šviesos, Kūrėjo pagalba. Būtent Jo mums trūksta. Tegu pasako: „Eime pas faraoną“. Tam būtina suprasti, o svarbiausia, sutikti su tuo, kad mes daužome sieną Jo, o ne savo malonumui.
Kelyje užmirštame apie du esminius momentus:
1. Judėti pirmyn galima tik remiantis Jo jėga.
2. Mes judame davimo Kūrėjui link.
Visa tai dar išslysta man. Kol kas vietoj davimo Kūrėjui galvoju apie save. Pereiti machsomą bandau savo, o ne Jo jėgomis. Tokiu būdu ir tikslas, ir priemonės, kaip ir iki šiol lieka užrakinti manajame egoizme. Ir vis dėl to tai – gera būsena, juk imame suprasti pagrindinius dvasinio judėjimo pirmyn dėsnius. Prieš mus iškilo kliūtis ir su ja reikia kažką daryti. Iš tikro jos, kaip tokios nėra – tai psichologinis barjeras mumyse. Jei mes teisingai save nukreipsime, jis išnyks. Mintis apie Kūrėjo gerumą priešinga manajai prigimčiai, draugai tokios minties taip pat neturi – ji numatyta mūsų vienybėje. Todėl turime dirbti ties trimis momentais:
1. Aš sujungtas su grupe.
2. Kartu su draugais turime nustatyti teisingą inspiraciją, kurios padedami peržengsime machsomą: susitelkę iššauksime Kūrėjo jėgą.
3. Visa tai tam, kad suteiktume malonumą Jam – kitais žodžiais, susilietume su Juo.
Bendras nenuilstamas rūpestis ir budrumas turi pažadinti visus. Tai ir yra laidavimas, grupė – ne draugų veidai, o dvasinis bendrumas, persmelkiantis kiekvieną mintimi apie tikslą. Staiga imame galvoti apie tai, norėti to. Kai kiekvienas stengiasi surikiuoti į vieną liniją savo troškimą, jis ratilais ima sklisti po visą pasaulį, neribojamas jokių kliūčių ir atstumo. Laidavimas reiškia, kai aš atsakingas už visą sistemą, kurioje mane patalpino Kūrėjas. Kai aš negaliu išlaikyti teisingos minties, tą pačią akimirką visi pameta teisingą mintį. Atsijungdamas nustoju aprūpinti visą bendrą organizmą. Argi kepenys ar inkstai gali išeiti atostogų? Todėl prašau pasaulinės grupės, kad ji visą laiką galvotų apie sukūrimo tikslą, apie davimą Kūrėjui. Tada ir aš pats, kur bebūčiau, neprarasiu ryšio.

Iš 2010 m lapkričio 19 d pamokos pagal temą „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvykdami neišsiskiriame

Gimimas: pirmasis sąrėmis

Psichologinis barjeras davimo kelyje