Klausimas: Kodėl negalime atsikratyti abejonių, kad viską sukūrė Kūrėjas ir dėl mūsų gerovės?
Atsakymas: Neturiu atsakymo. Įsivaizduokite, kaip galima ginčytis su visiškai įsitikinusiu savo teisumu trejų-šešerių metų vaiku, kuris kažko nori! Juk pagal jo vaikišką supratimą ir logiką, turi būti būtent taip, o ne kitaip. Ką jam galėsiu paaiškinti? Jis tiesiog dar nesubrendo, kad suprastų.
Aukštesnysis valdymas mus sukuria nuo pačio giliausio nuopuolio per visas 125 pakopas iš viršaus į apačią. Po visų šių Šviesos mažėjimo ir paslėpimo pakopų, kurios vadinamos „pasauliais“ (pasaulis / „olam“, nuo žodžio paslėptis / „alama“), gimsta žmogus (Adomas), suskyla, nusileidžia dar žemiau ir nukrenta į ypatingą būseną, kuri vadinama šiuo pasauliu.
Iš šio žemiausio taško, iš materijos, kurioje telpa tik mažulytė Šviesos kibirkštėlė, visa kūrinija pradeda vystytis ir kilti iš apačios į viršų. Atsiranda negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, po to šio pasaulio žmogus, kuris taip pat vystosi per negyvąją, augalinę ir gyvūninę stadijas ir galiausiai pasiekia žmogaus lygmenį žmoguje, t. y. dvasinio išsivystymo lygį.
Visose šiose pakopose iš apačios į viršų niekada neįmanoma suprasti to, kas yra aukščiau už tave. Tai, kas yra žemiau už mus, mes dar kažkaip gana ribotai galime tyrinėti. Juk kūrinija – tai integrali, uždara, analoginė sistema, kurioje neįmanoma ištirti nė pačio mažiausio elemento, neturint žinių apie visą sistemą, tarsi holografiniame paveiksle.
Todėl negalime išsiaiškinti ir teisingai spręsti nė apie vieną, net apie pačią mažiausią pasaulių sistemos dalelę. Taip pat matome, kad gilindamiesi į pačias smulkiausias elementariąsias daleles, pastebime ten begalybę: kvantinėje fizikoje, molekulinėje chemijoje, ląstelių biologijoje. Atrodytų, kas galėtų būti tokioje mažoje dalelėje? Tačiau pradėję tyrinėti ir prasiskverbę vidun, atrandame ten ištisą pasaulį, kuriam nėra pabaigos. Jo ribos tiesiog išnyksta.
Netgi didelėje visatoje tai nėra taip aiškiai pastebima, kaip mažose dalelėse, kuriose pasimetame ir prapuolame – mūsų protas nėra pajėgus suprasti tokių dalykų. Kaip gi galėtume suprasti dvasinę informaciją, kuri yra aukščiau už mūsų suvokimą? Mes tik matome, kad ji kol kas mums nėra prieinama ir nežinome, ar sugebėsime kada nors ją suprasti.
Kai tik pasiekiame kažką naujo, mums tuojau pat atsiskleidžia dar nežinomesnė erdvė, kupina klausimų ir begalinių galimybių. Tačiau iš to išsilavinimo, kurį įgyjame šio tyrinėjimo, supratimo ir atskleidimo procese, mums tampa aišku, kad nesugebame spręsti apie tai, ko dar nesuvokėme ir kas yra aukščiau už mus.
Mes esame viso labo tik kūriniai, ir išdidumas mums neleidžia savęs pamatyti tikroje šviesoje. Mes nesuprantame, kokie esame smulkmeniški ir riboti, neįsisąmoniname to, kad mūsų puikybė aptraukia mums akis ir neleidžia pamatyti tiesos. Juk iš esmės, kas toks yra žmogus? Tokia būtybė, kuriai suteikė šiek tiek daugiau proto, kad jis galėtų tyrinėti save ir savo gyvenimą, atskleistų savo smulkmeniškumą ir menkumą bei… panorėtų išaugti.
Vietoje to, mes rėkiame tarsi maži vaikai: „Ne, mes jau suaugę!“ Kaip pasakyta: „Puikybė žemina žmogų“. Nejaugi nesuprantame, kad be davimo savybės, teturime tik gavimo savybę. O be abiejų –gavimo ir davimo – savybių, esančių visoje gamtoje, be jų tarpusavio sąveikos – įsiurbimo ir išskyrimo – nėra gyvybės. Žmogus gi siekia tik viską užgrobti sau.
Mes turime vienintelę jėgą ir, nors žinome, kad egzistuoja dar viena – davimo jėga, jos netrokštame. Todėl mūsų negalima pavadinti gyvenančiais. Juk gyvenimas ir vystymasis visoje gamtoje vyksta tik dviejų jėgų, esančių pusiausvyroje viena kitos atžvilgiu ir besivystančių viena kitos sąskaita, tarpusavio sąveikos keliu: vyksta tai įsiurbimas, tai išskyrimas, gavimas ir davimas.
Mes gi to neturime, dėl savo egoistinio charakterio mes nuolat mirštame dvasine prasme. Jeigu įgytume dar vieną savybę – davimo ir pradėtume veikti pasitelkę šias dvi savybes, tai gaudami, tai duodami – tokiu darbu sukurtume gyvybę. Mes patys pavirstume gyvomis biologinėmis ląstelėmis, iš kurių susidedame, ir mokėtume gauti ir duoti, t. y. gauti, kad duotume. Vadinasi, mes tobulėtume, sukurtume gyvybę ir susiformuotume kaip žmonės.
Jeigu to neturime, jeigu yra tik vienas egoistinis noras, ką galime padaryti? Protu suprantame, kad be antrosios savybės negalima, juk taip sutvarkyta visa gamta, tačiau puikybė mus akina, paversdama mus mažais, nesupratingais vaikais.
Tik pažiūrėkite, ką dabar daro vadinamieji šio pasaulio galingieji. Jie net nesiklauso mokslininkų patarimų. Napoleonas, vykdamas į karą, visada su savimi imdavo mokytus patarėjus ir juos įkurdindavo pačiame stovyklos centre. Juos kaip didžiausią vertybę saugodavo visa kariuomenė. Tą patį darė Aleksandras Makedonietis savo žygiuose. Išmintis visada buvo žmonijos gerbiama kaip pati svarbiausia vertybė. Kiekvienas valdovas stengėsi vystyti mokslą, įkurdavo šalia savęs universitetus.
Tačiau šiandien pasaulio mokslininkai kalba valdovams apie tai, kad mes gyvename neteisingai ir artėjame prie susinaikinimo, o jie nenori klausyti. Pirmą kartą istorijoje atsidūrėme situacijoje, kai nenorime įsiklausyti į išmintį! Egoizmas sako: „Aš pats valdysiu.“ Tokiu atveju esame pasmerkti.
Tu nenori sutikti su Kūrėju? Nesutik. Pasieksi Jo būseną, Jo pakopas ir tuomet nuspręsi. Tavęs dabar niekas neverčia sutikti, juk koks gali būti sutikimas per prievartą?

Iš 2012 m. balandžio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Imant pavyzdį iš Kūrėjo

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Klausimas: Kūrėjas mums duoda Šviesą, o mes jaučiame, kad negalime jos perduoti pasauliui. Tai mumyse sukelia mirtinos gėdos jausmą. Ką gi mums daryti?
Atsakymas: Mūsų problema ta, kad esame Šviesos okeane. Ir nors esame joje, ji nuo mūsų paslėpta. Aš egzistuoju joje tarsi juodas taškas ir negaliu pajausti tos Šviesos. Ji yra aplink mane kaip supanti Šviesa  (Or makif – O”M), o aš jos nejaučiu net kaip supančios.
Ši supanti Šviesa – davimas. Kad ją iškęsčiau, privalau turėti tą pačią savybę, kaip ir ji. Tuomet išplečiu savo indą/norą – tiek, kad galiu duoti taip, kaip ji, ir tuomet savo viduje jaučiu tą patį reiškinį. Ne Šviesa įeina į mane, bet aš sukūriau savyje tapačią Šviesai savybę ir todėl jaučiu tą patį, nes tai, kad išorėje sutampa su tuo, kas viduje. Tai ir reiškia būti panašiam į Šviesą, į Kūrėją.
Nežinau, kas yra Šviesa, egzistuojanti mano išorėje. Šviesa, esanti manyje, vadinama pripildymu – ekranu ir atspindėta Šviesa (Or chozėr, O”CH). Ekranas – tai mano pasipriešinimas, atspindėta Šviesa – tai mano davimas ir visa tai – prilygstančios Šviesai mano savybės.
Kitaip tariant, niekada nejaučiu Kūrėjo. Visada jaučiu savo savybes, jos mane pripildo. Todėl, kiek save išvystysiu, tiek pajausiu Šviesą, davimą, Kūrėją.
Iš esmės, tai vadinama pasiruošimu kentėti – iškęsti tą grandiozinį, neribotą pripildymą. Ir iš tiesų, jis priklauso tik nuo mano davimo savybių, kurias privalau įgyti.
Kartais patiriame tokias būsenas, jog mums tai atrodo neįmanoma: „Kaipgi pajėgsiu suvokti šią milžinišką Šviesą, ją pajausti?!“ Tačiau ji visai ne milžiniška. Juk žinome, kad maži vaikai taip pat patiria kančias ir malonumus – bet mažus, o suaugusiesiems tenka kur kas didesni malonumai ir kančios.
Mes tiesiog turime augti ir viskas. Pripildymas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Mes tik vaizduojame piešinyje, kad jis tarsi ateina iš išorės, bet tai tik schematiškai. Mes visada prisipildome tik savomis savybėmis – arba egoistinėmis, kaip dabar, arba davimo savybėmis – ir tai vadinasi „Šviesa“.
Ir Kūrėjas yra davimo savybė. Kai davimo savybė mane pripildo, nes pasiekiau būseną, kai duodu (ir tai man suteikia malonumą), vadinasi prisipildau Kūrėju, Šviesa.
Svarbiausia – teisingai elgtis su žodžiais, prisilaikant aiškių apibrėžimų. Ir tada staiga viskas tampa paprasta ir aišku.

Iš 2011m. rugsėjo 16 d. 1-osios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas juodame troškimo kosmose

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Mūsų darbas – tiksliai įsivaizduoti, kas yra aukščiausioji jėga. Šiame kelyje reikės nemažai išsiaiškinti. Iš pradžių žmogus aukščiausiąją jėgą įsivaizduoja kaip daugybę įvairių jėgų, dieviškų pavidalų, sudievina įvairiausius jam atsiskleidžiančius gamtos reiškinius.
Joms priskiria žmogiškų savybių, juk daugiau neturi iš kur imti pavyzdžių, įvairiems pavidalams suteikia dieviškos jėgos, o tai vadinama stabmeldyste.
Tai būtinas mūsų vystymosi etapas, nes egzistuojame savame egoistiniame nore su atvirkščiu realybės supratimu, pojūčiu ir analize. Taip aiškinamės aukščiausias savybes, kol nepradedame žiūrėti teisingai.
To pavyzdys – protėvis Abraomas, iš pradžių prekiavęs stabais. Iš esmės, jo istorija pasakoja apie mus visus. Visi pradedame gyvenimo kelią nuo įvairiausių gamtos jėgų garbinimo, manydami jas esant geromis ar blogomis, arba iš dalies geromis ir blogomis. Mes jas priskiriame kažkokiems žmonėms, aplinkai, aklam likimui, įvairiems atsitiktinumams.
Tokių išsiaiškinimų kupini visi mūsų gyvenimo ciklai, kol mumyse nenubunda taškas širdyje. Bet ir turint jį, mums dar tenka aiškintis daugybę apibrėžimų, priartinančių mus prie pirmojo dvasinio pasaulio suvokimo.
Kol kas dar nesuprantame, kas yra dvasinė realybė, ir kas yra Kūrėjas. Aiškindamiesi esame veikiami aplinkos, kuri gali pakreipti mus kita linkme, suklaidinti, supainioti – juk kol kas nejaučiame Kūrėjo ir negalime Jo laikytis.
Tačiau galų gale pasiekiame būseną, kai visi mūsų pakilimai, nuopuoliai ir painiava tam tikru būdu ima aiškėti, kaupiasi, susirenka draugėn: ir mes pradedame skirti realybę į dvi dalis: save patį – jaučiantįjį ir tai, ką jaučiu. Daugiau nieko nėra!
Jausti save galiu arba egoizme, t. y gaudamas, arba duodamas – kito pasirinkimo nėra. Būdamas egoistas, viską priskiriu tik sau ir savo pasauliui, ir tai nulemia mano būseną. O jeigu turiu davimo savybę, tai ji mane pripildo ir tai vadinama Kūrėju (Bo-rė) – „ateik ir pamatyk“.
Visą laiką gyvenu aiškindamasis šias dvi savybes. Galiausiai padarau išvadą, kad visa ateina iš Kūrėjo, kuris tai atsiskleisdamas, tai slėpdamasis žaidžia su manimi, ir šitaip duoda man pratimus, kad savo viduje kurčiau vis subtilesnius, vis tikslesnius apibūdinimus to, kas Jis toks yra!
Iš esmės, tokia yra mūsų darbo esmė.

Iš 2011 rugpjūčio 22 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne lošimas – tai gairės kelyje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Mokytis matyti gėrį

Pasakyta, kad „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena visuma“ – visos šios sudedamosios dalys turi vienytis. Baal Sulamas aiškina, kad „Izraelis“ – tai žmogus, norintis grįžti prie savo šaknies, kurioje jis yra susiliejęs su Kūrėju, panašus į Jį – yra abipusėje meilėje su Juo.
„Tora“ – tai tie etapai, kuriuos jis pereina, kurdamas savyje poreikį vienytis su grupe – bendrą norą, reikalavimą. Ir tada ateina Šviesa, kuri pasireiškia sujungtame inde.
Bet sudužusio indo, kuris nori susijungti, atžvilgiu ši Šviesa vadinama supančia, grąžinančia į šaltinį. Tada Ji taiso norą, kiek įmanoma, toje pakopoje, kurioje dabar yra draugai – jų tarpusavio ryšio lygmenyje. Tada jų veiksmas vadinamas „613 priesakų“, norų ištaisymu.
Jie atlieka šiuos ištaisymus, esant kiekvienai jiems suteiktai galimybei, kai Šviesa pažadina juos kitai būsenai. Šviesa ateina iš Begalybės į jų pakopą ir kas kartą pakelia juos dar aukščiau. Jeigu jie šitaip dirba, galiausiai pasiekia galutinę būseną – kūrimo tikslą.
Tame nėra nieko, išskyrus įstatymo mylėti artimą kaip save patį vykdymą. Kiekvienoje pakopoje, kurioje prašome grąžinančios į šaltinį Šviesos, ji ateina (pabunda mūsų viduje), ištaiso ir sujungia mus vieną su kitu. Tai vadinamoji „Tora“ – 613-ka jos šviesų, kurios ištaiso 613 egoistinių norų, paversdama juos davimo norais.
Po to jais pasivelka Kūrėjo atskleidimas – bendra Šviesa, atsiskleidžianti Šviesoje Chasadim, davimo Šviesoje.
Vadinasi, visą mūsų darbą sudaro:
-iš vienos pusės, savęs anuliavimas,
-iš kitos pusės, savęs auginimas, kad turėtume galimybę veikti kitus,
– jungimasis tarpusavyje, įgyvendinamas grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Ir Ji jau yra tarp mūsų, mums tik reikia išryškinti Ją! Juk mes nejaučiame ištaisymo jėgos, o tik pačius save, kai truputį labiau išsitaisome.
Tapti labiau ištaisytiems – vadinasi – tapti vidumi artimesniems vienas kitam ir susijungti (būtent vidumi, o ne išoriškai!) Būtent dėl šio vidinio suartėjimo pradedame jausti, ką reiškia ryšys, davimo jėga. O pažindami davimo jėgą, pažįstame Kūrėją ir pradedame suprasti kūrimo sumanymą, jo programą, priežastį, visą mūsų pereinamą procesą ir atskleidžiame Kūrėjo veiksmus.
Kūrėjo veiksmų atskleidime kūriniams ir glūdi tas malonumas, kurį galime Jam suteikti – kad visi kūriniai pažintų Jį kaip duodantį ir nešantį gėrį.
Tas, kuris nori pažengti pirmyn ir laiko tai savo svarbiausiu tikslu, negali nieko daugiau kaip įsivaizduoti ištaisytą būseną ir visą laiką stengtis priartėti prie jos.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo architektas

Išsilydžiusi širdis

Kai kiekvienas atsako už visus

Visuomet reikia žinoti viena: yra viena priežastis, viena jėga, kuri mus veikia ir valdo. Ji turi pradžią ir turi pabaigą, o dar yra procesas, per kurį ji mus vysto. Niekas negali jos nei paveikti, nei supainioti, nei pakeisti. Ši jėga – absoliuti.
Viena, ką galime, − tai pakeisti save, idant suvoktume jos poveikį mums kaip gerą, malonų − taip, kaip ir dera kalbant apie šią jėgą, iki tiek, kad susitapatintume su ja, kad taptume tokiais kaip ji. Tuomet galėsime ją suprasti, pajausti, darniai veiksime kartu su ja, mūsų savybės bus panašios, ir tai vadinama – susiliejimu. Ir tada, viską, ką ji mums paruošia, sutinkame būdami pasiruošę, su teisingais pojūčiais, bendradarbiaudami, veikdami su ja išvien.
Nėra kitos valdžios, tik ši viena. Nėra nieko kito, kas galėtų buti mūsų šaknis.

Iš 2011 m. rugsėjo 18 d. Toronto kongreso 6-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Kas man padės?

Nuolat šviečianti saulė

Knyga „Zohar“. Skyrius „Truma“. 637 p.: „O kai Kūrėjas panoro sukurti pasaulį, jis pažvelgė į Torą, kiekvieną jos žodį, ir pagal ją kūrė pasaulį. Kadangi visi pasaulio elementai ir veiksmai yra Toroje, Kūrėjas žvelgė į ją ir kūrė pasaulį.“
Baal Sulamas tai aiškina remdamasis žmogaus, norinčio pastatyti namą, pavyzdžiu. Pirmiausiai žmogui iškyla pati idėja, paskui jis ima galvoti: koks tai bus namas, į ką turėtų būti panšus,, kokią įgauti formą, kokios medžiagos tam reikalingos ir t.t.
Analogiška tam ir Aukštesnioji jėga, kuri veikia per sumanymą kurti pasaulį. Planas, pagal kurį Ji veikia, – tai Tora, modelis, pagal kurį Ji įkūnija savo veiksmus.
Kūrimo tikslas – tenkinti sukurtuosius. Tačiau tai,  kaip juos patenkinti, – tai jau kūrinio planas, programa. Pagal šią programą Kūrėjas sukūrė norą mėgautis, ir tą norą sudaro Jo programa, tik atvirkščia forma. Pasirodo, kūrinys ir Kūrėjas yra priešingi vienas kitam savo ketinimais. Tačiau išsitaisymo pabaigoje kūrinys pakeičia savo ketinimą ir  savo savybėmis tampa panašus į Kūrėją.
Todėl žmogus turi įvilkti save į Torą, stengtis tiksliai atitikti jos formatą. Pradžioje Aukštesnioji jėga per Torą, lyg per matricą sukūrė norą mėgautis. Tačiau po to noras pamažu ima prarasti šią formą, kol pavirsta į beformę mūsų pasaulio medžiagos masę.
Mes, ketindami vėl susivienyti tarpusavyje, kuriame iš savęs formą, vadinamą „Tora“. Tora – tai teisingo susijungimo tarp mūsų schema,  ištaisytų norų – priesakų visuma.

Iš 2011 m. liepos 18 d. pamokos pagal knygą „Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Kiekvienas turi tapti kūrinio autoriumi!

Laikas veikti dėl Kūrėjo

Klausimas: Pagal apklausas 80 proc. žmonijos tiki viską valdančia Aukštesniąja jėga. Kodėl gi mums nepaaiškinti žmonėms, kokia tai jėga, ko ji nori? Juk tai žymiai įdomiau nei kvietimas mylėti.
Atsakymas: Mes neturime ką aiškinti. Aukštesnioji jėga – tai Gamta, Jėga, tokia pat nekintama kaip ir traukos jėga. Ji Absoliuti, gera, kurianti gėrį ir nekintanti.
Bet jei ši jėga nepajudinama, tai ji tarytum ir neegzistuoja. Pakitimų nebuvimas ją tarytum panaikina. Tai tas pats kaip gyventi po amžiams zenite užstrigusia saule. Kokia prasmė jos paisyti, jeigu ši buvo ir bus čia visada? Ji tiesiog yra ir tiek.
Gyvenime remiamės tuo, kas turi pasikeisti dėl postūmių, nuo kurių priklausome. Kitas reikalas, kai kalbama apie kažką nepajudinamo ir neišardomo, nuo ko nuolatos taip stipriai priklausome, jog šito ir nepriklausomybe jau nepavadinsi.
Štai kas yra „Kūrėjas“. Todėl mums yra taip sunku tai paaiškinti žmonėms. Iš tikro, meldžiamės ne Jam, o patiems sau. Mes ieškome kaip pasikeisti, o Jis visada pastovus. Žinoma, aš pasikeisiu, jeigu tik panorėsiu, dėl to man nereikia paisyti Jo. Jis yra Geras ir kuriantis gėrį, aš šalia Jo kaip išlepintas vaikas, kurį tėvai myli absoliučia meile, o jis daro, kas šauna į galvą, šokinėja jiems ant galvų, žinodamas, kad nieko blogo jam neatsitiks.
Vadinasi, mūsų rūpestis – kaip paaiškinti žmonėms, kad Kūrėjas tiesiog egzistuoja tarsi nepajudinama siena. Gali šokinėti priešais ją, mojuoti rankomis – tavo reikalas, ji išlieka aukščiau tavęs.
Žmogui sunku tai įsivaizduoti: „Su kuo aš tada turiu reikalą? Vadinasi, ir kreiptis nėra į ką?“ Kaip paaiškinti tiems, kurie tiki į Aukštesniąją jėgą, kad nėra tikslo melstis nepastoviam Kūrėjui, kuris šiandien padarys geriau nei vakar. Vadinasi, vakar Jis mane nuskriaudė?
Iš tikro, turime reikalų su Tuo, kuris yra geras ir kuria gėrį geriems ir blogiems. Bet žmogui tai reiškia, jog nesvarbu – geras jis ar blogas, – rezultatas bus tas pats.
Žmogus linkęs nuolatos keistis. Jis visą laiką lygina save su pasauliu, siekdamas apskaičiuoti vidinių bei išorinių pokyčių rezultatus. Jis nesupranta, kas yra universali, visuotina, didinga, nesikeičianti Jėga. Šito nepastebi mūsų jutimo organai, juk jie įgudę priimti permainas, o ne statiką. Tai, kas nesikeičia, dingsta iš regėjimo lauko – aš to paprasčiausiai nematau.
Štai kodėl negalime paaiškinti žmonėms, kas yra „Kūrėjas“. Kartais sakau, kad „Kūrėjas“ – tai Gamta, kad Jis pastovus ir nėra kam melstis, kad malda – tai savęs teisimas… Už tai jie pasiruošę mane sudraskyti. Tai ir yra problema: mes teisiame save, kiti tuo tarpu prašo Kūrėjo, kad Jis pasikeistų: „Aš įmečiau truputį į tavo taupyklę – tai saugok mane nuo nelaimių.“
Kalbėdami apie Kūrėją kaip apie nepajudinamą dėsnį, atimame iš žmogaus teisę kreiptis į Jį. Juk jis nemato reikalo keistis. Reikalinga nauja, stipri vystymosi „dozė“, kad žmogus pradėtų elgtis kitaip.
Apie ką bekalbėtume, taip pat ir apie krizę, iš esmės aiškiname žmonėms kančios kelią: „Alternatyva bus nelaimės, o jų kęsti neverta. Geriau pasikeiskime“. Tai ne melas, bet ir ne tiesa.
Juk žmogui, kuris ateina į kabalos mokslą, norėdamas pasiekti kūrimo tikslą, turime pasakyti kitą dalyką: „Tau reikia būti aukščiau šito. Nesvarbu, ar tai gerai, ar blogai – turi pakilti tikėjimu aukščiau žinojimo. Negalima, kad tavo veiksmus lemtų kančios arba malonumai. Tai jau ne davimas. Tikėjimas aukščiau žinojimo reiškia, kad pakyli aukščiau atlygio. Ar tu dirbi norėdamas išvengti blogio ir ateityje pasiekti gėrį? Nejaugi tu lauki malonumo? Nejaugi nori pats pasiekti kūrimo tikslą, ne dėl to, kad suteiktum malonumą Kūrėjui?
Kitą vertus, kam teikti malonumą, jeigu Kūrėjas – tai Dėsnis? Tai labai subtilus mūsų aiškinimų niuansas.

Iš 2011 m. birželio 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pučiamasis Mozės ragas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip patekti pas Vyriausiąjį Gydytoją?

Klausimas: Ką reiškia paprašyti Kūrėjo? Tam reikia turėti Jo savybių?
Atsakymas: Prašyti reiškia, kad aš ieškau, reikalauju ir netgi prašau pasikeisti, juk turiu atskleisti savo norą. Pats save teisiu (tai ir reiškia melstis −,,lehitpalėl‘‘), tyrinėju, kokių savybių man trūksta, ir kaip galėčiau gauti davimo jėgą.
Išsiaiškinu, kad ši jėga glūdi visuomenėje. Todėl, jeigu įeisiu į šią visuomenę ir visa savo širdimi ir siela panorėsiu įsilieti į draugus, susijungęs su jais vidiniu ryšiu, kad visiškai ten ištirpčiau, – tai ten rasiu davimo jėgą. Būtent dėl to aš ir meldžiuosi.
Meldžiuosi, kad pasiekčiau tokią būseną, kai visus matysiu esant tobulus, susijungusius. Ta būsena vadinasi Šchina, bendru sielų susirinkimu (knėsėt israel). Noriu būti ten ir meldžiuosi, kad manyje realizuotųsi šis susijungimas, kuriame jungiasi (konėsėt) visos sielos, kurios veržiasi ,,tiesiai pas Kūrėją“ (israel, jašar−ėl).
Aš nesikreipiu į kažkokia išorinę, neprikausomai egzistuojančią jėgą ir norą, į kažkokį įsivaizduojamą pavidalą. Visos maldos yra skirtos Malchut (Acilut pasauliui arba Begalybės pasauliui) – mūsų tarpusavio susijungimui, kur atskleidžiame tarpusavio davimą. Aš noriu, kad manyje atsiskleistų tokia būsena, to ir prašau.
Būtent čia yra subtilus momentas, kad nepradėčiau įsivaizduoti kažkokio stabo ar pavidalo – tik būseną, kur esame susijungę ir įsijungę vieni į kitus, kur mus jungia visiškas davimas!
Teisingiau būtų tai vadinti ne jėga, o savybe, nes jėga gali būti įsivaizduojama kaip kažkas atskiro, o savybė – tai, ką aš pats ruošiuosi įgyti. Tai itin subtilūs skirtumai, bet jie nulemia mano ketinimų teisingumą, ir todėl jie yra principiniai.
Pasakyta: ,,Nėra nieko kito, tik Jis“ – mums reikia įsivaizduoti kaip savo būseną tobuloje sistemoje. Ir tuomet mes galime buti tikri, kad neklysime.

Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas, kur prasidedi tu

Kaip rasti kryptį Šviesos jūroje

Prašyk visko, ko nori!

Klausimas: Bet ką man konkrečiai daryti, kai jaučiu, jog „širdis apsunko“?
Atsakymas: Pamėgink be emocijų išsiaiškinti šią būseną: kas tai daro, kodėl, kaip Jis tave valdo, kaip Jis organizuoja tau aplinką.
Nepulk, bet imk valdyti situaciją, kurioje esi, kad sukurtum kontakto su Kūrėju tašką.
Taip, kaip tau Kūrėjas pasakė: „Eime pas „faraoną“, nes Aš apsunkinau jo širdį!“, taip ir tu dabar gali pareikalauti iš Jo.
Būtent dabar ta akimirka, kai tu gali reikalauti Jo pagalbos. Juk tik tam Jis ir atvedė tave pas „Faraoną“.
Kūrėjas niekada neatsilieps, kai jautiesi gerai, ir viskas aplink švyti. Būdamas tokių būsenų nieko nepeši!
Juk tada tau Jo nereikia. Tu gali dėkoti Kūrėjui už Jo gerumą, bet visa tai – tik niekšiškas egoizmas.
Kada Kūrėjas išgirs tave? Būtent tada, kuomet tau bloga („Ašarų Vartai“ − šaar hadmaot). Antraip dėl ko Jis dabar egzistuoja ir kodėl atvedė tave į tokią būseną? Tik kai esi tokių būsenų, tau iš tikrųjų Jo reikia!
Visas šias būsenas gauni tik tam, kad stvertum Kūrėjui už rankos. Tu – mažas, stovi greta Jo: „Tu apsunkinai jo širdį? Dabar padėk man! Aš bijau! Aš nenoriu! Aš nežinau, ką daryti! Pasigailėk!“
Ir ką atsako Kūrėjas? „Aš apsunkinau jo širdį, nes noriu tau atsiskleisti. Aš noriu, kad tu išvystum Mano didybę! Per „faraoną“ Aš tapsiu didis!“
Tavo akyse Kūrėjas gali būti didis tik jeigu, bijai savojo ego – „faraono“, jei nežinai, ką su juo daryti ir esi pavergtas.
Tuomet, jeigu Kūrėjas gali tave išgelbėti iš šios būsenos, tu imi Jį gerbti ir vertinti Jo didybę bei jėgą. Taip pažįstame, kas yra Kūrėjas.
Faraonas duoda mums priemones Kūrėjo jėgai ir didybei išmatuoti. Sakykime, „faraonas“ prispaudė tave 20 kg svorio jėga, o Kūrėjas tave išgelbėjo. Tada Kūrėją vertini 20 kg jėga – tiksliai priešinga „faraonui“.
Juk Kūrėjas, Šviesa neturi formos. Formą Jam suteikia tavo noras (kli). Taip tu tobulėji. Todėl tik tokios būsenos yra geros.

Iš 2010 m. balandžio 7 d. vakarinės pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Bėgimas iš savęs – į kitą

Masto problema

Visa mūsų siela sudaryta iš paslėpties – iš to, kad slepiame norą mėgautis visokiausiais būdais. Pirma paslėptis – tai paprastas apribojimas. Tačiau vėliau imu tirti, ką apriboju, kokiame nore tampu kuklus ir ko iš savęs noriu.
Visas mano gavimas gali būti tik dėl davimo, t. y. statau 4 paslėpties lygius: paslėptis ant paslėpties ant paslėpties… – ir taip gaunu vis daugiau Kūrėjo didingumo.
Tačiau tikrųjų Jo aukštumų niekada negalėsime suprasti (galbūt kada nors naujoje realybėje, po visiško išsitaisymo). Juk kol kas ji visa susideda iš to, kiek įstengiame suvokti mūsų pastatytų paslėpčių viduje.
Negalime įvertinti nieko, kas mums aiškiai atsiveria, – tik slėpdami jį nuo savęs. Kai žmogus mums atsiveria ir mes pradedame atvirai iš jo gauti, tai nustojame jį aukštinę, nes viskas, ką turi jis dabar yra ir pas mane. Jis atsivėrė ir elgiasi su manimi paprastai – aš irgi elgiuosi su juo paprastai.
Visa vertė gimsta iš paslėpties. Bet dvasiniame pasaulyje nežaidžiame „politinių žaidimų“, o atskleidžiame save. Ir būtent kiti turi padaryti paslėptį savyje, kad mus suvoktų.
Pavyzdžiui, mokytojas mokinio atžvilgiu atveria save ir priartėja prie jo. O mokinys turi padaryti jo atžvilgiu paslėptį ir tik taip galės iš jo gauti. Kitaip, mokytojas atrodys jam paprastas, ir jis nesugebės perimti jo išminties.
Todėl kabalistai visada elgėsi labai paprastai, o mokinio pareiga – padaryti tam paslėptį.

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Dvasingumą kuriame mes!

Paslėptis – mums į naudą