Trečioji pamoka Novosibirsko kongrese

Klausimas: Sakykime, mane kažkas įžeidė. Aš kreipiuosi į Kūrėją, prašau meilės ir pro meilės prizmę bandau pažvelgti į skriaudėją: jis didis, tai manyje pasireiškia mano neištaisytos savybės. Ar verta kalbėti apie tai su skriaudėju?
Atsakymas: Skriaudėjas niekuo dėtas. Prieš jus – Kūrėjas, kuris taip pasireiškia. Bet čia nekalbama apie visų skriaudų atleidimą.
Jei nusprendėte sureaguoti į tokį Kūrėjo poveikį, pirmiausia siekdami susivienyti su Juo, tai galite apsiginti ir atsakyti skriaudėjui.
Bet, visų pirma, pabandykite pamatyti kontaktą su Kūrėju, pamatyti skriaudėjuje ir bet kuriame kitame objekte ar situacijoje Kūrėjo pasireiškimą. Tačiau tai nereiškia, kad privaloma atleisti. Ne! Galiausiai, turite užmegzti su skriaudėju tokius santykius, kaip ir jis su jumis – nukreiptus prieš savo ir prieš jo egoizmą.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. trečiosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsikratyti užuominų

Sunkus darbas

Kaip pateisinti Kūrėją?

Klausimas: Kaip aš galiu duoti Kūrėjui, jei neturiu ką Jam duoti?
Atsakymas: Ką turi kūdikis, ką galėtų duoti motinai? Bet pažiūrėkite, kiek džiaugsmo, kokį pripildymą jis jei suteikia! Jei įsivaizduosime, kad Kūrėjas mumis rūpinasi su begaline, absoliučia ir tobula meile, tai ką mes galime suteikti Jam? Nors kažkokį atsakymą, nedrąsią šypseną. Juk jei Jis mus myli, tai nesvarbu, kokius žingsnius žengsime, kad Jį pasitiktume, – Jam jau bus malonu. Tačiau, ką reiškia „pasitinkant Jį“?
Yra tik vienas tikslas: suteikti Kūrėjui malonumą, o tai įmanoma tik duodant ir šitaip susitapatinant su Juo.
Ko nori motina iš kūdikio? Ji nori jausti jo kaip mažo žmogaus reakcijas: šypseną, atsaką. Tai jai – malonumas. Motina nori pamatyti kūdikyje pasireiškiančias žmogaus savybes, augimo ženklus. Ir mums reikia mokytis iš šio pavyzdžio. Tai yra būtent tai, ko iš mūsų nori Kūrėjas, tuo suteiksime Jam malonumą.

Iš 2012 m. spalio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Noriu pamatyti duodantį save

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Russian video clip

Kūrėjas sutvėrė norą mėgautis, esantį Begalybės pasaulyje – vienintelį kūrinį, „sutvertą iš nieko“ ir susiliejusį su Kūrėju. Taip tai atrodo iš Kūrėjo pozicijos.
Po to ypatingais veiksmais Kūrėjas jėga atskyrė nuo savęs šį kūrinį, ir tarp jų atsirado pertvara, skirianti šias dvi savybes: gavimo ir davimo. Dabar jas skiria 125 pakopos, o kūrinys – tai tarytum nuo kūno atskirtas organas, kuris prarado savo jautrumą.
Todėl nejaučiame, ką reiškia ryšys su Kūrėju, esame atskirti nuo Jo kaip organas nuo kūno, ir jeigu žmogaus nepažadintų iš aukščiau, tai niekada apie tai negalvotų, o gyventų kaip visi gyvūnai.
Žmogus – tai būtent tas mumyse pabundantis aukštesniojo siekis, noras tapti panašiam į Kūrėją, susijusiam su Juo. Be šio pabudimo liekame negyvojoje, augalinėje arba gyvūninėje vystymosi pakopoje. Žmogaus pakopą lemia tai, kad mes patys siekiame Kūrėjo. Tada šį lygmenį galima pavadinti žmogiškuoju, nes Adam (žmogus) reiškia „panašų“ (dome) į Kūrėją.
Šis pabudimas vadinamas „tašku širdyje“ ir leidžia mums vadintis Izraeliu – žmogumi, turinčiu siekį „tiesiai į Kūrėją“. Tokiam žmogui skirtas darbas – grįžti prie Kūrėjo savo pastangomis bei pasitelkiant įvairiausius pratimus, vadinamus Tora ir priesakais. Tora – tai grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri veikia norą mėgautis ir paverčia jį noru duoti.
Tokie veiksmai vadinami priesakais, kurie atsiranda dėl ypatingos jėgos, vadinamos grąžinančia į šaltinį Šviesa. Šią Šviesą sudaro 613 Šviesų, veikiančių 613 norų, ištaisančių juos ir taip panaikinančių pertvarą tarp kūrinio ir Kūrėjo. Skirianti jėga virsta atvirkščia – vienybės jėga. Ji 620 kartų sustiprina tą susiliejimą, kuris buvo nuo pat pradžios iki mūsų atskyrimo Begalybės pasaulyje.

Iš 2012 m. rugsėjo 13 d. pamokos pagal straipsnį „Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik žmogus gali pajausti Kūrėją

613 priesakų – tai 613 jūsų norų!

Prisilietimas prie amžinybės

Iš tikro „nėra nieko, išskyrus Jį“, ir Kūrėjas norėtų atsiskleisti kūriniui. Tačiau, jeigu Jis atsiskleistų, kūrinys niekada netaptų savarankiškas. Jį visada „papirktų“ Šviesa, ir negalėtų nuo Jos atsiskirti.
Todėl anuliuoti savęs prieš Kūrėją, prieš Šviesą – neįmanoma, nes aš esu absoliutus malonumo vergas. Žmonės tai žino iš patirties, šiame gyvenime mes vis tiek nuolatos esame valdomi Šviesos.
Būtent dėl šios priežasties pats Kūrėjas yra paslėptas, bet atvira grupė. Todėl galima pradėti su ja kontaktuoti ir net kilti virš savo egoizmo, o tai būtų neįmanoma Kūrėjo atžvilgiu. O visa kita – vienas ir tas pats.
Išskyrus žmogų, yra tik Kūrėjas – „nėra nieko, išskyrus Jį“. Vėliau žmogus pamato, kad ir jo paties nėra. Yra tik viena viską užpildanti, Aukštesnioji jėga. Bet tai suvokia tik tada, kai šito pasiekia savarankiškai.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. 2-ojo seminaro Charkove

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Nesijaudinkite, viskas vyksta pagal kūrimo programą

Žmogus, lipdantis save

Klausimas: Kodėl Kūrėjas neleidžia mums nieko pasiekti, versdamas kreiptis į Jį?
Atsakymas: Jis tau duoda visą šį pasaulį, verčia atlikti įvairiausius veiksmus ir „pakiša koją“ – būtent tam, kad kreiptumeis į Jį. O kitaip – kam ir ko tau siekti? Juk kreipimasis į Kūrėją – tai viskas, ko reikia.
Kaip kitaip galėsi save ištaisyti ir tapti toks kaip Jis? Pats savęs iš liūno už plaukų neištrauksi. Arba, kaip pasakė išminčiai, pats kalinys neišsivaduos iš tamsiosios. Juk esi vien tik gaunantis noras.
Tad ir patiri besikeičiančias būsenas – lygiai taip pat, kaip ir visas pasaulis. Pavyzdžiui, europiečiai beviltiškai bando išsaugoti savo „vienybę“. Iš tikrųjų jie atrodo akli, kvaili – bet ką padarysi? Kol nepraeis šio kelio iki galo ir nepakels rankų, nieko nebus. Iki karo ar po jo – jiems reikės suvokti savo pralaimėjimą: „Viskas. Mes nežinome, ką mums daryti.“ Ir štai tada jie mus išgirs.
Todėl mes iš anksto turime paruošti ir išsiųsti jiems laišką su paaiškinimais. Tai mūsų pareiga. Nesvarbu, kas jį priims ir perskaitys. Nesvarbu, į kokį šiukšlyną jį išmes, kokiame segtuve „palaidos“. Mes privalome tai padaryti.
Tas pats ir dėl kiekvieno iš mūsų – tik, skirtingai nuo europiečių, mes turime kreiptis į Kūrėją, nes tai ir yra jėgų Šaltinis. Kas dar tau padės? Juk tau reikia Šviesos, grąžinančios į šaltinį, tau reikia, kad davimo jėga imtų karaliauti prieš gavimo jėgą ir suformuotų ją tiksliai pagal save.
Visas mūsų darbas – atsigręžti į Kūrėją. Visas mūsų pasirinkimas – kuo greičiau tai padaryti, aplenkiant kančias. Kam man tada bėgant metams stebėti savo nesėkmes, kol galiausiai „palūšiu“ ir vis tiek kreipsiuos į Kūrėją?
Pasakyta: „išminčius iš anksto mato naujagimį.“ Tai štai, aš jau dabar noriu tapti išmintingas! Kam man metų metus kankintis? Ką man tai duos? Toks vystymasis vadinamas „kančių keliu“. Geras kelias – kai nedelsdamas, per grupę ir panaudodamas kitas priemones pritraukiu šviesą ir iš karto suprantu, ką reikia daryti, kaip kilti pakopomis. Kam man vis giliau grimzti į tą kančių, ligų, katastrofų, depresijos bei amžino pavojaus liūną?
Klausimas: Kaipgi galima šito panorėti, jeigu Kūrėjas valdo mano norą?
Atsakymas: Jis valdo norą ir duoda jam judėjimo impulsą iš kitos pakopos. Dabar tau ši pakopa atrodo tamsa. Kreipkis į grupę, paprašyk Šviesos, grąžinančios į šaltinį, – ir ji nušvis. Ji paskendusi tamsoje todėl, kad žiūri į ją turėdamas priešingų savybių.

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Prašyk visko, ko nori!

Ne vien norėti

Iš Baal Sulamo laiško Nr. 52: Šaukitės Kūrėjo, nes Jis šalia“, t. y., kai šaukiatės Kūrėjo, kad Jis priartintų jus prie savęs, žinokite, kad Jis jau yra jums artimas, juk jei tai būtų ne taip, Jo nešauktumėte.
Jei žmogui nubunda koks nors noras, vadinasi, Kūrėjas jį davė. Norai gali būti jaučiami kaip dėkingumas, prašymas ar skundas, nepasitenkinimas. Ką bejaustų žmogus, šis jausmas visada ateina iš Kūrėjo. Žmogaus užduotis – tik suprasti, kad šis noras kyla ne iš jo paties.
Net žodžiai, kuriais jis dabar savyje, savo širdyje kreipiasi į Kūrėją – taip pat pasiųsti Kūrėjo. Žmogus čia nedaro jokio savarankiško veiksmo. Juk Šviesa, pažadindama norą, nustato ir jo reakciją į save.
Kai žmogui atrodo, kad Kūrėjas atsako jam į maldą, prašymą – tai vėl Šviesos įtaka naujai sukurtam norui, su kuriuo Ji vėl dirba, kad sukeltų tam tikrą žmogaus reakciją. Taip viskas vyksta žingsnis po žingsnio pagal kūrimo programą ir procesą, kurį turime būtinai išgyventi.
Iš žmogaus gi tereikalaujama, kad nepaisydamas visko, kas vyksta, suprastų, kad yra įtrauktas į Kūrėjo darbą, į Šviesos darbą su juo, su jo indu, noru. Žmogaus vienintelis indėlis į šį procesą – suvokti tai, kad viską daro Kūrėjas. Tereikia vien tik prisijungti prie to, kas vyksta, sutikti, užsimanyti Jo iki tokio laipsnio, kad būtų iš anksto pasiruošęs visiems šiems veiksmams. Tai reikš, kad žmogus yra susiliejęs su Kūrėju.

Iš 2012 m. rugpjūčio 23 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas aš?

Kūrimo programa

Savęs pačių „atnaujinimas“

Kūriniui, t. y. mums egzistuoja vienintelis veiksmas – judėjimas susijungimo link. Įskaitant tai, kad mes, daugmaž suprantame sistemą, kurioje esame, ir susigaudome, kodėl trokštame tai daryti.
Mes vienijamės ne tam, kad ką nors laimėtume, sukurtume, sukaltume komandą kokiai nors kasdieninei užduočiai, kaip įprasta mūsų pasaulyje. Mes vienijamės tam, kad pritrauktume Aukštesniąją Šviesą, kuri iš tikrųjų sujungs mus ir atsiskleis mūsų tarpusavio ryšyje.
Jei per daug gaištame, analizuodami skirtingą elgesį grupėje – tai todėl, kad esame susipainioję. Iš tikrųjų iš mūsų reikia vieno vienintelio veiksmo, ir nieko daugiau.
Šviesa taip pat turi atlikti vienintelį veiksmą, atitinkantį mūsų pastangas. Tik pastangos turi būti slenkstinės. Kiekvienąkart turiu įsivaizduoti: štai esu tam tikrame lygyje ir noriu pakilti į aukštesnį. Man būtina pridėti pastangą, atitinkančią skirtumą (∆) tarp dviejų slenksčių.
Juk šie laiptai yra abstraktūs. Todėl vien mano pastangos neužtenka – man reikia, kad mane įkvėptų, paspaustų, įpareigotų, išerzintų, kad stumtų mane jų link.
Egzistuoja didžiulė galimybė aplinkos padedamam susikurti tokias neigiamas jėgas, kurios stums tave pirmyn, šiek tiek pabadydamos kančiomis, nerimu, o iš kitos pusės – traukdamos pirmyn, geruoju, pojūčiu, kad priekyje iš tikrųjų yra kažkas didingo, nuostabaus.
Visus veiksmus gali inspiruoti skausmas ir pavydas – viskas, kas mums įgimta. Aš noriu pritraukti prie savęs visas šias jėgas, kad jos mane teisingai suformuotų, kad susivienytų už manęs ir stimuliuotų, stumtų mane iš nugaros. Juk stimulas – tai aštrus pagaliukas, kuriuo ragina, baksnoja asilus, kad jie eitų pirmyn. Tai štai, noriu, kad šie stimulai varytų mano „asilą“ pirmyn.
Be to, noriu, kad mane trauktų į priekį, kad aplinka visą laiką kalbėtų apie nuostabius tikslus, apie tai, ko galima pasiekti gyvenant šiame pasaulyje, pakilus aukščiau jo, į kito lygmens begalybės pojūtį.
Taigi, noriu, kad mane trauktų ir stumtų. Jei esu aplinkoje ir sugebu būti taip nusiteikęs jos atžvilgiu, o ji yra pasiruošusi taip veikti prieš mane, prieš kiekvieną iš mūsų, – visi kartu prieš kiekvieną iš visų, – tada sukeliame pakankamą įtampą, kuri lygi tai pačiai deltai (∆), slenksčiui tarp mūsų.
Laikykime mūsų dabartinį lygį nuliniu, o būsimą – pirmuoju. Nulinis mūsų lygis – tai paruošiamasis pirmojo lygio periodas. Jis pats sunkiausias, nemaloniausias, nes mes kaip akli kačiukai visiškai nieko nejaučiame, nežinome. Mes tiesiog turime aklai sekti tuo, kas parašyta knygose. Netgi to, kas jose parašyta, deramai nesuprasdami. Būtent taip turime eiti pirmyn, nes išsitaisymas prasideda tikrai nuo nulio.
Šviesa mus nuolat veikia, ir kai tik pasiekiame slenkstinį lygį, Ji mus keičia – visą mūsų egoizmą keičia į priešingybę, į davimą.
Dėl šios davimo jėgos vietoj to, kad atstumtume vienas kitą, pradedame kontaktuoti, sietis vienas su kitu ir sudarome tam tikrą ryšį, tarpusavyje susijusią sistemą.
Kai tik sudarome tokią sistemą pirmajame mūsų tarpusavio ryšio lygyje, Šviesa išryškėja jame, užpildo tarp mūsų tą erdvę, kuri buvo visada. Tik anksčiau aš atstumdavau kitus, o dabar šioje erdvėje bandau aukščiau savo egoizmo sureguliuoti ryšį su kitais – ir ši erdvė užsipildo Šviesa. Tai ir vadinama Kūrėjo atskleidimu.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. pirmosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Lokatorius Kūrėjui pajusti

Bendra dvasinės energijos talpykla

Begalinis gyvenimas tarp dviejų sekundžių

Klausimas: Kaip aš galiu žiūrėti į Kūrėją, jeigu Jis – davimo savybė?
Atsakymas: Iš tikrųjų, kas yra savybė? Fizinė jėga? Argi aš galiu mylėti traukos jėgą arba jos nekęsti? Tarkime, ji gali man patikti su sąlyga, kad ji daro man ką nors gera. Bet tai nereiškia, kad aš myliu ją arba nekenčiu jos. Aš suvokiu, jog tai negyva materija ir žiūriu į ją remdamasis savo pojūčiu, nauda, kurią iš jos gaunu.
Aš mėgaujuosi saule. Bet argi aš ją myliu? Kokia gali būti meilė saulei, palyginti su meile augalui, gyvūnui ar žmogui?
Tai kaip aš galiu žiūrėti į Kūrėją? Visų pirma, apie Jį pasakyta: „Aš savo vardo nekeičiau“, „Šviesa yra absoliučioje ramybėje“, „Geras ir kuriantis gėrį tiek blogiems, tiek geriems“, Kūrėjas žiūri į mus su absoliučia meile.
Kita vertus, Kūrėjas vadinamas Didžiu, Baisiu ir t. t. Visas blogis kyla iš Jo, visas gėris – iš Jo. Kalbama taip prieštaringai, kad aš susipainioju.
Jeigu kas nors nesikeičia, tai negerai. Kodėl mums pasakojama, kad Kūrėjas nesikeičia?
Baal Sulamas savo antrajame laiške aiškina, kad jeigu tėvas žiūri į sūnų su absoliučia meile, tai vietoje meilės jame sukelia neapykantą. Juk nėra jokios reakcijos, ir sūnus mato, kad nesvarbu, kaip jis pats žiūri į tėvą, tėvas atsako jam absoliučia meile. Tai nesuteikia sūnui galimybės išauginti meilės, keistis, matyti ryšį, susiliesti. Tu tarytum esi prieš negyvą objektą, juk augalas kažkaip reaguoja, gyvūnas – dar labiau, o žmogus juo labiau. Tada teigiamos ir neigiamos reakcijos suteikia galimybę prasiskverbti vienam į kitą – taip formuojamas ryšys, abipusis įsitraukimas.
Bet jeigu Kūrėjas nesikeičia, o visuomet toks Geras ir Mylintis, tai ką aš galiu jausti Jam? Aš negaliu paisyti Jo. O jeigu negaliu Jo paisyti, tai iš viso palieku Jį, tarytum Jis neegzistuotų. Kodėl turiu paisyti kažko, kas nekinta?
Tai labai gilios sąvokos, kurias nagrinėjo ne tik kabalistai. Bet kabalistai norėjo pasakyti, kad Kūrėjas – visada „Ateik ir pamatyk“, taip aš atskleidžiu Jį. Neatskleidžiu Jo paties, Jo esmės, o tik materija apvilktą formą. Ir todėl, kai atskleidžiu Jį visoje Jo pilnatvėje, visiška ir tobula forma, kaip tik gali kūrinys atskleisti, tada Jo požiūryje atskleidžiu Jį kaip absoliutų, tobulą, amžiną, gerą ir kuriantį gėrį.
Bet visose kitose savo būsenose pagal savo sugedimo laipsnį matau gėrį ir blogį iš Jo pusės, kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia pagal savo trūkumus.“ Ir tada turiu galimybę žiūrėti į Jį priklausomai nuo savo trūkumų ir atitinkamų ištaisymų, matyti Jį gerą ir blogą. Bet vėliau turiu tikėti tuo, ką sako didieji kabalistai, kurie atskleidė tikrąją Jo formą, kad Jis – absoliučiai geras ir kuriantis gėrį.
Turiu tai susieti su savo norais: šiuo momentu matau Kūrėją tokį, kiek mano norai yra ištaisyti ar sugadinti, o kai pasieksiu Jį laiptų viršuje, tai atskleisiu Jį kaip gerą ir nešantį gėrį.
Tada manyje nėra prieštaravimų, o tik judėjimo pirmyn žemėlapis, kuriame mano santykis su Kūrėju graduotas. Taip suvokiu, kad keičiuosi pats, todėl mano akyse keičiasi Kūrėjas.
Ir aš dėkoju Kūrėjui už tai, kad Jis sudarė šiuos paslėpties pakopų laiptus, kurie suteikia man galimybę įgyti ryšį su Juo. Kitaip neturėčiau galimybės užmegzti ryšio su Tobuluoju.

Iš 2012 m. liepos 9 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai saulė pasilieka zenite

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Ar galima apsimetinėti, kreipiantis į Kūrėją?

Kai kurie žmonės mano, kad Kūrėją galima pasiekti save kankinant, verčiant save kentėti. Bet Kūrėjui nereikia mūsų kančių, Jis nesiunčia mums jų. Jas jaučiame dėl to, kad pagal kūrinijos prigimtį šviesa ir noras yra priešingi vienas kitam. Ir atskleisdamas šią priešingybę žmogus turi suprasti, jog šis pajutimas duodamas tik tam, kad virš jo galima būtų pakilti. Jis tėra ženklas, leidžiantis mums pajusti savo priešingybę ir atotrūkį nuo Kūrėjo.
Visų pirma reikia padėkoti už tai, kad gauni tokį ženklą, ir kaip galima greičiau pabėgti nuo šio kartaus jausmo. Juk norėdami šito ar ne, sąmoningai ar nesąmoningai, vien šiuo nemaloniu jausmu mes jau kaltiname Kūrėją – visko, kas vyksta su mumis, šaltinį. Tuomet aš tampu nuo Jo atskirtas, Jam priešingas ir vadinuosi nusidėjėliu.
Reikia siekti tik šviesių jausmų, priartėjimo prie Kūrėjo. O jeigu žmogus ieško kančių, tai yra išdidumo apraiška. Juk jis mano, kad už kančias jam priklauso apdovanojimas, atlygis, išaukštinimas. Tai vyksta dėl visos tikrovės sistemos nesupratimo.
Kūrėjas vadinamas geru ir nešančiu gėrį. Jis linki mums gėrio. Kūrimo tikslas yra malonumas, ir Kūrėjas sukūrė kūrinius norėdamas jiems suteikti malonumą. Tad jeigu kažkurią akimirką pajutai bent kokį nemalonumą, reikia pasinaudoti tuo judėjimui pirmyn ir pateisinti Kūrėją, pasijusti absoliučiai geroje būsenoje.
Mes negalime bučiuoti mus mušančios lazdos ir mylėti ją – tai apgaulė ir veidmainystė. Jeigu žmogus teisingai dirba, tai kyla padedamas aplinkos ir naujos vertybių skalės, nes kas kartą vis labiau vertina davimo savybę.
Jis išnaudoja kiekvieną akimirką, kai tik turi galimybę pakilti, t. y. mato, kad dar nepasiekė visiško pajutimo tobulumo, esančio davimo savybėje, absoliučiai gero Kūrėjo. Jis nenurimsta nei akimirkai, juk jo tikslas – suteikti malonumą Tėvui, o ne rūpintis savaisiais maloniais ar nemaloniais pajutimais. Jis visą laiką žengia pirmyn ir panaudoja savo gerus ir blogus įspūdžius tam, kad tiksliai išsiaiškintų, ką dar gali pagerinti norėdamas pasiekti davimo savybę.
Taip žmogus eina ir nuolatos keliasi virš tamsos, virš nemalonių jausmų, kurie jame kas kartą kyla. Juk jie jam nurodo jo atitolimą nuo Kūrėjo, susiliejimo trūkumą. Žmogus dėkingas už visus šiuos atvėrimus – tai nusidėjėliai atsiskleidžia jame, kuriuos jis gali įveikti, t. y. pakilti virš jų susiliejimo link.
Ir tada visas šis atsiskleidžiantis blogis taps jam gėriu, dovana. Jis su džiaugsmu pasitiks tamsą, iš anksto pasiruošdamas jai teisingoje aplinkoje. Kiekvieną akimirką, kai jo jausmuose, supratime skleisis tamsa, jis ieškos, kas dar jame liko neištaisyta.
Jis neieško kančių – jis ieško juodų detalių savo suvokime, kad galėtų jas ištaisyti. Juk jis iš anksto pasiruošė taisytis, o ne tuščiai kentėti, kas paprasčiausiai yra kvaila.
Čia visų įvykių, vykstančių su žmogumi pasaulyje, atžvilgiu, veikia visai kitas išskaičiavimas. Žmogus viską suvokia tik kaip priemonę, skirtą pakilti virš kliūčių ir pasiekti susiliejimą. Tai reiškia, kad jis kyla į Kūrėjo kalną. Visame savo kelyje jis saugosi, kad bet koks nemalonus jausmas nesitęstų ilgiau kaip vieną akimirką, ir iš karto kyla virš jo aukštai jį įvertinęs. Juk žmogus jį priima kaip signalą, kaip pakilimui skirtą trampliną, galimybę pateisinti Kūrėją, pakilti virš šio jausmo į davimo savybę.
O tai priklauso nuo tikslo svarbos, Kūrėjo didybės jausmo. Tada jis aukštai vertins ir priemones, kurios visada jam atsiskleidžia priešinga, neigiama forma, suteikdamos jam galimybę virš jų suformuoti save. Jis turi jas apversti nuo minuso į pliusą, ir tada vietoje gilios duobės jis supils didžiulį kalną.

Iš 2012 m. birželio 11 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Masto problema

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…