Klausimas. Trumpai apibūdinkite mūsų santykių su Kūrėju schemą.
Atsakymas. Kūrėjas – malonumų šaltinis ir sukūrė mus norinčius mėgautis šiais malonumais. Vis dėlto Jo užduotis yra ne tai, kad mes mėgautumėmės malonumais, juk tuomet tiesiog tampame bukais gyvūnais, automatais, bet kad mylėtume Jį, norintį suteikti malonumą, o ne patį malonumą.
Ką dėl to Jis turi padaryti? Jis palaipsniui turi mums parodyti, kad malonumo mums nesuteikia ir tokiu būdu mes gautume galimybę sukurti tiesioginį ryšį su Juo, o ne su malonumu.
Štai toks žaidimas: daugiau malonumo – mažiau malonumo ir, kaip atsakas, mūsų reakcija į malonumą ar į patį Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Susiję amžinai

Ką mes galime duoti Kūrėjui?

Netrauk savęs už plaukų

Klausimas: Sakote, kad reikia stengtis įžvelgti Kūrėją visame kame, net ir savo mintyse bei jausmuose. Bet kai atsitinka kažkas blogo, labai sunku Jo laikytis, o juo labiau, išsikapstyti iš tokių būsenų. Kodėl Kūrėjas duoda mums tokias sąlygas, iš kurių pakilti neturime jėgų? Protu suprantu būtinybę pakilti, bet juk tai – neįmanoma.
Atsakymas: Nebūna būsenų, virš kurių neįstengtume pasilypėti. Kiekviena būsena visiškai atitina mūsų esamą lygmenį, todėl yra įveikiama. Jeigu jau mus, pasistengusius iš visų jėgų, ištinka nesėkmė, vadinasi, tinkamai tam nepasirengėme.
Sakykime, kad turi egzaminą, kurį labai norėtum išlaikyti. Jei nepasirengei jam pakankamai, kiek besuktum galvą atsakinėdamas į klausimus, tai nepadės. Kaip gi gali skųstis, kad stengeisi ir suklydai?
Taigi, žmonija ir kiekvienas atskirai vystosi pagal programą, tad jeigu teisingai parengiame save ir aplinką, mums negali nepasisekti įveikti kiekvieną būseną kelyje. Juk jos ateina palaipsniui pagal tikslų planą, ir mes gauname viską, ko reikia, kad būtume joms pasirengę.

Iš 2013 m. gegužės 10 d. Naujojo Džersio kongreso „Nuo Aš į Mes ir drauge – Vienybės link“ trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Klausimas: Kokia jūsų nuomonė apie Dievo ir velnio priešpriešą?
Atsakymas: Paprastai nekalbu tokiais klausimais, todėl tik atkreipsiu dėmesį, kad visoje pasaulių sistemoje veikia vienintelė jėga – Kūrėjas, iš kurio kyla viskas, visos mums atrodančios priešingos jėgos bei poveikiai.
Visi šių tarpusavyje priešingų jėgų darnūs veiksmai kyla iš vienos Kūrėjo jėgos, visi jie veikia pagal vieną programą − atvesti žmones į vieną tikslą, t. y. savyje visiškai atskleisti  Kūrėją supanašėjus su Juo. Kad galėtume prilygti Kūrėjui, Jo poveikis mums suskaidomas į daugybę skirtingų ir priešingų poveikių. Jų tarpusavio skirtingumą suvokiame taip, tarsi egzistuotų vienas kitam prieštaraujantys jėgų šaltiniai.
Kabala viską suveda į „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. Būtent siekis pasaulyje viską, įskaitant save su visais savo norais, mintimis ir veiksmais, susieti su Vieninteliu šaltiniu, priežastimi, ir yra svarbiausia žmogaus pastanga, per kurią jis atskleidžia Kūrėją. Tada žmogus išvysta, kad pasaulyje egzistuoja tik vienintelė davimo ir meilės jėga.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikia Kūrėjui pažinti patį save?

Atsikratyti užuominų

Sudužę akiniai

Klausimas: Kada žmoguje pirmą kartą atsiranda ryšys su Kūrėju?
Atsakymas: Nejau manote, kad dabar neturite šito ryšio? Naujagimis, kuris nieko apie tai nežino, glaudžiausiai susijęs su savo motina. Tai vėliau mums teks kurti ekranus savo norui mėgautis.
Kuo mes dvasiškai jaunesni, mažesni, kuo arčiau kelio pradžios, tuo stipresnis mūsų ryšys su Kūrėju. Juk mums kol kas netrukdo įvairiausios gudrybės ir atsiskleidžiantys egoistiniai troškimai, kurie skiria mus nuo Kūrėjo.
Susiliejimo taškas pagrįstas tuo, kad žmogus atskiria nuo Kūrėjo atsiskleidžiantį jame norą mėgautis ir susilieja su Kūrėju virš šio noro. O dabar mes natūraliai susilieję su Kūrėju savo norais.
Kitaip tariant, žmogus visada yra susijungęs su Kūrėju, skirtumas tik tas, kiek procentų šio susijungimo priklauso Kūrėjui, o kiek pačiam žmogui. Tarkime, kad dabar: 40/60 – būtent tai ir vadinama mano dvasine pakopa. Jei 125 pakopos lygios 100%, tai aš dabar esu 2/3 pakopų aukštyje.
Kuo daugiau manyje atsiskleis troškimų, o aš juos ištaisysiu, tuo daugiau iš susiliejimo, kurį pasiekdavau Aukštesniojo dėka, aš dabar galiu prisiimti pats ir išlaikyti savo jėgomis.
Bet mes niekada neatsijungiame nuo Kūrėjo. Niekas nesikeičia, išskyrus mūsų supratimą, įsisąmoninimą, vienos pastovios, statinės būsenos suvokimą.

Iš 2012 m. gruodžio 26 d. pamokos pagal „Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Įsiklausyk į Jo balsą

Sunku būti Dievu

Klausimas: Ką reikia įsiminti, kad grupė nevirstų juokdarių sambūriu?
Atsakymas: Kiekvieną kartą mes specialiai krentame Kūrėjo įtakon, kuris „apdoroja“ mus, krato, kaip kūdikius taip, kad tiesiog viską „iškrato“ iš mūsų.
Šiandien mes visi tokie geručiai, švelnučiai, pasiruošę mylėti visus iki vieno, o rytoj vėl būsime visiškai priešingi. Kaip nepamiršti, kad mūsų kelias susideda iš kilimų ir kritimų, kritimų ir kilimų? Neįmanoma apie tai prisiminti, jei yra pamirštamas Kūrėjas.
Kodėl sakoma: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena“? „Izraelis“ reiškia „siekiantis Kūrėjo“. Todėl išsitaisymo įrankis: mūsų mokymasis, grupė, kur visa tai įgyvendinama, ir pats Kūrėjas – turi būti kaip vienas, vienoje vietoje.
Esu aš, grupė ir Kūrėjas.
Turime nuolat visa tai jungti į vieną visumą – negali būti kito žvilgsnio į pasaulį! Kad sutelktume dėmesį ir teisingai žvelgtume į tai, kas vyksta, reikia šių trijų taškų: akies, taikiklio ir tikslo. Be to nieko negalėsime padaryti.
Todėl jei norime, kad grupė turėtų teisingą ketinimą, privalome atminti, kad mūsų tikslas – susiliejimas su Kūrėju. Kitu atveju, kam gi įsipareigosime?! Mūsų egoizmui? Šiandien man norisi, o rytoj – ne…
Kūrėjas yra kaip pirmasis, kaip lemiamas veiksnys, kitaip tariant, sukeliantis mūsų veiksmus, formuojantis grupę ir viską, kas vyksta su mumis, duodantis mums viską. Viskas, kas yra dabar mūsų širdyse ir prote, viskas, ką girdime ir jaučiame, – visa tai – Jo poveikis.
Kaip mes kartu turime reaguoti, žinodami, kad pajautėme Kūrėjo poveikį mums? Nuo šios akimirkos ir toliau prasideda mūsų darbas. Būtent nuo tos akimirkos, kai mes visi aiškiai pajaučiame, kad tai Jis surinko mus dabar, Jis ir sujungia visus kartu į vieną norą, vieną ketinimą, vienas mintis. Tai Jis viską paruošė mums, kad mes visi kartu pakiltume ir siektume Jo.
O kaip galime pakilti link Jo, kad tai, ką Jis sukūrė, dabar sąmoningai sustiprintume tarpusavyje? Ką reiškia, „aš dabar įsijungiu į grupę“? Aš įsijungiu su visais ir Kūrėju į vieną bendrą norą, vieną bendrą tikslą, bendrą siekį. Jei kiekvieno pastanga įtrauks į save kitus ir Kūrėją kartu, – tai ir bus mūsų atsakas. Tokiu būdu turime veikti.
Jei įsivaizduosime, kad viskas eina iš Kūrėjo, ir žinosime, kaip turime į Jo poveikį reaguoti, vyks labai efektyvus darbas, labai kryptingas judėjimas į priekį.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. ketvirtosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „grupė“?

Kaip laimėti mūšį prieš save

Teisinga grupė

Klausimas: Jeigu „nėra nieko, tik Jis“ ir visus pojūčius mums suteikia Kūrėjas, vadinasi, žmogus – tai instrumentas, kuriuo naudodamasis Kūrėjas pažįsta patį save?
Atsakymas: Ne. Kūrėjui nereikia pažinti paties savęs. Jūs norite pasakyti, jog Kūrėjas sukūrė kažką priešingo, kad iš šios priešingybės pažintų save.
Pirmiausia tam, kas gali tai padaryti, jau nebereikia savęs pažinti. Jeigu aš sukuriu kažką priešingo, tai aš jau žinau, kas tai yra. Savo protu negalime to suprasti – nepavyks. Jokia filosofija čia nieko nepadės. Jeigu kalbame apie pirminį šaltinį, tai šis šaltinis apima viską. Viską, kas sklinda iš Jo, natūraliai egzistuoja Jame.

Iš 3 Novosibirsko kongreso pamokos, 2012-07-12

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas paslėptas, bet grupė atvira

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Klausimas. Kaip galima išsiaiškinti, kad tai Kūrėjas sukelia problemas tarp draugų, jei Jis užslėptas ir mes Jo nematome?
Atsakymas. Nieko nėra, išskyrus Jį. Tuo mes turime tiesiog tikėti ir taip veikti, kol Jis atsiskleis. Tuomet paaiškės, kad taip yra.
Kaip aš veikiu dvasiniame kelyje? Kai siekiu suartėjimo, turiu elgtis taip, tarsi būčiau prieš Kūrėją. Ar tuo tikiu? Ne, netikiu.
Religingi žmonės tiki ir meldžiasi Kūrėjui. Mes taip nesielgiame. Mes bandome atlikti davimo veiksmus, tarsi Kūrėjas būtų mumyse. Kūrėjas – tai davimo savybė ir mes įsivaizduojame, tarsi ji yra mumyse, ir tokiu būdu veikiame.
Taip sukeliame supančios Šviesos poveikį sau tol, kol ji iš tikrųjų atsiskleidžia, įeina į mus ir mumyse pradeda veikti.
Mūsų veiksmai ir vadinami žaidimu, nes žaidžiame taip, tarsi jau būtume Aukštesniajame pasaulyje, kaip vaikas, kuris žaisdamas vaizduoja suaugusįjį ir tokiu būdu įgyja visas jo savybes. O jei jis nežais šito žaidimo, jis netaps suaugusiuoju – taps dideliu vaiku.
Taigi, skirtingai nuo įvairiausių kitų metodikų, mes matome save ne tik savo kitoje būsenoje, bet trokštame ją tuoj pat įgyvendinti. Dėl to negali būti taip, kad šalia manęs egzistuotų kita grupė, o aš nenorėčiau su ja kontaktuoti. Kaip galiu įsivaizduoti ateities pasaulį, kitą savo pakopą, jei nenoriu būti susietas su kita grupe? Argi tai ateitis?!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Naujasis žaidimas

Draugai, įjunkite Šviesą!

Klausimas: Jei Kūrėjas yra bendras gamtos dėsnis, apimantis visus kitus dėsnius, tai kaip atskirti šį apibrėžimą nuo mokslo?
Atsakymas: O kam jį skirti? Žemės trauką galima vadinti „angelu“ ar „fizine jėga“. Iš esmės, koks gi skirtumas? Jokio. Tai tiesiog skirtingi pavadinimai.
Kūrėją taip pat vadiname „gamta“. Tačiau vieniems „gamta“ – tai kažkas tokio, ko galima nepaisyti, pavergti, su kuo galima daryti, ką panorėjus. O mes kalbame apie „gamtą“, kaip apie nekintamus dėsnius, su kuriais nieko nepadarysi. Jei noriu, kad man būtų gerai, turiu susitaikyti ir jų laikytis. Jei aš išmintingas, tai vykdau gamtos dėsnius – kitaip tariant, Kūrėjo įsakymus. Tada, atskleisdamas daiktų esmę, reiškinius pavadinu, nes suprantu, kad visi dėsniai veikia mano naudai. Už tai dėkoju Kūrėjui.
Klausimas: Kuo gi kabalos mokslas skiriasi nuo kitų mokslo šakų?
Atsakymas: Sakykime taip: visos kitos disciplinos nėra mokslas. Tik kabala yra tikras, galutinis, absoliutus mokslas, nes visada kyla iš vienintelės Jėgos, kuri veikia visoje tikrovėje. Visi kiti dėsniai, jėgos, mokslai ir kt. – esmės dalys, šalutiniai šios Jėgos pasireiškimai. Kol jų nesurinksiu į vieną visumą, man nepavyks panaudoti jų patikimu būdu. Visada ir visur jausiu ribas. Todėl ir „šlubuoja“ visi mūsų užmojai.
Štai ką rašo apie tai Baal Sulamas straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“:
„ …Fizika – tai tik atskirų dėsningumų žinios atskirame pasaulyje. Ji priklauso tik savo sričiai ir joks kitas mokslas į ją neįtrauktas. Priešingai, kabalos mokslas yra bendros žinios apie negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus pakopų gamtos visumą visuose pasauliuose, bet kuriose apraiškose ir aplinkybėse, susijusiose su Kūrėjo sumanymu. Kitaip tariant, kabala tyrinėja tai, kas priskiriama tikslui. Todėl visi pasaulio mokslai, nuo mažų iki didelių, stebuklingai jame telpa.“
Kaip galima suprasti kokį nors veiksmą, nežinant jo rezultato, jo ketinimo? Pavyzdžiui, aš prieinu ir niukteliu tave. Niekas nesupranta, kas vyksta. Bet mes su tavimi žinome, kad šis niuksas pastūmėjo tave teisinga kryptimi – į kūrimo tikslą. Šitaip tu supranti veiksmų esmę – bet kurį veiksmą gamtoje, ir lengvą stumtelėjimą, ir didelę nelaimę. Kas bebūtų, tu žinai, kas vyksta, kodėl ir kur tai veda.
Bet tai idealas, o šiandien tu stovi viduryje ir matai tik mažytį bendrojo paveikslo fragmentą, vieną filmo kadrą, pradžią, o siužetas ir pabaiga tau nežinomi. Tačiau tu nepasikuklini pateikti savo sukurtų teorijų ir koncepcijų. Žinoma, nuolat suklysti.
Tačiau laikas padaryti išvadas: mes daugiau negalime veikti senais metodais. Mums būtina žinoti pabaigą, kad iš anksto nukreiptume ir priderintume prie jos visus veiksmus. Juk jau nieko negalime ištaisyti visuomenėje: nei švietimo, nei ekonomikos, nei finansų. Viskas, visiškai viskas sugriauta. Kodėl? Būtent todėl, kad nežinome, kokia krypti judėti, ko imtis. Net pirmaeilės, neatidėliotinos priemonės mums neįkandamos. Vyriausybės bejėgės ir pasyvios – štai iki ko nusiritome. Jokių prošvaisčių – priešingai, pagaliau pripažįstame, kad ateitis miglota.
Iki šiol plėtojome mokslus ir naudojomės jų vaisiais. Jokiais būdais neignoruoju to – priešingai, vertinu. Tačiau šiandien jie bejėgiai, nes mums trūksta ryšio su finalu. Tikrasis mokslas, tikroji išmintis – sugebėjimas pamatyti tai, kas užgimsta. To neduoda nė vienas iš šiuolaikinių mokslų. Kiekviena šaka tyrinėja tuos ar kitus reiškinius, bet nežino, kurlink jie veda. Stebėdami veiksmą, mes praleidžiame, kas svarbiausia – jo esmę. Surinkti įvairiausius elementus tam tikromis proporcijomis ir sąlygomis ir privesti juos prie tam tikros tarpusavio sąveikos daug išminties nereikia. Išmintis – suvokti esmę, o jos kaip tik ir nerandame.
Tačiau kitos išeities nėra – greitai esmę atrasime. Mes jau finišo tiesiojoje, kuri veda tiesiai į finalą…

Iš 2012 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelio į Kūrėją žemėlapis

Kai saulė pasilieka zenite

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

Tarp mūsų ir Kūrėjo yra filtras, vadinamas „penkiais dvasiniais pasauliais“, kurį sudaro įvairios mums nusileidžiančios  Šviesos filtracijos.
Šviesa aukščiausioje pakopoje – absoliuti, absoliučiai gera, pozityvi. Tačiau, praėjusi per šiuos filtrus, tampa priešinga, nes eina per susiskaidymo, mūsų savybių atskyrimo nuo Šviesos savybių sistemą. Galiausiai, būdami savo žemajame lygmenyje, gauname atvirkštinę Šviesą – tamsą. Taip atsiranda mūsų pasaulis.
Ištraukti žmogų iš šio pasaulio aukštyn galima tada, kai imi jį įvairiai veikti.
Dabar darome tą patį. Jeigu norime žengti pirmyn, praeiti šį filtrą, pakilti virš jo, sulaukiame įvairių poveikių: teigiamų, neigiamų, pakilimų ir nuopuolių.
Šį filtrą sudaro penkios pakopos: Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon ir filtro neturintis Begalybės pasaulis.
Mes norime pakilti virš šio filtro. Kodėl? Tai problemiškas klausimas. Galime norėti egoistiškai, kad mums būtų geriau, bet tokiu atveju nekylame. Tada mus gerokai aptalžo, kol pradedame suvokti, kad pakilti viršun turime ne tam, kad mums būtų gerai, o kad atskleistume teisingą Kūrėjo pavidalą, kad nekalbėtume apie Jį blogai, o pajustume Jį kaip teikiantį absoliutų gėrį. Tai reiškia, kad aš nebesirūpinu tuo, kaip jausiuosi, kaip mano egoizmas reaguos į Kūrėją, o kovoju už tai, kad jausčiau Jį gerai, kad mylėčiau Jį. Mylėčiau Jį ne dėl to, kad Jis teikia man visą gėrį, o už Jo savybę duoti, daryti gerą kitiems.
Kaip galiu tai padaryti? – Tik įgijęs tokias pat savybes. Vadinasi, pakilimas šiuo filtru į viršų, 125-iomis pasaulių pakopomis, reiškia nuolatinį mano kitimą –  panašėjimą į Kūrėją.
Šitaip palaipsniui kylame ir pasiekiame visišką panašumą į Kūrėją, susiliejame su Juo.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. 3-iosios pamokos Gruzijos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Aukštesniųjų pasaulių sistema

Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų

Kūrėjas – kūrinio viduje

Klausimas: Kodėl Kūrėjas reikalauja iš mūsų laikytis įstatymų, apie kuriuos nieko nežinome?
Atsakymas: Šiandien mes esame materialios prigimties – negyvosios (N), augalinės (A) ir gyvūninės (G) – pakopose. Čia normaliai galime egzistuoti, turime mokslą ir daugybę kitų priemonių.
Tačiau kalbame apie žmogaus pakopos, turinčios dvasinę prigimtį, dėsnius. Jos nežinome ir negalime paveikti. Visgi privalome į ją pakilti, todėl patiriame mus pirmyn stumiančias kančias. Šitaip kančios reiškia aukštesnę pakopą, kuri mumyse šiandien atsiskleidžia – tik neigiama forma.
Gyvūniniu lygmeniu tu gyvenai sotų gyvenimą ir patyrei aukščiausio laipsnio (!+) teigiamų pojūčių. Atrodė, viskas – puiku. Tačiau staiga atsiskleidė priešingybė – didžiulis minusas, kančios. Ką gi daryti? Tu nežinai.
Baal Sulamas aiškina taip: iš istorijos žinome, kad kiekvieną būseną lydi kančios, kad būsena pasirodytų nepakenčiama ir pakiltum į kitą pakopą. Tokiu būdu judame į priekį.
Ir šiandieninės kančios turi pastūmėti į kitą būseną. Nori palaukti? Tuomet kančios neįtikėtinai išaugs. Juk šiuo atveju kalbama apie kokybinį, o ne kiekybinį proveržį. Anksčiau, stokodami maisto, galėjome sugalvoti kokią nors žemės ūkio mašiną, o pritrūkę pinigų malūnui – juos surinkti iš žmonių arba pasiskolinti iš banko, tokiu būdu prisidėdami prie ekonomikos vystymosi. Tačiau šiandien nežinome, ką daryti – čia tu teisus.
Bet ir variantų nebėra – aukščiausieji dėsniai neatsiskleis esamoje pakopoje. Vienintelis kelias – sukurti pusiausvyrą su gamta. Kitaip tariant, privalome tapti integralūs, „apvalūs“. Mums būtina vienybė, lygybė tarp visų – tai, kas priskiriama integralumui. Be to, mums reikalinga lygybė, pusiausvyra su gamta.
Juk kitaip užsimanysime, kad kiekvienas taptų milijardieriumi. Bet ne, nepakanka vien tik sulyginti žmones – dar reikia tarp jų atskleisti tokią bazinio materialiųjų poreikių lygmens lygybę, kad visi drauge, būdami lygūs, susijungtų dėl homogeninio abipusio davimo. Taip atskleisime gamtoje slypinčią pagrindinę Jėgą, iš kurios kyla visos kitos jėgos, visi likę dėsniai.
Tačiau jeigu to nepadarysime, kančios sustiprės ligi pat baisiausių kraštutinumų. Apie tai kalba pranašai, tai dėsnis. Gamta padarys viską, kad mus įpareigotų siekti iš anksto numatyto tikslo.
Klausimas: Vadinasi, iš uragano Amerikoje turime suprasti, kad problema slypi būtent mumyse – tuose, kurie visa tai supranta?
Atsakymas: Mes esame kalti tuo, kad neperduodame žmonėms šios žinios, kad jie dar jos neperpranta ir nesikeičia. Tai mūsų kaltė.
Tiesa, mes „tempiamės“ ir artėjame prie tikslo, o tai mums dar leidžia mokytis ir ruoštis. Kol kas mes dar darome pažangą ir netgi truputį mažiname atotrūkį. Tačiau jeigu pradėsime atsilikti, tai patirsime baisių smūgių.
Be abejo, raktas – mūsų rankose, todėl esame mažiausiai apsaugoti nuo bėdų ir problemų. Visos pasaulio nelaimės – mūsų kaltė. Mes turime suprasti, kad tai – ženklas mums. Jeigu mes nesustabdysime negatyvios tendencijos pasaulyje, bėdos priartės.
Vienintelė priemonė – mūsų susijungimas. Išorinis platinimas – antrinis, svarbiausia – darbas tarp mūsų. Jeigu visi būtume susijungę su teisingu ketinimu, o visi veiksmai būtų skirti medžiagos platinimui pasaulyje, tai būtų geriausias, idealiausias jėgų panaudojimas. Ketinimus – vidun, veiksmus – išorėn. Į tai turime orientuotis kelyje. Kitaip mums bus blogai.

Iš 2012 m. spalio 31d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Netrauk savęs už plaukų

Kelio į Kūrėją žemėlapis

Asilo neapgausi