Klausimas: Ką reiškia prašyti Kūrėjo ir kaip Jo prašyti? Tiesiog savo viduje pasakyti: ištaisyk mano savybes?
Atsakymas: Pradedantysis kreipiasi į Kūrėją lyg į asmenybę, pašalinę valdžią, išorinę jėgą esančią ne jame. Tarytum meldžiasi „stabui“ ar kažkokiam išgalvotam pavidalui. Tačiau nieko nepadarysi − taip pradžioje įsivaizduojame Kūrėją.
Bet po to atskleidžiame, kad ši jėga yra mūsų viduje, ir atitinka draudimą „nekurk svetimų dievų“, t. y. esančių ne tavyje.
Vis labiau gilinamės į vidų ir randame, kad pačioje mūsų gelmėje ir yra Kūrėjas. Tarytum tave pagimdžiusi mama, kurią jauti kaip pačią giliausią vidinę jėgą, kuri tave sukūrė, ir yra tavo pradžios, ištakų taškas. Taip žmogus jaučia Kūrėją.
Pradedi jausti savyje Kūrėją kaip giliausią vidinį jėgų, jausmų, proto šaltinį.

Iš 2011 m. balandžio 28 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Keliamoji noro jėga

Ne vien norėti

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Knygos „Šamati“ pirmasis straipsnis: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ reiškia, kad nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri galėtų ką nors padaryti prieš Kūrėjo valią.
O tai, kad žmogus mato pasaulyje daiktus ir jėgas, neigiančias Aukščiausios jėgos egzistavimą, priežastis yra ta, kad toks Kūrėjo noras. Tai – ištaisymo metodas, vadinamas „kairė ranka atstumia, o dešinė priartina“ ir tai, kad kairė ranka atstumia, įeina į išsitaisymo rėmus.
Žmogaus gyvenimą galima padalyti į dvi dalis: laiką, kai jis tikras, kad jam viskas ateina iš Kūrėjo, iš vienos jėgos, iš Gamtos, ir į laiką, kai jis nėra tuo tikras, užmiršta, klysta, abejoja, kad tai atėjo iš Kūrėjo, iš vienintelės jėgos valdančios visą kūriniją.
Žmogui tyčia duodamos tokios mintys ir pojūčiai, kad jis pats papildytų savo santykį su Kūrėju. Kūrėjas tyčia supainioja žmogų tartum būtų dar kažkokių kitų jėgų, arba slepia Save, suteikdamas galimybę patiems įsitikinti, kad esame visiškoje Kūrėjo, o ne ko nors kito valdžioje.
Todėl Kūrėjas siunčia mums visokiausias abejones, įveda į tirštą rūką, nežinomybę ir tamsą. Tačiau iš pačių sunkiausių būsenų, iš pačios giliausios paslėpties ir nežinomybės reikia padaryti vienintelę išvadą ir nuspręsti, jog esame vienintelės pasaulyje egzistuojančios aukščiausios jėgos valdžioje ir tik su ja turime ryšį.
Nepaisydamas visos painiavos, minčių ir norų sumaišties, draskančios mane į skirtingas puses, turiu surinkti jas visas į vieną vietą, aplink vienintelį šaltinį, vienintelę priežastį, ir suprasti, kodėl taip galvoju ir jaučiu!
Visą savo „Aš“, savąją pasaulėjautą turiu susieti su vienintele jėga, iš kurios man ateina pojūtis, kad gyvenu, egzistuoju. Visa tikrovė tokia atrodė todėl, kad toks yra aukštesnysis noras − aukštesnioji jėga panorėjo, kad Ją pajausčiau būtent taip. Mano pojūčiai visiškai priklauso nuo Jos.
Tai vadinama „eiti Kūrėjo keliu“, t. y. visą laiką laikytis už Jo, įsivaizduojant, kad nėra nieko kito, išskyrus Jį. Viena jėga valdo mane ir visą tikrovę.
Žmonija nūnai pradeda tai jausti, atskleisti, priprasti prie šios minties. Pradedame suprasti, kad pasaulis – tai globali ir integrali sistema. Palengva suprantame, kad egzistuoja tik viena aukštesnioji jėga, kurios lauke esame ir nesvarbu kaip ją pavadinsime: Gamta, Dievu ar Kūrėju.
Tačiau ši jėga nuolat mus painioja, siunčia kliūtis ir trukdžius, išmuša iš šio kelio, pažadindama mumyse visokiausias neva „mūsų“ mintis ir norus, neigiančius aukštesniąją vienybę. Keletą akimirkų įstengiame išlaikyti mintį ir netgi pojūtį, kad „nėra nieko kito, tik Jis“, tik ši viena aukščiausioji jėga, bendra gamtos jėga, sukūrusi viską ir valdanti viską pagal savo programą, tikslą, norą.
Tačiau jau kitą akimirką šis jausmas dingsta, o mes to net nepastebime. Po kurio laiko randame save su visai kitomis mintimis ir norais. Taip žmogų veikia aplinka, per kurią Kūrėjas mus painioja, versdamas mus pačius ieškoti, kaip sustiprinti save, kad jokios kliūtys negalėtų išmušti iš kelio ir mes visais savo norais įsikibtume už Jo.

Iš 2011 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir kančios pavirs malonumais…

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip pats save auklėjau

Klausimas: Pasakyta, kad reikia pamilti artimą kaip save patį. Turima omenyje, kad turiu mylėti visus žmones įprastame gyvenime ir elgtis su jais taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi?
Atsakymas: „Pamilk artimą kaip save“ − tai bendras kūrinijos dėsnis iš Kūrėjo pusės, pas kurį galų gale turime ateiti. Iš visos širdies ir su visu noru turime pasiekti meilę.
Neįmanoma priversti pamilti. Jeigu tu myli ką nors, tai myli, o jei nemyli – nieko nepadarysi. Galima, žinoma, išauginti meilę, išvystyti, bet vis dėlto tai jausmai.
Todėl nekalbame apie tai, kad iš karto turi pamilti visą žmoniją kaip patį save. Tai neįmanoma. Jeigu sakai, kad visus myli, tai tas pats, kas sakyti, kad nemyli nieko.
Bet žmogų, kuris per ankstesnių gyvenimų ciklus jau pakankamai subrendo, kad pradėtų dvasinį kelią, atveda į grupę. Ir toje grupėje jam duodama galimybė realizuoti šią meilės artimui kaip pačiam sau sąlygą.
Viso pasaulio mastu tai neįmanoma, bet mažoje grupėje, galima pasiekti tokio santykio, kad tu su draugais elgtumeisi taip, kaip galvoji, kad elgiesi su Kūrėju. Ir patikrink, ar neapgaudinėji savęs. Jeigu prieš tave būtų Kūrėjas ir tu Jį mylėtum labiau negu draugus, tai reiškia, kad dar nesi teisingame kelyje.
Israel (žmogus, nukreiptas tiesiai į Kūrėją), grąžinanti į šaltinį Šviesa ir Kūrėjas turi būti vienoje taikinio linijoje, kad nebūtų jokio nukrypimo.
Negaliu iš vienos pusės priešais save pastatyti Kūrėjo, o iš kitos pusės − aplinkos, ir stipriai siekti Jo, o draugų visai nedaug.
Reikia suprasti, kad Kūrėjas ir grupė – tai vienas ir tas pats. Tarsi tu nusitaikai iš šautuvo, ir tavo akis, taikinys ir tikslas turi sutapti vienoje linijoje.
Bet tu nematai tikslo, juk Kūrėjas slepiasi. Kai tu veržiesi į grupę, tai galu gale atrandi, kad Jis atsiskleidžia joje.

2011 m. balandžio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Persikelti į savo artimąjį

Materialistinė meilės psichologija

Klausimas: Norint pradėti siekti kitos būsenos, reikia ją įsivaizduoti. Bet kaip tai padaryti? Kaip pasiekti, kad mano fantazija skirtųsi nuo realybės tik tuo, jog dar nėra įgyvendinta?
Atsakymas: Pasakyta, jog turime supanašėti su Kūrėju savybėmis. Kūrimo priežastis, jo procesas, programa ir tikslas apibūdinami vienu žodžiu: susiliejimas. Jį turime pasiekti, norime to ar ne. Niekas šito mūsų neklausia, čia nėra pasirinkimo.
Pasirinkimas – tik įgyvendinant, kai pats prieini teisingą norą, nukreiptą į iš anksto nubrėžtą tikslą. Ir tai natūralu: argi galima iš kūrinio reikalauti, kad jis sugalvotų ką nors savo? Ne. Mums iš pat pradžių nustatytos ribos, kuriose ir veikiame.
Taigi, kūrimo tikslas – pasiekti Kūrėjo pakopą, kitais žodžiais tariant, tapti žmogumi (Adam), panašiu į Kūrėją. Bet iš pradžių mes turime šito panorėti. Nes kitaip mes – tai ne mes, ir kūrinio nėra.
Kūrėjas sukūrė ypatingą kūrinį – „žmogų“, turintį visiškai neteisingą norą. Tačiau jam suteiktos visos reikalingos priemonės, visos vidinės ir išorinės sąlygos, kad galėtų nustatyti teisingą norą, jį išauginti, suformuoti, sulipdyti, apibrėžti viduje, suteikdamas jam teisingą formą. Šis noras nukreiptas į galutinę būseną, į galutinį užpildymą, į aukščiausią statusą – o kitaip sakant, į Kūrėją.
„Kūrėjas“ – tai davimo ir meilės savybė, o žmogus nuo pat pradžių visiškai Jam priešingas, nes gauna ir yra savimyla. Tačiau žmogui duota galimybė virš savęs suformuoti meilę artimui. Padedami aplinkos formuojame teisingą požiūrį, siekiame meilės, reikalaujame taisančios jėgos ir įgyjame davimo artimui jėgą.
Iš pradžių įgyvendiname principą: „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“, − taip žmogus tampa neutralus, pakyla virš egoizmo ir įgyja Binos, davimo savybę. O po to šią savybę realizuojame gavimo noru – mėgaujamės duodami, dirbame su artimo noru, kad jį užpildytume. Užuot išnaudojęs artimą, išnaudoju save jo malonumui – ir tai visiškai priešinga tam, ką įsivaizdavau anksčiau.
Taip mes ir tampame panašūs į Kūrėją.

Iš 2011 m.gegužės 6 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Besiplečianti Begalybė

Jėga, gaivinanti šitą pasaulį

Panorėkite – ir išgirsite!

Klausimas: Ko būtent mums reikia paprašyti per ateinančius kongresus norint atskleisti Kūrėją?
Atsakymas: Kūrėjo atskleidimas – tai davimo ir meilės savybė, kuri atsiskleidžia tarp žmonių. O šioje savybėje atsiskleidžia jos pirminis šaltinis – ta Aukščiausioji jėga, kuri mus sukūrė, ir šią Aukščiausiąją jėgą jaučiame savyje.
Todėl Kūrėjas vadinamas „Bore“. „Bo u re“ – „ateik ir pamatyk“, atskleisk. Savyje, savo ištaisytose savybėse jį atskleidi. Tavo savybė lyg ekranas, monitorius, kuriame gali atskleisti savo pasaulį.

Iš 2011 m. gegužės 29 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Žvelgiant per dviejų norų prizmę

Prisiderinkite prie sielos subtilumo

Baal Sulamas. „Išminties vaisiai. Laiškai“, 70 p., 19 laiškas: Ne iš karto žmogus tampa pasiruošęs aukščiausiam susiliejimui su Kūrėju, o palaipsniui, kaip pasakyta: „Tik gėris ir gailestingumas persekioja mane“.
Todėl formuoja siekius, esančius susiliejimo pradžia, kaip pasakyta: „Teisuolis ir bloga jam“. Bloga dėl to, kad Kūrėjas nenori susilieti su juo.
Ir todėl žmogus savo siekiuose ir ilgesyje nejaučia susiliejimui būtinos meilės, yra kančiose, kurios ateityje pavirs susiliejimo malone.
Klausimas: Kaip siekti ryšio su Kūrėju, išgyvenant kančių, kurias Jis siunčia, būsenas?
Atsakymas: Kūrėjas nesiunčia kančių. Iš Jo kyla tiktai gėris, bet aš savo egoizme Jo gerą poziciją jaučiu priešingai – kaip kančias. Bet būtent jos yra žadintojos, būtinos tikslui – mano egoizmo pakeitimui į davimą – pasiekti. Tada kančios virsta malonumais.
Todėl niekas nesikeičia, išskyrus mano santykį su pasauliu, kaip pasakyta: „Ir valgysi tą patį“. – Tu pakeitei save, savo santykį su tuo, kas vyksta, pakilai aukščiau savo noro pasitenkinti, tada vietoje kančių jauti malonumą.
Kažkada siekei įsivaizduojamo pripildymo, o dabar tavasis Kūrėjo siekis, ilgesys ir kančia virsta pilnatve, juk be to nieko nenori – tik trokšti Jo, o tai jau pripildymas.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabudimo pradžia

Kai man blogai

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Nuo Kūrėjo mus skiria tik mažytis juodas taškelis Begalybes Šviesos viduje, kuris taip ir vadinasi „sukurtas iš nieko“ (jėš mi ain). Tai, tiesą sakant, ir yra visa kūrinio esmė – naujos realybės „iš nieko“. O visa kita, kas jame yra – iš „jau egzistuojančio“, iš Kūrėjo.
Šį tašką sukuria Kūrėjas, o visa, „kas egzistuoja“ (jėš), kas pridedama prie to taško, turi kilti iš mūsų pačių, iš mūsų pastangų. Ir todėl galiausiai tampame panašūs su Kūrėju, susiliejime su Juo, pasiekiame tokį patį lygmenį.
Iš pradžių šis kūrinio taškas vystosi pagal keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, kuri įdeda į jį visus keturių davimo pakopų pagrindus. Iš Šviesos pusės daugiau jokių veiksmų nereikia – šito pakanka. Visa kita atsiranda jau kaip šio taško reakcija, kuris gavo įspūdžių iš Šviesos ir perėmė sau jos savybes, ir dabar sugeba veikti pats.
Taip iš Begalybės pasaulio, iš šitos būsenos, kur susijungė su Šviesa, šis taškas pradeda tolti iki mūsų pasaulio, per dešimt „slepiančių sfirų“ (sfiros blima), kurios sugeria (bolim) į save – į kūrinio vidų Šviesą. Dėl to kūrinys išauga iš taško, atvirkščio Kūrėjui, pasiekdamas patį didžiausią įmanomą nutolimą nuo Jo, kuris vadinamas „mūsų pasauliu“.
Kokybiškai ir kiekybiškai yra nutolta pagal visas savybes ir padėtį, tad kūrinyje nelieka nė vienos kuo nors panašios į Kūrėją savybės.
Mums atrodo, kad tai reiškią kritimą, nusileidimą, atitolimą, tamsą – bet ne, tai kaip tik mūsų prigimties, Kūrėjo sukurto to paties juodojo taško atsiskleidimas! Tiktai šitaip vystantis atsiskleidžia tai, kiek daug tame taške iš „nieko“ yra to, kas priešinga egzistuojančiam, tam, kas „yra“.
Būtent tai pasiekiame iš viso to leidimosi žemyn – tegul ne iš karto, o dar ilgai leidžiantis vis giliau, jau pasiekus „šį pasaulį“, vystantis mūsų egoizmui, t. y.  mūsų priešingumo pojūčiui. Taip mes pereiname lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį, ir pasiekiame patį žemiausią – „žmogus“.
Žmogus įsisąmonina savo nutolimą ir priešingumą Kūrėjui ir nusprendžia, kad tai blogis. O įsisąmoninęs blogį jis pradeda vis labiau pažinti save ir Kūrėją, kaip „Šviesos pranašumas matomas iš tamsos“, ir supranta taisymosi būtinybę. Taip jis pasiekia tikrąją priešingybę Kūrėjui.
O ėmęs taisytis, tai iš vienos pusės, pradeda kilti atgal į Begalybės pasaulį tuo, kad tampa panašus į Kūrėją. O iš kitos pusės, netgi kildamas kiekviename lygmenyje jis vis labiau supranta, koks priešingas esąs!
Ir tik pačioje taisymosi pabaigoje (Gmar tikun), kada grįžta atgal į tą pradinį tašką, Begalybės pasaulio Malchut, jame atsiskleidžia visiškas supratimas, suvokimas, jautimas to, ką gi reiškia tas „sukurtas iš nieko‘, atvirkščias Kūrėjui. Ir tuo pačiu jis pasiekia, kas yra „egzistuojantis“ (jėš), t. y. pasiekia Kūrėjo savybes.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Jeigu šiame pasaulyje visąlaik derinuosi prie tų standartų, kuriuos man įteigia visuomenė, įkalbėdama mane kažką nusipirkti arba padaryti, tai dvasiniame pasaulyje turime imti pavyzdį iš Kūrėjo.
Tačiau problema ta, kad jeigu Jis atsiskleistų, mes visiškai patektume Jo įtakon ir priklausytume nuo Jo milijardus kartų labiau negu šiandien priklausome nuo aplinkos.
Mes virstume visiškais vergais, tiesiog kaip negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų gyvybės formos, kurios vykdo gamtos įsakymus ir tiksliai vadovaujasi savo instinktais. Ir tuomet net nepajaustume gyveną kažkokį savarankišką gyvenimą.
Tačiau Kūrėjas, ši bendra kūrinio prigimties jėga, nori, kad taptume nepriklausomi ir lygūs su Juo, ir kad nebūtume robotais, kurie vykdo Jo įsakymus. Nebūtų prasmės kurti tokį kūrinį, kuris automatiškai vykdytų visus savo prigimties paliepimus ir jau iš anksto yra žinoma viskas, kas išeis.
Kūrėjas sumanė sukurti žmogų laisvą, kad jis pats pasirinktų pakilti į Kūrėjo lygmenį – pažintų savo Kūrėją ir panorėtų tapti toks kaip Jis! Kaip kiekvienas žmogus šiame pasaulyje nori, kad jį mylėtų tokį, koks jis yra, taip ir Kūrėjas nori, kad susipažintume su Juo, pažintume ir pamatytume, kad Jo būsena, savybė, jėga – tai tobuliausia iš to, kas gali būti.
Ir todėl Jis negali mums atsiskleisti, kad nevirstume Jo vergais ir kad nepradėtume automatiškai paklusti Jo įsakymams. Jis įdeda mumyse norą vystytis ir siekti Jo, bet slepia save. Bet tokiu atveju kaip mums tapti panašiems į Jį?
Ir Jis sumąsto paprastą sprendimą. Jis sukuria kūrinį, kuris vadinasi Adam, žmogumi – tai dvasinė jėga, savybė, panaši į Jį ir sudaužo šį kūrinį į milijardus dalių! Ir dabar kūrinys turi pats, vietoj Kūrėjo, tarsi iš lego detalių surinkti sau tokią aplinką − tokią, kokiu ji įsivaizduoja Kūrėją, kokiu Jį pažins.
Žmogus eina pirmyn ir pats kuria sau aplinką, kuri veiktų jį į priešingą pusę ir vystytų jį. Išeina, kad mes patys kuriame Kūrėją, todėl Jis taip ir vadinamas „Bo-re“ – „ateik ir pamatyk!“ Mes kuriame savo aplinką – ir taip kuriame patys save.
Aš negaliu sukurti savęs paties, paveikti savęs. Aš esu jau paruoštas savo aplinkos produktas. Tačiau tai, kad visą laiką kuriu sau aplinką, apvalkalą, kuris veiks mane – aš netiesiogiai veikiu save patį. Pasirodo, kad kuriu auklėjimo sistemą sau pačiam.
Ir tada aš lyg atskirtas nuo Kūrėjo ir kuriu save laisvai tuo, kad sukuriu sau aplinką pagal tas vertybes, kurias noriu sau įteigti. Aš pats negaliu savęs pakeisti, tačiau galiu dirbtinai kurti visuomenę, kad ji įteigtų man tas vertybes, su kuriomis dabar nesutinku. Ši visuomenė įtikins mane, kad verta siekti davimo savybės!
Kadangi pats sukūriau tokią aplinką – tai tarsi sukūriau pats save. Kitaip tariant, visą laiką dėlioju savo viduje Kūrėjo atvaizdą ir taip einu pirmyn. Kol kas visos šios trys formos: aš, aplinka ir Kūrėjas tiek suartėjame vienas su kitu, jog tampame kaip viena visuma.
Tai iš tikrųjų laisvas vystymasis, juk aš pats viską darau, visą laiką galvoju ir sprendžiu, kaip eiti į priekį. Aš tyrinėju tą pasaulį, kuris dabar atsiskleidžia prieš mane ir tikrinu save, kaip teisingiau tobulėti.

Iš 2011 m. kovo 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda žmogus?

Kelias iš vergijos į laisvę

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Klausimas: Kas labiau suinteresuotas ištaisymu − mes ar Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas. Kitaip Jis nežadintų mūsų.
Klausimas: Tai kodėl mums reikia žadinti likusį pasaulį ?
Atsakymas: Koks mūsų reikalas, jeigu Jis suinteresuotas? Mes neturime pasirinkimo, Kūrėjas įpareigoja. Jis žadina mus, kad mes pažadintume kitus.
Klausimas: Tai kodėl Jis nepažadina viso pasaulio?
Atsakymas: Apie visą sistemą, kiekvieno žmogaus vaidmenį ir jo ryšį su visais sužinosime tik tada, kai pasieksime tobulą, ištaisytą sistemą, ir kai kiekvienas įjungs į save visą šią sistemą.
Tada sužinosi, kodėl visos sielos praėjo tokį kelią ir tokį išsitaisymą. Neįmanoma dabar, kelio vidury šito klausti. Tai panašu į embriono vystymąsi, kuriam staiga auga ranka, po to liežuvis, po to koja, dar po to atsiranda į uodegą panaši atauga, kuri paskui išnyksta, atsiranda akys ir t. t. Mes nesuprantame visų šių vystymosi formų.
„Kvailiui nerodo pusės darbo“. Mes kol kas dar kvailiai − neturime Šviesos Chochma, išminties Šviesos, kuri pasklis mūsų noruose/kelim.

Iš 2011 m. vasario 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Dvasinė lygybė

Kam Kūrėjui reikia manęs?