Klausimas. Kuo jūsų organizacija ypatinga ir kuo ji skiriasi nuo kitų?
Atsakymas. Mes esame priešingi ne tik kitoms grupėmis ir metodikoms, bet ir visai žmonijai, visai šio pasaulio prigimčiai, nes ji visa egoistinė, nori viską prispausti po savimi, praryti.
O mes norime pakilti į kitą raidos pakopą, kuri vadinasi „davimas ir meilė“, t. y. absoliutus altruizmas, kai žmogus duoda pasauliui, ne todėl, kad toks gimė (juk iš prigimties mes visi egoistai), o todėl, kad taip nurodo Kūrėjas, ne dėl savęs…
Esame priešingi visoms religijoms, tikėjimams, filosofijoms, nes kabalos mokslas moko žmogų kaip duoti save pasauliui, laikantis bendros, svarbiausios Toros taisyklės „Pamilk artimą kaip save“. O tam pirmiausia būtina „išeiti iš savęs“.
Pakanka žvilgtelti į tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, kad įsitikintume, jog visi pamiršo būtent šią pagrindinę taisyklė „pamilk artima kaip save“ ir rūpinasi tik savo gerove. Štai todėl mes ir atrodome tokie keisti, neaiškūs…
Kabala moko žmogų kaip pakeisti savo prigimtį iš gavimo į davimą ir davimo savybėje atskleisti aukštesnįjį pasaulį, Kūrėją. Tačiau atėjęs mokytis žmogus šito nesupranta, o įsisąmoninęs, kad iš jo reikalaujama eiti prieš save, įsižeidžia ir tampa mūsų ir kabalos priešininku.
Todėl tiek nedaug žmonių perima šį mokslą ir atskleidžia Kūrėją. O kiti prasimano vietoj jos mistikos, o vietoj Kūrėjo – absurdiškų pavidalų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viskas atvira ir laisva

Kodėl mus kritikuoja?

Klausimas. Vis dėlto mane stebina sąlyginai didelis kritikuojančių jus ir jūsų organizaciją žmonių skaičius…
Atsakymas. Sutinku su jumis: mane stebina sąlyginai nedidelis mus kritikuojančiųjų skaičius!
Juk mes pasauliui pasakojame apie tai, ko jis labiausiai nekenčia – apie tai, kad jis turi atsikratyti savo egoistinės prigimties ir įgyti kitą prigimtį – altruistinę , ne pseudo altruistinę, kurią kartais matome mūsų pasaulyje, o tikrąją, neturinčią jokio ryšio su mūsų prigimtimi, egoizmu . Tokio dalyko žmogus apskritai negali įsivaizduoti.
Visa Tora , o kabala vadinama „tikrąją Tora“ (torat ėmėt), kalba vien tik apie meilę  žmonėms, beje, visiškai pamiršus apie save. Turime pasiekti šią būseną, patys siekti arba priverstinai. Būtent šis žmonijos raidos etapas ir prasideda dabar. Mūsų organizacija sukurta tam, kad padėtų žmogui pasiekti tokią būseną.
Tačiau kam gi patinka apie tai klausyti? Todėl tiek daug mūsų kritikų. Nors jie pačios metodikos visiškai neišmano, tačiau pats tikslas žadina jų neapykantą. O mums reikia ir toliau atverti kabalos esmę (beje, remiantis tik jos šaltiniais!) visam pasauliui!

Klausimas. Ar kabalos mokslo platinimas nėra prievarta, juk gamta mus vysto per konfliktus? Taip visada buvo ir bus.
Atsakymas. Žinoma. Bet jei mes toliau eisime koja į koją su gamta, tai vystysimės skausmo, kančių ir karo keliu.
Studijuodami kabalos mokslą, galime pamatyti ateitį tarsi per rentgeną, kaip protingas žmogus moksliniais tyrimais iš anksto mato, kuo serga ir gali užkirsti kelią ligai, kol ji neišplito.
Galime rinktis iš dviejų kelių:
– laukti, kol pasireikš liga, ir tai bus tokia patologija, nuo kurios neįmanoma pabėgti, tada visi nuleis rankas ir sakys: „Deja, nieko neįmanoma padaryti su žydais. Tikriausiai juos reikia sunaikinti“;
– arba pamatysime, kur einame, ir iš anksto išspręsime visas savo ir pasaulio problemas.
Protingas visada žiūri toli į priekį, kaip sakoma: „Protingas mato ateitį“.

Iš 2015 m. spalio 28 d. TV programos „Susipriešinimas. Kaip viskas veikia iš tiesų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Suvokimo epocha

Klausimas. Pasak kabalistų, neverta eikvoti savo galimybių siekiant laikinų, materialių kūno troškimų. Mano dukra kategoriškai atsisako gimdyti, nes tai atima didžiules gyvybines jėgas. Galbūt ji kuo nors teisi? Ar protinga švaistyti jėgas siekiant kaip gyvūnams pratęsti giminę?
Atsakymas. Į mane ne kartą kreipėsi su šiuo pagrįstu, logišku klausimu.
Sakykime, man trisdešimt metų. Jei dabar ištekėsiu, tai ateinančius dvidešimt metų privalėsiu rūpintis šeima, kol vaikai užaugs, kol jie galės patys savimi pasirūpinti ir pradės savarankiškai gyventi. Kitaip tariant, užuot pačius gražiausius gyvenimo metus paskyrusi dvasiniam vystymuisi, pasišvęsiu savo atžalų auklėjimui, kurie dar neaišku, kaip gyvens ir ką darys.
Kyla klausimas: ar man reikia tai daryti? Ir čia galima pasakyti tik viena: „Mes privalome!“. Mes privalome eiti normaliu gyvenimo keliu, niekur nedingsime. Būdami šiame pasaulyje, turime dirbti, stengtis sukurti šeimą, gimdyti ir auklėti vaikus.
Kabala duota ne tam, kad mokytumės 24 valandas per parą ar skirtume jai visą laisvą nuo darbo laiką. Ji duota tam, kad gyvendami ir dirbdami, būdami šeimoje ir darbe, visur įkūnytume ryšį tarp savęs ir likusio pasauliu taip, kaip to reikalauja visa visatos sistema, visa gamta.
Kabala – tai praktinis mokslas. Yra žmonių, studijuojančių ją kaip specialybę. Jie ima dirbti su liaudimi, tampa kabalos instruktoriais, dėstytojais. Be tokių žmonių neišsiversime. Tačiau tai vienetai prieš milijonus, kaip ir bet kurie mokytojai mūsų pasaulyje: vienas dėstytojas penkiasdešimčiai žmonių.
Duok Dieve, kad pasiektume tokią būseną, kai penkiasdešimčiai Žemės gyventojų bus vienas kabalistas, kuris vadovaus grupei, dėstys jiems, rūpinsis jais. Laikui bėgant visa žmonija bus suskirstyta į grupes, jai vadovaus mokytojas kabalistas.
Tokiems dėstytojams reikia nuolatos mokytis, rūpintis savo kvalifikacijos kėlimu, o paprastas žmogus, kaip mokykloje, baigęs ją ir palikęs savo mokytojus, turi įgyvendinti tai, ką gavo.

Iš 2015 m. lapkričio 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra prasmės tuoktis

Kuo ypatinga bus šeima ateityje?

Kabala – už šeimą!

Klausimas. Iš žmonijos istorijos matome, kad esame tam tikrame vystymosi procese: kadaise išlindę iš urvų ir nulipę nuo medžių, atkeliavome iki dabartinio gyvenimo. Kokiame vystymosi etape, jūsų nuomone, esame šiandien?
Atsakymas. Esame savo egoizmo vystymosi procese. Mūsų laikais jis taip išaugo, kad žmogus nebejaučia poreikio tęsti ankstesnę gyvenimo tvarką: aš, mano šeima, vaikai, kurie taip pat sukurs šeimas ir pagimdys man anūkų, kad tai tęstųsi iš kartos į kartą.
Žmonija vis labiau tolsta nuo gyvūninio lygmens, ji nenori laikytis iš gyvūnų perimto gyvenimo stiliaus. Mes praradome norą taip gyventi ir nemanome, kad svarbu ir būtina sukurti šeimą, turėti vaikų.
Prieš penkiasdešimt metų dar jautėme, kad turime gyventi pagal senąsias tradicijas, nes tokia pasaulio tvarka. Visiems buvo aišku, kad jaunuolis turi įgyti profesiją, rasti darbą, susituokti, pasistatyti namą, susilaukti vaikų ir išleisti juos į gyvenimą, kad šie viską tęstų toliau.
Ir staiga paskutinėje kartoje ši nuostata pakito, atsirado visai kitoks požiūris į gyvenimą, kai šeima ir vaikai nebėra būtinybė. Egoizmas taip išaugo, kad žmogus nebenori savęs sieti nei su savo tauta, nei šalimi, su niekuo. Jis tiesiog gyvena taip, kaip šiuo metu patogiau.
Mūsų gyvenime atsiranda vienalytės santuokos, narkotikai: vystydamasis žmogus atsiskiria nuo gamtinio, gyvūninio savo egzistavimo lygmens ir pereina į kažkokią naują pakopą. Bet į ką pereina, dar nežinia.
2015-ieji metai buvo blogosios žmogaus prigimties įsisąmoninimo metai. Supratome esą tokie egoistai, kad mums jau nebesvarbu, ar esame gražūs kitiems, kaip būdavo seniau. Žmogus jau nieko nebesivaržo ir nebijo parodyti savęs: „Taip, esu toks!“ Jis nebesigėdija savo netradicinės seksualinės orientacijos, jokių nukrypimų nuo normos. Šiais laikais jau dėl nieko negėda ir viskas leidžiama.
Kai žiūriu į pasaulio vystymąsi kabalisto akimis, matau didžiulius pokyčius, įvykusius pasaulyje 2015-aisiais metais. Žmonija jų kol kas neįsisąmonina ir negali suvokti, kam jie reikalingi ir kur link mus veda. Reikia padėti žmonėms padaryti teisingas išvadas.
Tikėsimės, kad 2016-ieji bus mūsų pokyčių įsisąmoninimo metai, kad suprasime, kas gi su mumis vyksta ir kodėl žmonių giminė taip pasikeitė. Visko priežastis – nuolatos augantis mūsų egoizmas, kuris staiga padarė ypatingą šuolį. Matome, kad pokyčių greitis žymiai padidėjo.
Visa tai iš mūsų reikalauja sąmoningumo, diskusijų, teisingų išvadų apie praėjusius metus. Labai tikiuosi, kad dėl mūsų pasisakymų pasaulinės žiniasklaidos priemonės padarys teisingas išvadas, o žmonija gaus pamoką.
Pirma, reikia įsisąmoninti, kad visi mūsų pokyčiai – tai mūsų egoizmo pasekmė, egoistinio noro bet kokia kaina, visais įmanomais būdais pasimėgauti. Visas pasaulis sukurtas ant egoistinio pagrindo, noro bet kokiu būdu patirti malonumą.
Antra, reikia suprasti, kad jei nepradėsime kontroliuoti savo egoistinių norų, sulauksime labai tragiškų įvykių bei milžiniškų visų rūšių ir lygmenų kančių. Mus ištiks klimato kataklizmai, šeimos problemos, ligos ir epidemijos, badas – dešimt Egipto bausmių.
Bet mes galime suvaldyti visus šiuos pokyčius, netgi klimato kaitą visame pasaulyje, jei valdysime savo prigimtį. Jei besivystantis ir vis piktėjantis egoizmas yra mūsų nelaimių priežastis, būtina ištaisyti šią piktąją jėgą, neutralizuoti ją arba nukreipti gerų darbų linkme.
Tokiu atveju mums reikia naujos metodikos. Iki šiol dar niekada nedirbome su savo prigimtimi. Bet atėjo laikas dirbti su pačiu žmogumi, kad jis nesivystytų tik savo vidinių postūmių veikiamas, realizuodamas savo norus šiuolaikinės technikos ir mokslo padedamas.
Matome, kad neverta įgyvendinti šių instinktyvių vidinių norų, vedančių į bedugnę. Reikia sustoti ir imtis jų ištaisymo. Tada galėsime pažaboti šį didžiulį, nesuvaldomai augantį egoizmą ir paversti jį gėriu kiekvienam ir mums visiems drauge.

Iš 2015 m. gruodžio 22 d. 663-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis ant naujos vystymosi eros slenksčio

Suvokimo epocha

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Klausimas. Kokia lemtis laukia Izraelio, kuris dabar išgyvena ne geriausius laikus?
Atsakymas. Jeigu Izraelis nori išgyventi, jis turi realizuoti turimą išsigelbėjimo metodiką, be to, perduoti ją visam pasauliui. Esmė ta, kad šią integralaus žmonijos vienijimosi metodiką kadaise atskleidė Abraomas.
Abraomas būdamas senojo Babilono žyniu, ideologiškai ugdė gyventojus. Jis netikėtai pastebėjo, kad žmonės tapo itin egoistiški, priešiški, nekantrūs kits kitam.
Ėmęs domėtis, kas nutiko su jo žmonėmis, jis suprato, kad egoizmas turi tendenciją augti ir tai aprašė savo knygoje „Sukūrimo knyga“, kur išdėstė metodiką, kaip atsilaikyti prieš egoizmą.
Egoizmas yra natūrali gamtos jėga. Sakoma, kad Kūrėjas sukūrė blogį, bet drauge suteikė žmogui galimybę iš gamtos gelmių ištraukti gėrio jėgą.
Kitaip tariant, mūsų pasaulis tarpsta blogyje, tačiau mes, vos panorėję, galėsime subalansuoti jį gamtoje slypinčia gėrio jėga. To galima pasiekti tarpusavyje susivienijus. Kuo labiau sieksime būti kartu nepaisydami savo egoizmo, tuo stipriau iš mūsų sukurtų tarpusavio ryšių ims skleistis geroji jėga ir ji subalansuos blogąją.
Tokia pusiausvyra yra pati geriausia mūsų egzistavimui. Ši metodika ir vadinama kabala. Atskleidęs ją, Abraomas ėmė mokyti jos savo mokinius, ir iš tos grupės kilo Izraelio tauta, kuri išsilaikė vienybėje 1500 metų, laikydamasi principo „pamilk artimą kaip save“, o paskui nukrito iš šio lygmens į nepagrįstą neapykantą. Ir nuo tada ji tremtyje.
Tačiau vienybės metodika išliko. Ji yra kabaloje, tačiau Izraelio tauta apie tai nė nenumano. Daug metų kabala laikyta slaptuoju mokymu, t. y. paslėptu nuo žmonių, nes ji niekam nebuvo reikalinga. O nūnai ji vėl atgimsta, juk žmonija pasiekė būseną, kai privalu ja pasinaudoti. Beje, ne tik Izraelio tauta, bet ir visi žmonės Žemėje.

Iš 2015 m. lapkričio 25 d. radijo programos „Echo Moskvy“

Klausimas. Kaip perteikti draugams, kad tik ryšys ir geri santykiai galės mus išlaikyti drauge tokiu nepaprastu metu?
Atsakymas. Pavyzdžiu!
Klausimas. Skaičiau Jūsų dienoraštyje apie tai, kad moteris Kūrėjo šviesą gali gauti tik per vyrą. Kokiu būdu moteris yra duodanti?
Atsakymas. Padėdama vyrams.
Klausimas. Klausimas apie platinimą. Europos problema mums rodo, kad turime dėti daug pastangų į platinimą. Bet kaip kalbėtis su žmonėmis apie kabalą, jeigu jie tavęs negirdi? Gal užtenka to, kad esame interneto tinkle, mums galima užduoti klausimus, diskutuoti, jeigu yra toks poreikis? Aš kalbu apie Australijoje esantį Melburno miestą.
Atsakymas. Pirmiausia svarbu mums sukurti tarpusavio ryšį, tada – ryšį su Aukštesniąją šviesa, o galiausiai – su aplinkiniais.

Klausimas. Kodėl sakote, kad reikia atiduoti visas savo jėgas žmonių susivienijimui? Dar nemačiau nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris taip pasielgtų ir taptų laimingas.
Atsakymas. Gauti gerąją energiją ir galimybę pakilti virš laiko ir erdvės, virš visų pasipriešinimų, tarytum išgaruojant ore, galima tik su sąlyga, kad mes imsime vienytis.
Dviejų ar daugiau žmonių susivienijime netikėtai ima reikštis didžiulė teigiama energija, galinti juos pakelti į virš materijos esančias aukščiausias pakopas.
Juk visa mūsų problema ta, kad švaistome savo jėgas tarpusavio konfrontacijai, konkurencijai, grumtynėms. Jeigu pasieksime tam tikros vienybės ir kompromisų, tai šioje vienybėje atskleisime milžiniškas jėgas – tarytum atominėje bomboje.
Dėl ko gi įvyksta atominis sprogimas – dėl paprasčiausio susijungimo į kritinę masę. Tačiau pažiūrėkite, kokia galinga jėga išsilaisvina dėl šio susijungimo! Jungiantis žmonėms, jėga bus daug kartų didesnė. Bet kokia aukštesniojo pasaulio dvasinė jėga, galinti mus pakelti virš erdvės ir mūsų materijos, kyla tik iš vienybės.
Jeigu susivienytume vienas su kitu, tai mus rišančiose siūlėse atskleistume aukštesnįjį, būsimą pasaulį. Vadinasi, viso darbo esmė yra mūsų vienijimasis, ir būtent apie tai mums kalba visa Tora.
Mūsų susijungimo vietoje mums atsiskleidžia galimybė prasibrauti į kitą pakopą, į aukštesnįjį matavimą, aukštesnįjį pasaulį, kuriame imsime gyventi be jokių kančių ir nelaimių. Juk visos mūsų nelaimės ir problemos – tai mūsų atskirties pasekmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Milijonas dolerių už gerą mintį

Sutikimas gyventi naują gyvenimą

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Klausimas. Ką patartumėte žmogui, kuriam neteikia malonumo nei vartojimas, nei mokslas ir kultūra, jokios vertybės, kuris nujaučia, kad gyvenimo prasmė – ne tuose dalykuose?
Atsakymas. Galiu patarti pasišvęsti kitam žmonijos vystymosi lygiui, pamojuoti visiems ranka, sėsti į traukinį, nuvešiantį į naują suvokimą, ir atsiplėšti nuo mūsų pasaulio perono.
Šiame traukinyje teks išgyventi rimtą vidinę korekciją, vidinius pokyčius, ir žmogus, privažiavęs kitą egzistavimo lygmenį, gaus papildomus suvokimo, pažinimo, jutimo instrumentus.
Istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai mažų vaikų, likimo valia atsidūrusių miške ir užaugusių tarp laukinių žvėrių, jau nebeįmanoma perauklėti. Ko tik su tais vaikais nebuvo daroma – jie liko žvėrimis, net nesugebančiais išmokti žmonių kalbos. Jie miega, juda ir elgiasi kaip gyvūnai. Tokie atvejai ir šiais laikais aprašomi mokslo leidiniuose.
Tas pats ir su mumis. Būdami dabartinėje visuomenėje, mes, kaip žvėrys, nesugebame savęs perdaryti, tik nujaučiame, kad nebegalime likti, kur esame. Tačiau kaip ištrūkti?!
Todėl mūsų užduotis – sukurti nedideles, pusiau uždaras gyvenvietes, nuo kitų ne visai atsiskyrusias, bet viduje gyvenančias pagal kitą – tarpusavio pagalbos ir teisingo tarpusavio ryšio principą. Tai leistų pasireikšti naujoms gamtos savybėms, kurios yra prigimtinės, tačiau jas būtina vystyti.
O kadangi buvome auklėjami tarp „žvėrių“ ir patys esame tokie, mus reikia apgyvendinti tarp žmonių, kad taptume žmonėmis. Tai didelė problema, bet, manau, šiuolaikinių informacijos priemonių ir ryšių padedami ją galime išspręsti. Bent jau palaipsniui tam atsiranda poreikis.
Šiais laikais visiems darosi aišku, kad materialiai apsirūpinti – ne problema. Vis dėlto žmogui lieka didžiulė tuštuma, kurią reikia užpildyti. To padaryti su esamomis priemonėmis neįmanoma. Mūsų jau nebetenkina nei mokslas, nei kultūra – niekas.
Mums būtina suprasti, dėl ko gyvename. Ne tik suprasti, bet ir užmegzti kontaktą su tikrąja gyvenimo prasme, esančia aukščiau mūsų ir teikiančia mums amžino, tobulo egzistavimo pojūtį. Žemiau šito yra tik gyvūninis egzistavimas – gyvenimas kūne. Todėl ateina kitas etapas.
Tačiau pirmiausiai turi praeiti naujieji „viduramžiai“, tik po to vyks pakilimas į amžinąją būseną. Kaip visa tai įvyks, negaliu tiksliai pasakyti. Bet tai jau randasi – taip pat, kaip kiekviena nauja formacija gimsta iš ankstesnės.
Komentaras. Jūsų žinia atrodo labai optimistinė visuotinės nevilties fone.
Atsakymas. Ši neviltis teisinga, teigiama. Būtent ji suteikia žmogui impulsą toliau vystytis. Tas pats buvo ir viduramžiais, ir iki jų.
Žiūrėkite, kokius žmonijos vystymosi periodus išgyvenome: epidemijas, marą, tautų kraustymąsi, klimato smūgius, gamtos kataklizmus ir t. t. Dabar visa tai vyksta daug intensyviau ir greičiau veda mus pirmyn. Todėl aš esu optimistas.

Iš 2015 m. rugpjūčio 19 d. TV programos „Paskutinioji karta“, Nr.16

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Klausimas. Kaip galima susivienyti virš visų skirtumų? Juk mes visi – skirtingi, man sunku priimti kitą tokį, koks jis yra.
Atsakymas. Žmogui sunku priimti kitą, nes jis nemato bendro, integralaus vaizdo. Jis pamatytų, kaip visi papildo vieni kitus ir kiekvienas turi savo misiją: vienas – inžinierius, kitas – gydytojas, trečias – darbininkas, ketvirtas – mokytojas ir t. t.
Be to, žmogus pamatytų, kad kuo daugiau kiekvienas iš mūsų priešingas kitam, tuo stipresnis mūsų ypatingas susijungimas, prie kurio atveda kabalos mokslas.
Ir kai galiausiai susijungsime, iš mūsų vienybės staiga susikurs tokia ypatinga dėlionė, kuri pradės blyksėti, švytėti, skleisti šviesą. Tai vadinama „atnešti šviesą pasaulio tautoms“, kai mes rodome vienijimosi pavyzdį visam pasauliui. Juk pasaulis dabar yra tokioje apverktinoje padėtyje!
Klausimas. Kokiu pagrindu mes vienijamės?
Atsakymas. Vienijimosi pagrindas tas, kad mes savo vidiniu matymu regime, kaip kiekvienas žmogus būtinas šioje dėlionėje, kurią turime sudėlioti teisingai, ir kaip kiekvienas reikalingas ir turi būti savo vietoje. Beje, mes nė vieno netaisome!
Baal Sulamas straipsnyje „Valios laisvė“ rašo, kad nė vienas žmogus neturi keistis, jis teturi rasti tinkamą ryšį su kitais žmonėmis. Juk visos kiekvienam žmogui būdingos savybės, kurios išsivystė iš prigimties ar netgi dėl kitų žmonių, netinkamos aplinkos įtakos, – galiausiai išsivystė pagal aukštesnįjį valdymą, visos šios savybės būtinos ir privalomos.
Kai žmonės susivienija tarpusavyje, būtent jų skirtingos savybės sukuria bendrą vaizdą, vieną dėlionę, ir tinkamai sujungti žmonės gali pamatyti, kas yra vadinama Izraelio tauta, kuri tokia įvairialypė, sudaryta iš tokių priešingų žmonių, tokių skirtybių, bet visi kartu jie tampa vieniu – viena tauta. Būtent tokiu būdu, pasikeldami ir susijungdami virš visų skirtumų.
Klausimas. Kas bendra šiems skirtingiems žmonėms?
Atsakymas. Bendra jiems yra tai, kad tik drauge jie pasiekia tobulumą, tokią būseną, kai pakyla virš mūsų prigimties ir tada pajunta, kad yra kitame žmonijos raidos lygmenyje.
Būtent šito žmonija reikalauja iš Izraelio tautos ir dėl to nekenčia mūsų, kaltina mus tuo, kad vagiame jos gerąją ateitį. Mes turime pasiekti šios ateities ir parodyti žmonijai pavyzdį. Juk be susivienijimo mūsų pasauliui nereikia nieko kito.
O nesusivienydami kenkiame net gamtai, keliame stichines nelaimes ir katastrofas, pažeidžiame mūsų planetos pusiausvyrą. Ir tai darome mes! Juk esame pačioje aukščiausioje išsivystymo pakopoje iš negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų, todėl ir veikiame visą pasaulį, visą ekologiją.

Iš 2015 m. rugpjūčio 2 d. radijo „103FM“ laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu visų džiaugsmas – bendras

Laimingo gyvenimo patentas

Pasaulis laukia širdžių, o ne kapitalų sujungimo