Tyrimai: Dauguma mokslininkų netiki pomirtiniu gyvenimu. Tačiau profesorius Robertas Lancas tvirtina galįs įrodyti, kad egzistuoja gyvenimas po mirties. Įrodymai slypi kvantinėje fizikoje. Pagal biocentrizmo teoriją, mirtis, kaip mes ją suprantame,  – tai iliuzija, sukurta mūsų sąmonės.
Mes manome, kad gyvenimą lemia anglies dvideginio ir molekulių aktyvumas. Kol jos aktyvios, mes gyvename, o paskui – pūvame žemėje. Žmonės tiki mirtimi, nes juos to moko,  arba dėl to, kad žmogaus sąmonė gyvenimą sieja su vidinių organų darbu. Bet gyvenimas ir biologija užima centrinę vietą tikrovėje, gyvenimas kuria Visatą, o ne atvirkščiai.
Tai reiškia, kad žmogaus sąmonė nulemia Visatos objektų formą ir dydį. Viskas, ką jūs matote, negali egzistuoti be mūsų sąmonės. Erdvė ir laikas yra mūsų proto instrumentai. Kai tik sutinkate su šia teorija, jums tampa akivaizdu, kad mirties nėra.
Komentaras: Kabala kalba apie tai nuo Adomo laikų. Pasaulio pojūtis subjektyvus. Kol kas jaučiame egzistavimą per tai, kas yra vadinama mūsų kūnu, kitaip tariant, mūsų penkiuose jutimo organuose. Kabala leidžia kiekvienam žmogui išvystyti papildomus jutimo organus ir pajusti kitą pasaulį, aukščiau gyvūninio kūno egzistavimo.

Klausimas. Gyvendamas integraliame pasaulyje aš negaliu žinoti, dėl kokių neištaisytų dalykų patiriu smūgius. Galbūt nukrypau nuo kelio ir Kūrėjas tokiu būdu mane grąžina į jį, o galbūt tai vyksta dėl išorinių, visos kartos problemų? Kaip žmogus gali pasitikrinti kelyje, kad jis atlieka teisingą darbą?
Atsakymas. Integralus pasaulis – tai Begalybės pasaulio projekcija. Begalybės pasaulyje mes jau esame, tik jis nuo mūsų yra paslėptas. Turime kreipti save tos Begalybės link, kad būtų  „veiksmo pabaiga pradiniame sumanyme“. Tai yra aš turiu suprasti, kad prieš save matau sudužusią tikrovę – taip aš jaučiu savo jutimo organais. O iš tiesų, ji vienalytė: yra tik viena siela, užpildyta viena Šviesa, ir viena jėga, kuri  palaiko viso to vientisumą.
Kaip man savo asmeninėmis pastangomis pasiekti, kad  kiekvieną savo gyvenimo akimirką aš tai jausčiau?
Yra nedidelių problemų, kurios žmogui duodamos spręsti dabar, nes tai įmanoma. O yra globalesnių problemų, kurių kol kas jis nepajėgus ištaisyti.
Tarsi atsistoju priešais rentgeno aparatą, mane peršviečia ir rodo nuotrauką. Aš joje matau žvaigždes, planetas, Žemę, Žemės rutulyje kažkokius darinius: akmenis, augalus, gyvūnus, žmones. Kažkur sprogsta žvaigždės, skrieja galaktikos, pats Žemės rutulys viduje kaista, o mes gyvename ant jo plonos plutos, šiek tiek padengtos augalija, it galva plaukais. Po ją braido kažkokie gyvūnai ir maži žmogučiai. Visa tai aš matau savo rentgeno nuotraukoje.
Vis dėlto man yra sakoma: „Nekreipk dėmesio į šį visą didelį vaizdą! Kol kas palik tas žvaigždes ir visą Žemės rutulį su jo biosfera. Susitelk į tai, ką šiuo metu gali ištaisyti.“
Ir tuomet aš apriboju savo požiūrio kampą, nustoju jaudintis dėl viso pasaulio, juk vis tiek neturiu instrumentų jam ištaisyti. Nėra prasmės tiesiog sėdėti nusiminusiam ir verkti dėl to, kas vyksta kur nors Honolulu.
Pirmiausia man duodama dešimties žmonių grupė. Daugiau negu dešimt aš savo galvoje sutalpinti negaliu. Į šitą dešimtuką aš turiu sutelkti visą savo dėmesį ir suformuoti savo santykį su visu pasauliu, kurį matau rentgeno nuotraukoje, bet per šių dešimties žmonių prizmę. Juos aš galiu išlaikyti dėmesio centre. Ir vienydamasis su jais aš galėsiu teisingai žiūrėti į visus kitus, į tai, kas vyksta už grupės ribų.
Aš turiu tikėti, kad jeigu sukursiu teisingus santykius grupėje, to pakaks, kad įgyčiau teisingą požiūrį į visą pasaulį. Jeigu dabar kas nors man reikš pretenzijas, kad nepasirūpinau kokia nors tolima zulų gentimi, esančia kitame Žemės gale, tai pasakysiu: „Negalėjau, nes į visą pasaulį žvelgiau per grupę. Pažiūrėkite į objektyvą patys ir įsitikinkite!“ Jie ateina, žiūri, mato, kad iš tiesų aš nieko negalėjau padaryti, ir atsiima visus kaltinimus.
Taip aš visą laiką žvelgiu per grupę. Ir jeigu mane pasiekia problemos, susijusios su visa grupe, tai galbūt jos iškilo visai žmonijai arba visai Žemei, bet turiu žinoti, kad jos atsiskleidė man todėl, kad dėl ryšio su grupe jau galiu į jas susitelkti. Jos jau yra tame paveiksle, kurį matau objektyve, fokusuojančiame mano žvilgsnio spindulį. Tai yra šis įvykis patenka į grupės matymo lauką.
Taip aš tobulėju. Kol kas negaliu aprėpti viso pasaulio ir viskuo pasirūpinti. Aš žinau tik vieną dalyką: jeigu rūpinsiuosi tuo, ką turiu daryti savo lygyje, tai ir bus mano teisingas poveikis tikrovei. O daugiau aš nesugebu, ir daugiau iš manęs nereikalaujama, kaip kad iš mažo vaiko, kurio prašoma daryti tai, kas tinka jo amžiui.

Iš 2013 m. spalio 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė ir dešimtukai

Dvasinės linijos pradžios taškas

Visi mes susiję vieni su kitais panašiai kaip vieno kūno organai ir ląstelės. Mūsų organizmas – tai persipynimas begalės ryšių tarp mažyčių fragmentų, sistemų ir visumos. Taip pat ir mes persipynę tarpusavyje. Tarsi esame tam tikroje sferoje, kuri sklidina įvairiausių siūlų, rišančių mus į vieną visumą. Jų –  nesuskaitoma daugybė, ir kiekvienas ryšys suveikia lazerio greičiu, akimirksniu.
Neprivalome patys tiesti ir formuoti šių ryšių – jie atsiskleidžia mums kaip esantys. Atsiskleidžia iš Begalybės pasaulio Malchut būsenos: ji patiria sudužimą, todėl jos dalys mums atrodo kaip atskiros, nutolusios viena nuo kitos.
Šis atstumas tarp jų reikalingas tam, kad sukurtų perspektyvą, ekrano gebą, kuri leis mums įžvelgti jas ir ryšius tarp jų. Kitaip tai būtų neįmanoma – mes gebame pamatyti vaizdo detales tik su sąlyga, kad jos atsiskyrusios viena nuo kitos.
Kad galėtume pamatyti visiškai vientisą sistemą ir įsijungti į ją, privalome įgyvendinti principą „mylėk artimą kaip patį save“. Juk „artimas“ – tai ne prašalaitis, o aš pats. Į ką bežiūrėčiau, matau savo dalis, esančias manyje, kurios man rodosi atitolusios, priešingos: šitaip galiu geriau matyti sudužimą. Jis manyje veikia tuo stipriau, kuo labiau suskaidytą ir nepasiekiamesnį pasaulį matau savo akimis. Šis išfokusavimas patvirtina atskirtumą manyje pačiame.

Iš 2013 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik vienas dėsnis

Stipriau prilipti prie Kūrėjo

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Skirtumas tarp dvasinio ir materialaus pasaulio yra tas, kad dvasinis pasaulis – tai mano vidinė būsena. Priešais mane neiškyla kažkoks išorinis paveikslas su skraidančiais angelais ir piktosiomis dvasiomis. Bet ir šis pasaulis, kurį jaučiame kaip išorinį, – tai mūsų vidinė būsena. Visi pojūčiai vystosi medžiagos, mūsų suvokimo viduje.
Kažkada seniai žmonės manė, kad matantys vizijas pamišėliai yra šventieji ir aiškiaregiai.  Vėliau psichologija paaiškino, kad šias haliucinacijas sukelia žmoguje vykstantys vidiniai procesai. Kabalos mokslas sutinka su psichologų išvadomis.
Kabala nuo senovės, nuo pat to laiko, kai žmogus ėmė suvokti Kūrėją, tvirtina, kad šio pasaulio vaizdas – tai mūsų vidinių pojūčių padarinys. Bet mes galime pakeisti savo psichologiją, savo suvokimą, kad gyventume ne šioje, savaime kylančioje, realybės srovėje, pateikiančioje mums šio pasaulio vaizdą, o patys rinktumės, kokį filmą norime žiūrėti.
Tam reikia ištyrinėti: kas yra žmogus, kas jį valdo, kaip jis veikia, ir tada galėsime pažvelgti į save pačiu racionaliausiu sveiku žvilgsniu. Kaip pasakyta: „Teisėjas remiasi tik tuo, ką mato jo akys“, o visa kita – fantazijos. Visas mano gyvenimas ir visas šis pasaulis – tai irgi kažkoks sapnas.
Kabala duoda mums instrumentus tokiam pasikeitimui – tuo ji skiriasi nuo kitų požiūrių: religinių ar mokslinių. Kabala pateikia priemones, kurios pakeičia mūsų sapnus ir įsivaizduojamus paveikslus, kuriuose gyvename, leidžia išstudijuoti, pažvelgti į juos iš šalies ir pamatyti jėgas, veikiančias už jų ir sukuriančias mums šiuos vaizdinius.
Taip mes pakylame į mus valdančių jėgų suvokimo lygmenį ir mokomės jomis naudotis. Galiausiai už visų šių jėgų atskleidžiame aukščiausiąjį protą, Kūrėjo norą. Tai – jau pati aukščiausia pakopa – nuo jos, nuo kūrimo priežasties, jo tikslo ir sumanymo atskleidimo, pasiekiame visišką susiliejimą su Kūrėju.
Bet ir tai – tik laikina pasiekimo viršūnė, o kas bus po jos: pagyvensim – pamatysim. Juk egzistuosime jau kita forma. Ir toliau yra vis naujos  suvokimo ir tobulėjimo pakopos. Bet jos jau niekaip nesusiję su noro medžiaga, juk savo santykį jo atžvilgiu jau būsime ištaisę. Šis naujas suvokimas vyksta už materijos ribų, aukštesnės kokybės savybėse.

Iš 2013 m. spalio 10 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapk savo gyvenimo prodiuseriu

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Nuomonė (E. Jumatovas, profesorius): Mes užregistravome lauką, kurį pavadinome psichogeniniu. Daugybė jo prigimties aspektų nėra aiškūs. Žinome, kad egzistuoja trys materijos rūšys: dalelių (kvantinė), laukų ir kosminės erdvės, kuri, kaip šiandien suprantame, visiškai nėra tuštuma, joje telpa abi kitos materijos rūšys.
Laukų materija – tai, pavyzdžiui, elektromagnetinis laukas, apie kurio egzistavimą visi šiandien žino. Bet, sakykime, Niutono laikais apie elektromagnetinį lauką nežinojo. Tai, žinoma, nereiškia, kad jo nebuvo. Tai galioja ir psichogeniniam laukui. Galimas daiktas, kad egzistuoja daugybė lauko struktūrų, apie kurias net nenumanome.
Su kokiais procesais smegenyse susijęs psichogeninis laukas? Galime pamatyti galvos smegenų neuronus, bet niekada nematome juose emocijų, minčių, sąmonės. Mokslas neturi duomenų, kad egzistuoja kiekvieno žmogaus vidinis, paslėptas nuo visų, gyvenimas. Supratimo, kas tai yra, niekas neturi.
Molekuliniai procesai smegenyse sukelia psichogeninio lauko atsiradimą, o jis savo ruožtu, taip pat veikia procesą smegenyse. Vadinasi, sukuriamas laukas, kuris pats save jaučia. Atradę tokius receptorius, pagaliau suprasime, kad mums nereikalingi sudėtingi elektroniniai prietaisai, nes mūsų pačių organizmo prigimtis turi kur kas didesnių galimybių. Naudodamiesi asmeniniais biologiniais prietaisais, galėsime viską.
Komentaras: Štai taip mokslas pasiekia ribą, už kurios aptiks kitą suvokimo pakopą – aukštesnę, altruistinę. Ir parekomenduos įeiti į ją vieninteliu metodu – „savybių panašumo“, kitaip tariant, įgyti davimo savybę, naudojantis integraliuoju auklėjimu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Netikrus prisiminimus įkrovė į smegenis

Prasiveržti iš fluidų pasaulio į tiesos pasaulį

Tyrimas: Žemė su savo magnetiniu lauku, kurį sukuria jos branduolys, okeanais vandens, dinamiškai kintančiu klimatu ir gyvybės įvairove – pati sudėtingiausia sistema visoje Visatoje. Gyvybė Žemėje atsirado daugiau nei prieš 3,5 milijardo metų ir toliau vystosi.
Gyvybė kontroliuoja visus planetos dinamikos aspektus ir saugo tas sąlygas, kurios leidžia jai plisti. Mums nėra žinomas šios stabilizuojančios sistemos mechanizmas.
Komentaras: Kabala studijuoja pasaulio sandaros sistemą – tiek bendrai, tiek detaliai. Jos atskleidžiami gamtos dėsniai nekinta visuose pasauliuose – materijos (noro, gavimo savybės) ir energijos (šviesos, atidavimo savybės) santykių lygmenyse.
Viską stabilizuoja iš anksto užduotos pirminė ir galutinė sistemos būsenos (kūrimo sumanymas). Sistema yra statiška. Proceso tėkmė iš pradinės į galutinę būseną vyksta tik ją jaučiančio objekto – žmogaus – atžvilgiu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Paklusnumas gamtai – priverstinai!

Iš esmės, Kūrėjas parodo man „teatro vaidinimą“, kuriame visi – aktoriai, visi – marionetės, išskyrus mane. Stengdamasis juos priartinti prie Jo, aš, iš tikrųjų, taisau save patį. Visas pasaulis – mano sielos dalelės, suskaldyti ir išbarstyti indai-norai, išsklidę nuo manęs į visas puses. Štai dabar turiu juos vėl suartinti.
Jeigu būčiau pakankamai stiprus, Kūrėjas leistų man pajusti jų širdgėlą kaip savą. Vis dėlto, norėdamas palengvinti mano darbą, Jis siunčia man „svetimų“ bėdų pajutimą – kad dirbčiau su jomis. Jeigu ignoruosiu šį darbą, tai pajusiu, kad pats patekau į bėdą.
Štai kodėl kol kas visą pasaulį jaučiu „iš šalies“ – kad būtų lengviau dirbti. Jeigu visos žmonių, mirštančių nuo bado, karų bei kitų katastrofų, nelaimės pasireikštų manyje, jeigu savo viduje sukoncentruočiau visus savo tuščius indus, net pačioje žemiausioje mūsų pasaulio pakopoje, tai neatlaikyčiau tokio spaudimo.
Kad taip neįvyktų, šie indai buvo atitolinti nuo manęs ir man buvo duota pajausti juos kaip svetimus, kad aš palaipsniui, pagal savo jėgas, priartinčiau juos prie savęs. Tada, vykstant šiam suartėjimui, pamatau, kad jie visai nėra bėdoje, o atvirkščiai, ištaisyti ir patiria malonumą. Baal Sulamas apie tai rašo straipsnyje „Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“.
Kito kelio nėra. Aš negaliu įtraukti į save visų pasaulio bėdų, nors ir kalbama apie mano indus-norus.
Mes paprasčiausiai nesuprantame, kad indų suskaldyme iš tikrųjų slypi aukščiausias gailestingumas. Galiausiai dėl jo aš įgyju indą, galintį aprėpti visą realybę, visą Kūrėjo Šviesą, tačiau niekada nejaučiu šio indo tokio tuščio, koks jis yra iš tikrųjų, nes neįmanoma atlaikyti tokio jausmo. Netgi mūsų mažoje pakopoje su jos bėdomis žmogus vos laikosi ant kojų. Ką jau kalbėti apie visą žmoniją ir apie visą ištuštėjusią Begalybės pasaulio Malchut? Kartais žmogui duodama pajusti šios būsenos lašą – „Malchut švytėjimą“, siaubingą atsivėrusios bedugnės jausmą…
Kaip pagalba mums yra atliktas indų suskaldymas, ir dabar esame pajėgūs patirti besikeičiančias būsenas, palaipsniui surinkdami suskaldytus indus į vieną. Man priartinant prie savęs kurią nors išorinę dalį, šis kartus „vaisius“ virsta saldžiu, tokiu, kad galiausiai aš jį dedu į savo „krepšį“, ir taip kol pripildysiu jį visų Pažinimo medžio vaisių.

Iš 2013 m. rugpjūčio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Trimituojantis Mašiacho ragas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį”

Šviesa viską sustatys į vietas

Klausimas. Kas pasikeičia žmoguje ir pasaulyje atskleidus Kūrėją?
Atsakymas. Artėjant Kūrėjo atskleidimui, atsiranda supratimas, kad viskas, kas vyksta, yra jo suorganizuota ir todėl net patys nemaloniausi įvykiai, anksčiau vertinti kaip baisiausi, praranda savo ankstesniąją neigiamą reikšmę ir yra perkainojami kaip būtini norui atskleisti Kūrėją sukaupti.
Ir supranti, kad pasaulyje aplink tave niekas neturi pasikeisti, o tik tau atskleidus valdymą šis, žemesnysis, pasaulis virs Aukštesniuoju. Tik šio pasaulio susiejimas su akivaizdžiu Kūrėjo valdymu yra Aukštesniojo pasaulio atskleidimas. Kitaip tariant, Aukštesnysis pasaulis – tai mūsų pasaulio papildymas aukštesniuoju valdymu. Taip ir pasakyta: „Nėra skirtumo tarp šio ir Aukštesniojo pasaulio, kaip tik viešpatavimo pasikeitimas.“ (Ein bein olam haze le olam haba ele šiabud malchujot)

Daugiau šia tema skaitykite:

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

1-oji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Mūsų užduotis – suprasti, kad gamta viena, bendra, globali, ir mes esame būtent tie, kurie turi ją sujungti įsitraukdami vieni į kitus, ketindami susivienyti. Todėl tema „Nieko nėra, išskyrus Jį“ kyla iš gamtos bendrumo – nėra nieko, išskyrus vieną bendrą sistemą, į kurią įtraukta viskas.
O kad ji mums atrodo susiskaldžiusi, tai todėl, kad mes patys esame susiskaldę, tad ir pasaulį matome tokį pagal sąlygą, kad kiekvienas žmogus jaučia pasaulį savyje, jaučia itin individualiai. Ir kad pasaulis atrodo mums susiskaldęs, susvetimėjęs, nesusaistytas, ir tai kiekvieną dieną vis labiau ryškėja, yra pasekmė to, kad mumyse nuolat auga egoizmas. Be to, jis auga su pagreičiu, vertikaliai – matome, kaip kiekvienais metais, o dabar jau kiekvieną mėnesį, kiekvieną savaitę ir netgi kiekvieną dieną pasaulyje viskas greitai keičiasi. Ir keičiasi būtent todėl, kad mumyse vyksta šie pasikeitimai.
Pasaulio pajautimas – itin individualus. Iš to ir kyla teisingos pasaulėjautos metodika: jei keičiame savo savybes, mes keičiame pasaulio pajautimą.
Dabartiniu metu šia tema yra daugybė filosofų, psichologų, fizikų tyrimų. Mokslininkai pamažu pradeda artėti prie vienos ir tos pačios nuomonės, kad pasaulis priklauso nuo mūsų subjektyvios pasaulėjautos, tačiau ji visų vienoda. Nors kiekvienas jaučia pasaulį savaip, tačiau visi jaučia jį vienodai, pagal mūsų egoistines savybes. Jei pakeisime jas priešingomis, tai, natūralu, jausime pasaulį kitokį – integralų ir susaistytą tarpusavy. Mes keičiame ne pasaulį, o save.
Iš čia kyla vienas iš mūsų metodikos postulatų: „Negalvok apie pasaulio ištaisymą…“ Tai sakydami turime omenyje žmogaus, žmonijos išsitaisymą. Tada pradėsime jausti ne tik pasaulį, bet ir save jame visiškai kitokius. Galiausiai mūsų postūmis nuo dabartinės būsenos, vadinamos „mūsų pasauliu“, į būsimą būseną, vadinamą „Begalybės pasauliu“, – tai viso labo tik vidiniai mūsų pasaulėjautos ištaisymai, ir ne daugiau.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus gyvena norais, o dirba jausmais

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Klausimas: Šiandien dauguma žmonių mano, kad subjektyvioje tikrovėje laikas pradėjo tekėti kur kas greičiau. Anksčiau jiems atrodė, kad laikas užsitęsia, o dabar savaitės pralekia taip greitai, kad žmonės jų net nepastebi. Kodėl taip vyksta?
Atsakymas: Žmogaus, gyvenusio prieš du ar tris šimtmečius, gyvenimo trukmės vidurkis neviršijo 35–40 metų. Laikas jiems slinko lėtai, tolygiai, nors jie gyveno du kartus trumpiau nei mes. O mums viskam trūksta laiko – jis lekia, ir staiga mes jau senukai, ir staiga jau mirštame.
Mūsų laiko pojūtis kitoks, kadangi laiko vertė – kitokia. Pasikeitė veiksmų, kuriuos galime įterpti į kiekvieną laiko momentą, kiekis. Todėl ir laikas toks turiningas – suspaustas.
Tai nesusiję nei su baimėmis, nei su įtampa, nei su kokiais nors žmogaus lūkesčiais, tai kur kas sudėtingesnė problema. Besivystydami mes vis labiau tolstame nuo gyvūninio pasaulio.
Gyvūnas gali gyventi ramiai. Jis neturi laiko suvokimo:  jam reikia – jis guli; reikia – medžioja ir t.t. T. y. jo gyvenime viskas tolygu, viskas pagal metų laikus, viskas apskaičiuota. Gamta jam aiškiai nurodo, ką veikti, ir jam nekyla problemų su laiku. Gyvūnas niekur nevėluoja.
O mes, kuo labiau besivystydami tampame žmonėmis, tuo daugiau turime problemų su laiku. Juk apskritai trokštame anuliuoti sąvoką „laiko pojūtis“.

Iš 2013 m. kovo 18 d. TV laidos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mes ir laikas