Nematome visos prieš mus esančios tikrovės tiesiog todėl, kad nenorime jos matyti. Kaipgi mums įgyti tokį norą, jeigu jo neturime? Dabar priešais mane – milijardai žmonių, bet man rūpi tik tai, ką galiu iš jų gauti: arba tai, kad man naudinga, arba tai, kas  pavojinga. Be šito manęs niekas juose nedomina.
Jeigu galima juos kaip nors išnaudoti, aš tai ir darau. Jei matau, kad jie gali man kažkaip pakenkti, atitolstu nuo grėsmės arba pašalinu ją. Štai ir viskas, kas mane domina.
Bet taip nepažįstu žmonių, nematau ir neatskleidžiu jų. Aplink mane – visa visata, ir kas žino, kas vyksta šioje erdvėje – aš to nepagaunu, nepastebiu.
Tačiau yra tikslesnis tikrovės suvokimas, kurio moko kabalos mokslas – pasaulio suvokimo mokslas, leidžiantis pajausti visą kūriniją. Tam man reikia pakeisti savo pojūčius. Užuot rūpinęsis pačiu savimi: gerai man ar blogai, kenksminga man ar naudinga – aš išeinu iš savęs į išorinį pasaulį ir imu jaudintis dėl jo.
Kitaip tariant, ieškau, kaip galiu tarnauti jo naudai arba bent jau nekenkti jam. Tai man leidžia įgyti šeštąjį jutimo organą. Be to, ką regiu, girdžiu, užuodžiu, skanauju, liečiu, pradedu jausti ir tai, kas vyksta ne manyje.
Tada jaučiu, kas iš tikrųjų vyksta, be jokių trukdžių iš mano pusės. Aš jau nebeįtraukiu visos informacijos į savo vidų ir nebeapdoroju jos, kad tai atitiktų mano interesus. Juk nūnai į viską žvelgiame vertindami, kiek mums tai tinka arba kenkia.
Jei išeisiu iš savęs, išorinį pasaulį išvysiu tokį, koks jis yra. Aš vystau išorinį jutimo organą, nepriklausantį nuo mano pojūčių. Jeigu išmoksime vystyti tokį jutimo organą, atskleisime pasaulį, kuriame ir dabar jau egzistuojame, tačiau to nematome. Iš visos kūrinijos pagauname tik mažytį fragmentą, kurį vadiname šiuo pasauliu, mūsų pasauliu.
Plėsdami materialių suvokimo organų diapazoną: išrasdami tobulesnius teleskopus ir mikroskopus, pasaulio vaizdo  stipriai nekeikeičiame. Juk už visų šių pojūčių slypi tas pats egoistinis noras – labai mažas ir ribotas. Vietoj šio noro patirti malonumą turiu įgyti norą duoti, kuris dirba išorinio pasaulio labui.
Jei veikiu kitų labui, tai visąlaik „sugeriu“ norus iš išorės, iš visos negyvosios gamtos, augalų, gyvūnų, žmonių ir iš visų kol kas man nepažįstamų dvasinių jėgų: angelų, rūmų, šventųjų gyvūnų, ištaisytų didžiųjų kabalistų sielų. Aš imu iš jų visą šį norą, kad duočiau jiems, ir dėl to plečiu savo indą (kli) į aukštį, plotį, gylį, galią, juo apimdamas visą kūriniją.

Iš 2014 m. birželio 20 d. programos „Pasaulių susitikimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės suvokimas

Aukštesniojo pasaulio formulė

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Klausimas: Kas yra laikas? Ar jis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, ar jaučiamas tik mumyse? Kaip Jūs suvokiate laiką?
Atsakymas: Aš matau laiką, kai žiūriu į laikrodį. Aš jaučiu laiką, kai galvoju apie savo gyvenimą, apie jo tėkmę, kažką, kas praeina, pasekmes, jausmus.
Mūsų noras mėgautis, mūsų prigimtis, jaučia praeitį, dabartį ir ateitį – tai pokyčiai laike. Vadinasi, laikas priklauso nuo mūsų patirties ir noro mėgautis. Be jų laikas neegzistuotų.
Jeigu nesijausčiau geriau ir blogiau, tai laiko nebūtų. Jeigu nekistų mano pojūčiai, tai laikas neegzistuotų. Laikas – mano pojūčių keitimosi pasekmė. Nėra kaitos – nėra laiko. Kuo skiriasi ši minutė nuo būsimos? Tik tuo, kas vyksta mano nore mėgautis. Tai vadiname laiku.
Laiko suvokimas priklauso nuo to, kaip gerai aš jaučiuosi šią ar kitą akimirką. Mano pojūčiai keičiasi, todėl (mano noro mėgautis atžvilgiu) man svarbu, kas buvo anksčiau, kas dabar ir kas bus ateityje. Aš patikrinu visas savo noro mėgautis būsenas. Jų kaita man sukuria laiko pojūtį.
Noras mėgautis – tai kūrinio medžiaga, kuri jaučia, kada yra užpildyta, o kada tuščia. Ji matuoja savo būsenas pagal užpildymo lygį, lygina, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar malonumo požiūriu, ir tai sukuria joje laiko sąvoką.
Laikas – tai noro mėgautis užpildymo matas. Norėdamas mėgautis, aš sukuriu ateities pojūtį ir tuo pat metu atsigręžiu į praeitį, kad galėčiau suvokti, kaip turiu elgtis, kad pasiekčiau tikslą. Aš planuoju malonumo siekimo procesus, todėl laikas man susiskirsto į skirtingus etapus.
Aš noriu pažinti ateitį, mokydamasis iš praeities. Tai kyla iš mano noro mėgautis. Besivystydami įvairūs norai manyje sukelia laiko sąvoką.
Noras mėgautis vystosi etapais: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Tik žmogus, turint omenyje norą mėgautis, jaučia laiką: praeitį, dabartį ir ateitį.
Aš jaučiu, kad manyje egzistuoja daug laiko rūšių. Yra laikas, kurį rodo laikrodis, ir tas, kurį jaučiu pats. Laikas gali būti matuojamas milijardus metų egzistuojančios visatos atžvilgiu ar keliomis akimirkomis. Laiko pojūtis priklauso nuo to, kas man svarbu, o kas ne.
Laiko pojūtis ir jo esmė – tai du skirtingi dalykai. Laiko pojūtis priklauso nuo mano asmeninių išgyvenimų, o astronominis laikas matuojamas pagal planetų judėjimą, nors tai irgi sąlyginis dalykas.
Visas pasaulis – noras mėgautis, kuriame vyksta mano stebimi pokyčiai negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. Pasirodo, visa tai egzistuoja manyje – visa tikrovė yra manyje, mano suvokime. Jeigu keičiasi mano suvokimas, tai keičiasi ir laikas, judėjimas, erdvė – visas pasaulis, visas bendras vaizdas, kuriame aš dabar esu, irgi keičiasi.
Todėl reikėtų paklausti: „O kas yra mano gyvenimas? Kas yra tikrovė, kurioje egzistuoju? Ar tai sąlyginis dalykas, kurį galima pakeisti?“

Iš 2014 m. balandžio 17 d. 351 laidos apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Išeiti už laiko ribų

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Visas pasaulis mano atžvilgiu dalijasi į tai, kas mano viduje, ir tai, kas išorėje. Yra mano kūnas, kuris užima tam tikrą vietą, ir pasaulis aplink mane. Man svarbiausia – aš pats, visa kita – priedas, kuris savo ruožtu taip pat skirstomas pagal svarbumo laipsnį priklausomai nuo to, kiek man naudingas ar žalingas.
Tarkime, keičiu šias dalis vietomis ir pasiekiu būsenos, kai tai, kas išorėje, man tampa svarbiau už mane. Taip savyje atlieku perversmą, vidinę suvokimo inversiją, kuri manyje kuria naują santykį su tikrove.  Imu priešingai suvokti laiko, erdvės, judėjimo, gėrio ir blogio sąvokas – viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Patenku į antipasaulį, kuris priešingas šiandieniniam mūsų pasauliui! Jis gali judėti visiškai kitomis kryptimis – tiek praeitis, tiek dabartis, tiek ateitis gali keistis be kokių nors apribojimų.
Keičiasi erdvės sąvoka – aš jau nesu pririštas prie konkrečios vietos. Fizikai kalba apie Visatoje egzistuojančius tunelius, į kuriuos galima įeiti. Mums reikia prasiskverbti į tą pasaulį, kuris yra už materijos.
Save natūraliai laikau svarbesniu už viską, kas yra išorėje. Tačiau jeigu įstengčiau pakeisti savo suvokimą ir jį valdyti, kitaip tariant, jei pats spręsčiau, kas man svarbu, tai pagal tai galėčiau tapti laiko šeimininku.
Fizika kalba apie erdvės iškreivėjimą teoriškai– kaip tai atrodo naudojant įrenginius, bet vėlgi žvelgiant to paties žemiško žmogaus akimis. Taip neišeisi iš materialaus pasaulio ribų. Bus matoma ta pati materija, tik didesne laiko, judėjimo ir erdvės rezoliucija.
Kabala kalba apie žmogaus suvokimo pokyčius, kurie vyksta, kai jis liaujasi priklausęs nuo materijos. Stoviu Visatos viduryje atviras, nepriklausomas nuo materijos ir kiaurai peržvelgiu ją be jokių ribų, matau tą vietą, iš kur kilo jėga, sukėlusi Didyjį sprogimą. Ši jėga suteikė energiją, kad būtų sukurta visa didžiulė Visata ir kad ji išsivystytų iki to taško, kuriame dabar esu.
Žiūriu atgal ir noriu pamatyti tą jėgą, kuri buvo Didžiojo sprogimo priežastimi, ir būtent ją noriu tirti. Nėra jokios prasmės kažką tirti Visatos viduje, juk tai tėra tos pirminės jėgos pasekmė. Jei žinosiu šaltinį, suvoksiu ir visas jo pasekmes.
Spręsdami iš pasekmių, negalėsime tirti šaltinio. Matome, kad žmonija to nesugeba dabartiniu savo raidos tarpsniu, o ir apskritai tai nėra kelias.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Klausimas: Kaip teisingai išnaudoti laiką: praeitį, dabartį ir ateitį? Ar verta gaudyti dabarties akimirką, kad gyventum tik čia ir dabar?
Atsakymas: Jei jaustume tik šią akimirką, o ne praeitį, dabartį ir ateitį, tai arba pakiltume virš laiko, arba numirtume. Viena iš dviejų.
Mirusieji išsilaisvina iš laiko pojūčio ir nejaučia jo pokyčių, tačiau tai nėra laisvė, kurios ieško žmogus. Gyvūnai ir augalai kažkaip jaučia praeitį, dabartį ir ateitį, netgi negyvas akmuo išlaiko atmintyje tai, kas su juo vyksta.
Nors mums šie reiškiniai nežinomi, tačiau akmuo jaučia išorinį poveikį ir matyt kažkaip suvokia praeitį, dabartį ir ateitį pagal savo pasipriešinimą išoriniam poveikiui.
Todėl jausti tik vieną iš trijų laiko tarpsnių reiškia prarasti gyvenimo pojūtį. Tačiau įdomiausia –   pakilti virš praeities, dabarties, ateities pojūčio, imti juos kontroliuoti, kitaip tarint, valdyti su manimi vykstančius procesus. Reikia išsiaiškinti, kaip galiu valdyti praeitį, dabartį ir ateitį kaip tam tikrą išorinio šaltinio poveikį.
Jei susijungiu su šiuo šaltiniu, tiriu  jį, tada pradedu valdyti šiuos tris laiko tarpsnius ir tampu laiko, savo gyvenimo šeimininku. Galiu lengvai persikelti iš praeities į dabartį, ateitį ir atgal iš ateities į dabartį ar praeitį. Galiu pakilti virš jų ir daugiau nuo jų nepriklausyti.
Pats keisiu laiką, o ne laikas keis mane. Visa tai priklauso nuo to, kaip sugebėsiu įveikti savo norą mėgautis – tą organą, kuriuo jaučiu laiko pokyčius. Jei pakylu aukščiau savo egoistinio noro ir visiškai nuo jo išsilaisvinu, tai liaujuosi jautęs praeitį, dabartį ir ateitį kaip savo gyvenimą.
O su kuo gi tada save sieju? Turiu žinoti visą savo noro vystymosi laiko ašį: kaip jis buvo sukurtas, kaip keitėsi ir kokią formą turi pasiekti. Norint visa tai žinoti, būtina pakilti į kitą lygmenį, vadinamą kūrimo programa.
Kiekvienas šio pasaulio objektas turi savo praeitį, dabartį ir ateitį, t. y. priežastį ir pasekmę. Visuomet turiu įvertinti priežastį, tada galėsiu lengvai tirti, išvysti visas pasekmes. Jeigu tiksliai žinau priežastį, tai netgi dar nematydamas rezultato žinosiu, kas nutiks. Priežastyje slypi visos būsimos jos pasekmės.
Taip prieinu prie svarbiausio gyvenimo klausimo: „Kur jo šaltinis? Iš kur atėjau? Kas yra žmogus? Kas mane sukūrė? Kokia jėga mane valdo ir į kokį tikslą veda?“
Jei galėčiau atsakyti į visus šiuos klausimus, galėčiau valdyti savo gyvenimą ir išsilaisvinti iš laiko pančių.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Anapus Didžiojo sprogimo

Klausimas: iš kur kyla laiko pojūtis? Kodėl vieni jį jaučia labai tiksliai – minučių ir sekundžių tikslumu, o kitiems laikas apskritai neegzistuoja?
Atsakymas: tai priklauso nuo noro mėgautis išsivystymo. Jei noriu mėgautis, tai savo norą dalinu į sekundes, kad kiekvieną sekundės dalį užpildyčiau pasitenkinimu, malonumu. Todėl man svarbu jausti laiką.
Gyvenimas niekad neatrodys ilgas, nes galiu jį užpildyti daugybe plataus spektro malonumų: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios. Ir tada man jau nepakanka aštuoniasdešimties gyvenimo metų – ir tūkstančio neužteks, kad viską suspėčiau.
Klausimas: kartais laiką suvokiame kaip neigiamą reiškinį: bėgant laikui daiktai genda, yra, o mūsų kūnas sensta. Kita vertus, laikas gali būti naudingas, juk jis gydo, padeda susitaikyti. Kaip suvokiate laiką – kaip gerą ar blogą reiškinį?
Atsakymas: laikas priklauso nuo to, kuo jį užpildau. Pirmiausia reikia suprasti, kaip galiu valdyti laiką, o ne laikas mane. Nesutinku su tokiu pasakymu, jog „laikas gydo“  ir kad reikia ramiai į tai žvelgti, tarsi laikas kažkas, esantis ne manyje. Taip elgiasi silpni žmonės, kurie nemoka elgtis su savo laiku. Per tokį santykį su laiku prisišaukiame daug nemalonumų.
Laikas turi būti mūsų valdžioje, mums reikia pakilti aukščiau jo. Tai nereiškia pratęsti gyvenimo trukmę iki 100 metų pasitelkus biologijos ir genetikos pasiekimus. Juk mus ir 200 metų negana ir gyvenimas pasirodys per trumpas.
Prieš 500 metų gyvenęs žmogus savuosius 30 metų jautė ne trumpesnius, o net ilgesnius nei šiuolaikinis žmogus, gyvenantis 80 metų. Tad nemanau, kad mums verta judėt šia kryptimi. Mums tiesiog teks pakilti virš laiko sąvokos, o tai reiškia jį valdyti.
Laikas priklauso nuo to, kiek gausiu malonumų –  daugiau ar mažiau. Mano nore mėgautis vykstantys pokyčiai sukuria praeinančio laiko pojūtį. O jei jausčiau nuolatinį užsipildymą nekintančiame nore, tai apskritai liaučiausi jautęs, kad gyvenu. Netekčiau ne tik laiko, bet ir gyvenimo apskritai pojūčio.
Juk manyje niekas nesikeistų, o be pokyčių nėra gyvenimo pojūčio. Gyvenimas – tai ne šiaip koks nors pojūtis, o skirtumas tarp vienos ir kitos būsenos. O jei būsenos nesikeičia, tai visąlaik tęsiasi ta pati būsena ir todėl nejaučiu, kad egzistuoju.
Išeitų, kad laiko pojūtis – tai vidinė, jausminė, visiškai subjektyvi sąvoka. Viskas, ką man reikia atlikti, – pakeisti savo suvokimo organus, savo vidinę programą, kuri šiandien veikia manyje ir visuose gyvuose organizmuose. Jei pakilsiu virš šios programos ir pradėsiu kitaip funkcionuoti, taip, kad negausiu malonumo savo nore mėgautis ir gyvensiu ne pagal tai, kas man ateina, o pats pripildysiu save ir valdysiu savo malonumą, tuomet tapsiu laiko šeimininku.
Tam tereikia pakilti virš savo egoistinio noro, liautis nuo jo priklausius.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Laikas greitai sustos!

Klausimas: norėčiau tapti laiko ir savo gyvenimo šeimininku. Sakėte, jog tam turiu pasikeisti vietomis, t. y. aplinkinį pasaulį paversti svarbesniu už save. Bet kaipgi dėmesį nuo savęs nukreipti į išorę?
Atsakymas: perkelti svarbą nuo savęs į tai, kas tavo išorėje, reiškia pereiti į antimateriją. Ir tai ne tas materialus antipasaulis, apie kurį kalba fizika, o kur kas didesnis matavimas.
Klausimas: bet kaip tai įmanoma, kad man kitas žmogus taps svarbesnis už mane?
Atsakymas: tai vadinama suvokimo organų inversija, norų perversmu. Nūnai tavo norai – mėgautis dėl savęs. O tau reikia pajausti, kad mėgaujiesi dėl kito žmogaus.
Tai nereiškia, kad tu įsivelki jo vidun tarsi į jo kūną persikelianti dvasia ir ten mėgaujiesi. Tada tai vėl būtų egoistinis užsipildymas, kaip kad mėgaujasi motina, jaučianti kūdikį ir besirūpinanti tik juo, gyvenanti tik jo norais.
Lieki savo kūne, bet kitą žmogų suvokį kaip svarbesnį už save. Ir tai visiškai kitokia meilė nei egzistuojanti mūsų pasaulyje. Šis žmogus tau visiškai svetimas ir tu nejauti jam jokios natūralios meilės – kaip kad jauti savo vaikams ar sutuoktiniui.
Tik toks perversmas leidžia tau būti savo savo gyvenimo šeimininku, juk tu kerti laiko ribą.
Laikas atsirado Didžiojo sprogimo akimirką. Todėl tau reikia grįžti už jo ribų, pakilti virš taško, kur sukurta materija. Ir tada liaujiesi išgyvenęs tą dabar tavo egoistiškai jaučiamą subjektyvaus laiko potyrį, laiką imi suvokti kitame žmoguje, vertindamas tai, kad gerai ar blogai jam.
O tai jau kardinalus pokytis, juk tu iš gaunančiojo virsti duodančiuoju, ir šitaip tampi laiko ir savo gyvenimo šeimininku.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Žmonijai būdingas labai specifinis, egoistiškas tikrovės suvokimas, dėl kurio mes manome, jog pasaulis sukasi pagal tai, kaip mes jį valdome. Taip mano vyriausybės ir žmonės, turintys jėgos bei turto, patyrę gyvenimo sėkmę. Ir netgi visiškai paprastas žmogus galvoja, kad visas jo gyvenimas yra jo poelgių pasekmė.
Kiekvienas kažką kaltina dėl to, kas vyksta, ir visi galvoja, kad mes – šio pasaulio šeimininkai. Pripažįstame, jog žmogaus prigimtis bloga ir egoistiška, tačiau ką padarysi, jei tokie esame? Tokie esame ir taip gyvename valdydami šį pasaulį. Aišku, galima būtų valdyti jį kur kas geriau, ne taip barbariškai, protingiau, humaniškiau. Bet nieko nepadarysi, jei mes tokie.
Kuriame įvairias sistemas bandydami sutvarkyti šį pasaulį, kiek įmanoma, sutikdami, kad jis netobulas, bet yra, kaip yra. Žmonija įsitikinusi, jog pasaulis yra mūsų elgesio, ryšių, kultūros, išsilavinimo, politikos, ekonomikos ir prekybos pasekmė.
Visa tai nulemia pasaulio veidą. Tikimės savo veiksmais kažkaip pagerinti gyvenimą ir negalime sutikti, kad apskritai mūsų matomas pasaulio vaizdas nėra mūsų veiksmų rezultatas.
Kūrėjas, Aukštesnioji jėga, kas sekundę piešia mums šį paveikslą pagal informacinius genus (rešimot). Priklausomai nuo šių rešimot, mumyse formuojamas pasaulio vaizdas, ir mes niekaip negalime turėti jam įtakos, išskyrus teisingo požiūrio į jį susikūrimą, t. y. pripažinimą, jog visas vaizdas kyla iš Kūrėjo. Tai pasakytina tiek apie praeitį, tiek apie dabartį, tiek apie ateitį. Kūrėjas mūsų suvokimą organizuoja remdamasis tokia laiko ašimi.
Svarbu ne tai, kaip mes žiūrėsime į pasaulį, o kaip žiūrėsime į Kūrėją! Tą akimirką, kai perkeliame savo dėmesį nuo paties pasaulio į jo Valdovą, į Šaltinį, Kūrėją, iš karto įgyjame teisingą suvokimą. Tuomet ir išaiškėja, kad visas pasaulis (olam) – tai paslėptis (alama), mūsų smegenyse kylantis efemeriškas vaizdas, įtraukiant šalis, valstybes ir baisią netvarką, vykstančią visame šiame mažame Žemės rutulyje ir su kiekvienu atskiru žmogumi.
Šis vaizdas piešiamas mums visomis įmanomomis formomis, vaizduojami tarptautiniai ir asmeniniai konfliktai, įvairios vidinės ir išorinės problemos. Visa tai tam, kad mes išmoktume nepaisydami visų šių formų pateisinti Kūrėją, Šaltinį. Visi šie vaizdai atsiranda mūsų egoizme, priešingam Kūrėjui nore mėgautis. Matome savo pačių vidinius trūkumus, kai suvokiame juos kaip išorinę tikrovę.
Taigi nėra prasmės apgailestauti dėl sunkių įvykių praeityje arba dabartyje ir nebesitikėti geros ateities. Mūsų užduotis – pakilti ir prilipti prie šaknies, absoliučiai geros ir nešančios gėrį. Visa, kas mums skirta pajusti kaip tikrovę: save pačius ir šį pasaulį, skirta tik tam, kad virš to užmegztume ryšį su absoliutaus gėrio šaltiniu ir paliktume savo egoistinį norą, iškreipiantį ir gadinantį pasaulio paveikslą.

Iš 2014 m. kovo 7 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Visata – žmogaus veidrodis

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Efodo skraistę padarysi tik iš mėlynos medžiagos. Ant jos žemutinio apvado padarysi gumulus tarsi granatmedžio obuolius iš mėlynų, violetinių ir tamsiai raudonos spalvos siūlų aplink visą žemutinį apvadą – aplink visą apvadą tarp gumulų bus auksiniai varpeliai: pirma auksinis varpelis, po jo granatmedžio obuolys, ir taip pakaitomis aplink visą žemutinį skraistės apvadą.
Aaronas eidamas tarnybą ją vilkės, kad girdėtųsi jos skambesys, kada jis įeina į šventovę Viešpaties akivaizdon ir kada jis išeina – idant nenumirtų (Tora, „Išėjimo knyga“, 28 skyrius).
Kalbama apie skirtingas ištaisyto noro formas, kurios virsta rūbais ant nuogo kūno – mūsų egoizmo, ir reiškia įvairias išsitaisymo rūšis.
Iš tikrųjų visas turtingas mūsų pasaulis, visi jo garsai ir kvapai atspindi vidinius mūsų norus, kurie pasireiškia, tik patekę į išorę. Juk mes negirdime garsų, neužuodžiame kvapų tol, kol neištraukiame jų į išorę, todėl pasaulį suvokiame šalia savęs – savyje nieko negalime pajusti.
Pasaulyje egzistuoja milijardai įvairiausių objektų, įspūdžių, kurių nepastebėčiau, jei jie būtų mano viduje. O kai jie yra šalia, atplėšti nuo manęs, aš matau juos aiškiau ir galiu ištaisyti. Tik turiu suvokti, kad viskas, kas yra šalia manęs, esu aš pats, mano vidus.
Todėl šalia manęs nėra nieko, kas būtų ne mano, ko nebūtų galima ištaisyti.
Klausimas: Jei žmogus priims tai kaip formulę ir nuolat kartos, kad „visas pasaulis – manyje“, „aš – tai pasaulis“, ar galės jis pramušti sieną į dvasinį lygmenį?
Atsakymas: Ne, to nepakanka. Aš pats nieko negaliu pramušti, turiu pritraukti Aukštesniąją šviesą. Tai padaryti galiu tik teisingai dirbdamas su Šviesa: grupėje, su draugais. Savo santykiuose su kitais nors truputį panašėdamas į Aukštesniąją šviesą, palaipsniui taisausi.
Taisydamas savo santykius su kitais pagal principą „Pamilk savo artimą kaip patį save“, formuoju teisingą požiūrį į pasaulį, visas pasaulis tarsi patenka į mano vidų, priartina, įjungia mane į save.
Išeina, kad, viena vertus, aš pasaulį priimu kaip esantį šalia, todėl labai ryškiai suvokiu kiekvieną kūrinijos elementą. Kita vertus, jis tampa neatskiriama mano dalimi, todėl susilieju su visu pasauliu, tačiau tokiu masteliu, kai jis yra manyje.
Žmogui atrodo, kad jis yra didžiuliame pasaulyje. Bet kai jis palaipsniui įjungia į save mūsų pasaulį, kartu išlaikydamas rezoliuciją, atstumą tarp savęs ir bet kurios kitos pasaulio dalies, jis tarsi plečiasi ir apsivelka šį pasaulį, o visas pasaulis yra jo viduje.
Visų pasaulių sujungimas į vieną vienintelę sistemą – tai ir yra tikrasis suvokimas.

Iš 2013 m. rugpjūčio 28 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atverkime duris į Šviesą

Visata – žmogaus veidrodis

Viskas, ką matome šiame pasaulyje, nepriklauso dvasinio pasaulio lygmeniui. Tejaučiame tik iškreiptą didžiulės dvasinio pasaulio tikrovės dalelę. Kol kas tiek tegalime pajausti savo sugadintuose induose, kad galėtume palaikyti juose gyvybę, pamaitinti save šioje pseudobūtyje, vadinamoje gyvenimo prakaitu.
Mūsų pasaulis, jo įstatymai, gamta, mokslas – visa tai yra vaizduotės išdava, tai juntama tik mūsų įsivaizduojamuose egoistinio noro induose,  žemiausioje pakopoje. Viskas, ką galime pasiekti, pasitelkę mokslą, net jeigu jis vystytųsi dar  tūkstantį metų, liks egoizmo viduje.
Šis pasaulis egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Virš jo atskleisime aukštesniosios tikrovės – altruistinio noro – kitaip sakant, kabalos mokslo dėsnius, kurie priklauso išsitaisymo pasauliui.
Tada materialusis pasaulis išnyks. Juk jis egzistuoja ne šiaip egoistiniame nore, o žmoguje. Šis pasaulis ir viskas, kas jame yra ar bus: dinozaurai ir liūtai, žvaigždės ir planetos egzistuoja žmogaus viduje. Mes stebime ne Visatą, o savo materialaus noro gelmes.
Jį taisydami viską nutekinsime iš egoizmo į altruizmą, ir materialusis pasaulis išnyks. Todėl neverta dėl jo stengtis. Visa tai – tik pagrindas būsimiems etapams.

Iš 2013 m. sausio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Baal Sulamas „Kabalos mokslas ir jos esmė“: Šio pasaulio tikrovė iškyla prieš visus vienodai, bet suprantame ją skirtingai: kai kurie vystosi iš kartos į kartą, o kiti atsitraukia atgal.
Visi mato šiame pasaulyje vienus ir tuos pačius dalykus, vienus ir tuos pačius reiškinius. Ir vis dėlto svarbu tai, kas į juos žiūri: tarkim, ar vaikas, ar suaugęs žmogus pačiame jėgų žydėjime, ar senolis. Skirtumas čia  – požiūryje. Juk yra jutimo organai ir yra protas, slypintis už jų ir analizuojantis tai, ką jie jaučia, – priklausomai nuo suvokimo lygio.
Vadinasi, mes su jumis turime ypatingas, nuostabias sąlygas. Nėra didesnio stebuklo nei šis pasaulis: Kūrėjas sukūrė kažką tokio, kur galime gyventi ir pradėti dvasinį kelią iš nedvasinės būsenos. Prieš mus tikrovė, kurią visi matome, bet suvokiame kiekvienas pagal savo išorinį supratimą.
Sakykime, aš nufotografavau draugą mūsų naujojo centro statyboje. Man tai buvo tiesiog dirbantis žmogus ir tik vėliau paaiškėjo, kad jis dirbo savanoriškai, siekdamas brolybės ir laidavimo kartu su visais. Tačiau fotografija iš esmės lieka ta pati.
Tokia šio pasaulio specifika: čia viskas priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia „kadrus“, iškylančius prieš visus…

Iš 2013 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jos esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Kaip paklusnus molis meistro rankose