Kongresas Čilėje. 2-oji pamoka
Klausimas. Jeigu aš ištaisau savo realybės suvokimą, tai kur vyksta pokyčiai – manyje individualiai ar visame mane supančiame pasaulyje?
Atsakymas. Visi pokyčiai vyksta tik žmogaus viduje. Juk tu niekada nieko nematai ne savyje. Tavo galvoje yra ekranas, kuriame piešiamas visas šis pasaulis. Jeigu vietoj to nori pamatyti tikrą realybę, reikia pasiekti meilę visiems. Tada visa kūrinija pavirs viena paprasta šviesa. Nebus jokių žmonių ir šio pasaulio, liksi tik tu, paniręs baltos šviesos vandenyne, kitaip tariant, tik tu ir Kūrėjas.
O kas gi tada mes visi, išskyrus tave? Mes – tai demonstracija tavo neištaisytų savybių, kurias tau reikia ištaisyti, kad taptum tapatus Kūrėjui. Jeigu pamilsi kiekvieną iš mūsų ir visus mus kartu tarsi pats save, tai reikš, kad tu save ištaisei, ir tada mes išnyksime, o vietoj mūsų pajausi šviesą.
Jeigu tu myli kitus kaip pats save, tai pašalini visus skirtumus pasaulyje. Iš tikrųjų jame nėra įvairių spalvų: mėlynos, juodos, baltos, raudonos, nėra viso to triukšmo ir garsų, kuriuos girdime, apačios ir viršaus, dešinės ir kairės pusės, žmonių, gyvūnų – nieko nėra.
Palaipsniui, kai tu pradedi mylėti,  šis pasaulis praranda visas jam būdingas savybes ir formų įvairovę. Juk jeigu myli, tai nematai įvairių mylimojo savybių, jokių niuansų – viskas, kas susiję su juo, atrodo gerai! Turime pasiekti tokią pasaulio suvokimo formą, kad viskas taptų absoliučiai balta.
Juk mes viską jaučiame savo nore mėgautis, kuris nuolat vertina, kas jam naudinga, o kas ne. Visas pasaulis skirstomas tik šiuo principu: daugiau ar mažiau naudinga tavo egoizmui. Taip atsiranda visi garsai, skoniai, žmonės, gyvūnai, augalai, akmenys – viskas įgauna pavidalą tavo nore mėgautis.
Tačiau, kai tik pradedi į visą pasaulį žvelgti su meile – visi jo skirtumai išnyksta ir jis pavirsta balta šviesa. Tai vadinama: „Visus nusikaltimus (t. y. visus skirtumus) padengs meilė“.

Iš 2014 m. liepos 14 d. kongreso Čilėje 2-osios pamokos

Klausimas. Regėjimas mums – tai, ką aš matau. O kas yra dvasinis regėjimas?
Atsakymas. Iš tiesų tu nieko nematai, mato smegenys. Ir dvasiniame pasaulyje tai akivaizdu.
Klausimas. Kam tuomet yra akių formos kiaurymės, visa atspindėta šviesa, kurią aš gaunu?
Atsakymas. Visas mūsų kūnas – tarsi suklijuotas papjė mašė. Iš tiesų mes nieko nejuntame nei rankomis, nei liežuviu, nei nosimi, nei ausimis ar akimis, juntame tik savo smegenimis ir dar giliau – savo nore mėgautis.
Todėl žmogaus kūnas – tai dekoracija, mūsų vidinių jausmų išorinė demonstracija. Tai sukurta specialiai tam, kad matytum, jog prieš tave kažkas yra. Tačiau viskas, ką tu matai ir jauti, tik tavo viduje, tavo smegenyse, tiksliau, tavo noruose. Kadangi mes dirbame materialiojo pasaulio lygmenyje, mums atrodo, kad viskas priklauso nuo išorinių daviklių, vadinamų jutimo organais.

Iš 2014 m. vasario 2 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Suderink save su Begalybe!

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Materialiajame pasaulyje egzistuoja objektai, atitinkantys dvasines kategorijas „kūnas“, „drabužiai“, „namas“, „kiemas“ ir viskas, kas yra už jo ribų: supantis pasaulis, visata. Visa tai įtraukta į mūsų norus, nes būtent juose suvokiame pasaulį.
Jei neturėčiau troškimų, tai nematyčiau to, kas vyksta aplinkui. Mūsų pasaulyje yra daugybė objektų, jėgų, savybių, kurių nejaučiu, nes jų nėra mano noruose.
Šiandien fizikai kalba, kad egzistuoja pilkoji materija, tamsioji materija ir t.t., bet mes jų nematome, nejaučiame. Mes tiesiog alternatyviai pradedame atskleisti, kad šis reiškinys egzistuoja, nes jis daro poveikį žvaigždžių ir planetų gravitacijai. Kitaip tariant, tai kažkokiu būdu pasireiškia, bet neakivaizdžiai, netiesiogiai.
Jaučiame tik jėgų, objektų poveikio pasekmes, net tiksliai nežinome, kas tai: objektai ar tik jėgos. Juk mūsų norai dar neišgvildenti, nevisiškai atskleisti, kaip vaiko, kuris pradžioje nieko nežino ir nesupranta. Palaipsniui jo norai vystosi, jis pradeda matyti, suprasti, jausti. Antraip negalima nieko iš jo reikalauti. Čia ir glūdi auklėjimo esmė.
Kitaip tariant, auklėjimas – tai norų plėtimas ir gilinimas. Pagal tai, kiek galiu įsigilinti į norus, aš pradedu matyti, suvokti, kaip reikia ką nors daryti. Priešingu atveju viskas nepagrįsta: man kažką sako, o aš nesuprantu, nes kaip mažas vaikas negaliu surasti savyje adekvačių pojūčių, apibrėžimų. Kiekvienas iš mūsų turi norų iki begalybės, mes net neįsivaizduojame kokių! Todėl turime juos vystyti savyje. Pagal tai suprasime, pajausime pasaulį ir pamatysime, kokiu būdu reikia jį keisti toliau.
Keisti pasaulį – vadinasi – keisti savo norus tol, kol pajausime juose tikrąją visatą, ir kol ši visata susilies į vieną baltą šviesą.

Iš 2014 m. vasario 20 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Tunelis į antipasaulį

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Klausimas. Ko aš, jaunas žmogus, galėčiau pasimokyti iš seno žmogaus?
Atsakymas. Jaunas žmogus iš seno žmogaus gali išmokti kitaip žiūrėti į gyvenimą. Jis supras, kad pasiekimai, kurie jam dabar atrodo labai svarbūs, visiškai nėra svarbūs, ir savo gyvenimą verta užpildyti tuo, kas padės palikti pėdsaką amžinybėje. Juk būtent to nori senas žmogus ir tas, kuris artėja prie pagyvenusio žmogaus amžiaus.
Tai pasiekti mums padės integralusis ugdymas. Jo užduotis – parodyti, kad tarp mūsų egzistuoja amžinų ryšių sistema. Joje mes galime save išreikšti ir pasilikti tokios formos – apimti naujos davimo artimui dvasios.
Egoistiškai gaudami negalime to pasiekti, mirštame ir iš mūsų nieko nelieka. Tačiau jeigu aš duodamas susijungiu su kitais, tai įgyju amžiną jėgą, kuri veikia pati savaime ir jai nieko nereikia gauti iš kitų. Todėl ji veikia visą laiką. Jeigu įsitraukiu į šią davimo ir meilės jėgą, kuri užpildo visą realybę, ir einu kartu su ja, tai stiprinu ją savo noru.
Taip įsitraukiu į šios jėgos lauką ir pradedu jame gyventi. Ir jau niekada nemirsiu! Šis mano „aš“, kuriam pavyko susilieti su davimo jėga, nemirtingas, juk pati ši altruistinė jėga – amžina.
Kad tai įvyktų, reikia pakeisti savo psichologinį suvokimą. Dabar suvokiu save egzistuojantį,  priklausomai nuo to, kiek gaunu. Man senstant mano egoistinės jėgos silpsta, blėsta ir aš pamažu netenku noro, kol visai mirštu. Kitaip tariant, miršta mano vartotojiška jėga: ji vis mažėja, kol galų gale išnyksta.
Mes tai vadiname mirtimi. Bet jeigu aš išsiugdysiu meilės ir davimo jėgą, tai nepajusiu mirties. Juk pamatysiu, kaip davimo jėga užpildo pasaulį, o aš su savo nauju noru įsitraukiu į šią jėgą ir suteikiu jai daugiau galios. Leidžiu šiai jėgai atsiskleisti per mane ir tarsi įsivelku į naują kūną. Tokiu būdu įgyju naują, dvasinį (o ne kūnišką!) gyvenimą.
Šis kūnas gyvūninis, ir aš jaučiu, kad anksčiau gyvenau su viena dvasia – egoistine, o dabar gyvenu su visiškai kitokia – davimo – dvasia. Ir su šia davimo dvasia nesu pavaldus mirties angelui.
Ši davimo dvasia pasireiškia visų žmogų supančių aplinkinių atžvilgiu ir todėl paverčia jį labai naudingu visuomenės nariu. Galima surinkti pensinio amžiaus žmones, kurie jau jaučiasi arti savo gyvenimo finišo, ir paaiškinti jiems, kaip jie gali tapti amžini. Tada mes nebaigiame gyvenimo drauge su šiuo fiziniu kūnu, nes ne tapatiname save su juo, o kuriame naują kūną – davimo (vietoj egoistinio gavimo) kūną.
Taigi, jeigu žmogus nenori jausti senatvės, matyti, kaip senka jo paskutinės jėgos ir gęsta gyvenimo žvakė, reikia, kad jis pasiektų davimo jėgą ir atskleistų integralių tarpusavio ryšių sistemą, kurioje pajus amžiną gyvenimą dar iki fizinio kūno mirties.
Klausimas. Kokią išvadą turi padaryti jaunas žmogus suvokęs, kad mūsų gyvenimas sutvarkytas taip, jog jo laikas neišvengiamai baigsis?
Atsakymas. Jaunam žmogui reikia paaiškinti, kad gyvenimas – tai kilimas, trunkantis 30 metų, vėliau laukia kritimas ir mirtis. Todėl būtina šį gyvenimą padaryti nenutrūkstamu kilimu, kuris niekada nesibaigia!

Iš 2014 m. balandžio 22 d pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Be pasipriešinimo

Pusiausvyros ekonomika

„Viena šeima“ – ne utopija!

Klausimas. Mokslininkai mano, kad mūsų tikrovė atsirado įvykus Didžiajam sprogimui, ir mes iki šiol juntame jo pasekmes. Kaip su tuo dera tikrovės suvokimas naujuoju jutimo organu?
Atsakymas. Aišku, kad šiuo jutimo organu suvoksime visus iki mūsų įvykusius reiškinius, kuriais ir buvo sukurta dvasinė tikrovė, ir atskleisime visus jos sluoksnius. Mums svarbiausia – pasiekti jos šaknį, juk taip mes vienu metu siekiame ateities ir sugrįžtame į praeitį. Išeina, kad tai – vienas ir tas pats. Aukštesniąją tikrovę galima tyrinėti taip pat juntamai, kaip dabar tyrinėjame šio pasaulio realybę.
Mes įgyjame sisteminį požiūrį, juk sužinome, kaip galima savo jutimo organais įeiti į pašalinius jausmus ir suformuoti juos kito atžvilgiu. Tam mums duoti visi būtini instrumentai, programa, galimybė mokytis ir tobulėti, naujai suvokiant realybę jos tikruoju pavidalu.
Visa tikrovė yra ne kažkur išorėje, o išspausdinta mumyse. Visas mūsų suvokimas vis tiek egzistuoja tik žmogaus, stebinčio tikrovę, atžvilgiu.
Klausimas. Kokią turime motyvaciją išeiti iš savo dabartinių pojūčių?
Atsakymas. Priežastis labai aiški. Mes gyvename savo pojūčiuose. Ir jeigu mūsų jutimo organai dėl kažkokios priežasties nebeveikia, tai tokia būsena vadinasi „mirtis“. Kitaip tariant, mes mirštame ir nebesuvokiame tikrovės.
Jeigu vietoj to, kad artėtum mirties link, vystysi savo suvokimo organus, tai padarysi juos amžinus, juk jie yra tavo viduje. Taip tu tampi žmogumi – amžinai gyvu, niekuo neapribotu, esančiu beribėje erdvėje, vadinamoje „Rojumi“. Toks suvokimas yra virš tavo egoistinio noro.

Iš 2014 m. birželio 20 d. TV programos „Pasaulių sankirta“, „Izraelio sąmonė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Tikrovės suvokimas

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Klausimas. Nėra lengva gyventi šių dienų tikrovėje, ji kas akimirką keičiasi, keldama nuolatinę įtampą. Kaip atlaikyti tokį gyvenimo tempą?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus priima šią tikrovę. Jeigu mano, kad ji jam labai svarbi ir joje reikia pasiekti sėkmę, tada jis nori viską, kas vyksta, tam panaudoti: tapti pirmuoju visuomenėje, moksle, pasiekimuose, žmonių akyse. Toks nelaimingasis visą laiką lenktyniauja su kitais, nė akimirkos nepailsėdamas, jam nuolat trūksta laiko.
Yra žmonių, kurie nedalyvauja šiose lenktynėse. Ne todėl, kad tingi, tiesiog jie supranta, kad tai – subjektyvūs pasiekimai. Aš nenoriu bėgti tarp tų, kuriems visada trūksta laiko. Aš noriu pakilti aukščiau laiko, judėjimo ir erdvės, egzistuoti ne reiškinio, kuris vadinasi „gyvenimas“, viduje, o viduje jėgos, kuri yra gyvenimo šaltinis. Tada aš ieškau, kaip man iki jo pakilti.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagreitintas laiko pulsas

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Visas pasaulis – tai mano indas. Pasaulyje buvo sukurtas tik vienas žmogus. Tai paradoksas, žinomas ir kvantinėje fizikoje. Mūsų pasaulio suvokimas gali apsiversti per akimirką, ir jausime būseną visiškai kitaip, kaip kvantinėse superpozicijose.
Nėra prieštaravimo tarp to, kad esu pasaulyje vienas, ir to, kad į visą pasaulį žiūriu kaip į savo dalis. Dėl kažkokio psichologinio efekto man atrodo, kad šios dalys yra ne manyje.
Panašiai kaip kad man padarytų anestezuojančią injekciją į koją, ir liaučiausi jausti ją kaip savo kūno dalį. Dabar gali ateiti kas nors su pjūklu ir pjauti tą koją, o aš nereaguoju, juk nejaučiu skausmo. Mano pojūčiai tokie nuslopinti, kad apskritai nematau jos kaip savo.
Štai paveikti tokios narkozės ir esame viso pasaulio atžvilgiu. Visa negyvoji gamta, augalai, gyvūnai ir žmonės – tai mano indo dalys ir priklauso man, mano norui mėgautis. Aš – Begalybės pasaulio malchut, visa kūrinija, todėl visas pasaulis sukurtas man, skirtas man naudotis. Tačiau mano egoizmas atskiria mane nuo pasaulio ir vaizduoja jį esantį išorėje, nepriklausantį man.
Egoizmas veikia kaip anestezuojamoji medžiaga, atskirianti nuo manęs visus organus ir paliekanti tik labai nedidelę visos tikrovės dalį. O aš turiu pradėti taisyti savo egoizmą, supančiai Šviesai padedant turiu susigrąžinti dalis, atrodančias kaip nupjautas ir nutolusias, dirbdamas su jomis kaip su savomis.
Būtent tai mes ir stengiamės padaryti grupėje: suartėti kaip vienas žmogus su viena širdimi ir pamatyti visą vientisą tikrovę. To siekiame savo pastangomis, o ne  krizės stumiami, kaip likęs pasaulis, kuriam teks, neturint kitos išeities, sutikti, kad pasaulis yra viena sistema.
Aš galiu nelaukti, kol krizė ims stumti visą tikrovę atgal prie manęs, rodydama, kad ji mano, ir versdama patikėti tuo kančių keliu.
Jeigu laikydamasis kabalistų patarimų pats pradėsiu artinti prie savęs visą tikrovę ir žiūrėti į visus jos lygmenis – negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus, kaip į savo paties dalis, tai įgysiu didžiulių papildomų norų. Jie padės man pamatyti realybę ne per savo menką dalį, o per juos visus – negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus, žmones, kuriuos priartinsiu ir prilipdysiu prie savęs, peržengdamas savo egoizmą. Tokiu būdu aš statau tiltą virš visos savo neapykantos, kaip pasakyta: „Visus nusikaltimus padengs meilė.“

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirodo, viskas yra manyje

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą

Būsima mūsų vystymosi forma – susijungti į integralią formą kaip visa gamta. Negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai susiję natūraliu stipriu ryšiu, o žmonės dėl savo egoizmo pakilo aukščiau gyvūninės pakopos. Būtent ego, noras mėgautis, suteikia mums artimojo pojūtį – visų būtybių formų ir rūšių, esančių nuo čia iki Visatos kraštų, visų Žemės rutulio tikrovės detalių.
Šį artimojo jausmą mums reikia išnaudoti, kad užpildytume jį teisingu požiūriu ir sugrąžintume save į vieną sistemą, kurioje visi tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi. Šio tikslo link vystosi mūsų karta, užrakinta uždaroje sistemoje, kur viskas nuo visko priklausoma. Gyvenimas ir natūralus vystymasis įpareigoja mus atkurti ryšius tarp mūsų.
Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta natūraliai egzistuoja viename tinkle – visa ekologija, visa gamta, o žmogus yra išimtis, bando veikti taip, tarsi nebūtų jokių apribojimų ir jis neprivalėtų įsijungti į bendrą sistemą, kurioje viskas susiję. Žmogus privalo pamatyti gamtos globalumą ir tai, kad jo noras mėgautis paneigia visus jos dėsnius. Pačiame nore mėgautis nėra nieko bloga – bloga jį naudoti egoistiškai, tik dėl paties savęs, nekreipiant dėmesio į savo priklausomybę nuo visų kitų.
Šiandien atsiskleidžia, kad aš priklausau nuo viso pasaulio: kalbant apie technologijas, pramonę, tiekimą, naftą, dujas, orą – ką bepaimsi. Vadinasi, jei aš noriu ramaus, gero gyvenimo, jei noriu kiekvieną akimirką mėgautis, turiu užmegzti gerus santykius su visais aplinkiniais žmonėmis.
Klausimas. Argi nėra blogai norėti mėgautis kiekvieną akimirką?
Atsakymas. Blogai ne pats malonumas, o jo panaudojimas vien trumputei akimirkai. Gavau galimybę jį pačiupti – ir stveriu, galima pavogti – vagiu, galima apgauti – apgaunu, galima apie nieką negalvoti, išskyrus save – taip ir mąstau. Aš naudojuosi savo egoizmu labai ribotai, užgaudamas kitus, o tai galiausiai man sugrįžta, nes pasaulis apskritas.
Mes nepajėgūs padaryti gera sau, jei nedarome gera savo artimajam. Juk esame vienoje, integralioje, analoginėje sistemoje, kurioje visi priklauso nuo visų. Turime suprasti, kol kas tiesiog egoistine forma, kad darydami gera kitiems, darome gera sau.
Sudarydamas abipusės draugystės ir netgi meilės sutartį su visais, aš užsitikrinu malonumą iki gyvenimo pabaigos. Jei aš įsijungiu į kitus, o jie į mane, ir mes tampame vienu noru, vienu ketinimu, vienu tarpusavio veiksmu, kuriame visi priklauso nuo visų, tai laiko sąvoka išnyksta.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. 353-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje taip greitai bėga laikas? Ir apskritai metams einant laikas bėga vis greičiau – nespėji apsidairyti, o jau praėjo savaitė.
Atsakymas. Laiko pojūtis – tai grynai psichologinis reiškinys. Kadangi mes gyvename didelių greičių ir labai sparčiai vykstančių pokyčių pasaulyje, mums atrodo, kad laikas lekia ir labai greitai baigiasi. Problema nėra pats laikas ar kokios nors išorinės vyksmo formos, o tai, kad mūsų noras mėgautis patiria labai greitus vidinius pokyčius.
Noras visą laiką keičiasi pagal savo vidinę programą ir todėl žmogui atrodo, kad aplink jį viskas keičiasi. Todėl ir rodosi, kad laikas bėga. Bet iš tikrųjų niekas nejuda išorėje, o pats noras labai pagreitėja.
Juk su noru mėgautis vystosi mūsų jausmai tam, kad pasiektume galutinę jo realizaciją, teisingą suvokimą, kas tokie esame ir kas yra šis noras. O jo viduje mes taip pat atskleisime aukštesnę realybę, esančią aukščiau šio noro.
Kitaip tariant, laikas – tai įspūdžiai, besikeičiantys mūsų noro mėgautis viduje ir formuojantys mumyse laiko pojūtį, kuris greitai bėga arba vos juda: praeitis, dabartis ir ateitis. Bet laikas kaip toks neegzistuoja. Ši sąvoka formuojasi dėl pokyčių, vykstančių mūsų noro viduje.
Vystantis mumyse kyla vis daugiau norų mėgautis kuo nors nauju, ir tie norai vis stipresni, vis greičiau keičia vienas kitą, todėl laikas bėga vis greičiau ir greičiau.
Jei palygintume mūsų gyvenimą su viduramžių gyvenimu, buvusiu prieš 500-1000 metų, tai pasirodys, kad jis visiškai nejudėjo. Niekas nesikeitė nuo ryto iki vakaro, ir taip slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Jei palygintume šiuolaikinio žmogaus, kuris gyvena 70-80 metų, gyvenimą ir viduramžių gyvenimą, kai žmogaus gyvenimo trukmė buvo 30-35 metai, tai tie 30 metų pasirodys ilgesni nei 80 metų mūsų gyvenimo.
Juk viduramžiais viskas judėjo labai lėtai, beveik be pokyčių. Visas gyvenimas tekėjo asilo, arklio greičiu, o mūsų laiku – raketos, reaktyvinio lėktuvo greičiu. Todėl mūsų gyvenimas pripildytas daugybės reiškinių ir laikas bėga gana greitai.
Be to, pasikeitė mūsų suvokimas. Prieš 300 metų, kad atvažiuočiau pas tave, gyvenantį už 100 kilometrų, man reikėjo gerokai iš anksto suplanuoti kelionę: apmąstyti, kur apsistosiu nakvynės kelyje, kuo pašersiu savo asilą, ką pats valgysiu, kaip nusigausiu iki tavęs ir kaip grįšiu atgal. Gyvenimo pojūtis ir laiko ašis buvo visiškai kitokie. Žmogaus psichologija, ne tik laiko, bet ir judėjimo, vietos, savo gyvenimo suvokimas – viskas buvo kitaip.
Žmogus nejuto laiko taip, kaip mes. Jis matavo laiką pagal savo asilą, juk nuo jo priklausė jo greitis. O šiandien mes matuojame laiką atominiais laikrodžiais, skaičiuojančiais milijonines sekundės dalis.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. 352-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagreitintas laiko pulsas

Kas yra laikas?

Ištrūkti iš laiko pančių

Klausimas: Žinome, kad laiko pojūtis labai subjektyvus. Kaip atsitinka, kad viena sekundė, per kurią reikia priimti svarbų sprendimą, išsitęsia taip, kad žmogus spėja daug ką išgyventi ir apgalvoti?
Atsakymas: Iš tiesų, tokį reiškinį patiria daugelis žmonių. Ir netgi kasdieniame gyvenime jaučiame, kad kartais laikas išsitempia, o kartais lekia ir susispaudžia.
Jei maloniai leidžiu laiką, jis pralekia nepastebimai, o jeigu nemaloniai – tai negaliu sulaukti, kada gi tas laikas praeis.
Tačiau laikas – dar subjektyvesnė sąvoka, nei mes manome. Įdomu, ar jaustume laiką, jei negyventume pagal savo pulsą – 80-90 dūžių per minutę, arba pagal kvėpavimo dažnumą – 16-18 įkvėpimų per minutę? Jei negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta neturėtų sezoninių ciklų, ar suvoktume laiką žmogiškosios pakopos lygmeniu, savo pojūčiais? Tikriausiai ne.
Galbūt laiką suvokiame taip dėl to, kad tokia mūsų sandara šiame gyvūniniame, kūniškame lygmenyje, kuris veikia mūsų žmogiškąjį suvokimą ir lemia gyvenimo bei realybės suvokimą. Žmogus auga jausdamas savo ryšį su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
Gyvūnai, skirtingai nei žmonės, gyvena dabarties momentu, tačiau tam tikru būdu yra susiję su ateitimi ir geba ją nujausti. Gyvūnai ateitį jaučia gerokai aiškiau už žmones, nes yra susiję su gamta. O gamtoje jau yra visos ateities formos, tik mums neatsiskleidžia.
Tiek, kiek sugebame anuliuoti savo norą mėgautis, galime pereiti nuo subjektyvaus laiko suvokimo prie objektyvesnio ir tada taip pat pajausti ateitį. Problema ta, kad esame savo egoistinių norų nelaisvėje. Juos nugalėjus ir pakilus virš jų, laiko, judėjimo ir erdvės supratimas gali visiškai apsiversti ir nustoti riboti mūsų suvokimą.
Bandydamas išsilaisvinti iš savo egoizmo, pakilti virš jo, žmogus ima galvoti: jei visa Visata, negyvoji materija, augalai, gyvūnai ir žmonės – tai vienas noras mėgautis, tuomet turi būti priešinga jėga, tai yra noras teikti malonumą, užpildyti norą mėgautis. Tada žmogus nori pažinti šią jėgą ir pats pereiti iš gaunančiojo malonumą lygmens į teikiančiojo lygmenį.
Pakilti virš savo noro mėgautis – reiškia pakilti virš savo prigimties. Ar galima išeiti už Visatos ribų, nukeliauti atgal už Didžiojo Sprogimo akimirkos ir grįžti į būseną, egzistavusią iki jo, – pasiekiant tą jėgą, kuri sukūrė visą kūriniją?
Ir staiga suprantame, kad tam nereikia skristi į tolimas žvaigždes ir ieškoti kitų pasaulių. Visa tai rasime tiesiog čia, savo viduje. Juk žmogus viską suvokia subjektyviai. Todėl dirbdamas su savo suvokimu, požiūriu į tai, kas vyksta prieš mane čia ir dabar, galiu atlikti tokius pratimus, kurie padės pakilti virš mano noro mėgautis. Juk be manęs nieko daugiau nėra – viskas egzistuoja tik mano sąmonėje.
Galiu valdyti savo norą: išeiti iš jo ir jį apriboti. Kitaip sakant, aš neleidžiu jam veikti egoistiškai, o virstu jėga, kuri jį valdo.
Pakilti virš noro mėgautis reiškia įgyti norą duoti – šaltinį, kuris jį pripildo. Noras duoti – tai jėga, sukėlusi Didįjį Sprogimą ir suteikusi tą energijos kibirkštį, iš kurios išsivystė mūsų Visata. Tai jėga, sukūrusi bei užpildanti visą materiją.
Iš esmės ši jėga egzistuoja visur, juk ji palaiko materiją, judina ją, bet mums lieka nepasiekiama. Mes pastebime tik jos pasekmes: traukos, atostūmio jėgas. Bet koks veiksmas vyksta dėl šios jėgos, aukštesniosios energijos kibirkšties, kuri mums padovanojo visą gyvybę.
Tačiau tol, kol gyvensiu savo egoizme, laikas bus mano pulsas, egzistuosiantis tiek, kiek būsiu gyvas aš pats, ir jis bus visiškai subjektyvus. O jeigu noriu pakilti virš laiko – prašom, man tereikia pakilti virš savo noro mėgautis.

Iš 2014 balandžio 17 d. 351-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Ištrūkti iš laiko pančių

Laiko šeimininkas