Klausimas. Mane slegia ir net piktina jūsų pavaizduotas paveikslas: nejaugi visas mano pasaulio suvokimas grynai subjektyvus ir apribotas mano pojūčių?
Atsakymas. Kodėl tave slegia mūsų pasaulio suvokimas? Jei pasižiūrėsime į žuvį akvariume, tai ji ramiai gyvena. Jai šis akvariumas, vanduo ir viskas, kas jame yra, – jos gyvenimas.
Žuvis turi norą gyventi ir išsaugoti save ir yra patenkinta gyvenimu akvariume. Juk jai svarbu, kad būtų vanduo, prisodrintas deguonies, ir maistas. Didesnio noro ji neturi.
Akvariumas – tai jos pasaulis. Žuvis nežino, kas egzistuoja už šio akvariumo. Štai taip mes ir gyvename šiame pasaulyje, tokiame akvariume, nežinodami, kas vyksta už jo ribų. Kabalos mokslas – tai tikrovės suvokimo mokslas, leidžiantis žmogui praplėsti savo horizontus.
Klausimas. Bet žuvies neerzina jos gyvenimas akvariume. Kodėl mus jaudina tai, kas vyksta už jo sienų?
Atsakymas. Todėl, kad mes išrinkti iš visų kūrinių gimti ir išsivystyti su tokiu noru, kuris pranoksta akvariumo ribas. Mes norime ištrūkti iš akvariumo ir sužinoti, kas egzistuoja už jo. Tai naujas noras, nepriklausantis šio pasaulio žmogui. Jis priklauso jau kitai pakopai, kuri yra mūsų kūno išorėje. Jį mums ir reikia ištirti.
Jaučiu, kad turiu atskleisti, kas slypi už akvariumo stiklo. Šis gyvenimas akvariumo viduje dusina mane, aš jaučiuosi kaip kalėjime. Geriau mirtis nei toks gyvenimas, juk mano noras žymiai didesnis už tą, kurį galima pripildyti šiame pasaulyje.
Noriu įgyti  išorinio pasaulio, platesnės tikrovės pažinimą ir pojūtį. Ir todėl jaučiuosi šiame pasaulyje tarsi užrakintas karceryje arba gyvas palaidotas. Kad ir gyvas, bet jaučiuosi tarsi ankštame karste ir veržiuosi į išorę.
Nors yra žmonės, kuriuos visiškai tenkina gyvenimas akvariume, ir jų 99%.
Klausimas. Bet visi žmonės taip pat kažkuo nepatenkinti?
Atsakymas. Jie nepatenkinti, kad į akvariumą laiku nepaduodamas maistas ir siurblys blogai pumpuoja deguonį. Jų norai toliau nesivysto. Tačiau yra žmonės, kurių norai žymiai didesni, ir jie nori atskleisti, kas yra už akvariumo ribų.

Iš 2014 m. gegužės 12 d. programos „Pasaulių susitikimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Prieš aušrą

Begalybę pasieks kiekvienas

Iš Baal Sulamo straipsnio „Kabalos mokslo esmė“: Kas yra kabalos mokslas? Iš esmės, kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas,  t. y. visą gamtą apimančios Aukštesniosios davimo jėgos atskleidimas,  visais keliais per visas Jo savybes bei pasireiškimus, kurie atsiskleidžia pasauliuose ir bus atskleisti ateityje, visais būdais, kuriuos iki visų kartų pabaigos galima kartais pasitelkti, kad Jį surastume.“
Yra keli kabalos mokslo apibrėžimai, bet visi teigia, kad šis mokslas moko žmogų atskleisti Aukštesniąją jėgą, vienintelę gamtos jėgą. Aukštesniąja ji vadinama todėl, kad joje yra visos kitos gamtos jėgos. Tai bendroji jėga, kurioje yra visa gamta su viskuo, kas joje egzistuoja.
Kabala žmogui atskleidžia Aukštesniąją sistemą, bendrąją jėgą su visomis apraiškomis ir poveikiu visiems, esantiems žemiau bei jai pavaldiems.
Tik reikia atskirti tą jėgos dalį, kuri mus veikia ir kurią galime atskleisti, nuo tos dalies, kuri su mumis nesusijusi. Mes net nežinome, kas vyksta kitoje, ne mūsų, tikrovėje.
Taigi, kabala – tai praktinis mokslas, tarsi fizika, chemija ir kiti gamtos mokslai. Todėl, jos padedami, galime atskleisti tik tai, kas mums pasiekiama. Tikrovės, kurios nejaučiame, negalime aprašyti jokiais žodžiais.
Gali būti, kad Aukštesniojoje jėgoje taip pat yra kažkas, ko neturime, nejaučiame. Bet mes suvokiame tik savo norų, pojūčių viduje, savo induose (kelim).
Kabala mumyse vysto naujus suvokimo organus, papildančius penkis kūno jutimo organus, kuriuos turime nuo gimimo: regėjimo, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo. Šiuos penkis jutimo organus galima pavadinti gyvūniniais, juk jie priklauso gyvūniniam lygmeniui, kuriame egzistuoja mūsų fizinis kūnas.
Tačiau be jų galime išvystyti papildomus suvokimo organus, kurie vadinasi: Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut. Šie organai skirti ne informacijos gavimui ir įsisavinimui, o davimui.
Davimo jėga su mumis apskritai neturi nieko bendro ir yra mums nesuvokiama. Vis dėlto, galime savyje tokią savybę išvystyti, gauti ją iš aukščiau, tada įgysime antrą – davimo jėgą, kuri papildys gavimo jėgą.
Davimo jėga, iš esmės, yra Aukštesnioji jėga. Šią Aukštesniąją davimo jėgą perimame iš Kūrėjo ir gauname galimybę dirbti su dviem jėgomis. Dėl antrosios jėgos galime tapti panašūs į Kūrėją, taip pat suprasti, pajausti, atskleisti tikrovę davimo savybėje. Toks ir yra kabalos mokslo tikslas.
O tuomet pakylame virš negyvosios, augalinės ir gyvūninės pakopų, kurias išvystėme šiame pasaulyje, į kitą pakopą, vadinamą būsimuoju pasauliu. Įgydami davimo savybę, gauname naują tikrovės suvokimą altruistinėje savybėje, būsimąjį pasaulį.
Ši galimybė suteikta tiems žmonėms, kurie nori to pasiekti. Galų gale, ir visa žmonija turi pasiekti tokią būseną, kai kiekvienas, dar būdamas gyvas, pamatys savo būsimąjį pasaulį. Tada žmogus pajaus viską, kas tik gali įvykti visoje tobuloje tikrovėje.
Todėl Baal Sulamas ir rašo, kad „kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas,  t. y. visą gamtą apimančios aukštesniosios davimo jėgos atskleidimas,  visais keliais per visas Jo savybes bei pasireiškimus, kurie atsiskleidžia pasauliuose ir bus atskleisti ateityje, visais būdais, kuriuos iki visų kartų pabaigos galima kartais pasitelkti, kad Jį surastume.“
Kiekvienas, nors šiek tiek jaučiantis tam potraukį, turi galimybę atskleisti visus pasaulius visais įmanomais būdais, už laiko, judėjimo, erdvės ribų, virš visų apribojimų. Juk davimo jėgai negalioja jokie apribojimai.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Šviesos gavimo mokslas

Kabalos mokslo pranašumai

Mes esame kūrinijos centre. Ir būtent mes, kankinami abejonių, problemų, painiavos, savo nedidelėmis pastangomis atliekame Kūrėjo labiausiai trokštamą darbą, patį Jam maloniausią.
Taip mažytis kūdikis suteikia tėvams malonumą kiekvienu savo nesąmoningu veiksmu. Viskas sklinda iš viršaus į apačią. Todėl žvelgdami į materialų pasaulį turime tyrinėti dvasinį ir tada pamatysime, kokius didžius veiksmus atliekame.
O daugybė pasaulyje nuolat besikeičiančių būsenų – tai Šchinos pasireiškimas, stulbinantis, didžiulis laukas, jungiantis savyje visus pasaulius, visas sielas, visas sąlygas, visus rešimot – viskas telpa Šchinoje.
Virš jos – pirmosios devynios sfiros, Kūrėjo poveikis. Žemiau – jos apatinės sfiros, tai sudaužyti indai/norai/kelim. O pati Šchina kol kas – tai Acilut pasaulio Keter de Malchut, kurios devynios apatinės sfiros nukrito į trijų pasaulių BEA vidų.
Viskas, kas vyksta mūsų pasaulyje, ką matome priešais save – tai maža projekcija to, kas yra devynių apatinių Malchut sfirų sudužusiose dalyse. Tačiau žmogaus problema nėra iš visa ko egzistuojančio sugebėti suprasti tai, ką mato.
Turiu parengti save tokiai būsenai, kad pirmiausiai suprasčiau, kad viskas, kas vyksta, nusileidžia iš Begalybės pasaulio ir kiekvieną akimirką iškyla priešais mane pačiu tinkamiausiu mano išsitaisymui būdu. Ir į tai aš apskritai nesikišu – nepaisydamas visų pasaulyje esančių problemų, taip pat vykstančių ir su manimi, su draugais, su šeimomis, su Izraelio tauta, su visu pasauliu – nesvarbu su kuo.
Turiu priimti tai kaip duotybę ir galvoti tik apie tai, ką turiu atlikti aukščiau viso to. Neturiu gilintis į visus įvykius, iškylančius priešais mane, juk taip tuoj pat atsijungiu nuo Kūrėjo. Privalau pirmiausiai pakilti ant aukštenės pakopos, susitapatinti su Aukšteniuoju Valdymu, pamatytį šią būseną tarsi iš Jo tobulo valdymo perspektyvos ir pasakyti, kad matau pasaulį kaip sugadintą, nes aš pats esu neišsitaisęs.
Turiu ištaisyti save, kad pamatyčiau tobulą pasaulį vietoje šio pasaulio su žmogžudystėmis ir visais baisiais įvykiais – visa tai susiformuoja mano Malchut, mano norų viduje, visa tai suvokiu aš, kaip pasakyta: „Kiekvienas kaltina pagal savo sugedimo laipsnį“.
Dabar remdamasis tuo, ką matau šiame pasaulyje, privalau ištaisyti save taip, kad vietoje šio vaizdo pamatyčiau Begalybės Malchut. Galvoju tik apie savo išsitaisymą – pasiekti būseną, iš kurios pamatysiu, kad viskas – tobula.

Iš 2014 m. lapkričio 19 d. pamokos pagal knygą Zohar

Klausimas. Kaip kabalistas jaučia mūsų gyvenimą?
Atsakymas. Kabalistas mūsų gyvenimą jaučia tik kaip priemonę, padedančią patekti į aukštesnįjį lygmenį ir kilti dvasinėmis pakopomis.
Viskas, kas egzistuoja mūsų pasaulyje, taip pat ir gyvybė – tai tik sąlyga tolimesniam dvasiniam augimui. Todėl kabalistas į mūsų pasaulį žiūri labai praktiškai, blaiviai, griežtai.
Žinoma, jis gali mėgautis visomis materialiomis gėrybėmis: muzika, literatūra, menu, gamta ir pan. Bet jo viduje visada yra aiški nuostata: tai darau, kad atskleisčiau aukštesnįjį pasaulį. Juk kabalistas jaučia visą mūsų pasaulio laikinumą, menkumą, iliuziškumą ir supranta, kad tai dirbtinai atsiranda jo sąmonėje.
Kaip ir vaizdai, matomi kompiuterio ekrane, iš tikrųjų tėra elektriniai signalai, sukuriantys vaizdą plazmoje, taip ir įvairiausi žmogaus pojūčiai – tik elektriniai signalai, daugiau nieko. Kabalistas supranta bet kokio materialaus pojūčio – tiek teigiamo, tiek neigiamo, iliuziškumą. Jis mato, kad aplinkinis pasaulis egzistuoja tik mūsų vaizduotėje, mūsų viduje.
Todėl jis nebijo mirties. Jis žino, kad fizinis kūnas turi mirti, o aukštesniojo pasaulio atskleidimas, vadinamas siela, išliks tokios apimties, kokią ji ištaisė, dar būdama kūne, ir galės tęsti savo išsitaisymą.

Iš 2014 m. spalio 22 d. TV programos „Trumpos istorijos“, II d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Gyvenimas – tai pokyčiai

Klausimas. Būna tokių neįprastų sapnų, kurie tarsi siunčia mums kažkokį pranešimą. Ar yra galimybė iššifruoti sapną?
Atsakymas. Aš niekada nesureikšmindavau savo sapnų ir nebandžiau prisiminti, kas prisisapnavo naktį.
Yra du žmonių tipai. Vieni susimąsto apie gyvenimo prasmę, o kiti tiesiog gyvena ir tiek. Jų nejaudina, dėl ko mes gyvename, koks gyvenimo tikslas: nugyveno savo laiką ir numirė, tarsi be to daugiau nieko nebūtų. Tokiems žmonėms itin svarbu, kas jiems nutiks rytoj, poryt, po dešimtmečio – juk jie aklos lemties rankose.
Todėl jie tikisi, kad bent kažką sužinoję apie savo ateitį, įstengs apsisaugoti nuo smūgių, pakeisti savo likimą. Bet dar klausimas, ar tai įmanoma. Juk jeigu neįmanoma, tai geriau nežinoti savo ateities. Kam jau dabar nerimauti dėl nelaimių, kurios nutiks man po trejų metų?
Jeigu man išpranašaus kažką gero, tada – sutinku. Tačiau aš juk nevaldau savo likimo ir man gali išpranašauti bet ką. Paprastai ilgainiui gyvenimas netampa geresnis.
Tik kabalistai turi instrumentus savo likimui pakeisti. Todėl jiems nereikia pranašiškų sapnų, jų aiškinimo. Juk jie kas akimirką aiškinasi, kaip teisingiau realizuoti savo gyvenimą, dėl kokio tikslo ir pačiu geriausiu, trumpiausiu keliu. Todėl jų lemtis yra jų rankose ir jiems nesvarbu, ką sapnavo.
Įsivaizduok, kad dabar tau parodys visą tavo gyvenimo knygą, surašytą tarsi dienoraštis. Ir tu galėsi perskaityti, kas tau nutiks šiandien, rytoj, poryt. Ar tai būtų gerai?
Komentaras. Žinoma! Juk dabar gyvename visiškoje nežinomybėje, neaišku, kas atsitiks rytoj.
Atsakymas. Nežinomybė – geriausia. Juk tavo dienoraštyje bus parašyta: antradienį tave apšauks, trečiadienį – atleis iš darbo, ketvirtadienį susilaužysi koją, penktadienį tavo sūnus kažką iškrės mokykloje. Visas mūsų gyvenimas susideda iš tokių įvykių.
Tai kam tai žinoti iš anksto? Kaip šiandien gyventum, žinodamas apie tuos visus nemalonumus, kurie įvyks po savaitės, mėnesio, metų? Tu nusimintum dėl tokio beviltiškumo. Todėl neverta mums atskleisti ateities.
Visai kas kita, jeigu šiame dienoraštyje galėsi pakeisti įrašus, pats jį parašyti. Štai to moko mus kabalos mokslas. Čia slypi tikrasis visų mūsų sapnų įminimas.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 497-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Automatizmas ar sąmoningumas?

Pasaulio širdis

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Klausimas. Mūsų eros pradžioje žmonės ėmė labiau išmanyti magiją ir burtus. Nemažai žmonių ir šiais laikais tiki panašiais dalykais arba juos aktyviai neigia, o tai irgi liudija domėjimąsi šia tema.
Koks kabalos mokslo požiūris į šį klausimą? Ar kabala gali išjudinti gerąsias, teigiamas jėgas, kad gyvenimas pagerėtų?
Atsakymas. Pirmiausia verta pažymėti, kad jei ne kabala, nebūtų šiuolaikinio burtų ir antgamtiškų reiškinių išmanymo. Šios žinios pasemtos iš kabalos tyrinėjimų, kuriuose kalbama apie norų – žmogaus sielos jėgų – naudojimą.
O dabar – apie esmę. Mes visi esame tarpusavyje susiję, bet šis ryšys – blogas. Iš esmės, jis ir yra mūsų egoizmas. To pasekmė – žmonių tarpusavio santykių sistema yra veikiama mūsų blogųjų jėgų: kiekvienas siekia asmeninės naudos ir visiškai nesirūpina bendra visuma, stengiasi išnaudoti viską aplink save.
Žmogus nekaltas, kad iš prigimties yra egoistas, bet jis kaltas dėl to, kad nesinaudoja kabalos mokslu. Ta kaltė krenta ant žydų – būtent mes nepritaikome kabalos, nors su ja tarpusavio ryšių tinklą galime paversti iš blogo geru.
Iš esmės, tai ir yra pozityvus „antgamtinių jėgų“ naudojimas, kurio moko kabalos mokslas – blogų mūsų tarpusavio santykių taisymas į gerus. Mes patys nepajėgiame jų pakeisti, nes ši sistema nėra mumyse. Šiandien ji verčia žmones blogai elgtis vienus su kitais.
Kad priverstume ją pasikeisti, kad pakeistume mūsų santykius į gerus, turime išjudinti ypatingą jėgą. Ji dar vadinama „Aukštesniąja jėga“, „Kūrėju“, „Dievu“ arba „Gamta“. Mūsų sukeltas jos veikimas kabalos moksle apibrėžiamas kaip „Šviesa“.
Pasakyta: „Sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį“. Kitaip tariant, tarp mūsų viešpatauja egoizmas, bet galime pasitelkti sistemą, taisančią mūsų santykius. Ši Šviesos jėgų sistema nusileidžia į mūsų egoistinę sistemą ir pagerina ją, dėl to tarp mūsų atsiranda tinkamų tarpusavio santykių tinklas.
Būtent šitaip reikia naudotis kabalos mokslu ir Tora, kurios esmė – meilės artimui kaip sau pačiam principas, t. y. sukurti geranorišką ryšį tarp visų žmonių.

Iš 2015 m. sausio 18 d. 503-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mistika, o kur mokslas?

Stebuklų pasaulyje nebūna!

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Klausimas. Kaip gamta mus vysto per sapnus?
Atsakymas. Budri būsena vadinasi „diena“. Sapnuodami išeiname iš ankstesnės budrios būsenos ir galime užmegzti ryšį su kita aktyvia būsena. Sapnas – tai „mažoji būsena“ (VAK pakopos), per kurią savo ankstesnę budrią būseną galiu susieti su būsima.
Panašiai, kaip automobilyje su mechanine pavarų dėže visada reikia perjungti pavarą į neutralią padėtį perjungiant iš pirmosios į antrąją, ir iš antrosios į trečiąją ir t.t. Tarp jų visada yra neutralioji padėtis – tai ir yra sapnas.
Tik nusileidus į neutralią padėtį galima pakilti į antrąją. Po to vėl nusileisti iš antrosios į neutraliąją ir pakilti iki trečiosios. Niekaip kitaip nepereisi iš vienos būsenos į kitą – tik per sapną.
Taigi, tampa aišku, kodėl sapnas toks svarbus ir užima reikšmingą laiko dalį – net 8 valandas. Jei jau mūsų prigimtis egoistinė, t. y. visi mūsų prigimtiniai ketinimai nukreipti į naudą sau, tai verta išpildyti savo kūno reikalavimus. Rambam rašo, kad žmogus turėtų miegoti pakankamai laiko.
Jeigu gyvename materialiame pasaulyje, tai privalome elgtis normaliai, ir sapnas tampa paprastu fiziologiniu procesu. Jeigu žmogus jau yra ant dvasinės pakopos ir veikia dėl davimo, tai kyla klausimas: kas jam yra sapnas?
Kabalisto sapnai taip pat gali būti dieną patirtų materialių įvykių pasekmė. Bet kadangi dienos metu jis siekia naujos dvasinės būsenos, tai sapno metu gali dvasiškai pakilti arba bent jau atlikti tam būtinus išsiaiškinimus.
Kabala sapnus traktuoja kaip dienos tęsinį – budrios būsenos tęsinį. Tai fiziologiškai būtina būsena tiek žmonėms, esantiems tik šio materialaus pasaulio rėmuose, tiek ir tiems, kurie yra aukštesniajame pasaulyje, ant dvasinių pakopų.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 496-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur atkeliauja sapnai?

Klausimas. Kas yra sapnai? Apie tai prikurta daugybė mitų ir pasakų, šis reiškinys jaudino žmoniją per visą jos istoriją. Dar senovės romėnai ir graikai bandė iššifruoti sapnus, tačiau iki šiol šis reiškinys lieka paslaptimi.
Trečdalį gyvenimo žmogus pramiega ir visą tą laiką regi sapnus, nors daugumos jų nepamena. Taip mūsų smegenys apdoroja ir sutvarko visą dienos metu gautą informaciją.
Tačiau yra sapnų, kurie tarsi perduoda ypatingą žinią, atveria ateitį. Iš kur atkeliauja sapnai?
Atsakymas. Apie sapnus pasakojama netgi Biblijoje: Jokūbo sapnas, faraono ir jo ministrų sapnai. Sapnas – natūralus reiškinys, tačiau kartais laikome sapnus kažkuo nerimtu, nerealiomis svajomis.
Kabalos mokslas teigia, kad sapne smegenys apibendrina per dieną gautą informaciją ir būtent tai suvokiame kaip sapną. Šie duomenys, savotiški fluidai, atsirandantys smegenyse jau be ryšio su realia materija, įgyja ypatingas formas ir tada matome neįprastus vaizdus: žmones, gyvūnus, keistus įvykius.
Visa tai vyksta dėl to, kad sapnas, skirtingai nuo realybės, neturi materialaus pagrindo, mat viskas vyksta tarsi ore, be ryšio su mūsų konkrečiais norais. Be to, sapne gali atsiskleisti tie troškimai, kuriuos norėtume įgyvendinti, bet nesugebame, kankinančios mus baimės, kurių nesugebame atsikratyti, visokiausios fantazijos, patirti malonūs ir nemalonūs įspūdžiai.
Tarp jų yra tokių, kuriuos norėtume pamiršti. Ir galbūt tikrame gyvenime mums tai pavyko, bet pasąmonėje jie tebegyvena mumyse.
Todėl miegant, atitrūkstant nuo realaus pasaulio, kada mūsų neveikia supanti aplinka, visos tos baimės ir išgyvenimai atsibunda ir atgyja sapne.
Sapnai gali daug papasakoti apie žmogų: apie jo vidinę būseną, norus, mintis, visokiausius planus, baimes, kliūtis. Kada žmogus užhipnotizuotas, galima jį ištirti ir gauti apie jį daug informacijos. Tokios būsenos žmogus praranda savikontrolę ir atsiveria tyrimui.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 496-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų smegenų kuriami paveikslai

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Žmogus miega – darbas vyksta

Kongresas Sankt Peterburge, 2 paruošiamoji pamoka
Remdamiesi bendro noro sudužimo supratimu ir nuoseklaus jo ištaisymo metodika, mes organizuojame mūsų darbą grupėje, kongresuose, dešimtukuose ir t. t. Viskas grindžiama medžiagos studijomis: kaip ji subyra po sudužimo ir kokiu būdu po to susijungia, veikiant Šviesai.
Gaudami kabalistų palinkėjimus ir patarimus, užrašytus mums artima psichologine forma, mokomės, kaip elgtis, kaip vienytis grupėje, palaikyti draugus, siekti būsenos, kurioje įsipareigosime vienas kitam palaikyti mūsų sąjungą.
Šios sąjungos vykdymas, darnus ketinimas būti joje, vadinamas laidavimu, kai kiekvienas iš mūsų yra pasiruošęs laiduoti už draugą.
Būtent šis darbas mums parodo, kad negalime ištaisyti savęs. Priešais mus milžiniškas pasaulis, bet pasirodo, kad jis tik atrodo mums milžiniškas, nes yra padrikas, išplėstas mūsų egoizmo. Kai tik pradedame jį rinkti – matome, kad tai viena vientisa masė, viena vieninga jėga.
Tada imame suprasti, kad pasaulis ne toks, kokį įsivaizdavome. Tai, ką matome aplink save, iš tikro yra mūsų vidinių savybių atspindys. Nors mums tai atrodo visiškai nerealu ir netgi fantastiška, bet visi žmonės, pastatai, Visata – viskas, kas yra pasaulyje, yra mano vidinių savybių – negyvųjų, augalinių, gyvūniškųjų ir žmogiškųjų – atspindys.
Keturi mano vidinių savybių lygmenys (negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis) – tai keturi skirtingi avijuto (noro storio) lygmenys. Pirmasis, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis norai manyje veikia taip, kad aš juos įsivaizduoju kaip atitinkamus vaizdus.
Tačiau, kai žmogus dirba ne tik su skiriančia, bet ir su vienijančia jėga, iš karto ima suprasti, kad iš tikrųjų yra taip. Kad iš tikrųjų mūsų pasaulis – tai iliuzinė Visata (dabar jau taip linkę manyti daug fizikų), kad tai daugybė visatų, patalpintų viena į kitą, ir visas pasaulis yra tik tam tikra holograma, matrica. Tai, ką kabala rašė prieš 3-4 tūkstančius metų, tai, ką Adam Rišon matė dar prieš 5 700 metų, šiandien apie tai, pagaliau, kalba fizikai.
Todėl mums reikia greičiau pasiekti mūsų pirmąją dvasinę pakopą, tada neturėsime problemų, imsime suprasti, kaip viskas sudaryta. Svarbiausia – pati pirmoji pakopa, kuri, iš tiesų, yra pati sudėtingiausia, o po jos mumyse jau susiformuos įgūdžiai, atsiras supratimas to, kas vyksta.
Tačiau dabar iš visiškos nežinios turime patekti į kitą pasaulį. Todėl kabalistai suveda viską į paprastus veiksmus. Jie nekalba apie aukštas materijas, nes apie tai dar nėra kam kalbėti. Jie nekalba apie kokius nors protingus veiksmus vidiniuose ketinimuose, tvarkantis savyje, nes mes šito dar nejaučiame.
Nė vienas iš mūsų nejaučia, kad jame yra visi pasauliai, kad žmogus tarytum Begalybės pasaulis. Suvokdamas Begalybės pasaulį, žmogus suvokia jį visą. Galiausiai išeina daugialypė pasaulių sistema, kai visi mes ir kiekvienas iš mūsų, būdamas visa sistema, įeiname vienas į kitą.
Kabalistai nekalba apie tai, nes žmogus painiojasi, tai nieko neduoda. Jie paprasčiausiai pataria mums, ką daryti, ir iš jų patarimų kyla visi elgesio grupėje dėsniai bei taisyklės, kurias studijuojame, kad galėtume surinkti, sutelkti grupę. Tai svarbiausia.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d.2-osios paruošiamosios pamokos Sankt Peterburge

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Aukštesniojo pasaulio formulė

Kongresas Čilėje. Antroji pamoka
Aukštesnioji Šviesa yra absoliučioje ramybėje – Kūrėjas geras ir neša mums tik gėrį. Kitaip tariant, mes visą laiką esame priešais Šviesą, absoliutų gėrį, kuris niekada nesikeičia, keičiamės tik mes.
Todėl melsti galime tik savo asmeninio išsitaisymo. Beprasmiška prašyti, kad Kūrėjas pasikeistų – Jis ir taip absoliučiai geras visiems be išimties ir kitoks negali būti.
Teisingas tikrovės suvokimas – tai supratimas, kad keistis gali ne Šviesa ir net ne mes, o tik aš vienas. Juk tai, kaip dabar jaučiu kiekvieną pasaulyje, visus su juo vykstančius pokyčius, nustatau pagal tai, kaip aš pats keičiuosi. Vietoj to, kad reikalaučiau pokyčių iš kitų, man reikia sąveikauti su jais, kad sužadinčiau pokyčius savyje – ir tada visas pasaulis pasikeis.
Išmintingi žmonės iš savo gyvenimo patirties jau seniai suprato, kad beprasmiška bandyti pakeisti kitus. Niekas nepasikeis – viskas priklauso nuo manęs. Kabalos mokslas suteikia žmogui labai paprastą realybės suvokimą, aiškindamas, kad kiekvienas turi ištaisyti tik save, o ne kitus.
Kad įtikinčiau save pasikeisti, man reikalinga aplinka. Veikdamas aplinką, aš veikiu save. Aš tarsi noriu pagerinti aplinką, bet, galiausiai, aplinka keičia mane. Aš žaidžiu su Kūrėju, aplinka, tik dėl to, kad paveikčiau patį save. Galiausiai, pasikeisiu taip, kad tapsiu panašus į Kūrėją ir tada pasieksiu tikrąjį tikrovės suvokimą, matydamas tikrovę tokią, kokia ji matoma iš Šviesos, Kūrėjo, pusės.
Kūrėjas suteikė mums galimybę, veikiant aplinkai, palaipsniui keisti save, pagimdyti save kiekvieną kartą vis panašesnį į Kūrėją. Jei suvokiu visą pasaulį ir visus draugus kaip tobulus, o save kaip reikalingą išsitaisyti, prisitraukti prie jų lygio, tai dirbsiu nepertraukiamai, palaipsniui artėdamas prie Kūrėjo. Ir, iš tikrųjų, nesvarbu, kas vyksta aplinkoje, kas teisus, o kas ne. Aš visa tai suvokiu kaip Kūrėjo žaidimą su manimi. Tai Jis organizuoja aplink mane visą šį teatrą, kad padėtų man prisiderinti prie Jo. Juk jei nėra nieko, išskyrus Kūrėją – gerą ir nešantį gėrį, tai bet koks kitas vaizdas, nesukeltas vienintelės – gerosios – jėgos, liudija apie mano vidinį sugedimą, kurį turiu ištaisyti.
Dėl to privalau nuolat analizuoti save, kalbėtis su Kūrėju, siekdamas išsiaiškinti, ką Jis duoda man pamatyti, išgirsti, pajusti, prie ko prisiliesti, apie ką pagalvoti, ką įsivaizduoti. Kokie prisiminimai mane staiga apima, kokios mintys sukasi manyje.
Kūrėjas sukuria aplink mane visą pasaulį, kad aš nė vieną akimirką nepamirščiau, kad viskas yra Jo sukurta, ir nepertraukiamai kontaktuočiau su Juo, norėčiau Jį atskleisti, suprasti! Tarsi kūdikis, kuriam kažkas sakoma, o jis nieko nesupranta, bet žiūri sužavėtas pravira burna. Taip ir mes, kiekvieną akimirką turime stengtis suprasti, ką Kūrėjas nori mums papasakoti per visą šį pasaulį, kurį mums rodo.
Juk iš tikrųjų yra tik mažytis noras mėgautis, kuris jaučiasi tarsi egzistuotų fiziniame kūne, su rankomis ir kojomis. O aplink save jis mato kitas formas, kitus kūnus, visą pasaulį. Šis didžiulis pasaulis nuolatos keičiasi, viskas jame sukasi. Bet visa tai egzistuoja tik mano nore mėgautis, išryškėja tik mano vidiniame suvokime, o ne egzistuoja tikrovėje.
Tokiame išgalvotame pasaulyje mes gyvename. Visi jo vaizdai formuojasi mūsų egoizme, kad teisingai juos iššifruotume. Jei mūsų norui mėgautis gausime davimo ketinimą, tai vietoj visų šio pasaulio formų pajausime Aukštesniąją jėgą, Aukštesniąją Šviesą, kuri užpildo visą pasaulį. Prie tokios galutinės, tikros suvokimo formos mums ir reikia prieiti.
Viso darbo esmė – ištaisyti savo vidinį suvokimą, išsilaisvinti nuo šios ligotos fantazijos, kurioje dabar egzistuojame – nuo šito įsivaizduojamojo pasaulio prieiti prie paprastos Aukštesniosios šviesos. Dėl darbo su aplinka, įsivaizduodami vis arčiau Aukštesniąją šviesą, tai yra davimą ir meilę artimui kaip pačiam sau, galime pakeisti savo suvokimą ir vietoje šio pasaulio pajusti Aukštesnįjį pasaulį.
Šis iškreiptas suvokimas, piešiantis mums materialųjį pasaulį, išnyks, ir vietoj jo pajausime vieną Kūrėją, išskyrus Jį nieko daugiau nėra. O mes egzistuojame Jame, ir viskas skęsta baltos Šviesos vandenyne. Tai ir bus reali tikrovė, o ne ta išgalvota, kurioje gyvename dabar.

Iš 2014 m. liepos 30 d. antrosios pamokos Čilės kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip pateisinti Kūrėją?