Viskas, ką matome ir galime įsivaizduoti, egzistuoja tik mūsų suvokime, tarsi sapne. Kildami virš savo savybių, galime visiškai pakeisti pasaulio vaizdą.
Klausimas. Išeina, kad galime pakeisti blogą sapną geru?
Atsakymas. Kabalos mokslo tikslas – pakelti mus virš šių sapnų, virš mūsų fizinių pojūčių. Dabar esame kažkokios pradinės formos, su mums duotais jutimo organais, per kuriuos piešiame kažkokį pasaulio vaizdą.
Bet viskas priklauso nuo mūsų jutiklių, už kurių stovi mūsų egoistinis noras pasitenkinti, lemiantis mūsų pasaulio formą.
Tai yra viskas, ko mums reikia. Be to, mums dar duotas kabalos mokslas – vidinio ištaisymo metodika.
Teisingai jį studijuodami ir taikydami galime pakilti virš savo fizinių pojūčių, virš savo egoistinio noro ir penkių jutimo organų.
Taip mes tarsi išeiname iš savo kūno, ribojančio mus šia materialia tikrove, ir pajuntame tikrąją realybę – tokią, kokia ji yra iki tol, kol patenka į mūsų jutimo organus.
Tai reiškia, kad įeiname į tikrąjį pasaulį, kuriame matome jėgas. Anksčiau šios jėgos įeidavo į mus ir piešdavo mūsų viduje tarsi kompiuterio ekrane tam tikrą pasaulio vaizdą. Bet išeidami iš savęs į išorę, pradedame matyti tas jėgas ir, svarbiausia, galime jas paveikti.
Išeidami iš savojo egoizmo, galime nusipiešti kitą pasaulį pagal savo pasirinkimą. Juk jau pakilome virš savo kūno ir tapome laisvi.

Iš 2015 m. vasario 8 d. radijo laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsibudome ar tik sapnuojame?

Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!

Buvome tarsi sapne

Klausimas. Kabalistai teigia, kad žmogus, atskleidęs dvasinį pasaulį, supranta, jog visą savo gyvenimą praleido tarsi sapnuodamas. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Kartais mums atrodo, kad gyvename lyg sapne. O kartais sapnai būna tokie įtaigūs ir ryškūs, kad paveikia mus labiau, nei įprasto gyvenimo įvykiai. Jie sukelia itin stiprius pojūčius.
Kartais naktį sapnuose tęsiasi dienos įvykiai ir būna sunku atskirti, ar miegi, ar būdrauji.
Klausimas. Tačiau galų gale prabundame!?
Atsakymas. Neaišku, ar iš tikrųjų pabudome, ar tik taip sapnuojame.
Pažvelgę į tikrovę, matome savo ribotumą. Realybę suvokiame penkiais jutimo organais: regėjimo, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo – ir viskas! O gal yra dar kokių nors mums nežinomų tikrovės suvokimo būdų?
Neturime net tokio tikrovės suvokimo, koks suteiktas gyvūnams. Pavyzdžiui, šuo jaučia kvapų, o gyvatė šiluminių dėmių pasaulį. Gyvatė mato pasaulį, susidedantį iš šiltų ir šaltų taškelių, tarsi pikselių piešinį ekrane.
Gyvename pasaulyje, kuriame kiekvieną sekundę galima atskleisti ką nors naujo, ir nejaučiame, iš kur tai atsiranda. Visata plečiasi, visas mūsų gyvenimas vystosi – gal tai vyksta pagal kažkokią programą? Juk turėtų būti kūrimo programa?
Matome, kad gamtoje viskas vyksta pagal tikslius, nekintančius dėsnius. O jei mums staiga nutinka koks nors netikėtas įvykis, jis parodo, kad nežinome, iš kur tai atsirado. Tačiau galime neabejoti, kad tai buvo dėsningas kažkokios formulės rezultatas.
Klausimas. O dabar aš sapnuoju ar esu realiame gyvenime?
Atsakymas. To nustatyti neįmanoma.
Klausimas. Bet aplink save matau kambarį, įvairius daiktus, žmones?
Atsakymas. Sapne galėtum matyti ir jausti tą patį. Ir sapnuose, ir iš tikrųjų matome kokį nors vaizdą, bet tuo metu negalime nustatyti, ar jis realus, ar ne.
Tik atsibudę galime pasakyti, kad sapnavome. Bet gyvename šį gyvenimą ir kol kas nepabundame. Šio gyvenimo viduje sapnuojame, kad tai miegame, tai pabundame – ir be šito daugiau nieko nežinome. O gal yra aukštesni miego ir būdravimo lygmenys? Apie juos ir kalba kabalos mokslas.
Žmogus, studijuojantis kabalą, gali praregėti, pakilti į tokį aukštį, kuriame atsiskleis visa tikrovė. Tada jis supras, kad visą praėjusį laiką buvo tarsi sapne.
Šiais laikais, mes, mūsų karta, turime atsibusti ir išsivaduoti iš šios užmaršties, kurioje egzistuojame, nesuprasdami savo gyvenimo tikslo. Kabala suteikia mums metodiką, kuri iš tikrųjų padės atsibusti.

Iš 2015 m. vasario 8 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Klausimas. Jei pasaulis yra toks, kokį aš jį suvokiu savo savybėmis, tai kas nutiks su juo po mano mirties?
Atsakymas. Mes turime pabandyti pakeisti tikrovę iki numirsime. Mirdamas žmogus išsilaisvina nuo realybės suvokimo fizinių pojūčių. Jei iki tol jis neįgijo antrojo tikrovės pojūčio, pats nepasirinko jos suvokimo, tai jis neturi kitos tikrovės. Todėl jis turi sugrįžti į šį pasaulį, į tą pačią būseną ir vėl gauna galimybę valdyti savo tikrovę būdamas gyvas.
Kabalos mokslas sako, kad jei žmogus išeina iš tikrovės suvokimo savo viduje ir bando būti kituose, tai jis pro juos pamato pasaulį ir tada jo matomas paveikslas vadinamas Aukštesniuoju pasauliu. Juk jis mato jį davimo, o ne gavimo organais, meilės, o ne neapykantos akimis.
Pradėk kilti aukščiau savo kūno su meile artimui, taip, kaip kad myli save patį, ir pamatysi tikrovę, esančią už tavęs. Tai ne tas pasaulis, kurį tu suvoki savyje penkiais kūno jutimo organais: matymu, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu.
Tu pakilsi aukščiau jų ir pajusi tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, esančią ne tavyje, o jos tikruoju pavidalu.
Iki tol tu suvokdavai visus objektus savo viduje tokia forma, kokia jie pasirodydavo tavo pojūčiuose. Bet jei tu pakilsi aukščiau savęs, tai išeisi už savo kūno ribų ir suvoksi jį tokį, koks jis yra. Tai reikš, kad tu jauti dvasinį pasaulį.

Iš 2015 m. vasario 8 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti amžinam?

Gyvenimas turi tęsinį!

Nuo iliuzijos į tobulybę

Tyrimas. Žinant viską apie kvantines daleles, neįmanoma tiksliai išmatuoti jų būsenos. Galima tik apskaičiuoti statistinę galimų rezultatų tikimybę. Tai yra ne matavimo klaida, o faktiškai užfiksuotas gamtos reiškinys.
Kvantinės dalelės būsena mums ne tik nežinoma, bet iki paties matavimo ji yra visiškai neapibrėžta. Būtent matavimo procesas verčia daleles iš anksto nenumatytai keistis iki atitinkamos būsenos.
Ne taip seniai fizikai ištyrė dalelių savybes tik eksperimentais mintyse, o tiesioginis objektų stebėjimas versdavo juos slėpti savo paslaptingas kvantines mechanines savybes.
Aštuntajame XX a. dešimtmetyje mokslininkai sukūrė specialių įrenginių, matuojančių šias netvarias sistemas su ypatingu atsargumu, kad nesuardytų, nepasiekus tam tikros būsenos. Prietaisai leido fizikams prognozuoti būsimą būseną 99 procentų tikslumu, t. y. jiems pavyko atlikti 9 procedūras iš 10 atvejų.
Kvantų teorija kelia hipotezę, kad kvantų pasaulyje laikas keičiasi abiem kryptimis, o klasikinėje fizikoje, kaip ir  klasikiniame pasaulyje, viskas teka tik viena – ateities – kryptimi. Eksperimento rezultatas – nustatyta laiko simetrija.
Gauti duomenys rodo, kad kvantinė sistemos būsena jungia informaciją iš praeities ir ateities. Grafinį laiko vaizdavimą kvantų pasaulyje reikia žymėti dvikrypte rodykle.
Komentaras. Nuostabu tai, kad visas kvantinės prigimties savybes prieš 5776 metus kabaloje aprašė anapusinio (už-egoistinio, virš-materialiojo) pasaulio atradėjas, pirmasis kabalistas Adomas savo knygoje „Slaptoji jėga“ (Raziel Amalach) – turima omenyje visuotinio ryšio (davimo ir meilės) jėga.

Klausimas. Žvaigždės, sėkmė, likimas, astrologija, mūsų gyvenimo žemėlapis – visa tai sukelia žmonėms didžiulį smalsumą, bet lieka po nežinomybės skraiste. Kiekvienas gali fantazuoti apie šią sritį ką tik nori, egzistuoja daugybė astrologinių krypčių. Pirmiausiai, norėtųsi žinoti: ar tikrai yra ryšys tarp žvaigždžių išsidėstymo ir žmogaus likimo?
Atsakymas. Taip. Tai akivaizdu, nes gyvename integraliame pasaulyje, kilusiame iš vieno taško – Didžiojo sprogimo, įvykusio prieš keturiolika milijardų metų. Nuo to laiko jis sklinda pagal griežtus dėsnius, o jų kol kas esame sužinoję tik nedidelę dalį. Tačiau tame, ką atskleidžiame, matome geležinius dėsningumus ir nenutraukiamą visų gamtos dalių tarpusavio ryšį.
Mūsų Saulės sistema susikūrė, esant gyvybei atsirasti ypatingai palankioms sąlygoms. Neatsitiktinai Žemė yra trečioji planeta nuo Saulės, esanti ypatingose sąlygose, kurias jai užtikrina dvi prieš ją esančios planetos: Merkurijus, Venera ir visos esančios po jos, pradedant Marsu ir baigiant likusioms.
Įdomu tai, kad visos planetos, besisukančios kartu su Žemės planeta aplink Saulę, turi savo funkciją. Vienos gaudo ir susiurbia Saulės spinduliuojamas radioaktyvias medžiagas, neleisdamos joms pasiekti Žemės.
Judėdamos planetos harmonizuoja visą milžinišką sistemą. Mums atrodo, kad Žemė sukasi tuščiame kosmose, bet iš tikrųjų visos planetos sukaustytos griežtais ryšiais.
Pavyzdžiui, ne taip seniai buvo atskleista, kad Jupiteris, pati didžiausia Saulės sistemos planeta, vaidina didžiulį vaidmenį Žemės gyvenime. Juk jei ne jo milžiniška masė, kaip magnetas pritraukianti visas pro jį lekiančias nuolaužas, tai į Žemę kristų milijonus kartų daugiau meteoritų nei šiandien. Taigi, Jupiteris yra mūsų skydas.
Kai kurios planetos saugo mus nuo kenksmingo spinduliavimo, kitos veikia kaip stabilizatoriai, gesinantys staigius virpesius ir užtikrinantys Žemei stabilias sąlygas, dėl kurių ir gali egzistuoti gyvybė, dar kitos – pritraukia kosminius objektus, kad jie nekristų į Žemę.
Visa tai veikia kaip viena sistema, kurios dar nesuprantame. Kabala parodo, kaip visi tarpusavyje susiję ir priklauso vieni nuo kitų. Nuo tos akimirkos, kai Visata atsirado iš vieno taško, ir iki šio momento, viskas joje valdoma vienos jėgos, palaikančios visą negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmoniją.
Todėl aišku, kad egzistuoja ryšys tarp mūsų likimo ir to, kas vyksta danguje, juk esame vienoje sistemoje. Klausimas tik tas, ar galime tai įžvelgti ir pažinti.
Ar galime padaryti tokias išvadas pagal tūkstančius metų trukusius stebėjimus, užrašus, perduodamus iš kartos į kartą? Tokiu būdu tiriame šį ryšį praktiškai. Galime remtis ne patyrimų duomenimis, o išstudijuoti pagrindinius dėsnius ir pagal juos suprasti, kas įvyks.
Yra du gamtos tyrimo metodai: patyrimo ir dėsnių pažinimo. Žinodami dėsnius, jau be jokių patyrimo duomenų galime apskaičiuoti ir pasakyti, kas bus ateityje.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 489-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Ar likimas – tai iš anksto nulemtas kelias, kuriuo turiu nueiti iš taško A į tašką B?
Atsakymas. Tiesiog privalai! Net jei norėsi eiti kita kryptimi, likimas stums tave į reikiamą vietą. O jei nejudi reikiama linkme, gauni smūgį. Tada kaltini blogą lemtį, bet iš tikrųjų – pats nejudėjai į reikiamą pusę.
O gali būti, kad nesuprasdamas, kas vyksta, blaškaisi iš vieno krašto į kitą, sulauki sėkmės ženklų ir vėl kaskart gauni smūgių, nes nesupranti, kaip elgtis su šia jėga, tave stumiančia, vystančia ir vedančia į tikslą – formą, kurią privalai įgyti vystymosi pabaigoje. Juk tai mus vystančios jėgos, veikiančios viso evoliucijos proceso metu.
Šiuo metu esame ypatingame evoliucijos taške, kai šie mus veikiantys sėkmės ženklai priklauso jau žmogiškajam lygmeniui, Žmogaus pakopai.
Dabar kiekvienas iš mūsų ir visi kartu galime apsiginkluoti žinojimu, kuria kryptimi pasukti, dėl ko ateina šios jėgos, ko mus išmokyti nori kiekviena gyvenimo detalė, kaip aš kiekvieną akimirksnį galiu sutarti su visa mane supančia visuomene, kai kas nors mane spaudžia, verčia veikti, kas nors trukdo arba padeda. Galiu visas šias jėgas surinkti ir sudaryti iš jų savo gyvenimo žemėlapį.
Būdamas gamtoje ir veikiamas skirtingų jėgų – šilumos ir šalčio, slėgio, lietaus ir saulės, įvairių trukdžių iš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų, galiu naudoti šias jėgas savo vystymuisi. Bet svarbiausia – išjudinti jėgas, kurių paprastai nejaučiame, tuos pačius sėkmės lašus.
Ar galima pakeisti likimą?
Klausimas. Likimo pakeisti negaliu, o sėkmę – galiu?
Atsakymas. Likimą taip pat galima pakeisti. Likimas – tai mano vystymosi kokybė: kaip suvokiu kelią. Tai gali būti kančios, karai, gyvenimas ir mirtis, dar kartą gyvenimas ir mirtis – ir taip šimtus metų. Arba galiu labai greitai praeiti tą kelią.
Tik turiu žinoti, kokią galutinę formą, pavidalą turiu pasiekti, ką savyje turiu pakeisti, o ko – ne, į ką sutelkti jėgas, o į ką – ne, kokią aplinką turiu formuoti, kas mano rankose, o kas – ne. Juk sėkmės lašai veikia žmogų kryptingai.
Kas yra likimas?
Klausimas. Kas gi yra likimas?
Atsakymas. Paprastai likimą suvokiame kaip kažką nulemto, ko neįmanoma paveikti. Šia prasme likimas – tai keliavimas, kuriame pats nedalyvauji.
Tai kelias „beito“ – „savo laiku“, kai tiesiog gyvenu: mane mėto ir vėto, sergu arba esu sveikas, mane muša arba nužudo, staiga laimiu milijoną arba jį prarandu, gyvenu, mirštu ir vėl gimstu. Šitaip gyvenimas po gyvenimo esu aklo likimo rankose.
Ryšys tarp žvaigždžių, likimo ir sėkmės ženklų
Klausimas. Koks ryšys tarp žvaigždžių, likimo ir sėkmės ženklų?
Atsakymas. Tai yra simboliai. Iš tikrųjų turime žinoti, koks mūsų galutinis tikslas ir kaip nuolat judėti jo link. Tuomet mūsų vystymosi jėgos bus mums palankios. Tam reikia studijuoti kabalos mokslą, kuris aiškina, ką reikia daryti, kad eitume gėrio keliu.

Iš 2015 m. sausio 8 d. 494-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Rojus ir pragaras
Klausimas. Jūs sakote, kad užkerėjimas yra psichologinis reiškinys. O kaip tada kerai veikia tuos, kurie nė nežino, kad yra užburti?
Atsakymas. Taip pasaulyje veikia žmogaus noras, nukreiptas į kitus. Juk mūsų norai ir sudaro tą jėgų tinklą, kuris mus visus veikia. Mano požiūris į aplinkinius ir pasaulį – tai ir yra mano jėga, veikianti bendroje sistemoje.
Klausimas. Vadinasi, kerėjimas – tai žmogaus noras, nukreiptas, kad kažkam pakenktų arba padėtų?
Norai veiksmingi, tačiau kam juos vadinti kerėjimu? Žmogus veikia bendrame jėgų tinkle, tas tinklas yra tarp mūsų. Jis labai sudėtingas, kiekvienas iš mūsų – tai kompleksas neištaisytų, blogųjų, jėgų, kurios vadinamos egoizmu. Ir šias jėgas turime ištaisyti iš blogų į geras, t. y. artimųjų labui.
Kitaip sakant, nuo troškimo „gauti, imti iš kitų kaip galima daugiau“, turime pereiti prie „davimo visiems“. Pagrindinis kabalos principas skamba taip: „Pamilk artimą, kaip pats save“. Tada mūsų ryšiai taps teigiami. Visos jėgos, kurias turime, turi tarnauti kitiems, – taip sukuriamas teigiamų jėgų tinklas.
Pradėdami jį kurti, patenkame į gėrio pasaulį – „rojaus sodą“. Taigi, „rojus“ yra būsena, kai žmogus galvoja, kaip būti naudingam kitiems. Tada jis tikrai atsiduria „Edeme“.
Ir atvirkščiai, „pragaras“ – kai mes vienas kito nekenčiame ir dėl to esame nelaimingi.
Kaip apsisaugoti nuo negatyvo?
Klausimas. Jeigu kas nors per bendrą tinklą nukreipia prieš mane blogas jėgas, ar galiu nuo to apsisaugoti?
Atsakymas. Taip, sukeldamas teigiamų jėgų veikimą.
Klausimas. Į ką jas nukreipti?
Atsakymas. Į visus. Tarkime, aš nežinau, kas siunčia man negatyvą, – nesvarbu. Mano pozityvas, teigiamas požiūris į kitus, tampa mano skydu, kuris sulaiko blogas jėgas.
Mechanizmas paprastas: aš esu pažeidžiamas tik tada, kai esu egoistiniuose noruose, kai rūpinuosi tik savimi. Jeigu aš visiems duodu, pridedu, dovanoju, dalinu, myliu – man pakenkti neįmanoma: aš nepažeidžiamas, nes gyvenu kituose.
Tai labai stipri psichologinė apsauga. Todėl, kaip man besistengtų pakenkti, – nepavyks.
Taip elgdamasis aš neutralizuoju visus kenkėjus. Juk esame bendroje sistemoje, kurioje savo nuoširdžiu požiūriu į žmoniją, noru visiems daryti gera pritraukiu į tinklą teigiamą jėgą, kuri nukenksmina visą į mane nukreiptą negatyvą. Niekas negalės daryti žalos kitiems, niekas net nepradės to daryti. Taip sudaryta sistema ir Tora, o kabalos mokslas mums ją paaiškina. Taigi matome: jeigu žmogus neša gėrį kitiems, tai blogis jo nepasiekia.

Iš 2015 m. sausio 18 d. 502-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Anapus antgamtiškumo

Kur mistika, o kur mokslas?

Tyrimai: (Berklis, MTI). Mes matome pasaulį, koks jis buvo prieš 10-15 sekundžių. Smegenys išfiltruoja visą nesvarbią informaciją, kad galėtų apdoroti ateinančius duomenis. Šis procesas užima keletą sekundžių, todėl pasaulį matome pavėluotai.
Matyti realiu laiku ir apdoroti duomenis būtų labai didelis išbandymas psichikai.
Smegenys sumažina skaičių vaizdinių, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną. Vaizdų spragas  jos užpildo tuo, kas jų jau matyta.
Komentaras. Iš tiesų, mes matome ne išorinį pasaulį, o savo vidinę būseną, kuri atsispindi mūsų smegenų ekrane ir rodo mums iliuziją, tarsi viskas vyktų ne mumyse, o priešais mus.

Pastaruoju metu vis aiškiau suvokiame, kad visas pasaulis – viena sistema, kurioje nėra nieko atsitiktinio. Viskas vyksta pagal bendrą programą, kurios nežinome. Nežinome, kas ją sugalvojo ir valdo. Tačiau mums aišku, kad viskas paklūsta kažkokiai aukštesniajai programai.
Todėl, pagal kokį nors reiškinį, įvykusį vienoje vietoje, galima nuspėti reiškinius, įvyksiančius kitose vietose. Galų gale į visą sistemą imame žiūrėti kaip į vieningą visumą.
Iš to kyla klausimas: kodėl negyvajame lygmenyje pasiekiame tokių puikių rezultatų, o kalbant apie žmogų, negalime nieko numatyti? Sugebame į kitą planetą nusiųsti kosminį laivą, kuris ten nusileis ir fotografuos, o nuotraukas atsiųs mums, arba nukreipti tą laivą į tolimas žvaigždes.
Taigi, mokame apskaičiuoti jo judėjimą, o tai rodo, kad žinome gamtos dėsnius, bent jau fiziniame lygmenyje.
Iš tiesų, šie tarpusavio ryšio dėsniai egzistuoja, juk neatsitiktinai viskas Visatoje sukasi. Bet tik negyvajame lygmenyje, o augmeninės ir gyvūninės gamtos, esančios Žemės paviršiuje, lygmenyje mums kyla sunkumų. Negyvajame lygmenyje dar galime numatyti rezultatus, negyvosios gamtos poveikį augalams ir gyvūnams bei gyvūnų poveikį augalams ir negyvajai gamtai.
Tačiau su žmogumi viskas kur kas sudėtingiau. Neaišku, kaip jis įsiterpia į bendrąją sistemą. Kol tyrinėjame tik augalus, pagal metų laiką ir klimatą dar galime numatyti, kas jiems atsitiks vienų, dvejų, penkerių ar netgi penkiasdešimties metų laikotarpiu. Gyvūnų pasaulio įvykius irgi galima šiek tiek numatyti.
Bet apie tai, kas įvyks rytoj žmogui, nieko negalime pasakyti. Kuo labiau išsivystęs tyrinėjimo objektas – negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis, – tuo daugiau jį veikia nenuspėjamos jėgos ir priežastys, ir mes negalime prognozuoti tolimesnio jo likimo.
Juk mums svarbiausia – sužinoti ateitį. Dabartyje mes jau, šiaip ar taip, egzistuojame. Tačiau įdomu, kas atsitiks kitą akimirką arba po tūkstančio metų.
Ryšį tarp negyvosios ir augmeninės gamtos dar šiek tiek suvokiame: pavyzdžiui, kaip saulės šviesa veikia augalų augimą ir vytimą. Nors ir čia nutinka netikėtumų, susiduriame su nesuprantamais reiškiniais, kai staiga dėl mums nežinomų priežasčių išnyksta tam tikros augalų rūšys.
Bet mes visiškai nesuprantame žmogaus įtakos visai gamtos sistemai. O svarbiausia, kad kiekvienas žmogus – individuali, ypatinga asmenybė. To nėra tarp augalų, ten visas laukas nuvysta kartu. Tai vyksta ne todėl, kad neskiriame dėmesio vienam augalui, o į visą lauką žiūrime kaip į visumą. Jie iš tiesų susiję vieni su kitais.
O kiekvienas žmogus turi savo specifinį, asmeninį likimą, besiskiriantį nuo kitų. Tai pastebima net tarp naujagimių, jie labai skirtingi: vienas apdovanotas puikia sveikata, kitas – protu. Kiekvienas individualus.
Bet apie gyvūnus to pasakyti negalima. Įdomu tai, kad net žmonių kūnai, priklausantys gyvūniniam lygmeniui, labai skiriasi vieni nuo kitų. Juose projektuojasi žmogiškasis lygmuo ir suteikia jiems ypatingą individualumą, kiekvienas kūnas įgyja savo nepakartojamas psichologines ir fiziologines savybes.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 489-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Pagreitintas laiko pulsas

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Klausimas. Kaip dvasinis pasaulis susijęs su mūsų gyvenimu? Ar jis mus veikia?
Atsakymas. Dvasinis pasaulis su mumis susijęs, jis mus valdo. Jis yra aukštesnėje pakopoje, ten, kur norėjo patekti Einšteinas ir kiti fizikai. Tačiau jiems nepavyko, juk tai –neįmanoma. Jį gali atskleisti tik kabalistai. Iš  aukštesniojo dvasinio pasaulio veikia jėga, kuri mus valdo, ir mes paklūstame jai. Dvasiniame pasaulyje yra tik dvi jėgos – gavimo ir davimo, kurios įvairiais būdais jungiasi tarpusavyje. Gavimo jėga – noras viską pritraukti sau, o davimo jėga – noras atiduoti išorėn.
Šios dvi jėgos mūsų pasaulyje sukuria visus reiškinius įvairiuose lygmenyse, nes veikia materijos viduje – nore mėgautis, nore pajusti malonumą.
Veikdamos materijoje, nore mėgautis, šios dvi jėgos sukuria joje begalę naujų savybių ir pojūčių. Materija, veikiama šių dviejų jėgų, įgauna naują formą ir tampa į jas panaši arba joms priešinga. Su šia materija vyksta visi pokyčiai.

Iš 2014 m. gruodžio 21 d. iš 479-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Gyvenimas akvariume

Gyvenimas turi tęsinį!