Tyrimas. Į smegenis šviesa prasiskverbia gyvajam audiniui perduodant fotonus. Mikrovamzdeliai yra vibracijų laidininkas, o neuronų, dendritų ląstelėje – tai fotonų laidas, perduodantis bangas iš vienos ląstelės į kitą.
Šio proceso metu energija neprarandama. Vamzdeliai sukuria magistrales po visą kūną, šitaip atsiranda kvantinio lauko ir žmogaus smegenų sąveika. Ši sistema primena biologinį internetą – mikrovamzdelių ir dendritų membranų tinklą.
Neuronai bendrauja (kalbasi) tarpusavyje, naudodamiesi kvantiniu procesu. Mikrovamzdeliai suformuoja struktūrą, kuri mūsų kūne sukuria bangų seką. Toks procesas vadinamas  „superšvytėjimu“.
Jis leidžia nuosekliems signalams pereiti per kūną. Signalų susiderinimas duoda komandą fotonams judėti šviesos kanalais. Toks reiškinys gavo pavadinimą „savęs nušvietimas“.
Fotonai, prasiskverbdami pro mikrovamzdelių branduolį, susijungia su kitais elementais. Taip gimsta kolektyvinė subatominių dalelių sąveika. Tai suteikia mums galimybę vienu metu mąstyti apie skirtingus dalykus. Būtent sąveika suderina visą organizmą ir staigią proto, kuris perduoda informaciją per vieną dešimttūkstantąją sekundės dalį, reakciją.
Elektronai, būdami kvantinės būsenos, juda šviesos kanalais, bet lieka izoliuoti. Šviesolaidžių pagrindas yra suderintai, tam tikra tvarka perduodama energija.
Mikrovamzdeliai yra tuščiaviduriai, o kvantinis procesas vyksta juose esančiame struktūriniame vandenyje. Ten kyla šviesos spinduliai, kurių skersmuo sutampa su mikrovamzdelių dydžiu ir kurie pasiekia absoliučiąją reikšmę 15 nm.
Sąmonė – tai struktūrinė šviesa, kuri, kaip globalus reiškinys, apima visą kūną ir smegenis. Procesai žmogaus kūne, kaip organizme, kyla dėl kvantinių svyravimų.
Žmogaus kūnas atlieka informacijos tarpusavio mainus su kvantiniu lauku, kas įrodo visuotinį ryšį ir konstatuoja Vientisumo faktą – gyvieji organizmai ir būtybės yra įelektrintos dalelės, kurios sąveikauja su kvantiniu lauku ir tarpusavyje keičiasi kvantine informacija.
Komentaras. Antraštė „Sąmonė – tai tam tikrą struktūrą turinti šviesa“ tikriausiai  nusako, kad viską sukuria ir įgyvendina Aukščiausioji Šviesa ir jos „šaka“ mūsų pasaulyje  – fotonai.
Pagaliau mokslas prabilo kabalos, kuri ir pati yra mokslas, kalba. Baal Sulamas rašo, kad a) mūsų gyvenimo kančios ir b) vientisos mūsų pasaulio prigimties atskleidimas padės žmonijai suvokti kabalos, kuri visur teigia ir atskleidžia šį vientisumą, tikrumą. Mes privalome padėti žmonėms ir sutrumpinti   „tiesos paieškas per kančias“.

Šiandien žmogus suvokia gyvenimą tik gavimo, absorbcijos, vartojimo, įsigijimo, gavybos forma. Kiekvienas tame sukasi, kol pavargsta, išeina į pensiją, keletą metų pasėdi eilėse pas gydytojus ir, galiausiai, miršta.
Bet yra galimybė pakilti į kitą egzistavimo lygmenį: gyventi ne vartojant, o duodant. Ir kalbu ne apie labdarą, kai padedi pinigais vargšams, o apie gyvenimą aukščiau savo egoizmo. Toks gyvenimas už egoizmo ribų suteikia antigyvenimo, antimaterijos, antipasaulio pojūtį, kaip pasakyta: „Aš mačiau priešingą pasaulį“.
Egzistuoja kita gyvenimo forma – lygiagreti mūsų pasauliui. Kabalos mokslas moko, kaip suvokti šią naują gyvenimo formą. Tai priešingas įprastiniam gyvenimas – ne egoizme, kuris viską sugeria į save, ne noro mėgautis viduje, o nore duoti, mylėti.
Ir turima omenyje ne ta mums pažįstama egoistinė meilė. Meilė – tai, kai aš išeinu iš savęs ir įsijungiu į kitų norus. Tada aš gyvenu šiuose noruose, nesiekdamas naudos sau. Tokia gyvenimo forma teikia malonumą, kuriam nėra ribų, kuris neprivalo tuoj pat baigtis.
Juk tai nėra malonumas materialiame kūne, kuris gali suvalgyti ir išgerti tik tiek, kiek jame telpa. Duodant niekas manęs neriboja, kadangi įsijungiu, persikeliu į kitus. Manęs neriboja šio biologinio kūno gyvenimas, aš esu už jo ribų ir ten jaučiu savo gyvenimą. Mano kūnas lieka, bet jis gyvena kažkur šalia manęs tarsi augintinis. „Žmogumi“ yra vadinama mano vidinė dalis, išėjusi iš manęs ir įsijungusi į kitus. O ši mano dalis, kuri liko – biologinis, gyvūninis, kūnas, gyvena nustatytą jam laiką, vaikšto po gydytojus, kol jį išveža į kapines.
Klausimas. Bet juk žmogus kovoja su kasdieninėmis žemiškomis problemomis ir jam neįdomios aukštos sąvokos, tokios kaip „gyvenimas už kūno ribų“?
Atsakymas. Kiekvieną žmogų jaudina klausimai apie gyvenimą ir mirtį. Netgi kasdieninio gyvenimo šiandien nebeįmanoma „susitvarkyti“, neįsijungiant į teisingą tarpusavio ryšių tinklą, nesubalansavus savo gavimo ir davimo, kaip įpareigoja kabalos mokslas tam, kad susitvarkytume savo gyvenimą.

Iš 2015 m. kovo 8 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš laiko

Mano mylimas pasaulis

Viską gauti ar viską atiduoti?

Klausimas. Ar anksčiau būta žmonių, atskleidusių savo sielą? Jei taip, kur yra siela tų, kurie jos neatskleidė?
Atsakymas. Visais laikais buvo daugybė kabalistų. Pirmasis iš jų – Adam Rišon, vėliau sekė dvidešimt kabalistų kartų iki Abraomo, po jo – Izaokas, Jokūbas, Mozė ir t. t. iki mūsų dienų.
Visi šie kabalistai pasiekė ypatingą būseną, sukūrė ypatingą indą, vadinamą „siela“, Jame atskleidė aukštesniąją jėgą ir amžinąjį gyvenimą. Mums visiems irgi teks tai atlikti.
Klausimas. Kur dabar yra jų siela?
Atsakymas. O ką reiškia žodis „yra“, kur toji vieta? Pradėję siekti dvasinio pasaulio, suvokiame, kad vietos nėra. Šiais laikais netgi kvantinės fizikos specialistai sako, jog nėra nei vietos, nei laiko, nei judėjimo, kad visi šie parametrai – santykiniai, netikri.
Kai žmogus liaujasi vien „siurbęs“ į savo egoizmą, kai ima „išeiti“ iš jo, ir leidžiasi eiti artimo link, jis pajaučia tikrovę už savęs, už egoizmo rėmų. Tuomet pradingsta visi laiko, judėjimo ir erdvės sąlyginumai.
Klausimas. O jei žmogus miršta? Juk tie kabalistai, apie kuriuos kalbėjote, gyveno prieš tūkstančius metų…
Atsakymas. Miršta kūnas – gyvūninis lygmuo, o ne tai, kas priklauso sielai. Jei gyvendamas žmogus pasiekė davimo artimui lygmenį, t. y. įgijo sielą, tai su šiuo pojūčiu ir liks. Tai neišnyksta.
Kaip sakė mano mokytojas Rabašas, kai miršta suvokusio dvasinį pasaulį žmogaus fizinis kūnas, tai panašu į marškinių nusivilkimą ir išmetimą skalbti. Tik tiek. Mūsų fizinio kūno ir vidinės sielos santykis toks pat.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir vėl apie sielą

Klausimas, kuris kyla visiems

Pakilti virš laiko

Klausimas. Kas nutinka su mirštančiu žmogumi? Kas vyksta su jo siela?
Atsakymas. Tas, kas pasiekė savo sielą, lieka gyventi jos viduje, juk ji nesusijusi su kūno mirtimi.
O  nepasiekus savo sielos, palieka tik rešimo (iš žodžio „rošėm“ – įrašas) – informacinė dalis, panaši į DNR, tam tikras kodas, kuriame užrašytas visas žmogaus vidinės esmės turinys.
Ir kai žmogaus kūnas miršta, ši informacinė dalis turi susijungti su nauju kūnu mūsų pasaulyje ir vėl pradėti savo kelią. Kiekvienas žmogus turi rešimo, ir iš jo mes vystome sielą.
Klausimas. Sakėte, kad sielą turi tik ją kuriantis žmogus…
Atsakymas. Teisingai. Žmogus formuoja ją iš savo egoistinio noro, remdamasis  rešimo – tam tikrą informacine dalimi, kuri veikia noro viduje ir verčia jį kurti sielą.
Klausimas. Ką aš turiu, ko neturiu ir ką privalau sukurti?
Atsakymas. Kiekvienas žmogus turi tik egoistinį norą. Bet gali būti taip (ir tai atsitiks su kiekvienu), kad staiga žmogui kyla ypatingas noras – noras pasiekti savo sielą, sužinoti, dėl ko jis gyvena, koks gyvenimo tikslas, kas yra gyvenimo šaltinis.
Kitaip tariant, jame pabunda rešimo – mažytė kibirkštis, vadinamasis „taškas širdyje“. Ir tada žmogus susimąsto, ką jam daryti, juk šis siekis jį spaudžia, neduodamas ramybės.
Tada su šiuo rešimo žmogus kreipiasi į savo egoistinį norą ir pradeda ieškoti, kur rasti vietą, kurioje jis galės realizuoti šią kibirkštį. Taip jis ateina ten, kur studijuoja tikrąją kabalą, kur mokoma, kaip suformuoti sielą. Suformuoti sielą  reiškia pakeisti norą: ne gauti dėl savęs, o duoti kitų labui.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. 103 FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Karta, gyvenanti tūkstančius metų

Amžinai nauja mano siela

Svarbiausia, ką įgyju gyvenime, – siela

Klausimas. Kaip siela valdo fizinį kūną?
Atsakymas. Nėra jokio ryšio tarp sielos ir fizinio kūno. Kūnas egzistuoja pats sau. Jeigu žmogus įgyja sielą, jam atsiveria aukštesnysis pasaulis.
Jis ima jausti ne vien tą tikrovę, kurią dabar suvokia savo ego kaip sau naudingą, tai priežastis, kodėl nūnai matomas tik mūsų mažytis ribotas pasaulis.
Žmogus išeina iš savo egoizmo, pajunta meilę artimui ir tada kartu su mūsų pasauliu jis išvysta aukštesnįjį pasaulį. Žmogaus akiratis išsiplečia, jis įdėmiai stebi visą kūriniją, regi ryšį tarp viso, kad egzistuoja, jaučia visą pasaulių sistemą.
Aukštesnysis pasaulis – tai aukštesniojo valdymo sistema, kuri išjudina visą mūsų pasaulį. Šios sistemos tikslas – pakelti visus, gyvenančius mūsų pasaulyje, į sielos lygmenį, kad visi, užuot norėję ką nors gauti sau, siektų tarpusavyje duoti kitas kitam. Mums teks dirbti kitaip – remiantis abipusiu davimu vienas kitam.
Anksčiau ar vėliau, visi turi šito pasiekti. Jeigu vėluojame išsitaisyti, tai gyvenime nuolat sulaukiame smūgių. Jei pasitelkę kabalos mokslą keičiamės, taisome save, tai nusipelnome gyvenimo, kuriame regime visą pasaulį – nuo krašto iki krašto.

Iš 2015 m. gegužės 10 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas turi sielą?

Klausimas, kuris kyla visiems

Kaip „išeiti iš kūno“?

Klausimas. Kas atsitinka žmogaus sielai, kai jis numiršta?
Atsakymas. Kartą šį klausimą uždaviau savo mokytojui Baruchui Ašlagui. Jis atsakė, kad kaip vakare nusivelki purvinus marškinius ir meti juos į skalbinių dėžę, lygiai taip pat gyvenimo pabaigoje nusimeti nuo sielos kūną. Kūnas supūva, o siela gyvena. Juk gyveni, kai nusivelki senus marškinius? Lygiai taip pat gyveni po to, kai nusiimi kūną.
Klausimas. Kaip gali siela egzistuoti be kūno?
Atsakymas. Siela ir dabar egzistuoja ne kūne. Ji tik lydi kūną, bet jo neliečia. Siela egzistuoja kitoje dimensijoje, kurios tu nejauti.
Baal Sulamas rašo straipsnyje „Pasaulis“, kad šiame pasaulyje „nėra naujų sielų, todėl visos kartos nuo Sutvėrimo pradžios apibrėžiamos kaip viena karta, gyvenanti keletą tūkstančių metų“.
Sielos vystymosi periodas šiame pasaulyje – 6000 metų. Šis vystymasis prasidėjo nuo Adomo Rišono, kuris gyveno prieš 5775 metus, ir tęsis iki 6000 metų pabaigos. T. y. mums liko 225 metai. Per šį laiką visi turime išvystyti savo sielą, t. y. savo dalį bendroje sieloje ir kartu susijungti joje.
Kabalos mokslas paaiškina visą vystymosi procesą. Prieš 14 milijardų metų, po Didžiojo sprogimo, iš vienos kibirkšties prasidėjo materialusis mūsų Visatos vystymasis. Taip pradėjo vystytis negyvoji gamta.
Prieš du milijardus metų žemėje atsirado pirmieji augalai, po to gyvūnai ir žmonės. Žmonija vystėsi tol, kol pasiekė tokį lygmenį, kai joje pradėjo vystytis noras atskleisti savo gyvenimo šaltinį, aukštesnįjį pasaulį, tolimesnę pakopą.
Vystymasis prasideda nuo negyvojo lygmens, po to pereina į augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį. Žmogus turi pasiekti aukštesnę pakopą, t. y. išvystyti savo sielą ir pakilti ant aukštesniojo pasaulio pakopos.
Aukštesniajame pasaulyje taip pat egzistuoja, bet jau dvasinės negyvoji, gyvūninė ir žmogiškoji pakopos. Kildami jomis vystomės ir pasiekiame dar aukštesnį pasaulį. Taip pereiname penkis pasaulius.
Klausimas. Vadinasi, prieš 5775 metų gyveno pirmasis žmogus, kuris išvystė savo sielą?
Atsakymas. Taip, todėl jis vadinamas pirmuoju žmogumi – Adam Rišon.
Klausimas. Taigi, po 225 metų visi turi būti išvystę savo sielas?
Atsakymas. Taip, absoliučiai visi – po 225 metų ar mažiau. Todėl ir matome, kad vystymasis spartėja, laikas tampa tankus, tarsi susispaudžia. Jeigu patys neišvystysime savo sielos, jei nepaskubėsime, tai pateksime po baisiu gamtos jėgų presu, kuris mus spaus visokiomis bėdomis, taip skatindamas sielos vystymąsi.
Siela, pirma, gali vystytis tik šiame pasaulyje, o antra, tik žmonėms susivienijus. Savo vienijimusi mes kuriame vieną sielą, bendrą visiems.

Iš 2015 m. vasario 1 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Amžinai nauja mano siela

Klausimai apie sielą

Klausimas. Ar egzistuoja aukščiausiasis teismas, sprendžiantis, kur žmogus pateks po mirties: į rojų ar į pragarą?
Atsakymas. Esame griežtoje sistemoje, sutvirtintoje geležiniais ryšiais. Tai programa, apimanti visą kūriniją.
Žmogus savo elgesiu, priklausančiu nuo jo savybių ir aplinkos, veikia sistemą ir jaučia jos atsakomąją reakciją.
Tai vadinama „teismu“ ir „gailestingumu“. Priklausomai nuo to, kaip žmogus veikia sistemą, ji reaguoja ir veikia jį. Tai ir yra tas „aukščiausiasis teismas“.
Todėl turime mokytis, kaip elgtis, kad veiktume sistemą tik teigiamai.
Klausimas. Išeina, kad rojų ir pragarą jaučiame čia ir dabar, o ne kažkur po mirties?
Atsakymas. Teisingai! Nėra kito rojaus ir pragaro, išskyrus tuos, kurie yra čia, šiame pasaulyje. Aš pats pasirenku, kur man būti: rojuje ar pragare. Jeigu atrandu, kad mano egoistinis noras – tai pragaras, nes jis laidoja mane po savimi ir neleidžia pasiekti amžinojo gyvenimo, tai jaučiuosi esantis pragare.
Puiku, kad jūs tai supratote. Vadinasi, dabar pasistengsite išsiveržti iš savojo egoizmo ir pasiekti tokį rojų, kai iš tikrųjų pasijusite amžiname ir tobulame pasaulyje. Pajausite, kad gyvenate rojuje ir nesijaudinate dėl savo kūno.

Iš 2015 m. vasario 1 d. radijo programos 103FM laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo magija

Tikrasis nemirtingumas

Kaip tapti amžinam?

Klausimas. Kas yra Kūrėjas? Jis man visiškai nepažįstamas.
Atsakymas. Nejaučiame Kūrėjo, todėl mums būtini paaiškinimai, kuriuos suteikia kabalos mokslas. Pajausti Kūrėją galime tik išpildydami vieną sąlygą: turime atitikti pagal formą. Kitaip tariant, būtina įgyti formą, panašią į aukštesniosios jėgos, turėti tas pačias savybes kaip Kūrėjas.
Kūrėjo savybė – tai absoliutus gėris, meilė, dovanojimas, kas vadinama vienu žodžiu davimas. Kūrėjas pasiruošęs atiduoti viską ir visiems. Mes turime priešingą prigimtį ir norime gauti viską, kas naudinga mums, iš visų ir kaip galima daugiau.
Kiekvieną dieną mumyse prabunda vis kiti norai ir kiekvieną akimirką norime kažko naujo: vieno, antro, trečio. Tame visas mūsų gyvenimas – kiekvieną sekundę vaikomės naujų malonumų. Todėl mūsų suvokimo organas yra vadinamas noru gauti, mėgautis.
O Kūrėjo suvokimas vadinamas noru duoti, patenkinti poreikį, suteikti malonumą. Mes su Kūrėju esame priešingi vienas kitam. Net žmogus ir gyvatė, kurie beveik nesupranta vienas kito, turi kažką bendro. Mes su gyvate abu turime akis, lytėjimą ir todėl matome, jaučiame vienas kitą, kartu gyvename viename pasaulyje. O su Aukštesniąja jėga nesame tame pačiame pasaulyje, ji turi visiškai kitas savybes. Tai tarsi radijo bangos, kurios pereina per mus, likdamos nepastebėtos. Mes nepagauname jų, todėl mums jos tarsi neegzistuoja.
Ši Aukštesnioji jėga valdo visą visatą, veikia ją, suteikia jai gyvenimą. Dar daugiau: ji moko mus iš kartos į kartą per visą istoriją, visą mūsų vystymosi laikotarpį, kuris vadinamas evoliucija. Galiausiai, ji priveda mus prie būtinybės atskleisti save, nepalikdama jokio pasirinkimo.
Vis artėjame prie šios būsenos, juk šiuolaikinei kartai iš tikrųjų labai reikalingas Kūrėjo atskleidimas. Kitaip ji tiesiog negalės išgyventi. Šis poreikis kyla iš tos pačios Aukštesniosios jėgos – geros ir dovanojančios, mylinčios, duodančios. Tai ji atveda mus prie tokios dramatiškos situacijos, kai nėra kitos išeitis – tik ją atskleisti.

Iš 2015 m. vasario 5 d. 516-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nejaučiame Kūrėjo?

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kūrėjas – kūrinio viduje

Klausimas. Kūrėjas jau dabar kalba su mumis, tik mes to nesuprantame, nepagauname?
Atsakymas. Kūrėjas – tai vienintelė jėga, užpildanti visatą ir viską valdanti.
Ji valdo viską, kas egzistuoja tikrovėje: mūsų visatą, žvaigždes, jėgas veikiančias Žemę, Saulės ir Mėnulio judėjimą, mano gyvenimą ir gyvenimą kiekvieno iš 7 milijardų žmonių, negyvąją gamtą, augalus ir gyvūnus, visas mūsų mintis ir norus.
Tai jėga, kuri savyje laiko visą tikrovę ir užpildo visatą. Jos programa – bendros evoliucijos būdu vesti žmoniją, t. y. labiausiai išvystytą pasaulio dalį būtinybės atskleisti Kūrėją link.
Klausimas. Jeigu Kūrėjas organizuoja visą mūsų gyvenimą, tai kodėl to nejaučiame?
Atsakymas. Nes tai yra paslėpta nuo mūsų. Mums atrodo, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo mus supančių žmonių ir aplinkybių. Nematome, kad viskas ateina iš Kūrėjo:  neturime tų jutimo organų, kuriais būtų galima Jį pajausti.
Kūrėjas mums kalba per viską, kas vyksta mūsų gyvenime, bet mes nesuprantame Jo kalbos. Apskritai, be manęs, nieko neegzistuoja: tik aš ir Kūrėjas, kuris nuolatos su manimi kalba. Visi pokyčiai, kuriuos jaučiu: geras ar blogas oras, saulės šviesa, šiluma, šaltis, mano jausmai ir mintys – viskas ateina iš Kūrėjo.
Bet aš to nesuvokiu, visų pirma todėl, kad nejaučiu būtinybės pažinti Kūrėją. Neturiu tokio stipraus poreikio Jį atskleisti, nejaučiu, kad tai yra vienintelis dalykas, kurio trūksta mano gyvenime.
Jeigu Kūrėjas tikrai taps man reikalingas, tai gausiu metodiką, kuri vadinasi kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip atskleisti Aukštesniąją jėgą. Pažinti – vadinasi – atskleisti. Kūrėjo atskleidimas vyksta ištaisant žmogaus vidinį suvokimą.

Iš 2015 m. vasario 5 d. 516-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Klausimas. Ar galime pakeisti savo gyvenimo scenarijų tarsi meninį filmą?
Atsakymas. Būtent tai padaryti ir rekomenduoja kabalos mokslas – tapti savo gyvenimo režisieriais. Dėl vidinių pokyčių keičiasi išorinės tikrovės suvokimas.
Jeigu norime pakilti į kitą tikrovės suvokimo lygmenį, mums reikia ištaisyti savo norus, save patobulinti: vietoj egoizmo, neapykantos kitiems pradėti nešti gėrį, tapti geresniais. Bent kiek pagerinę savo savybes, galime pamatyti kitą pasaulį.
Čia neturima omenyje tapti malonesniais aplinkiniams.
Kabalos mokslas moko ne tiesiog mandagiai elgtis su kaimynais, o iš esmės keisti savo prigimtį.
Aplink nereikia nieko keisti – tik save. Savo vidiniais pokyčiais keičiame pasaulį, savo tikrovės suvokimą. Pradedame matyti, kad visa tikrovė – tai Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo visą kūriniją.
Nėra nieko, išskyrus Aukštesniąją šviesą, tačiau kiekvienas iš mūsų mato joje tą vaizdą, kurį nupiešia savo savybėmis. Mes patys piešiame savo pasaulį.

Iš 2015 m. vasario 2 d. stoties 103FM radijo laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsibudome ar tik sapnuojame?

Kaip pakeisti įrašus gyvenimo dienoraštyje

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas