Klausimas. Kaip pasikeis mano gyvenimas, kai įgysiu šeštąjį jutimo organą? Ką pajusiu?
Atsakymas. „Šeštasis pojūtis“ – davimo savybė, kuri taip pat skirstoma į penkias jutimo rūšis. Šį pasaulį juntame penkiais fiziniais jutimo organais: regėjimu, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu.
O kabala moko išvystyti papildomą jutimo rūšį, kuri irgi dalijasi į „regėjimą“, „klausą“, „uoslę“, „skonį“, „lytėjimą“, tik dvasinius.
Šis papildomas jutimo organas leidžia pajusti aukštesniąją tikrovę, platesnę sferą, kuri supa mūsų pasaulį. Tuomet jaučiu sąveiką su Aukštesniąja jėga ir suprantu visų mūsų pasaulio įvykių priežastis.
Suprantu, kodėl Aukštesnioji jėga kreipiasi į mane ar į kitus, ir kaip reikia teisingai į tai reaguoti, kad įvykiai nesiklostytų blogai, ar netgi pakeisti jų poveikį į gera, ištaisyti.
Taip vyksta todėl, kad „šeštajame pojūtyje“, davimo savybėje, atskleidžiu reiškinius pačioje jų šaknyje prieš jiems pasiekiant mūsų pasaulį ir materializuojantis.
Klausimas. Ar po to tapsiu kitu žmogumi? Kaip tai paveiks mano vaikų gyvenimą ir mano artimiausią aplinką?
Atsakymas. Galiu tai paaiškinti pavyzdžiu iš mūsų pasaulio. Tarkime, kad pagal profesiją jūs – psichologė. Tačiau kartu jūs ir mama, turite šeimą, vaikų. Jūs suprantate žmogaus poelgius, visus jo veiksmų motyvus, šeimos narių santykių priežastis.
Todėl į įvykius reaguojate ne taip, kaip paprasta moteris, galite daug ką paaiškinti, suprasti ir pateisinti. Gyvenimą jūs jaučiate giliau.
Panašiai gyvenimą jaučia ir kabalistas, tik gerokai giliau. Be to, priešingai nei psichologas, kuris gali tik paaiškinti vyksmo priežastis, kabalistas gali iš tikrųjų keisti mūsų gyvenimą.
Kabalistas regi visko, kas vyksta gyvenime, gilumines priežastis, esančias virš laiko, judėjimo, erdvės, tai yra už mūsų pasaulio ribų.

Iš 2015 m. rugpjūčio 16 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Įkalinti Visatoje

Kaip išvystyti šeštąjį pojūtį

Taškas širdyje

Klausimas. Kam man reikalingi papildomi jutimo organai?
Atsakymas. Pirmiausia jie reikalingi tam, kad galėtume valdyti ir keisti savo gyvenimą į gerąją pusę.
Klausimas. Kaip mes išvystome papildomus jutimo organus? Ar įmanoma padedant įprastiniam mokslui išrasti tokius prietaisus, kad kiekvienas matytų tai, ką mato kabalistas?
Atsakymas. Išrasti tokius prietaisus neįmanoma. Tačiau kiekvienas gali išvystyti savo jutimo organus, įgyti davimo ir meilės savybes, išeiti už šio pasaulio ribų ir pajusti aukštesnįjį pasaulį. Su sąlyga, kad bus teisingai naudojamasi Šviesa, grąžinančia į šaltinį.
Jeigu mes suartėjame ir kuriame gerus tarpusavio ryšius stiprindami davimo vieno kitam pojūtį, tai pritraukiame aukštesniosios jėgos poveikį, ji sukuria mums naujus pojūčio organus. Tada pamatysime aukštesnę realybę, aukštesniąsias jėgas ir galėsime jas panaudoti valdydami savo gyvenimą iki pačių mažiausių smulkmenų.
Visa tai mūsų rankose. Būtent Izraelio tautai suteikta galimybė padaryti savo gyvenimą laimingą ir parodyti pavyzdį visiems kitiems žmonėms.

Iš 2015 m. rugpjūčio 16 d. radijo stoties „103FM“ laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeštojo jutimo organo fizika

Dialogas tamsoje

Įkalinti Visatoje

Klausimas. Pasak kabalos mokslo, žmonija yra galutiniame 6000 metų egzistavimo laikotarpyje, dabar 5775 metai. Vadinasi, po 225 metų ateis pasaulio pabaiga? Viskas išnyks?
Atsakymas. Taip, tai yra parašyta. Bet ką reiškia „išnyks“? Mūsų pasaulis išnyks, dings iš mūsų pojūčių. Juk tai, ką tu jauti dabar, atrodo tau kaip tikrovė, kurioje egzistuoji. Tikrovė, kokią ją jaučiame, būtent tokia mus tik atrodo.
Mes, žmonės, suvokiame tikrovę tokią. Bet jei įsikūnytume į kažkokias kitas savybes, jei turėtume kitus jutimo organus – regos, klausos, jutimo, uoslės, – atskleistume tikrovę visiškai kitokios formos. Noriu pasakyti, kad tikrovė, kurią jaučiame, labai subjektyvi.
Todėl, kai padedant kabalos mokslui pradedi keistis, kitaip tariant, taisyti save, įgyji įvairiausių naujų savybių ir galimybių, – vadinasi – pradedi matyti pasaulį daug giliau nei paprasti žmonės.
Matai jame sistemas, jėgas, lemiančias jų veiksmus. Tau tarsi prasiveria pasaulio sienos ir už jų pamatai didžiulę, neįtikėtiną valdymo ir apvaizdos sistemą, dar vadinamą „Kūrėjo karalyste“, atskleidi, kaip tos jėgos valdo pasaulį.
Kabalistai visose savo knygose aiškina, kaip veikia ši sistema. Baal Sulamo „Mokymasis pagal dešimt sfirų“ – knyga, iš kurios mes mokomės, aiškina apie visas šias jėgas, kaip jos veikia mus ir visą pasaulį, kaip įeiname į šią sistemą ir imamės valdančiojo vaidmens.
Klausimas. Kai sakoma, jog Abraomas atskleidė, kad yra viena viską valdanti jėga, turima omenyje, kad jis atskleidė šią sistemą, kuri valdo visą tikrovę?
Atsakymas. Žinoma! Tai visų svarbiausia. Juk vadiniesi „Žmogumi“ („Adomu“) pagal būsimą būseną, kurią pasiekę visi bus panašūs į Kūrėją.
Būti panašiam į Jį – vadinasi – išstudijuoti, pažinti, įgyti visą šią valdymo ir kontrolės sistemą bei valdyti šią sistemą vietoj Kūrėjo. Apie tai yra pasakyta: „Sugrįš sūnūs pas savo Kūrėją“. Tai reiškia, kad supranti, jauti ir atskleidi sau visą pasaulį.
Visos dabartinės problemos, visa mūsų pasaulio istorija skirta tam, kad įpareigotų žmogų sužinoti, kodėl ir iš kur jam tenka visos šios kančios. Juk visos jos – tik dėl to, kad pastūmėtų mus suvokti ir pažinti Aukštesniąją valdymo sistemą, kad paverstume savo gyvenimą į gerą.

Iš 2015 m. rugpjūčio 9 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Toks nenuspėjamas žmogus

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kabalistas – tai mokslininkas, tyrinėjantis mūsų gyvenimą, šį pasaulį, tikrovę, kurioje esame. Tačiau tyrinėja jis visa tai ypatingais instrumentais – išsiugdytais naujais jutimo organais. Mes kol kas neturime tokių suvokimo organų, kuriais būtų galima atskleisti dabar nuo mūsų paslėptą Aukštesnįjį pasaulį.
„Šeštasis pojūtis“ – tai Aukštesniosios jėgos, meilės ir davimo jutimas, kurio dabar neturime. Jaučiame mūsų pasaulį savo egoizmo viduje, penkiais kūniškaisiais jutimo organais.
Mūsų egoistinis troškimas nori pažinti, suprasti, pajusti tikrovę, kurioje esame. Toks požiūris įkalina mus tam tikroje uždaroje sferoje, šioje Visatoje.
Visata mums tik atrodo milžiniška, o iš tiesų ji visai menka, lyginant su pasauliu, esančiu už jos ribų. Mums reikia ištrūkti iš šitos sferos ir pajusti tikrovę, esančią už mūsų. Bet tam reikalingas papildomas jutimo organas, kurio pagrindas – davimo savybė.
Dabar turime tik gavimo organus, todėl viską traukiame į save ir esame apriboti šiuo materialiuoju pasauliu. Viską, ką juntame penkiais kūniškaisiais jutimo organais, vadiname šiuo pasauliu, kuriame gyvename. Tačiau šis pasaulis mums duotas tik tam, kad šiame gyvenime ištrūktume iš jo ribų į Aukštesnįjį pasaulį, išorinį, erdvų.
Kaip gi mums išsiveržti į išorę, jei viską traukiame į save, vidun?
Todėl ir turime išvystyti davimo savybę vietoj gavimo, noro mėgautis, organų. Šis naujas davimo pojūtis išves mus iš mūsų materialiosios sferos į išorę.
Kabalos metodika skirta vystyti žmogaus norą duoti ir mylėti, išorinio pasaulio jutimą. Žmogus suvokia, kad yra kita tikrovė, egzistuojanti visai greta mūsiškės, bet atskleidžiama priešingai – nuo savęs į išorę.
Todėl yra pasakyta, kad mylėti artimą, kaip save patį – didžioji Toros taisyklė. Juk ji kalba apie tai, kokią savybę mums reikia išvystyti, kad pajustume Aukštesnįjį pasaulį, Aukštesniąją jėgą.

Iš 2015 m. rugpjūčio 16 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Gyvenimas akvariume

Prinstono universiteto mokslininkų tyrinėjimai liudija, kad emocija arba mintis, kurią palaiko bent keletas žmonių vienu metu, gali paveikti fizinę tikrovę.
Mintis turi jėgą ne tik ideologine prasme. Ji pasireiškia fiziškai. Mintis, kurią nukreipia žmonės drauge, yra labai galinga.
Prinstono žmogaus sąmonės tyrimo laboratorijoje dar 1990 m. įrodyta, kad žmogaus protas gali veikti atsitiktinių skaičių generatorių.
Atliekant šiuos tyrimus, iškilo klausimų: ar emocionali žmonių reakcija į viską griaunantį žemės drebėjimą arba į stambų teroristinį aktą gali pakeisti tikrovę? O futbolo aistruolių emocijos?
Ar gali bendras žmonių džiaugsmas didelės šventės metu paveikti mūsų prietaisus? – Analizė liudija apie gilius nesąmoningus ryšius tarp žmonių, net jeigu tarp jų nėra fizinio kontakto.
Komentaras: Kabala leidžia sukurti gerą sąmoningą kolektyvinį poveikį pasauliui. Kitos metodikos nėra. Todėl pagrindinis kabalos principas, taip veikiant pasaulį – „Pamilk artimą kaip save patį“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?

Šiam pasauliui suteikta gili prasmė

Realybė už „sienos“

Klausimas. Kur glūdi amžinos jaunystės paslaptis?
Atsakymas. Amžinos jaunystės paslaptis ta, kad reikia ištaisyti savo prigimtį iš egoistinės, verčiančios rūpintis tik savimi, į altruistinę, kad rūpintumės tik kitais.
Tai visiškai kitoks požiūris į gyvenimą ir žmones. Kas liaujasi rūpintis savo amžinu gyvenimu bei jaunystės išsaugojimu ir ima rūpintis kitais, būtent tas ir lieka gyventi amžinai. Juk jis tampa panašus į amžiną, tobulą, begalinę gyvenimo Šviesą, užpildančią visą kūriniją.
Žmogus keičia savo prigimtį į Šviesos prigimtį ir virsta kanalu, kuriuo Šviesa sklinda kitiems žmonėms. Jis gauna Šviesą tik tam, kad perduotų kitiems.
Klausimas. Ir dėl to jis nesensta?
Atsakymas. Visas mūsų gyvenimas vyksta biologiniame, gyvūniniame, kūne, todėl jis toks trumpas. O amžinai egzistuoti bus įmanoma, jei savyje išvystysime davimo ir meilės jėgą, vadinamą siela.
Tokią jėgą įgijęs žmogus jaučiasi priklausąs amžinybei, kitai tikrovei, Aukštesniajam pasauliui, rojaus sodui. Tad jo nejaudina jo fizinio kūno, šios baltyminės medžiagos, mirtis.
Jis turės pasenti ir numirti – tai neišvengiama, ir taip bus visada. Tačiau gyvendamas šiame kūne jis turi galimybę atskleisti savo sielą, išplėsti ją ir pakelti į tokią pakopą, kad savo vidine davimo ir meilės jėga taptų panašus į Šviesą, bendrąją tikrovės jėgą, vadinamą Kūrėju.
Klausimas. Ar tai kaip nors susiję su religija?
Atsakymas. Tai visiškai nesusiję su religija ir suprantama kiekvienam žmogui bet kurioje pasaulio dalyje. Žmogaus gyvenimas neapsiriboja vien materialiu kūnu, kuriam lemta anksčiau ar vėliau pasenti ir numirti. Šis materialus gyvenimas mums duotas kaip laiminga galimybė gyvenant šiame kūne įgyti ir išvystyti savo sielą.
Paprastas žmogus viską jaučia per savo kūną, dėl to jam svarbu, koks tas kūnas – jaunas ar senas, raukšlėtas ar ne. O mes kalbame apie tai, kaip už savo biologinio, baltyminio, materialaus, gyvūninio kūno išvystyti dar vieną – dvasinį kūną, kitaip tariant, norą duoti ir mylėti, rūpintis kitais.
Šis noras vadinamas dvasiniu kūnu arba siela. Gyvendami materialiame kūne, galime išvystyti dvasinį kūną – norą duoti. Taip palaipsniui visomis mintimis, ketinimais, pojūčiais pereiname į dvasinį kūną ir susitapatiname su savo siela.
Nors mūsų fizinis kūnas tebegyvena šiame pasaulyje kaip ir visi kiti, mums vis svarbesnis tampa dvasinis kūnas. Jaudinamės būtent dėl savo sielos, ją vystome, o fiziniam kūnui teikiame vis mažiau reikšmės, kol jis visai pradingsta iš mūsų dėmesio lauko.
Nejuntame jo fizinės mirties, kaip kiti žmonės šiame pasaulyje. Tiesiog ateina toks laikas, kai visai atsiskiriame nuo savo kūno, nes su juo daugiau nebėra ką veikti. Juk išvystėme savo sielą ir per ją jaučiame savo egzistavimą davimo ir meilės jėgoje, Aukštesniojoje Šviesoje, kuri užpildo visą kūriniją.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę

Amžinos jaunystės paslaptis

Klausimas. Kabalos mokslas teigia, kad kiekvienas žmogus tikrovę suvokia savaip?
Atsakymas. Mes visi sukurti su penkiais pojūčių organais: rega, klausa, skoniu, uosle, lytėjimu, kurių padedami suvokiame informaciją, iš kurios susiformuoja mūsų tikrovė.
Jeigu turėtume kitokias savybes, tikrovę suvoktume kitaip.
Kabalos mokslas, vystydamas mus, parodo, kad tikrovė yra reliatyvi (santykinė). Taip iš tikrųjų priartėjame prie Einšteino teorijos, kuri irgi kalba apie tai, kad tikrovė reliatyvi, kad laikas, judėjimas ir erdvė – reliatyvios sąvokos.
Tuomet pradedame suprasti, kas vyko iki Visatos susiformavimo: pradžioje nebuvo jokios erdvės, po to ji susiformavo, pradėjo pildytis, joje atsirado judėjimas, ir taip susikūrė laikas.
Mes atsiradome kaip visų tų sąlygų – laiko, judesio ir erdvės – pasekmė.
Skirtingai negu mokslininkai fizikai, kurie tiria šias sąvokas stebėdami ir tirdami supančią fizinę aplinką, kabalos moksle mes pažįstame, ištiriame jas savo vidumi, išjaučiame.
Mes pradedame jausti, kaip mūsų viduje keičiasi laiko, judėjimo ir erdvės suvokimas, kiek juos įmanoma keisti. Išeina, kad mūsų tikrovė – reliatyvi, priklausoma nuo ją suvokiančio žmogaus. Jis suvokia (perpranta) tikrovę priklausomai nuo savo savybių.
Taigi, mes su jumis ne tik kad nežiūrime to paties filmo „Tikrovė“, kuris kiekvienam sukelia skirtingus įspūdžius, – kiekvienas iš mūsų mato vis kitą filmą!
Susiduriame su erdve, kurioje tik įeinantieji į dvasinį pasaulį supranta, apie ką kalbama.
Klausimas. Įeidami į dvasinį pasaulį jūs matote tą patį filmą, kurį mato ir kažkas kitas?
Atsakymas. Ne. Kiekvieno pasaulis – kitoks, kiekvieno aukštesnioji jėga – kitokia, nors ją visi vadiname Kūrėju, taip pat kinta kiekvieno pasaulio ir Kūrėjo – jėgos, kuri šį tikrovės paveikslą kuria – suvokimas.
Klausimas. Kuo skiriasi tikrovės suvokimas paprasto žmogaus ir to, kuris mokosi kabalos?
Atsakymas. Paprastas žmogus suvokia tikrovę tik per 5 fizinio kūno pojūčius. Dėl to jis labai priklausomas nuo kūno ir supranta, kad viskas išnyksta kūnui mirus.
O kabalistas supranta tikrovę papildomoje paralelinėje sistemoje, kurią išvysto savyje. Ta sistema vadinasi „siela“, joje taip pat yra 5 jutimo organai: keter, chochma, bina, zeir anpin, malchut.
Padedami šios sistemos suvokiame tikrovę, kurią galima keisti, priešingai nei negyvą mūsų pasaulio tikrovę, kurios praktiškai neįmanoma keisti, kurioje ir vaikas, ir suaugęs žmogus mato tą patį.
Tikrovė, suvokiama šiuose penkiuose papildomuose organuose, kintanti kaip vėjas, lyginant su negyvais objektais, ir dėl to ji vadinama dvasine tikrove („ruchani“ nuo hebrajų žodžio „ruach“ – „dvasia“/„vėjas“).
Klausimas. Esantieji dvasinėje tikrovėje mato tą patį?
Atsakymas. Ne. Kiekvienas mato priklausomai nuo savo būsenos, savo pakopos. Bet visiems suprantama, kad jiems atsiskleidžia viena tikrovė, tiktai kiekvienas suvokia, mato, jaučia ją savaip. Bet, vystydamasis toje tikrovėje per 125 pakopas, kiekvienas žmogus kiekvienoje pakopoje atskleidžia tą pačią tikrovę, kaip ir visi kiti, pasiekę tą pakopą.

Iš 2015 m. liepos 7 d. TV laidos „Susitikimai su kabala“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakeisti sapną, ar prabusti?

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Šiam pasauliui suteikta gili prasmė

Kabalos mokslas suteikia galimybę atskleisti, kas buvo iki mūsų pasaulio sukūrimo, iki Didžiojo sprogimo: sužinoti, kokie buvo sukurti pasauliai. Jis leidžia iš tos evoliucijos kelio vietos, kurioje dabar esame, iš 21-ojo amžiaus, pamatyti visus būsimus vystymosi etapus iki „visų kartų pabaigos“.
Kabala aiškina tai, ko negali paaiškinti šiuolaikinė fizika. Paleontologiniai kasinėjimai suteikia mums šiek tiek informacijos apie ankstesnes kartas ir praeitus vystymosi etapus.
Tačiau paprastas mokslas negali nieko pasakyti apie tai, kas buvo prieš mūsų pasaulio sukūrimą ir kas yra už jo ribų, t. y. apie tai, kas neprieinama mūsų materialiems jutimo organams: regėjimo, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo.
Astrofizika tyrinėja visatos evoliuciją nuo Didžiojo sprogimo akimirkos – nuo vietos, kurioje atsirado visos galaktikos, mūsų Saulės sistema ir Žemės planeta, susidarymo. Apie tai turime tam tikrų žinių.
Tačiau iki Didžiojo sprogimo neegzistavo tokios sąvokos kaip „vieta” ir „laikas”, todėl tai neprieinama mūsų tyrimui. Mes negalime įprastiniais metodais tyrinėti to, kas vyko iki laiko ir vietos sukūrimo.
Kabalos mokslas gali mums čia padėti, nes suteikia naujus instrumentus, suvokimo organus, išplečia mūsų pojūčius ir protą. Tokiu būdu mes galime tyrinėti realybę, kurios neužčiuopia mūsų įprasti jutikliai.
Klausimas. Kaip galima tyrinėti tai, kas buvo iki Didžiojo sprogimo, iki mūsų visatos sukūrimo, jeigu tada nebuvo nieko? Argi Didysis sprogimas – tai ne pradžios taškas?
Atsakymas. Didysis sprogimas – tai mūsų materialaus pasaulio, atsiradusio iš sprogusios aukščiausios energijos kibirkšties, pradžios taškas. Astrofizika negali paaiškinti, kaip tai atsitiko. Juk kaip galima sukoncentruoti tokią milžinišką energiją viename mažame taške, kuriame įvyko sprogimas?
Fizika prieina prie taško, kuriame dvasinė energija transformavosi į materialią energiją. Dvasinio pasaulio atžvilgiu tai buvo mikroskopinė energija. Ši dvasinė energija iš Begalybės pasaulio perėjo pro penkis dvasinius pasaulius: Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija.
Ir ties šio paskutinio pasaulio Asija riba, visiškai nusilpusi, tarsi mažytis jūros lašelis, ši dvasinė kibirkštis sprogo ir virto materialia energija, iš kurios gimė visata.
Tai ir yra Didžiojo sprogimo taškas, tapęs mūsų pasaulio pradžia. Viskas, kas buvo iki to, priklauso vien dvasiniam pasauliui, t. y. kabalos mokslui.

Iš 2015 m. birželio 7 d. radijo stoties 103 FM programos

Laikas – tai vidinis, asmeninis, psichologinis, egoistinis parametras, kai aš matuoju laiką nuo tos akimirkos, kai ko nors noriu siekiu, iki tos, kai norą įgyvendinu. Laiką visada jaučiu kaip užpildymo trūkumą.
Jei ko nors užsinorėjęs gaučiau iš karto, laiko nejausčiau. Tai vadinama būti virš laiko. Jei gavimas vyktų begaliniu greičiu, laikas priartėtų prie nulio.
Visa mūsų gamta egzistuoja žemiau šviesos greičio, todėl visi procesai vyksta ribotu greičiu. Todėl yra laikas. Juk laikas, greitis ir atstumas – tarpusavyje susiję dydžiai.
Teoriškai, jei iš karto gautume tai, ko trokštame, laiko nejaustume.
Kaip galėčiau pasiekti būseną, kurioje laikas būtų lygus nuliui, t. y. greitis būtų begalinis, o atstumas sutrumpėtų iki nulio, t. y. erdvė virstų tašku? – Tuomet, kai galėdamas atlikti veiksmą, tuoj pat jį ir atlikčiau – tą pačią akimirką, kai tik užsinoriu. Tai įmanoma tik davimo veiksme, kuris priklauso nuo manęs.
Jei nuo dabartinio mūsų tarpusavio ryšio, kuriame kiekvienas ima iš kitų, pereitume prie tokio ryšio, kuriame kiekvienas galėtų, turėtų ką duoti ir duotų kitiems, o šie norėtų iš jo gauti, tuomet nejaustume laiko.
Laikas – tai įprotis, tai absoliučiai psichologinis parametras. Apie tai jau kalba ir mokslas.
Iš esmės, ko mums reikia, kai kalbame apie tikrąją gyvenimo realizaciją, apie mums suteiktą teisingą laiko valdymą? Turime žinoti, kaip įgyti nesavanaudiško davimo savybę, kurios padedami pakiltume į lygmenį be laiko, vietos ir judėjimo.
Juk jei laikas lygus nuliui, tuomet nėra judėjimo ir erdvės, viskas yra toje pačioje vietoje, taške. Tokią būseną galime pasiekti, jei pakeisime tik savo santykį iš gavimo į davimą.

Iš 2014 m. balandžio 22 d. 356-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Laikas greitai sustos!

Pakilti virš laiko

Klausimas. Kam reikalingas visas istorinis ir žmonių visuomenės vystymosi procesas, jei šis materialusis pasaulis tėra iliuzija?
Atsakymas. Šiam materialiajam pasauliui suteikta gili prasmė. Tik gyvendami jame, įgyjame supratimą, kad mūsų materialusis vystymasis priėjo akligatvį.
Suvokiame, kad vystėmės neteisingai ir toliau judėti ta linkme nebegalime, juk mūsų egoizmas veda į bedugnę, į pražūtį.
Yra toks mūsų noro mėgautis vystymosi etapas, kurį turime pereiti ir išsiaiškinti čia – šiame pasaulyje. Egoizmas atskleidžia mums savo baigtinumą, pasmerktumą, betiksliškumą. Visa tai turime išgyventi ir išjausti.
Šis pasaulis labai svarbus, visi mūsų vidiniai pokyčiai vyksta gyvenant šiame materialiame pasaulyje. Be to, vyksta ir tokie materialūs pokyčiai, kurių nejaučiame.
Sunku paaiškinti, kaip jaučiame tikrovę, mirus kūnui. Juk mums atrodo, kad viską jaučiame kūnu – bet tai netiesa. Kūnas – tai tik viena iš mūsų iliuzijų.

Iš 2015 m. birželio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad neliktume prie seno

Toks nenuspėjamas žmogus

Pasaulis už davimo jėgos ribų