Klausimas: Gyvename laiko tėkmėje. Kai kurie žmonės labai stengiasi, kad išmoktų planuoti savo laiką. Nuo ko priklauso, kiek darbų žmogus spėja atlikti?
Atsakymas: Nuo žmogaus noro. Organizuotumas priklauso nuo psichologinio tipo, kuris kiekvieno kitoks.
Yra žmonių, kurie iš prigimties labai organizuoti: iš anksto apgalvoja kiekvieną žingsnį, būtinai planuoja savo dieną, kartais net prieš daug laiko iki savo sumanymo įgyvendinimo, ir taip kiekvieną kartą. Tai, kaip sakoma, jų kraujyje. Panorėjus to galima išmokti.
Kiekvienam konkrečiam žmogui aiški užduotis, reikalavimai jai atlikti, noras tai įvykdyti, aplinkos poveikis – visa turi būti organizuota taip, kad jis dirbtų juose.
Kita vertus, matome, kad pasaulinė evoliucija lemia mūsų norų ir vertybių kaitą. Todėl net jeigu versime žmogų siekti tikslo, laikantis vertybių, kurios šiandien jam nebesvarbios, bus sunku tikėtis gero darbo našumo.
Svarbus ir laikotarpis. Šiandien vyksta rimta žmogaus ir visuomenės pertvarka. Kiekviena tauta, kiekviena civilizacija yra savita: savitas laiko pajautimas, jo vertinimas, todėl turime į tai atsižvelgti.
Pavyzdžiui, Afrikos, Kinijos arba Pietų Amerikos gyventojų požiūris į laiką visiškai kitoks, negu gyvenančiųjų Šiaurės Europoje arba Šiaurės Amerikoje. Skiriasi jų laiko pajautimas ir laiko vertė. Vieniems laikas – pinigai, didžiulis potencialas, kurį privalai realizuoti, o kitiems laikas teka ramiai ir jie – drauge su juo.
Klausimas: Ar tai, kad atskirų civilizacijų atstovai jaučia laiką skirtingai, reiškia, kad jų atliekamų veiksmų kiekis taip pat bus skirtingas?
Atsakymas: Žinoma! Jeigu pasamdysiu dirbti žmogų iš Indijos su indams būdingu mentalitetu bei požiūriu į laiką ir žmogų su šiaurietišku charakteriu, jie kels visiškai skirtingus reikalavimus sau, aplinkiniams – viskam.
Būtina suprasti, kad laiko pojūtis dabartinėse civilizacijose skiriasi. Atsižvelgdami į tai turėtume formuoti tarpusavio santykius, požiūrį į bendruosius ryšius, sąjungas ir t.t.

Iš 2013 m. kovo 18 d. TV programos „Prasiskverbus pro laiką“

Klausimas: Kaip galiu pajusti kitus, jeigu širdis kol kas nejaučia jų kaip artimų?
Atsakymas: Reikia galvoti apie tai, kad draugai – tavo sielos dalys, ir tiktai ryšyje su jais tu sukonstruosi indą Šviesai gauti, Kūrėjui, tikrai būsenai – davimui – atskleisti.
Tikrasis pasaulis – tai davimo pasaulis. Tuo tarpu mes esame apgaulės, iliuzijos valdžioje, tarytum pasaulis veikia paklusdamas egoizmo jėgai. Reikia kuo galima daugiau apie tai mąstyti, kol paaiškės, kad viskas egzistuoja dėl davimo jėgos veikimo.
Melagingas, iškreiptas matymas, verčiantis galvoti ir matyti kitaip, egzistuoja tik mumyse. Dėl to nematome tikrojo pasaulio, tarytum aklieji, apčiuopomis einantys tamsoje palei sieną. Mes nesuprantame, kur gyvename!
Visa žmonija užrištomis akimis klaidžioje tamsoje. Reikia iš visų jėgų stengtis nusimesti šią paslėptį, o tada pamatysime visą pasaulio sistemą, pagrįstą tik meile ir davimu. Kūrinija pasirodys mums kaip stebuklingas pasaulis, kuriame viskas paklūsta absoliutaus davimo dėsniams, o mes keliaujame po šį pasakų miestą ir turime galimybę nuolatos taisytis, kas kartą įgydami papildomos meilės jėgos.
Šitaip vis labiau prigyjame šiame mieste, galime viskuo jame naudotis, daugiau suprasti ir jausti. Tai ir vadinama kilimu dvasinėmis pakopomis.
Atsivėrus šioms pakopoms, jau pirmąją akimirką tampa aišku, kad pasaulio sistema – vien meilė ir davimas, išskyrus mūsų mažytį kokoną, kuriame neatgaudami sąmonės miegame letargo miegu. Tik mumyse gyvuoja ši nesveika iliuzija, baisus sapnas, tarytum sąmonę praradusio žmogaus smegenyse šmėkščioja neaiškūs fluidai, padrikos mintys. Štai kas su mumis dabar vyksta…
Nėra tokios tikrovės kaip mūsų pasaulis! Tai tik iliuzija, bet ji labai svarbi, nes tik iš jos galime pasiekti tiesą.

Iš 2013 m. birželio 4 d. pamokos pagal knygą Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus gyvena norais, o dirba jausmais

Gyventi kitų rūpesčiais

Klausimas: Ar norint pajusti visus pasaulio sistemos lygmenis reikia mokytis, ar šis pajutimas atsiras savaime?
Atsakymas: Savaime gali ateiti tik kančios, kurios privers mus mokytis. Mokymosi tikslas – išsitaisyti, susigrąžinti tuos jutimo organus, kuriuos praradome. Tam yra skirtas integralusis auklėjimas.
Šiandien gyvenu kaip iš bendros sistemos išmesta detalė. Jeigu noriu įsijungti į bendrą organizmą kartu su visais, turiu įgyti prarastuosius jutimo organus, kad kitus jausčiau kaip save, supančią gamtą – kaip savo, kad teisingai sąveikaučiau su mane supančiu žmonių pasauliu (žmonija, civilizacija), su ekologija (gyvūnų, augalų ir negyvuoju pasauliu).
Tam reikalingi atitinkami jutimai, jausmai. Be jausmų paprasčiausiai negalėsiu veikti. Žmogus gyvena norais, o dirba jausmais. Todėl mums reikia atkurti šiuos penkis jutimo organus.
Tada natūraliai maistas ir visa kita savaime teisingai mumyse realizuosis. Tačiau norint pažadinti šių penkių jutimo organų vystymąsi, reikia mažų mažiausiai, įvesti žmogų į teisingą sociumą, o teisingos aplinkos veikiamas įstengs keistis kiekvienas.
Aplinka gali veikti taip pat kaip ir aš. Jeigu užmezgu su ja ryšį, tai ji ima mane spausti, formuoti iš visų pusių. Juk nesuskaičiuojama daugybė mano norų, minčių, pastangų, judesių, suvokimų – viskas, ką turiu, visu šimtu procentų yra mane supančių žmonių aplinkoje. Todėl jie mane formuoja: suteikia man kokį nori pavidalą – tiek vidinį, tiek išorinį.
Todėl svarbiausia – būtent integralusis auklėjimas. Žmogus keičiasi veikiamas teisingos aplinkos. Tik po to jis pradeda suvokti subtilesnius poveikio niuansus ir jį supančius laukus. Uoslė ima užuosti tai, ko anksčiau neužuosdavo, staiga pradedame kitaip girdėti. Intuityviai, kaip aklieji, net per atstumą imame jausti viską, kas mus supa. Pagal balsą galiu užmerktomis akimis, kaip lokatorius, nustatyti atstumą.
Manyje ima veikti daugybė naujų suvokimo organų, ir tada galiu teisingai save kontroliuoti, tinkamai prisiderinti prie aplinkos. Kai visi mano jutimo organai tampa jautresni, aš, savaime suprantama, kitaip žiūriu į maistą, kvapus, garsus – į viską. Bandau visą tai pakeisti, subalansuoti. Šitaip veikiamas aplinkos taisausi, o savo poveikiu kartu su visuomene taisau aplinką: negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą. Taip šitai veikia.
Esu tikras, kad šito pasieksime, kad atsinaujins mūsų prarastieji pasaulio pajutimo organai, ir integralių ryšių su supančia aplinka veikiami įgysime papildomų „Žmogaus“ lygmens jutimo organų, esančių aukščiau gyvūninės prigimties. Tada jausime gyvenimą, gyvenimo šaltinį, Visatos valdymą, viską, kas egzistuoja aplink mus, tik kol kas nepasiekiama mūsų jutimo organams, nepatenka į juos.
Kartu su visa žmonija, arba bent jos dalimi, aš jau jausiu dvasinę Visatą kaip vieną sumanymą, visiems bendrą mintį, ir kaip ji mane veikia. Esu joje, visa tai prateka per mane, ir visi mano fiziniai veiksmai, jau neklabant apie vidinius, yra harmonijoje su šia milžiniška jėga, o jeigu dar ne visiškoje harmonijoje, aš pasitaisau. Aš matau, kaip milijardais saitų esu susijęs su visais dvasiniais ir materialiais pasaulio sistemos objektais.

Iš 2013 m. balandžio 7 d. TV programos „Ateities medicina“, 3 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Padaryti svetimą savu

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Kabalos mokslas visą pasaulį suvokia kaip norą gauti, kuris skirstomas į keturis lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.
Iš esmės kalbama apie juose veikiančią gyvybinę jėgą. Pagrindiniame, negyvajame, lygmenyje ji sukuria tik būtinąjį poreikį – saugoti savo struktūrą. Ir todėl viskas prasideda nuo elementarios poliarizacijos, nuo „pliuso“ ir „minuso“, nuo elektrono ir pozitrono, prie kurių prisideda kitos dalelės, atome sukurdamos visą „galaktiką“.
Vėliau atomai sudarinėja įvairiausias negyvosios materijos formas: dujas, skysčius, kietąsias medžiagas, plazmą. O kitoje pakopoje jie susijungia į molekules, ir tam tikru metu materijoje atsiranda gyvybė.
Kaip tai įvyksta, mes nesuprantame. Juk iki šiol dalelės tik „mechaniškai“ jungėsi viena su kita – ir staiga tarp jų išryškėja kažkas nauja.
Kas yra gyvenimas? Tiesiog elektronų „šuoliai“? Ne. Kuo gi organinė, gyvoji medžiaga skiriasi nuo negyvosios materijos elementariame lygmenyje? Tai mokslui nėra žinoma. Tačiau mes matome gyvybinę jėgą, medžiagų apykaitą, dauginimąsi, įvairiausius sąryšius, kuriančius atmintį, generuojančius reakcijas, kurios sukelia įvairių ląstelių jungimąsi ir specializaciją. Visos šios evoliucijos ištakos mums lieka paslaptyje. Niekas neišmoko iš negyvosios substancijos pagaminti augalinę arba gyvūninę.
O iš esmės kalbama apie gyvybinę jėgą, apie norą, veikiantį materijoje. O kyla jis iš dvasinės Šviesų ir indų sąveikos – štai kodėl noro atsiradimas neapibūdinamas materialiais terminais. Mes atskleidžiame ir tiriame įvairiausius reiškinius, bet ne juos sukeliančią jėgą.
Taigi noras gauti – tai pagrindinė pasaulio jėga, ir mes galime tik konstatuoti, kad ji yra. Tai reikia priimti kaip faktą, kad paskui atskleistume ir suvoktume visa kita. Juk mes – tik kūriniai, suvokiantys save tam tikroje tikrovėje tam tikru savo vystymosi momentu. Aišku, mums kyla klausimai, bet tam, kad rastume į juos atsakymus, reikia nusigauti į kūrinijos pradžią arba į pabaigą.
Žmogus sudaro mažą, ribotą didžiulės tikrovės dalį. Jei jis nori ją tirti, tai iš pradžių turi išaugti iki jos matmenų, iki reikiamo aukščio. Tik tada jis galės suvokti ir studijuoti ją analizės ir sintezės būdu.
Apskritai gyvenimas – tai Šviesa. Tačiau atskleidžiame jį nore, kurį mūsų suvokime sukelia negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo lygmens reiškiniai. Iš tiesų jis vienas, ir nors savo sąmonės „ekrane“ matau visokius Šviesos išbraižytus vaizdus, nors jie priverčia mane išgyventi pačius įvairiausius pojūčius – visa tai vyksta manyje, o ne realybėje.  Realybėje yra tik noras ir Šviesa, kuri jam suteikia  daugiau ar mažiau gyvenimo. Jei daugiau – jis džiaugiasi, jei mažiau – verkia. Taip mes ir vystomės…

Iš 2013 m. balandžio 10 d. pamokos pagal „Pratarmę knygai Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Noras – materija, ketinimas – gyvenimo forma

Nematuok pagal save

Keturi lygmenys

Baal Sulamas, „Įvadas į Knygą Zohar“, 18 p.: Žmogus – viso kūrinio centras, o kiti kūriniai neturi savo reikšmės ir vertės, išskyrus tai, kiek jie naudingi žmogui pakeliui tobulumo link. Todėl jie pakyla ir nusileidžia kartu su žmogumi be jokios naudos sau.
Visi negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos kūriniai neturi asmeninės vertės, negali išsitaisyti, todėl kyla ir leidžiasi kartu su žmogumi. Kitaip tariant, žmogus pastebi, kad visos šios rūšys, visa Visata, visa Žemės flora ir fauna yra jame, neturėdami iš savęs jokios naudos, panašiai kaip fizinis kūnas, sudarytas iš žemesniųjų gamtos pakopų.
Todėl tiek, kiek aš ištaisau savo norą žmogaus pakopoje, į šį ištaisymą įsijungia negyvosios, augalinės ir gyvūninės pakopos norai. Be to, aš iš tikrųjų jaučiu jų įsijungimą, be jokios priklausomybės išoriniam būviui. Juk aš praėjau šiuos norus, ir jie taip pat išsitaisė, o iš dalies – išnyko.
Prieš milijonus metų išmirė dinozaurai, net ir šiandien nyksta rūšys – užtai mokslininkai atranda daugybę naujų, apie kurias anksčiau nežinojo. Visa tai – projekcija to, kas vyksta su mūsų norais. Todėl nereikia pulti į paniką dėl galimo žmogiškosios giminės išmirimo. Tiesiog kai kurie norai, esantys mumyse, išsisėmė, užbaigė aktyvųjį ciklą – ir nyksta. Daugiau jų nebereikia, ir jie „virsta pelenais“.

Iš 2013 m. kovo 11 d. pamokos pagal „Įvadą į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Keturi lygmenys

Evoliucija tęsiasi

Nuomonė: Idėja apie visatą kaip apie „milžiniškas smegenis“ buvo mokslininkų siūloma pastarąjį dešimtmetį. Bet dabar fizikai gali pateikti įrodymų. Visata gali augti kaip milžiniškos smegenys su jose vykstančia elektros iškrova tarp veidrodinių besiplečiančios galaktikos formos smegenų ląstelių.
Kompiuterinio moduliavimo tyrimai rodo, kad natūrali augimo dinamika, sistemų vystymosi kelias yra tas pats skirtingoms ryšių formoms, – ar tai būtų internetas, ar žmogaus smegenys, ar visa visata. Galiausiai, tvirtina mokslininkai, visata iš tikrųjų vystosi kaip smegenys. Tyrimai kelia svarbių klausimų apie tai, kaip veikia visata.
Komentaras: Visi pasauliai sukurti pagal bendrą schemą AVAJA – turi keturis vystymosi etapus. Visi ir kiekviena atskira jų dalis. Vienintelė absoliuti davimo jėga viešpatauja visoje sistemoje, valdo ją ir viską lemia, taip pat ir mūsų likimą. Mes turime galimybę, keisdami save, kiekvieną kartą vystytis „koja kojon“ su gamta, kitaip tariant, jaustis patogiai. Be to, iš anksto numatyti būsimas būsenas ir, keisdamiesi, suvokti jas ne kaip kankinančias, o kaip geidžiamas. Tokia ir yra kabalos mokslo paskirtis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu mes „matricoje“, tai kaip susisiekti su jos kūrėju?

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Visa visata – mūsų viduje

Klausimas. Jei piešiame šviesios ateities paveikslus, tai lyg ją ir įgyvendiname? Kaip kad sakoma, „nori būti laimingas – tai būk“?
Atsakymas. Apskritai, tai tiesa, nes mintys veikia. Jei mes puoselėsime savyje teigiamas mintis, tai natūraliai kursime teigiamą lauką integraliuose ratuose ir apskritai visur aplinkui bei žadinsime teigiamas gamtos jėgas.
Kita vertus, šis laukas savo ruožtu taip pat mus ugdys. Taigi pageidautina visada būti geros nuotaikos, turėti gerą palaikymą, ir tada santykinai lengvas gyvenimas mums garantuotas.
Juk mes esame gamtos absoliute, ir per mus teka įvairiausia informacija, o mes ją suvokiame kaip gyvenimo tėkmę. Jeigu tą pačią informaciją, kuri dabar per mus prateka, kitaip suvoksime, tai ir gyvenimas atrodys visiškai kitoks. Išeina, kad mes patys reglamentuojame savo gyvenimo kokybę, lemiame, koks jis: geras ar blogas, tikslingas ar beprasmis.
Jūs neįsivaizduojate, kaip mes veikiame vieni kitus! Netgi jei žmogus neišeina iš namų, jis vis tiek daro poveikį kitiems! Tai juk vienas bendras laukas!

Iš 2013 m. vasario 10 d. TV laidos „Personalo paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mažas žmogaus žingsnelis – milžiniškas žmonijos žingsnis

Keičiame save kartu

Pakeisti tikrovę minties jėga

Mums atrodo, kad pasaulis yra išorėje, ne mumyse. Vis dėlto tai iliuzija, duota mums tam, kad galėtume geriau išnagrinėti pasaulį. Juk, jeigu pasaulis yra ne manyje, o išorėje, aš žiūriu į jį kritiškai, tarytum nagrinėdamas pro didinamąjį stiklą. Tokį didinimą atlieka manasis ego.
Jeigu kažką myliu, tai tame žmoguje nepastebiu jokių trūkumų. O jeigu kažko nekenčiu ir netoleruoju, tai natūraliai, dėl savo egoizmo kiekvieną smulkmeną išpučiu į didžiulę ydą ir viską traktuoju krypdamas kaltinimo pusėn.
Tik dabar nesvarbu, kuria linkme vertinu – gerąja ar blogąja, svarbu, kad taip su didele skiriamąja geba galiu atskleisti daugybę papildomų savybių. Todėl ir matome pasaulį kaip išorinį, nors jis visas yra vidinis. Tarsi viską iš savęs išliejau į išorę, kad į save detaliau įsižiūrėčiau, kaip pro mikroskopą.
Tas pats ir su aukštesniuoju pasauliu. Nors žmogui atrodo, kad aukštesnysis pasaulis yra kažkur išorėje, toli, ne mano kūne, ne mano savybėse, pojūčiuose, noriu jį „priartinti“ arba pats „priartėti“. Vis dėlto tai tik žodžiai – „šakų kalba“. Iš tikrųjų visi pasauliai yra žmoguje, ir aukštesnįjį pasaulį mes irgi atskleidžiame keisdamiesi viduje.
Taip tampa aišku, kad pasaulio atskleidimas ir žmogaus atskleidimas – vienas ir tas pats. Juk mes jaučiame savo vidinę sandarą per išorinio pasaulio vaizdą. Visas pasaulis, visa jo negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, visi fizikos, chemijos, biologijos, zoologijos, botanikos, astronomijos dėsniai – tai iš esmės mano vidinės psichologijos dėsniai. Tik aš juos nagrinėju lyg išorinio pasaulio dėsnius.
Pažiūrėkite, kiek mažai mes pažengėme pažindami savo vidinę psichologiją, palyginti su pasiekimais vadinamuosiuose gamtos moksluose. Tai pavyzdys, kiek labiau prieinamas studijavimui ir atskleidimui pasaulis, kurį laikome išoriniu. O mums reikia suprasti, kad jis ir yra mes patys, bei visa iš išorės perkelti į vidų.
Panagrinėkime žmogiškųjų santykių šiame pasaulyje tinklą: šeiminiuose santykiuose vykstančius pasikeitimus, depresiją, žmogaus požiūrį į žmogų, ekonomiką, politinę ekonomiją, istoriją, t. y. egoistinius žmonių ryšius, lemiančius, kaip geriau vienam pelnytis iš kito, – tai atspindi mūsų pačių vidinę psichologiją. Ne ekonomika patiria krizę, o mes patys. Tai aš savo viduje negaliu susitvarkyti, juk manasis ego yra ne išorėje, o manyje.
Taigi milžiniška krizė, kurią šiandien matome, nurodo vidinę žmogaus krizę. Reikia geriau išstudijuoti, kas vyksta išorėje, tam, kad perkeltume visa į save ir suprastume, kas dedasi mūsų viduje. Ir, sprendžiant iš to, kokia krizė išsiplėtoja aplink, tampa aišku, kad mes septynmyliais žingsniais artėjame prie būsenos, kai krizė atsiskleis mumyse.
Iš pradžių krizė pasireiškia negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje pakopoje, ekologijoje. Paskui žmonių santykiuose: prekyboje ir pramonėje. Bet pamažu žmonija pradės suprasti, kad iš esmės tai yra žmogaus, o ne išorinė krizė.
Tai ne santykių žmogaus su žmogumi krizė, kaip mums atrodo. Visi šie žmonės – mano paties noro, esančio žmogaus pakopoje, dalys. Iš to aišku, kad man tereikia užmegzti ryšį tarp visų šių savo norų, kad jie taptų vienu noru vietoj 7 milijardų neva svetimų vienas kitam žmonių, kurie susitelks manyje susijungdami į vieną ypatingą ir vienintelį norą. Ir tuomet šio noro viduje man atsiskleis nauja savybė, vadinama pasaulio pagrindu, Kūrėju, valdančiąja jėga, kuri viešpatauja visoje tikrovėje.
Taip žmonija bus priversta prieiti prie sprendimo, kad būtina pasikeisti, norint naujai žvelgti į pasaulį. Susijungdami tarpusavyje mes padedame kiekvienam atskleisti, jog visi esame vienas kito viduje.

Iš 2013 m. vasario 26 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Klausimas (iš kritikuojančio laiško): …kur ir kaip galima pamatyti Aukštesnįjį pasaulį?
Atsakymas: Žinote − tai įmanoma, be to, tai paprasta ir akivaizdu: jeigu žvelgiate į pasaulį tik savo akimis – matote „šį“ pasaulį, o jei į pasaulį žvelgiate su dar kuo nors VIENOMIS akimis – matote „aukštesnįjį“ pasaulį. Štai ir viskas!

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsivaduoti iš apgaulės

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Jautrumas Šviesai

Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad būdami paslėpties būsenos mes esame Asija pasaulyje. Tačiau tada kuo jis skiriasi nuo materialaus pasaulio?
Atsakymas: Materialiame pasaulyje žmogus apskritai nemato skirtumo tarp gavimo ir davimo, neskiria „lo lišma“ (dėl savęs) nuo „lišma“ (dėl davimo), nežino, kas yra gėris ir blogis.
Yra pasakyta, kad visą Asija pasaulį iš esmės sudaro blogis, pasaulį Jecira – per pusę gėris ir blogis, o pasaulis Brija – tai iš esmės gėris. Būdamas šiuose pasauliuose, žmogus tai skiria. Tačiau šiame pasaulyje jis nieko neskiria.
Mes dabar esame žemiausioje pasaulio Asija pakopoje, kuri nepriskiriama dvasiniam Asija pasauliui. Tiesiog privalome šią pakopą prie kažko priskirti, kadangi be dvasinių pasaulių nieko daugiau nėra. Mūsų pasauliui nėra vietos ant laiptų pakopų – tai kažkokia apgaulinga tikrovė, egzistuojanti ant žemiausios pasaulio Asija pakopos ir suteikianti iliuziją, tarsi galima gyventi vien nore gauti malonumą, gryname egoizme.
Aišku, tai neįmanoma. Tačiau aukštesnioji jėga šiame pasaulyje palaiko gyvybę dėl to, kad leistų egzistuoti žmogui, kol iš jo į išorę neišsiverš dvasinė kibirkštis, ir tada jis įeis į dvasinius pasaulius.
Mūsų dvasinės sėklos lašas yra mūsų pasaulyje, šioje materialioje, tarsi kalėjimas tikrovėje, kuri laiko jį įkalinusi ir nepaleidžia. O dėl pastangų, kurias ši sėkla deda norėdama išsivaduoti, ji galiausiai išsiveržia į išorę, tarsi įsiveržia į dvasinį pasaulį. Ir ten ši sėkla, dvasinė kibirkštis, pradeda vystytis dvasinėje tikrovėje.

Iš 2013.01.10 pamokos pagal Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas iš mūsų išaugs?

Grįžimas į sąmonę

Aukštesniųjų pasaulių sistema