Kai žmonės buvo artimesni gamtai, jie jautė ją taip, kad mums dabar tai atrodo vos ne mistika. Iš tikrųjų jiems atsiskleisdavo realūs gamtos reiškiniai. Pavyzdžiui, Amazonijos gentys supranta mišką daug geriau nei mes, jaučia jo kvapą už daugelio kilometrų, skaito pėdsakus ir ženklus, iššifruoja garsus…
Juk tų genčių žmonės nieko daugiau neturi. Žmogus gyvena gamtoje, nuo jos priklauso jo gyvenimas, ir todėl jis vis labiau plėtoja savo ryšį su aplinka. Pagal paukščio skrydį, pagal vėjo dvelksmą jis sužino apie daugelį dalykų. Visą negyvąją gamtą, augaliją ir gyvūniją jis sujungia draugėn ir suvokia kompleksiškai.
O mes, atvirkščiai, vengiame aplinkos, užveriame duris ir langus, kad tik nematytume miesto grūsties ir negirdėtume mašinų burzgimo. Galiausiai blokuojame savo suvokimo instrumentus, visiškai atsitveriame nuo gyvenimo, nuo Visatos.
Klausimas. Vis dėlto žmonės dažnai painioja artumą gamtai su kažkuo antgamtišku…
Atsakymas. Visa tai – jutimai, pojūčiai, kuriuos galima išugdyti savyje. Kai kurie žmonės gali paimti tave už rankos ir papasakoti, kas tu esi ir kokie tavo planai. Kai kurie spėja ateitį, skaito mintis. Tai natūralūs pojūčiai, kuriuos mes praradome vystantis civilizacijai, o ne kokia „ekstrasensorika“. Gamta įskiepijo žmogui daug aštresnius jutimus nei dabartiniai. Ir ji nepalieka abejonių, kad stebuklų nebūna…

Iš 2012 m. gruodžio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta neišmokys blogo

Aiškiaregystės ribos

Kabala be jokios mistikos

Baal Sulamas, „Kūnas ir siela“. Kūną galima įsivaizduoti kaip nepriekaištingai veikiančią elektros mašiną su laidais, nusidriekusiais į smegenis. Jie pradeda veikti kontaktuodami su išoriniais faktoriais, ir nukreipia į smegenis savo atsiliepimus: skausmą arba malonumą. O smegenys nurodo tam tikram organui, ką daryti.
Klausimas. Išeina, kad visi kūno pojūčiai, visas jo gyvenimas – lyg „filmas“, kuris jam yra rodomas?
Atsakymas. Čia persipina du požiūriai: subjektyvusis ir objektyvusis. Iš principo, jei jau matai, suvoki tam tikrą pasaulio vaizdą, tai negali jo užbraukti ir laisvai priskirti vaizduotės žaidimui. Taip, galimas daiktas, kad kalbama apie fantaziją, tačiau ši „fantazija“ – mūsų gyvenimas, ir mes turime ją priimti kaip tikrovę.
Klausimas. Tuomet kur yra tiesa?
Atsakymas. Nėra tiesos, viskas reliatyvu, viską įvertina žmogus. Žemėje gyvena septyni milijardai žmonių, ir kiekvienas turi savo tiesą. Juk mes neturime absoliučių kriterijų, kuriais galima būtų patikrinti tiesą. Visi mes kabome tuštumoje, kaip kad kabo Žemės rutulys, kaip ir visa Visata, –  kas žino, kur ji „pakabinta“? Dabar tu gyvas, tačiau kažkada mirsi – ir kas tai valdo? Kieno rankose yra siūleliai?
Mes savo dabartinėje būsenoje, neturėdami pagrindinių etalonų, nesugebame atlikti absoliučių matavimų. Mes sugalvojome daugybę reliatyvių skalių ir matavimo vienetų: Grinvičas, kilogramas, metras, kulonas, omas – tačiau tai sąlyginiai dydžiai lyginamiesiems matavimams atlikti. Jie tik patvirtina faktą, kad iš tiesų neturime ko įsikibti ir iš tikrųjų nieko negalime išmatuoti.
Mes nežinome, kas yra tiesa, ir tarpusavyje sutariame dėl tam tikrų sąlyginių palyginamųjų rėmų. Juk normaliam gyvenimui būtina bendra kalba – kaip kitaip mes realizuosime savo tarpusavio ryšį ir pelnysimės vienas iš kito?
Taigi tiesos nėra. O ir niekam jos nereikia. Juk jei išryškės kažkas neginčytina, man reikės tai priimti kaip faktą – o aš labiau vertinu savo „tiesą“. Taip, mes galime pasiekti absoliučius dydžius, tačiau egoizmas neleidžia mums to, ir todėl mes panirę į reliatyvumą, į permainingumą.
Reikia priprasti prie tokios padėties, sutikti su tuo, priimti kaip faktą. Tai normalu, jei aš parodau, kad pasikeičiau nuo praėjusios dienos. Būtent judėdamas pirmyn žmogus supranta, kad nėra nieko tikslaus, patikimo, nepajudinamo. Jei vakarykštis gėris atrodo man gėris ir šiandien, vadinasi, aš sustingau – netgi ne augaliniame, o negyvajame lygmenyje. Ir atvirkščiai, žmogiškajame lygmenyje aš kiekvieną dieną matau „apverstą pasaulį“. Juk kiekviena kita pakopa priešinga ankstesnei.
Dvasiniame kelyje aš ne šiaip sau nauju papildau tai, ką turiu, o kiekvieną kartą keičiuosi – ir drovėtis čia nėra ko. Nereikia atrodyti „nesugriaunama uola“ – visi mes nuolat keičiamės, ir tai gerai. Tik vaikai, amžinai nenurimstantys ir nenutylantys, gali augti.
Taigi mes negalime nustatyti nieko absoliutaus, ir todėl turime vadovautis tik tuo, ką matome, priimdami šį vaizdą kaip tikrą. Tiesa viena – nėra nieko pastovaus, viskas keičiasi žmogaus atžvilgiu.

Iš 2012 m. gruodžio 31 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Buvome tarsi sapne

Teorija (B. Martin, N. Lein, Diuseldorfo universitetas): Gyvybės atsiradimas yra šalutinis energijos įsisavinimo reakcijos produktas. Pirmosioms ląstelėms reikėjo didžiulio energijos kiekio, kad vyktų medžiagų apykaita ir dauginimasis, nes šią specifinę reakciją katalizuojantys fermentai atsirado vėliau. Didžioji energijos dalis išsklisdavo.
Kaip pirminėms ląstelėms pavyko naudoti energiją savo gyvybei palaikyti? Iš kur ši energija atsirado ir kodėl ji kaupiasi gyvomis ląstelėmis?
Biocheminiai procesai vyksta uždarose ląstelių dalyse. Gyvosios ląstelės saugo kvėpavimo procese gaunamą energiją savo membranose jonų gradientų pavidalu.
Natūralus protonų gradientas, veikdamas per plonas sieros ir geležies sieneles, gali užtikrinti organinės anglies įsisavinimą. Taip galėjo susidaryti ląstelės, iš pradžių neturinčios apvalkalų ir gyvenančios akmens ląstelėse. Mineralai atlikdavo ankstyvosios medžiagų apykaitos vaidmenį. Po kurio laiko ląstelės įgijo savo membraną ir paliko akmenines slėptuves.
Šitaip mokslininkams pirmą kartą pavyko atsekti visą kelią, vedantį nuo akmenų, anglies dioksido ir vandens iki šiandienos gyvųjų ląstelių atsiradimo.
Komentaras: Žmogus nesupras gyvybės užgimimo paslapties, iš kur atsiranda gyvybė, kol neįgis antrosios gamtos jėgos – davimo savybės. Būtent ši savybė, esanti negyvojoje materijoje, sukuria tai, ką mes vadiname gyvybe. O įgyti davimo, Kūrėjo, Gamtos savybę įmanoma, tik studijuojant kabalos metodiką. Ir tik tokiu atveju galėsime pajusti gyvybės šaltinį ir jį valdyti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Matyti užgimstant

Sėkmingos ateities mokslas

Dvasiniame pasaulyje niekas nevertinama pagal kiekį, todėl pati mažiausia detalė tokia pat svarbi, kaip ir pati stambiausia. Viskas priklauso vien nuo to, kaip tai vertinama žmogaus širdyje. Mes visada priešais save matome vieną ir tą pačią tikrovę. O kiek ji prieš mus atsiskleidžia – daugiau ar mažiau – priklauso nuo mūsų sugebėjimo suvokti, kiek mes sugebame išvystyti, išlavinti savo dvasinius indus, padaryti juos kuo tikslesnius ir delikatesnius, skiriančius pačias smulkiausias detales.
Tačiau pati tikrovė niekada nesikeičia. Pasakyta, kad dvasiniame nebūna nieko „šiek tiek“. Todėl didelis ir mažas tik atrodo man, priklausomai nuo to, ar žiūriu savo trumparegiškomis akimis, ar užsidedu akinius, ar net paimu žiūronus ar teleskopą. Taigi, viskas priklauso nuo mano suvokimo instrumentų, norų (kelim), ir nuo to, kiek aš juos didinu ir ištaisau.
Viską nulemia mano atskaitos sistema. Todėl nesvarbu, maža detalė ar didelė: jei aš nukreiptas į teisingą tikslą, jei rūpinuosi tik tuo, kad galėčiau pajusti Kūrėjo didybę, kuri ves mane pirmyn, jei noriu nuolat ją vystyti ir ginu Jo garbę, neleisdamas sau nepaisyti ir netgi užmiršti Jį, tai tokia forma būtinai judėsiu teisinga kryptimi, tikslo link.

Iš 2012 m. gruodžio 31 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo aukštesnis kalnas, tuo didesnis džiaugsmas jo viršūnėje

Keletas dvasinio pasaulio štrichų

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Tyrimas (K. Baksteris, darbo su melo detektoriumi ekspertas): 1966 m., naudodamas melo detektorių, Baksteris atsitiktinai pastebėjo, kad augalai, panašiai kaip ir žmonės, jaučia emocijas.
Baksteris melo detektorių prijungė prie paprasto kambarinio augalo lapų, norėdamas stebėti lapų reakciją į laistymą. Teoriškai, šaknims sugėrus vandenį, augalo medžiagų elektrinis laidumas turėtų padidėti ir melo detektoriaus kreivė pakilti į viršų. Tačiau eksperimento metu linija pakrypo žemyn. Grafiko kreivės buvo panašios į žmogaus nuotaikos svyravimus. Mokslininkui atrodė, kad augalas, sugerdamas vandenį, buvo laimingas. Baksteriui knietėjo patikrinti, ar augalui būdingos kitos reakcijos.
Baksteris žinojo, kad pavojus gali sukelti stiprią tiriamojo objekto reakciją, todėl augalo lapą įmerkė į karštą kavą. Reakcijos nebuvo. Tada jis nusprendė sustiprinti pavojų – padeginti prie melo detektoriaus prijungtus lapus. Taip nusprendęs jis ėjo pasiimti degtukų, tačiau tuo metu melo detektoriaus kreivė staigiai šoktelėjo į viršų. Su degtukais grįžęs prie augalo tyrėjas pamatė, kad detektoriaus kreivėje atsirado dar vienas pikas. Tai rodė, kad augalai jaučia jo ketinimus ir būgštauja dėl jų. Kai mokslininkas būdavo neryžtingas, ar abejodavo, melo detektoriaus fiksuojama augalo reakcija nebuvo tokia stipri. Kai tyrinėtojas tik apsimesdavo ketinąs padegti lapus, augalas beveik nereaguodavo.
Augalas taip pat sugebėjo atskirti tikrus ketinimus nuo imituojamų. Vėliau, kai Baksteris su eksperimentu susidomėjusiais kolegomis darė demonstracinius bandymus, naudodami įvairius prietaisus bei augalus, gavo lygiai tokius pačius rezultatus. Jie sustiprino tyrimus. Mokslininkai skynė augalo lapus, pjaustė juos gabaliukais ir po tokios operacijos prijungdavo juos prie melo detektoriaus. Augalo dalys reagavo taip pat. Vadinasi, net dalis augalo gali nustatyti žmogaus ketinimus.
Komentaras: Pagal kabalą visą negyvąją gamtą, augaliją ir gyvūniją sudaro noras patirti malonumą, kuris verčia objektus gyventi ir jo siekti – negyvojoje gamtoje išsaugoti savo struktūrą ir savo prigimties dėsnius, augalų bei gyvūnų pasaulyje – palaikyti savo gyvybę ir daugintis.
Be abejo, tam, kad galėtų egzistuoti, bet kurie objektai, net akmenys ir metalai, turi jausti aplinkos nusiteikimą savo atžvilgiu, t. y. aplinkinių ketinimus. Juk būtent ketinimas – visatos materijos, noro patirti malonumą, forma, lemia įvykius.

Pranešimas: Mokslininkai nenuleidžia rankų mėgindami išsiaiškinti, ar mūsų Visata tėra panaši į kompiuterinę simuliaciją kaip filme „Matrica“. Egzistuoja tyrimo metodas, kuris, jų nuomone, padės tai nustatyti. Jis grindžiamas modelio, kuris iš tikrųjų būtų tokia simuliacijos programa, sukūrimu. Ir lyginant tam tikras šios dirbtinės programos charakteristikas su realios Visatos analoginėmis charakteristikomis, būtų galima nustatyti, ar mes esame simuliacijos programos produktas. Jeigu taip, tai ar verta žmonijai ieškoti būdų susisiekti su savo „kūrėjais“? Ar ieškoti kitų tokių pat „simuliacijų“ kaip mūsų Visata, „mūsų pasaulis“?
Komentaras: Kabala atskleidžia mūsų pasaulio sukūrimo programą, mes turime ją suvokti ir keisdami save jos atžvilgiu atskleisti šios programos kūrėją – suprasti jo sumanymą, priežastis ir tikslus. Ir toliau, po išsitaisymo pabaigos, t. y. įgiję visas programos kūrėjo savybes, vystytis anapus „matricos“ – begalybės pasaulyje, t. y. begalinėse galimybėse.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Ar yra Dievas?

Dievas nėra senelis su barzda

Klausimas: Kodėl mes nesimokome ir nemokome savo vaikų teisingai elgtis visuomenėje?
Atsakymas: Pirmiausia, nežinome visuomenės dėsnių. Kiekvienas turi savo nuomonę. Socialiniai dėsniai, skirtingai nuo fizinių, nepasireiškia mūsų gyvenime nekintama, absoliučia forma. Atvirkščiai, visi juos aiškina įvairiai, ir kiekvienas mano esąs teisus.
Su gamta viskas paprasta: niekas negali ginčytis dėl fizikos dėsnių teisingumo arba vertinti, kiek jie yra geri. Tačiau sociumas yra tarsi apgaubtas nežinios: žmogiškosios būties dėsniai, be abejo, egzistuoja, kadangi mes visi paklūstame vidiniam į mus sudėtos psichologijos diktatui. Tačiau aš nežinau, ką reiškia žmogus manyje, iš ko jis sudėtas, kokių dvasinių jėgų jis turi, kaip reaguoja į konkrečias situacijas…
Ši sistema labai didelė, tačiau bėda ir ta, kad aš esu su ja viename lygmenyje, aš įjungtas į ją. Negyvąją, augmeninę ir gyvūninę gamtą aš tyrinėju, ją vertindamas „iš viršaus“, pasitelkęs į pagalbą įvairiausius prietaisus ir mokslines disciplinas. Tačiau žmogaus psichologiją, jo tikrovės suvokimą, sudėtingą tarpasmeninių santykių kompleksą galima tirti tik remiantis pavyzdžiais, gyvenimiška patirtimi, bet ne kaip bendrojo dėsnio pasireiškimą. Juk „dėsnis“ – tai principas, kurį aš moksliškai nustatau, žiūrėdamas iš viršaus, kuomet matau jo veikimą. Iš kitos pusės, psichologija, psichiatrija, sociologija ir visos kitos disciplinos, priskiriamos žmogiškajai prigimčiai ir visuomenei, t. y. žmonių susivienijimui, nėra tikslieji mokslai.
Tai mums sukuria problemą – juk, iš esmės, šiuo aspektu mes – bejėgiai. Jeigu nenaudotume sociumo jėgos, kad sau pridurtume dar vieną komponentą – aplinkos poveikį žmogui, jeigu patys nevaldytume šio poveikio, tai neturėtume nė menkiausios galimybės suprasti, kas tokie esame, kaip turime elgtis, ką daryti. Mes būtume tarsi amžinai nelaimingi žvėreliai.
Išeitis viena – suprasti, kad privalome negatyvias jėgas atsverti pozityviomis. Tai yra vienintelis dalykas, kurio galime išmokti iš gamtos. Juk jos pagrindinis dėsnis – pusiausvyra. Mes jį tiriame žemesniuose lygmenyse ir pagal juos turime spręsti apie aukštesnę pakopą. Supratę, kaip sukuriama pusiausvyra negyvojoje, augmeninėje ir gyvūninėje gamtoje, tuos pačius principus pritaikykime žmonių visuomenei. Tikrai nesuklysime, jeigu tarpusavio santykiuose taikysime dėsnius, kurie veikia apačioje.
O šie dėsniai, netgi negyvajame, pagrindiniame, lygmenyje veda į supanašėjimą, į homeostazę, į dinaminę pusiausvyrą. Visur priklausomai vienas nuo kito išsilygina įvairūs parametrai: temperatūra, spaudimas, teigiami ir neigiami krūviai… Ne viena jėga, o būtent balansas – dviejų jėgų tarpusavio harmonija – atveda viską į ramybę, į statišką būseną.
Žinoma, savo pakopoje toli gražu nesame statiškos būsenos, mes vystomės labiau nei gyvūninis lygmuo. Tačiau mes, mažų mažiausiai, galime pripažinti būtinybę palaikyti pastovią pusiausvyrą tarp visų jėgų žmonių visuomenėje. Tegul jos kaitaliojasi: negatyvu ir pozityvu, gavimo jėga ir davimo jėga, kokią pajėgiame savyje išvystyti, – mes nustatinėsime vidinę žmogaus pusiausvyrą visame kame, kas jame yra bloga ir gera. Taip pat jis elgsis su kitais, nuolat patirdamas vidinius pokyčius.
Mums teks visą laiką studijuoti tuos mechanizmus, mokytis ir mokyti kitus, kaip būti pusiausvyroje kiekvieną sekundę. Tada žmonių visuomenė vystysis geruoju keliu, kurį nutiesė pati gamta.

Iš 2011 m. lapkričio 22 d. programos „Laidavimo kursas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Naujojo pasaulio gimimas

Paklusnūs gamtos vaikai

Mano protas ir mano jausmai, visos mano saviraiškos formos: ranka, kuri rašo, ausys, kurios girdi, – visa tai pritaikyta šiam pasauliui. Su savo dabartine klausa negaliu išgirsti angelų dainavimo. Gal kas nors ir girdi jį, bet tokiu atveju – jis serga. Mane riboja tam tikras suvokimo diapazonas, negaliu išsiveržti iš jo ribų.
Todėl negaliu išreikšti to, ko nejaučiu, – reiškinių, kurių nefiksuoja mano jutimo organai. Tarkime, mane įkvepia dvasinio pasaulio idėja, manyje kažkas vyksta, pabunda, sušvinta… Bet kaip tai išreikšti? Noriu ar nenoriu, imu naudotis analogijomis, nusakančiomis panašius reiškinius. Pavyzdžiui, pasakoju apie nuotaikos pakilimus ir kritimus, požiūrių, fizinės būsenos svyravimus – bet tik ne apie tikrus dvasinius pakilimus ir nuopuolius.
Visada naudojamės mūsų pasaulio žodžiais, nes kitų neturime. Jeigu ir vartojame kitus žodžius, pavyzdžiui, AVA‘Ja (הויה), tai mums jie tarsi mantra, slaptasis kodas. Mūsų pasaulyje tokie dvasiniai terminai neturi analogų. Kabalistai juos pavadino tada, kai patyrė atitinkamus dvasinius reiškinius ir pamatė, kad jų šakos nesiekia mūsų pasaulio. Šiame pasaulyje nėra Aukštesniosios jėgos (Elokim), nėra „angelų“. Vadinasi, turiu juos vadinti atitinkamų jėgų vardais, arba pavadinimais, kurie nekyla iš tikro pažinimo. Tokiu atveju naudojuosi šviesų ir indų tarpusavio ryšių pavadinimais.
Tarkime, sakau: „Dievas maloningas, gailestingas ir atlaidus…“. Ką išreiškiu tokiu aprašymu? – Savo emocijas: verksmą arbą juoką, džiaugsmą arba širdgėlą. Tai mano jausmai, patirti dvasinėje būsenoje, ir jiems aš parenku tinkamą materialiąją išraišką. Ji atsiranda mūsų pasaulyje tada, kai jos dvasinis analogas pereina per visus pasaulius – nuo šaknies iki šakos.
Klausimas: Ar „šeštasis pojūtis“ kaip nors veikia kitų penkių jutimo organų jautrumą?
Atsakymas: Jeigu viršuje, šaknyje, aš patiriu savo darbo rezultatą, tai apačioje suprantu, kas vyksta šakoje. Iš šaknų pozicijos kabalistas žiuri į šakas ir mato visų reiškinių, vykstančių mūsų pasaulyje, priežastis.
Baal Sulamas straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ rašo: „Iš pradžių reikia pažinti aukštesniąsias šaknis, jų dvasinį pavidalą, kurio neįmanoma įsivaizduoti kitaip – tik patiriant. Po to, kai jau žmogus pats, savo išmone aiškiai suvokia aukštesniąsias šaknis, jis gali žvelgti į konkrečias šakas šiame pasaulyje ir suprasti, kaip kiekviena šaka yra susijusi su savo šaknimi aukštesniajame pasaulyje visomis savo kiekybinėmis ir kokybinėmis charakteristikomis“.

Iš 2012 m. lapkričio 19 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Nuo žemiško ekrano – prie dvasinio

Pati realiausia kalba

Klausimas. Kaip atpažinti kabalistą? Nors dvasinis darbas nematomas, bet jei žmogus kalba apie norų ištaisymą, ar gali tai būti požymis?
Atsakymas. Nežinau. Galbūt, išstudijavęs kabalos knygas, jis apibūdina tau jų turinį. Na ir kas iš to? Pagal šį požymį tu gali priskirti jį prie kabalistų? Ar pakanka to, jei jo palaiminimas persmelkia tave iki kaulų gilumos?
O galbūt šiandien žmogus pasakė kažką, o po dviejų dienų tai išsipildė? Pasaulyje nemažai žmonių, žinančių ateitį. Tik pranašautojas anaiptol nėra kabalistas. Juk jis atskleidžia tai, kas nutiks su tavimi mūsų pasaulyje. Tai neturi nieko bendra su kabala, su dvasiniu pasauliu.
Vienas iš žymiausių aiškiaregių istorijoje buvo Volfas Mesingas, tiksliai nuspėjęs  įvykius daugeliui metų, įskaitant pasaulinius karus ir atskirų asmenų likimus. Jis numatė net savo mirties dieną ir valandą. Per Karibų krizę jis tiesiog atskleidė visas kortas, aprašydamas abiejų konfliktuojančių šalių sumetimus ir vienokių ar kitokių žingsnių pasekmes. Galiausiai buvo pasiektas susitarimas, kuris pašalino karo grėsmę.
Žmogus gali jausti tai, kas įvyks pasaulyje. Juk viskas jau egzistuoja, bet paslėpta nuo mūsų suvokimo. Mums tai – paslaptis, o iš tikrųjų laiko nėra ir kalbama apie pakopas, kurios atsiskleidžia mumyse viena po kitos. Taigi kai kurie žmonės geba matyti šią tvarką.
Įsivaizduok, kad aš blogai matau ir man reikės penkių minučių, kad priartėčiau ir atpažinčiau tave. Kita vertus, pakanka man užsidėti akinius ir nelaukdamas penkių minučių aš „priartėsiu“ ir  atpažinsiu tave iš karto. Laikas ir erdvė – tai vienas ir tas pats. Viskas priklauso nuo „akinių“…
Vienaip ar kitaip, panašūs gabumai neturi nieko bendra su kabalos mokslu. Tokio tipo techniką naudoja įvairios slaptosios tarnybos, tačiau aiškiaregiai nėra kabalistai.
Kabalistas – tai žmogus,  tam tikru laipsniu susitapatinęs su Kūrėju ir jau esantis dvasinių laiptų pakopose. O dar tiksliau – tas, kuris jau gali gauti dėl davimo trijų pirmųjų sfirų lygmeniu.

Iš 2012 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukite iš kabalisto stebuklų!

Kaip atpažinti kabalistą?

Ar klydo pranašai?

Dvasingume egzistuoja keturi noro gauti vystymosi lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis.
Noras veikia pagal jame esančią jėgą.
Jei tai negyvojo lygmens jėga, tai noras išsaugo savo struktūrą ir kiek įmanoma priešinasi išorinėms jėgoms, kad jos neįsibrautų į vidų ir jo nesudaužytų. Egzistuoja daugiau mažiau stiprios, daugiau ar mažiau patvarios medžiagos – priklausomai nuo negyvojo noro formos jėgos dydžio. Kai kurias medžiagas labai sunku suskaldyti, o kitos, atvirkščiai, lengvai suskaldomos. Dar neaišku, kurios iš jų galiausiai yra atsparesnės išoriniam poveikiui. Guminės padangos, pavyzdžiui, nežiūrint į sukrėtimus ir išorinius prasiskverbimus, amortizuoja smūgį, o akmeninis ar geležinis ratlankis sulūžtų žymiai greičiau.
Vadinasi, mes patikriname savo norus ne pagal fizinį, o pagal vidinį standumą: kiek jie priešinasi vidiniams pasikeitimams. Netgi mūsų pasaulyje matomas skirtumas tarp gumos ir geležies, kuri gali atlaikyti išorinius pasikeitimus, tačiau lūžta skverbiantis.
Po negyvojo yra augalinis lygmuo. Jo noras didesnis ir stipresnis, jis gali ištverti vidinį poveikį, jį rūšiuoti ir panaudoti tinkamus elementus. Jis tikrina išorinius faktorius, absorbuoja iš jų tai, kas jam į naudą, ir pašalina tai, kas jam kenkia.
Šiame lygmenyje jau vyksta labai sudėtinga analizė, dėl kurios augalinis noras privalo žinoti, kokia jo paties struktūra, kaip ir kam jis egzistuoja, kas jam naudinga, o kas kenksminga. Augaluose ši analizė vyksta instinktyviai, ir iš to galime pasimokyti, kaip reikia veikti dvasinėje augalinėje pakopoje.
Gyvūninio lygmens noras išsirenka sau aplinką, ir todėl turi galimybę judėti. Tam, kad daugintųsi, jam reikalingas ryšys su porininku. Gimimas čia – tikras kūrimas, lyg Kūrėjas sukuria naują kūrinį. O dvasingume taip ir yra: kol žmogus neįgaus Binos jėgos, jis negali gimdyti.
Gyvūninio lygmens noras gali įgauti įvairių formų. Be savęs paties, jam žinomos mažesnių ir didesnių norų išraiškos. Šitaip gyvūninė pakopa mato savo gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos. Gyvūnai veda palikuonis ir juos auklėja. Apskritai, šiame lygmenyje veikia instinktyvi, vidinė savo gyvenimo, nors apriboto ir privalomo, pažinimo programa.
Gyvūnai juda, jaučia, kur jiems gerai, o kur blogai. Jie moka analizuoti aplinką. Augalai beveik neveikia aplinkos, jie tik ginasi nuo jos kenksmingų elementų ir tam tikru lapsniu atsiveria sveikoms išorinėms sąlygoms – saulei, orui, drėgmei ir t. t. Iš kitos pusės, gyvūnai renkasi ir keičia aplinką, persikelia, susikuria vietas gyvenimui ir dauginimuisi. Tam tikra dalimi jie jaučia artimą, tuo pačiu ir grobį, kurį taip pat reikia suprasti ir pajausti. Tuo labiau, jie jaučia artimą, susirinkdami į gaujas, kur veikia aiški tvarka ir hierarchija.
Visa tai – labai gilūs dalykai, tačiau realizuojami kaip ir anksčiau instinktyviai.
Kas dėl mūsų – žmogiškajame lygmenyje viskas turi būti aukščiau gaunančiojo noro, aukščiau apribojimo. Reikia tik suprasti, kad žmogui pavesta pažintis su naujuoju pasauliu.
Dvasiniame pasaulyje kiekvienoje pakopoje veikia 620 norų:
• Negyvasis lygmuo pasirengęs priešintis bet kokiam savo egoizmo poveikiui, saugodamasis po ekranu, apribodamas visus egoistinius norus.
• Augalinis lygmuo naudoja savo norą gauti, pradeda jį taisyti ir iš egoistinio klipot kevalo, padedamas  grąžinančios   į šaltinį Šviesos, išryškina, kas jam naudinga, o kas kenksminga. Jis įsisavina tai, kas naudinga, ir pašalina tai, kas kenksminga, jis atsiskleidžia ir užsiskleidžia, o visi jo judesiai turi ketinimą duoti. Tačiau jis vis dar veikia bendruomeniškai, be jokios asmeninės analizės ir savarankiškai nekuria. Kūriniai augaliniame lygmenyje lieka bendro noro rėmuose ir keičiasi kartu. Kitaip tariant, žmogus sugeba būti pakilęs aukščiau savojo egoistinio noro, bet vis dar negali „palenkti sau“, keisti aplinkos, negali jo aprėpti ir ištaisyti savyje.
• Gyvūninis lygmuo su savo noru gauti sugeba gyventi Kūrėjo pasaulyje beveik be ribų.
• Žmogus aprėpia savyje aplinką, visą pasaulį, ir tampa „teisuoliu, pasaulio pagrindu“.
Baal Sulamas apie tai rašo 115-ajame knygos „Šamati“ straipsnyje, kuris taip ir vadinasi: „Negyvas, augalinis, gyvūninis, žmogaus lygmenys“.

Iš 2012 m. lapkričio 9 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pertvara kelyje į davimą

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Prašau padaryti mane žmogumi