Klausimas: Kokį galima įsivaizduoti labiausiai neįtikėtiną norą, dėl kurio žmonės sušuktų: „Čia tai bent!“
Atsakymas: Įsivaizduokite, kad žmogus gali viską! Gali tapti nemirtingu, visažiniu, begaliniu, visagaliu, – bet tik tokiu mastu, kokiu jis panorės viską, ką įgis, perduoti kitiems, nieko nepasilikdamas sau, – būti tik šiuo perdavėju.
Komentaras: Mokykloje mokiausi su tokiu mokiniu, kuris kartą pareiškė: „Noriu būti Dievu. Noriu, kad mano malonumas būtų begalinis, augtų su pagreičiu, o šis pagreitis augtų eksponentiškai“. Ar įmanomas toks augimas mūsų pasaulyje?
Atsakymas: Žinoma. O Dievo nėra. Tas lygmuo, kurį pasiekiame bendrame valdyme, jis ir yra Dievo lygmuo, Kūrėjo lygmuo.
Sunku būti Dievu? Galbūt. Tačiau įmanoma.
Komentaras: Jis dar pasakė: „Norėčiau sukurti savo visatą, kurioje gyventų žmonės…“.
Atsakymas: O jis ją ir kuria. Ne vieną, o daugybę visatų, patalpintų viena į kitą. Galiausiai jis pasiekia absoliutaus atskleidimo ir pripildymo būseną, vadinama Begalybės pasauliu, virš kurios jau nebekyla jokie norai. Ten – stop, ir viskas.
O kas toliau? Apie tai, kas bus toliau, nieko negalima pasakyti, nes „Begalybe“ vadinamos būsenos nėra mūsų ribotame pasaulyje, kuriame kalbame apie pabaigą, neturinčią pabaigos, kurią galime pratęsti dar truputį toliau.
O „toliau“ tiesiog nėra – išnyksta pati atstumo, ribos kategorija.

Iš 2012 m. kovo 11 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar yra Dievas?

Tai ne šiaip sau žaidimas

Mostelėjimas stebuklinga lazdele

Tyrimas (žurnalas Current Biology): baimė gali iškreipti objektų suvokimą. Emocijos ir suvokimas sąmonėje yra neatsiejami. Baimė turi esminės įtakos mums suvokiant supantį pasaulį. Šie rezultatai yra svarbūs norint suprasti klinikines fobijas.
Paprastai žmoguje gerai išvystytas tiek supratimas, kada prie jo artėjantis objektas atsidurs šalia, tiek ir reakcija, esant būtinybei išsilenkti objekto arba jį blokuoti. Objekto tipas paveikia suvokimą apie jo artėjimą. Jei mes ko nors bijome, tai manome, kad šis objektas iki mūsų priartės daug greičiau. Kiek žmogus priartins kontakto laiką, priklauso nuo šio objekto baimės lygio. Kuo stipriau žmogus bijo, pavyzdžiui, vorų, tuo greičiau priartėjant objektą jis įsivaizduos.
Komentaras. Visi pojūčiai juntami dėl noro patirti malonumą. Noras patirti malonumą yra mūsų esmė, ir todėl mūsų juntama erdvė yra funkcija to, kaip mes į ją žiūrime, ką mes joje randame. Mes matome tik tai, ką norime matyti, iš džiaugsmo arba iš baimės. Jei objektas nedaro mums įspūdžio, mes jo nematome. Taip pat reaguoja ir visi kiti mūsų jutimo organai. Ir tik gavę papildomą galimybę žvelgti į tikrovę per davimo savybę, atskleisime sau papildomą pasaulio dalį – Aukštesnįjį pasaulį, priešingą mūsų pasauliui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Kaip pakeisti tikrovę?

Klausimas. Ar bendrąjį protą, meilės savybę pasiekusio žmogaus norai niekada nesibaigia?
Atsakymas. Ne. Jie nuolatos auga. Begalinių norų turi netgi tie žmonės, kurie nesusiję su integralia metodika.
Kalbėjausi su daugybe žmonių, gyvenančių gamtoje: su indėnais arba, pavyzdžiui, su Džeine Gudol, kuri 17 metų gyveno tarp beždžionių. Tokie žmonės labai aiškiai jaučia, kad gamtos jėga – tai meilė, davimas, ryšys tarp visų kūrinio dalių. Kai žmogus susilieja su visa tai, jis jaučia neįtikėtiną palaimą. Taip yra gamtoje.
Dabar ir mokslas pamažu patvirtina pasaulio globalumą, integralumą, visų elementų tarpusavio ryšį. Taigi plika akimi matome, kad visa tai egzistuoja.
Klausimas. Toks žmogus mato norų jūrą, kitų žmonių norus, ir savo „stebuklinga lazdele“ juos pildo?
Atsakymas. Jeigu jis moka prisijungti prie kitų žmonių norų, tai gali turėti įtakos jų išpildymui. Pats jis neturi nei šių norų, nei to, kuo juos pripildyti. Bet jis gali padėti tai padaryti.

Iš 2012 m. kovo 11 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniame gyvenime malonumas nedingsta

O kito pasaulio nerasite?

Nematoma jėga, neleidžianti sustoti

Tyrimas: polinkis daryti gerus darbus stiprėja, kai jaučiamės esantys aukštesniųjų jėgų valdžioje. Mes darome ką nors gera kitam žmogui laukdami tokio paties atsako. Taip elgiasi ir gyvūnai.
Vis dėlto žmogus turi iracionalų, nesuvokiamą bruožą – jis mėgina panašiai derėtis ir su visata. Mes žadame elgtis gerai, jeigu mums artimas žmogus pasveiks po sunkios ligos. Tai primena įžadus dievams, kuriuos daro tikintieji, taigi tokiais atvejais netgi nepataisomus ateistus galima pavadinti religingais.
Komentaras: kai žmogus suvokia savo žinių, jėgų, galimybių ribotumą, jis nevalingai tampa „tikinčiuoju“, nes jaučiasi esąs nežinomybėje, priklausomas nuo nežinomų jėgų, likimo, lemties. Tokiu atveju jis pasirengęs atnašauti aukas – nusiteikęs labdarai, tarpusavio pagalbai, altruistiniams veiksmams ir tikisi atlygio iš nežinomų aukštesniųjų jėgų ir sąlygų. Tokia žmogaus potraukio į davimo veiksmus tvarka vadinama kančių keliu.
Taip šiais laikais gamta pamažu parodo mums mūsų bejėgiškumą kovojant su visa apimančia krize, palaipsniui pradedame jaustis nieko nežinantys ir bejėgiai – valdomi aukštesniųjų jėgų. Pasitikėjimas protingais valdovais dingo, visi yra sutrikę. O vis didėjant grėsmėms žmonės pasirengę pasiduoti aukštesniosioms jėgoms. Taigi priešakyje mūsų laukia religinių srovių sustiprėjimas. Kita vertus, tuo pat metu mes galėsime išgirsti apie vienintelį sprendimą – susivienijimą, nes vis labiau aiškėja, jog šią sąlygą kelia gamta.

Daugiau šia tema skaitykite:

Stabų valdžioje

Ateizmas, religija ir kabala

Gėris dėl savęs

Klausimas. Kada žmogus pradeda matyti aukštesniąsias šiame pasaulyje esančių „šakų“ šaknis?
Atsakymas. Visų pirma reikėtų pasakyti, kad suvokdamas šaknis žmogus neatitrūksta nuo šakų. Tiesiog jo „vaizdelis“ ima bangomis plėstis iš šio pasaulio taško į vis didesnį apskritimą. Vaizdui plečiantis žmogus vis glaudžiau susieja tai, kas vyksta, su šaknimi, vis geriau supranta mūsų pasaulio reiškinius. Kildamas iš apačios į viršų žmogus iš pradžių supranta tai, kas vyksta su juo čia, o vėliau labiau atsieta forma supranta aukštesnįjį pasaulį.
Kita vertus, suvokimas skiriasi nuo supratimo: iš pradžių žmogus suvokia aukštesniojo pasaulio reiškinį, o paskui, remdamasis tuo, supranta jo atitikmenį mūsų pasaulyje.
Baal Sulamas apie tai rašo straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“: „Žemesnysis mokosi iš aukštesniojo. Iš pradžių reikia suvokti aukštesniąsias šaknis, kokios jos yra dvasiniame pasaulyje, – grynai suvokti pranokstant bet kokią vaizduotę. O po to, kai žmogus savo protu nuodugniai suvoks aukštesniąsias šaknis, jis, žiūrėdamas į konkrečias šakas, esančias mūsų pasaulyje, galės žinoti, kaip kiekviena šaka visais kiekybiniais ir kokybiniais parametrais susijusi su savo aukštesniąja šaknimi. Žmogus mato ir tai, kaip visos šakos yra susijusios tarpusavyje.
Bendruoju požiūriu, suvokimas ir supratimas daro įtaką vienas kitam. Ryšis tarp šakų ir šaknų labai svarbus, neatsitiktinai didieji kabalistai skyrė laiko ir mūsų pasaulio tyrinėjimui – tai padėdavo jiems tyrinėti aukštesnįjį pasaulį. Jie buvo eruditai, „enciklopedistai“. Kabalistas Kukas studijavo knygas bibliotekoje, Baal Sulamas studijavo bangų teoriją ir t. t.
Mes ne šiaip sau patalpinti materialiajame pasaulyje ir būtent iš čia kylame dvasinėmis pakopomis. Mokslininkų atskleistos ir suformuluotos šio pasaulio žinios, tegu ir nepasitarnaudavo tiesiogiai žmogaus dvasiniam suvokimui, tačiau pagelbėdavo sujungti draugėn bendro vaizdo dalis.
Vis dėlto šiandien mes ir be šito tvirtai „stovime ant žemės“, ir mums, atvirkščiai, tereikia „iškišti galvą virš debesų“…

Iš 2012 m. lapkričio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Pokalbis su kurčiu…

Kaip veikti savo likimą?

Sąvokos ir kalba

Mūsų smegenys, mūsų protas gali teisingai veikti tik tuo atveju, jeigu jaučia aukštesniąją sistemą, su kuria jam reikia palaikyti tarpusavio santykius: jai tarnauti ir gauti komandas iš jos.
Kiekvienas žmogus, kaip bendro organizmo ląstelė, turi palaikyti integralų ryšį su visais kitais žmonėmis ir su gamta. Idealiuoju atveju, protas turi žinoti, koks yra jo asmeninis vaidmuo bendroje sistemoje. Jis turi pažinti šią sistemą, kas susiję su jo funkcijomis, kad išmoktų tinkamai palaikyti tvarką savo dalyje ir tarnautų visumai.
Tada smegenys teisingai valdys kūną ir visus jo organus: širdį, nervų, limfotakos, kraujotakos sistemas ir t. t. Viso organizmo veikimas priklausys nuo to, koks yra jų pilnavertis ryšys su bendra sistema.
Tai reiškia, kad mūsų fizinė, o juo labiau psichinė ar dvasinė sveikata visiškai susijusi su kitais ir su visa Visata. Iš esmės, visos sistemos susijusios. Tačiau mūsų egoizmas jas pažeidžia – visais lygmenimis ir pjūviais. Štai ir išeina, kad keisdamas savo santykius su kitais, žmogus lemia ir globalias permainas savo sistemose. Tačiau tai matome ne iš karto, nes priklausome vienas nuo kito. Kol visi neišsitaisysime, nėra kalbos apie kurio nors vieno išgijimą.
Analogiškai visas mūsų ligas taip pat sukelia iš smegenų gaunamos neteisingos komandos, signalai. Taip – protas valdo viską, nors iš tikro yra tik koordinatorius – tarpininkas tarp mūsų ir bendros sistemos. Jis pats veikia pagal šios sistemos komandas ir valdo kūną, paklusdamos bendrai išorinei būtinybei.
Juk, norime to ar ne, kiekvienas iš mūsų esame žmonijos dalis. Todėl mūsų smegenys gauna komandas iš bendro „lauko“, su kuriuo nuolatos susijusios ir kuriame esame visi. Ši sistema yra už mūsų materijos ribų, ji vieninga ir apima visus, o protas – jos atstovas.
Bėda ta, kad protas negali teisingai veikti, kol nežinome, iš kur jis gauna komandas. Signalus siunčia bendras išminties, Šviesos, kūrimo sumanymo „laukas“. Kad gyventų, smegenys turi palaikyti pusiausvyrą su šiuo bendru protu.
Panašiai kaip kvantinė fizika ir kiti mokslai, šioje srityje priėjome tą ribą, už kurios plyti nežinia. Taigi, jeigu nori sužinoti tikrąsias įvykių priežastis – ženk į viršų. Laikas, galų gale, pakilti į priežasčių lygmenį. Kai jas ištaisysime, mums nereikės jokios medicinos.

Iš 2012 m. spalio 10 d. 80-tojo pokalbio apie naująjį gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų gyvenimas – smegenyse

Kokios tautybės jūsų smegenys?

Klausimas. Bet kuri sistema turi turėti ribas. Jei Visata ribų neturi, tai kur čia aš?
Atsakymas. Ribos egzistuoja tik mano sąmonėje ir daugiau niekur! Kai aš į save įtraukiu absoliučiai visus, laikoma, kad pasiekiu begalybę. Ką reiškia begalybė? Begalybė – tai realizacija absoliučiai visų manyje esančių savybių. T. y. begalybė pasireiškia tuomet, kai aš su visomis kitomis būtybėmis esu pastoviame ir absoliučiame vieningume. Aš įtraukiu į save visus, gyvenu visuose.
Klausimas. Ar čia turimas omenyje nefizinis lygmuo?
Atsakymas. Koks skirtumas tarp fizinio ir kokio nors kito lygmens? O kaip dabar gyvenu? Šis pasaulis yra manyje, mano pojūčiuose. Jei pašalinsime lytėjimo pojūčius, tai nieko nelieka. Ar pasaulis tada egzistuoja? Kas man gali pasakyti, kad jis egzistuoja?
Todėl, kai žmogus įtraukia į save viską, jis pasiekia būseną, vadinamą „begalybės pasauliu“. Tai yra pati tobuliausia būsena.
Čia vėl grįžtame į būseną „uždara sistema“, kuri yra sfera, ratas. Apvali sistema, įtraukianti į save absoliučiai visus trikdžius, kurie gali joje iškilti, yra tobula.
Replika. Jūs vartojate terminus „sfera“ ir „ratas“, o jie visada turi ribojantį paviršių.
Atsakymas. Tai ne ribojanti sistema, o atvirkščiai, įtraukianti į save absoliučiai viską. Išorėje nieko nėra! Tai ne ribojimas, nes aš sujungtas absoliučiai su visais. Jei aš turėsiu norą prisipildyti stikline vandens ir jį išgersiu – ar pilnai prisipildysiu? Ar dar liks koks nors pojūtis, kad yra kažkas išorėje?
Replika. Jei noro dydis atitinka stiklinę, tai ne.
Atsakymas. Taip pat yra ir su viskuo. Tai yra, mes turime pasiekti aukščiausią savo vystymosi tašką, ir ši būsena bus vadinama begalybe, kitais žodžiais tariant, beribe.
Replika. Pats didžiausias noras ir pats didžiausias prisipildymas?
Atsakymas. Tai gali būti ir dešimt gramų, tačiau kai noras visiškai realizuojamas, tai ir yra begalybė – be galo, niekas manęs neriboja. O kas yra už to? Viso labo dešimt gramų. O aš nežinau, nebeturiu pojūčių, nebeturiu jokių poreikių. Aš nematau, kas yra už to. Toks esu sukurtas, taip sutvarkyti mano protas ir norai, kad nieko kita įsivaizduoti negaliu.
Klausimas. Jūs kalbėjote, kad tą sekundę, kai noras visiškai prisipildo, jis dingsta. Tai begalinė norų mirtis?
Atsakymas. Kalbama ne apie mano asmeninį norą, kuris neutralizuojamas prisipildymu. Tarkime, užsimaniau 200 gramų kavos, išgėriau ją, ir noras dingo, dingo mėgavimasis.
Jei aš įtrauktas į milijardus kitų žmonių, tai šie mūsų norai yra bendri, jie perpilami iš vieno į kitą, nuolat didėja vienas kito sąskaita. Tai nuolat kintanti dinaminė sistema, kuri gyvena amžinai. Ji visavertė ir absoliuti, būtent todėl, kad visiškai remiasi tarpusavio įsitraukimu. Tai ir yra analoginė sistema. Tai – stebuklas, kurio mūsų pasaulyje nėra.

Iš 2012 liepos 3 d. laidos „Integralus pasaulis. Integralios visuomenės formulė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniame gyvenime malonumas nedingsta

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Klausimas. Jeigu esu ištaisytas, tai matau aplinkui save tobulą pasaulį. Bet jeigu matau aplinkui kančias, tai kaip turiu į jas žiūrėti?
Atsakymas. Mūsų būtis duali. Viena vertus, mūsų kūnai priklauso gyvūnų lygmeniui, kita vertus, noras, kurį su jumis vystome, priklauso aukštesnei, žmogaus pakopai.
Apie pasaulį, kurį matome aplink, pasakyta: „Visi panašūs į gyvūnus.“ Žmogus mūsų pasaulyje – ne tik panašus į gyvūnus, jis dar blogesnis. Juk gyvūnai pagal savo prigimtį instinktyviai rūpinasi savo egzistavimu. Jie neturi besaikio potraukio maitintis, išradinėti skanumynus, saldumynus, delikatesus ir pan. Asilui pakanka kruopų ar žolės. Duok jam vietoj kruopų duonos – jis nenorės. Lygiai taip pat gyvūnams nepasireiškia besaikis sekso poreikis – jie veikia instinktyviai, daugindamiesi gamtos tam skirto sezono metu. Jiems nereikia rūmų, visiškai pakanka urvų. Toks gyvūnų gyvenimas.
Skirtingai nei gyvūnai, žmogus turi pernelyg didelius norus, skirtus tam, kad vystydamasis galiausiai pamatytų, jog jie atvedė jį į aklavietę. Tai mes šiandien ir pradedame matyti.
Vadinasi, matydami kenčiančius žmones turime mintimis padalinti jų gyvenimą į dvi dalis. Ko gyvūniniame lygmenyje reikia žmogui, kad galėtų gyventi visavertį, normalų gyvenimą? Būsto, maisto, aprangos, šeimos bei kitų būtinų – bet tik racionalių – sąlygų. Žinoma, mes negalime gyventi taip pat, kaip gyvenome prieš pasikeičiant tūkstančiui kartų. Kiekvienam pasaulio žmogui turiu linkėti tinkamų sąlygų – bet ne daugiau. Juk visuotinis gamtos dėsnis sako: gyvūno lygmenyje turi pasirūpinti savo gyvenimu, o visus kitus savo norus, mintis, gebėjimus, viską, ką turi daugiau, skirti dvasiniam tobulėjimui.
Taigi kalbant apie ateities pasaulį, apie gyvenimą iki pat ištaisymo pabaigos, kai šis pasaulis išnyks iš mūsų pojūčių, visi žmonės bus aprūpinami racionaliu rinkiniu, reikalingu materialiam gyvenimui, o visa kita nukreipsime į dvasinį vystymąsi.
Jeigu šiandien taip organizuotume savo gyvenimą, pamatytume, kad mūsų pasaulyje yra visko, ko reikia normalių materialių sąlygų suteikimui kiekvienam iš septynių milijardų gyventojų. Didžiąją dienos dalį būtume laisvi nuo materialias vertybes kuriančio darbo –galėtume mokytis ir realizuoti savo vidinį, dvasinį darbą, keisdami save. Štai šito ir turime siekti.
Dar nežinau, kaip tai iš tikrųjų įvyks, bet labai tikiuosi, kad sugebėsime paaiškinti žmonėms: toks yra teisingas gyvenimo būdas. Krizė ir aiškinimai padės pasiekti vidurinę liniją, tokią būseną, kai pasaulis tai priims.

Iš kongreso Italijoje 2-osios pamokos, 2012 m. rugsėjo 30 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalioji ekonomika

Pasaulio žmogus

Kaip šuo su pavadėliu

Video klipas rusų k.

Klausimas: Ar galite nors keliais žodžiais papasakoti, kas laukia žmogaus dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas: Neįmanoma apsakyti žodžiais dvasinio pasaulio jausmo. Kaip perteikti žmogui, kuris šiandien suvokia kasdienybę savo penkiais jutimo organais, begalybės pojūtį, pakilimą aukščiau laiko, kai susijungia priešingi poliai, o praeitis ir dabartis susilieja į vieną tašką?
Tai tokia erdvė, kurioje tu vienu milimetru pakeiti savo matymo kampą ir jau matai visiškai kitą pasaulį. Dar vienu milimetru – dar vieną naują pasaulį. Viskas priklauso nuo tavo pozicijos Begalybės pasaulio atžvilgiu. Tu pats pasirenki matymo kampą ir tau nedelsiant atsiveria kitas begalybės tikrovės pjūvis.
Bet neįmanoma to paaiškinti, nes šie paveikslai neturi mums įprastos vizualinės formos. Galima išmokyti žmogų dvasinės mechanikos, paaiškinti, kokiu būdu vyksta perėjimas iš vienos būsenos į kitą, kaip atlikti veiksmus. Tačiau neįmanoma perteikti, kaip jis dėl to jausis, – tam jau reikia būti pasiruošusiam dvasiniam pojūčiui.
Kiekvienoje dvasinėje pakopoje vyksta ypatingas sąmonės ir jausmų praplėtimas, kuris neturi jokio atitikmens mūsų pasaulyje. Nėra išraiškos priemonių, kuriomis tai galima būtų perteikti – nei muzika, nei spalvomis.
Kiek menininkai mėgino priartėti prie to per pastaruosius tapybos vystymosi etapus, impresionizme, bet visa ši tėkmė sustojo, negalėjo toliau vystytis. Neturi žmogus didesnių priemonių savo vidiniam pasauliui išreikšti.

Iš 2012 m. rugsėjo 7 d. pokalbio tema „Kabalos platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Prasiskleidžiantis pasaulis

Visas pasaulis susijungia manyje