Klausimas: Mano klausimas apie laiką. Galbūt nepasiekiame vienybės tik todėl, kad negalime vienu metu siekti Jo, juk asmeniškai mes jau visi giliai pajutome tokį stiprų susijungimą?
Atsakymas: Laikas – tai mūsų pasaulio trūkumas. Jei jausčiausi visiškai saugus, visiškai užtikrintas, kai nėra jokio skirtumo tarp mano nuolatinės dabartinės ir kitos būsenos, po metų, dvidešimties, po tūkstančio metų; jei nebūtų pokyčių mano būsenose, tai nebūtų laiko.
O ką reiškia „nebūtų“? Kitaip tariant, nė viena būsena nebūtų geresnė ar blogesnė už kitą. Kaip tai gali būti? – Jei aš visiškai pasitikiu Kūrėju. Tada būsenos gali keistis, bet man visai nesvarbu, kaip jos keičiasi. Tada laikas dingsta.

Iš 2012 m. rugpjūčio 19 d. 7-osios kongreso pamokos Charkove

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas greitai sustos!

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Klausimas: Jeigu egzistuoja dvasiškai išsivysčiusios būtybės kitose planetose ar dar kokiu nors pavidalu, ar gali jos mus justi, jausti, suvokti, suprasti? Ar gali, tarkime, tos būtybės nuskaityti ir suprasti mūsų internetą visomis kalbomis? Kaip jos suprastų nuskaitomą informaciją?
Atsakymas: 1. Iš karto pasakysiu, jog nieko, be mūsų, niekur nėra. Jau vien dėl to, kad ir „vieta“ – tik mūsų įsivaizdavimas savyje.
2. O atsakydamas jūsų stiliumi, jūsų klausimo lygmenyje, pasakyčiau, kad kadangi viskas, kas egzistuoja, – tai skirtingos noro pasitenkinti (prisipildyti) rūšys, tokios turėtų būti ir šios būtybės. Jeigu jos dvasiškai išsivysčiusios, tai moka valdyti savo norus, kas suteikia joms galimybę savo norais susilyginti su mūsų norais ir tokiu būdu juos nuskaityti, suprasti mus – be kalbos ir vertimo, tik mūsų tikrąsias mintis ir norus, dar „neapvilktus“ žodžiais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Civilizacijos baigiasi savižudybe?

Ar mes vieniši Visatoje?

Visa visata – mūsų viduje

Mes nepasieksime nieko gero, pradėję tirti vienas kito nusikaltimus, juk negalėsime palaužti ir bent kažkiek pakeisti savo prigimties. Mes jau žinome, kad nuo gimimo mums duotos prigimtinės savybės, visi mūsų įgimti bei įgyti polinkiai taip ir liks mumyse. Koks buvai, toks ir liksi. Tad nutraukime šią kovą su vėjo malūnais ir nesielkime kaip Don Kichotas.
Nieko neįmanoma padaryti su žmogaus prigimtimi – galima tik suprasti, kam ir kokiu tikslu esame sukurti tokie nuožmūs egoistai, patys žiauriausi iš visų žvėrių. Su visomis mūsų neribotomis galimybėmis, protu, praeities, dabarties ir ateities pajutimu, technika ir aukštosiomis technologijomis mes staiga atsiduriame pasaulyje, kuriame pasijuntame visiškai bejėgiai tik dėl to, jog mūsų ego neleidžia mums teisingai susijungti tarpusavyje.
Bet tegul šis egoizmas atsiskleidžia su visomis jame esančiomis blogomis savybėmis. Mums tereikia pasirūpinti, kaip užmegzti ryšį virš jo. Šis virš egoizmo pakylantis ryšys ir vadinsis meile.
Jeigu mes neatskleidžiame tarp mūsų esančio blogio, tai meilės nėra! Mums reikia tai suprasti. O tai, ką šiandien vadiname meile, galima laikyti simpatija, tam tikru hormonų sukeliamu abipusiu potraukiu. Tai ne tas brandus jausmas, kurį žmogus išsiugdo kito atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, jog mato visus kito bei savo trūkumus.
Priešinga pusė man tik atrodo „apdovanota“ trūkumais, ir taip sutvarkyta specialiai. Dėl to mes pradedame kitaip žiūrėti į gamtą. Nes kas gi duoda man visus šiuos pratimus? Ne mano žmona, o pati gamta, kuri po viso mūsų praeito evoliucijos proceso, suformavusi negyvąjį, augalinį, gyvūnų pasaulį bei žmones, žmogaus viduje galiausiai vysto šį milžinišką egoizmą.
Ir visa tai skirta tam, kad atvestų žmogų prie vystymosi proceso pratęsimo. Dabar jis turės įveikti šį ego, padengti visus šiuos nusikaltimus ir padedamas naujos savybės, kurią dabar ugdo savyje, pasiekti naujo požiūrio, naujo matymo, naujo pasaulio regėjimo.
Kitaip tariant, mūsų tikslas – ne šiaip sau pasiekti gerų santykių šeimoje, padarius savo gyvenimą giedrą, ir ne naujai pertvarkyti visuomenę, siekiant, kad viskas joje būtų gerai. Taikydamas šią metodiką, padedančią man padengti mano ego, aš įgyju naujos jėgos, vadinamos meile: pasiekiu ryšių, komunikacijos, susijungimo su visu likusiu pasauliu. Tokiu būdu pasaulis pradeda priklausyti man!
Išeina, kad taip aš gaunu viso pasaulio jėgą, išmintį, galią – juk susijungiu su juo. Savo meilės padedamas aš susilieju į vieną visumą su išoriniu pasauliu. Prieš tai visada buvau konfrontacijoje, kovojau su juo. O dabar tampu jo sąjungininku ir būtent taip užkariauju visą pasaulį!
Dabar pradedu suprasti, kad ir anksčiau siekiau užkariauti pasaulį, bet kvailai. Aš tikėjausi jėga jį palenkti sau. Visų pirma įsitikinau, jog tai neįmanoma, lioviausi bandęs ir nusivyliau. Bet dabar matau, kad veikiau kaip mažas, naivus vaikas. Juk užkariauti pasaulį galima tik meile!
Jeigu su meile pakylu virš visų nusikaltimų, atsiskyrimo, savo vidinių skatulių ir nesutikimo, ir nepaisydamas viso to susijungiu su partneriu, tai būtent taip mokausi, kaip jį pavergti, gyventi su juo ir jį valdyti, tik ne jėga, o savo meile. Bet argi tai svarbu, jeigu dėl šito pasaulis tampa mano!

Iš 2012 m. liepos 11 d. 31-mojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Visus nusikaltimus uždengs meilė

Šiame pasaulyje nuodėmių nėra

Klausimas: Susidurdamas su neigiama gyvenimiška situacija, žmogus paprastai pradeda klausti: „Kas vyksta? Kodėl tai atsitiko būtent man?“ Po to žmoguje „suveikia“ arba jau esami religiniai mechanizmai, arba įsivaizdavimas apie pusiausvyrą ar teisingumą.
Atsakymas: Paradigma labai paprasta.
Jei suvokiu, kad yra vieninga mus valdanti gamtos jėga, ir mes noromis ar nenoromis veikiame pagal šią programą, ir turime ją vykdyti taip, kaip privalėjome praeiti visą evoliuciją, vadinasi, viskas, kas su manimi vyksta, kyla iš šios programos. Vadinasi, teigiami ar neigiami įvykiai vyksta tik todėl, kad pastūmėtų mane ir aplinkinius pirmyn.
Po daugkartinių tokių situacijų aptarimų, kai gaunu įspūdžių iš kitų, kiek jie supranta ir mato tai savo gyvenime, pradedu įsisamoninti, kad patys neigiamiausi poveikiai ir yra patys rezultatyviausi, jei išnaudoju juos tam, kad susijungčiau, pakilčiau virš savęs.
Būtent jie „išstumia“ mane iš šio gyvenimo, padeda pakilti jausmiškai ir protiškai prie to bendrumo, ir todėl, apskritai, jie – patys palankiausi. Už juos turėčiau dėkoti labiau nei už kokius nors teigiamus pojūčius, kurie mane atpalaiduoja ir neleidžia man veržtis pirmyn. Juk jei mano noras ir taip pripildytas, kam gi man kur nors bėgti?

Iš 2012 m. gegužės 30 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Kaip patekti pas Vyriausiąjį Gydytoją?

Savo tarpusavio santykiuose su kitais turiu suprasti: pozityvi jėga yra mano išorėje, o negatyvi – manyje. Ne be reikalo pasakyta: „Žmogaus širdies skatuliai blogi nuo jaunystės.“  Tokia mūsų savęs ir pasaulio suvokimo problema. Mums savaime atrodo, kad pasaulis sugedęs, o mes elgiamės teisingai. Mes rūpinamės savimi, galvojame apie tai, kad mums būtų gerai, ir į viską žiūrime iš naudos pozicijų: kaip viską panaudoti savo naudai? Aš nuolatos rūpinuosi vienu dalyku: „Kaip pagerinti savo padėtį?“
Šis „varikliukas“, ši be pertojo mumyse veikianti vidinė programa ir yra egoizmas. Visus mano norus ir mintis, viską, kas man duota, ji varo viena kryptimi – naudotis pasauliu savo naudai.
Įsivaizduokime, kad mano techninė įranga – tai visi pradmenys ir gebėjimai, visos savybės, visas man duotų minčių ir norų potencialas, tada egoizmas – tai mano programinė įranga. Manyje įdiegta savęs patenkinimo programa. Pačios mano savybės nei geros, nei blogos, tačiau mane valdo egoistinė programa, verčianti jas naudoti savo gerovei ir kitų žalai, nes tai leidžia jaustis aukščiau aplinkinių.
Štai kas yra mūsų egoizmas, blogasis pradas. Pats pradas – tai techninė įranga, o blogis – tai programa, priedas.
O dabar aš turiu paversti šią programą priešingybe – iš blogio į gėrį. Pradas lieka tas pats – aš tik pertvarkau jo naudojimo būdą. Matau, kad, galiausiai, begalinis asmeninės naudos  vaikymasis tik kenkia man. Blogasis pradas – blogis – kenkia ir man pačiam. O kai padedamas aplinkos imu jį versti gerais santykiais su kitais, iš tikrųjų darau gera ir sau.
Kodėl taip išeina? Kodėl man gera, kai gerai elgiuosi su artimu, ir blogai, kai darau žalą jam?
Čia aš artėju prie tiesos, pradedu jausti, jog artimas ir aš – tai vienas ir tas pats. Taip ir mama „suauga“ su savo vaiku. Tai taip mus suartina, kad jaučiamės kaip viena visuma ir pasineriame į naują, neskaidomą tarpusavio santykių sistemą, nebematydami skirtumo tarp to, kas vyksta su artimu ir su manimi.
Tokiu būdu visa žmonija pavirsta viena šeima. Tegul ne iš karto, bet pradžia jau padaryta, ir mes jau suprantame šį metodą, kuris visiškai grindžiamas psichologija.

Iš 2012 m. liepos 11 d. 32-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pjesė, virstanti gyvenimu

Tik vienas dėsnis

Trūksta tik meilės

Mes visą laiką „plaukiojame“ informaciniame lauke. Jo neriboja laikas, erdvė, judėjimas. Šio lauko mes nejaučiame, nes skiriamės nuo jo savybėmis. O jeigu mes vienijamės, tai, priklausomai nuo mūsų tarpusavio ryšio, supanėšėjame su šiuo informaciniu lauku, tampame vieningi kaip jis ir pradedame užčiuopti jo informaciją.
Būdami kiekvienas atskirai, nesivienydami su kitais, šiame informaciniame lauke jaučiame tik mažą informacinę dalį, kurią kiekvienas suvokia kaip „mūsų pasaulį“, izoliuotą nuo šio informacinio lauko, – tai, ką atpažįsta tik jis, jo individuali egoistinė dalis.
O kai tik susijungiame („minimali dauguma – du“), tai iš karto pradedame atitikti šį informacinį lauką, minimaliu lygiu, pavyzdžiui, lygiu, vadinamu „nefeš de nefeš“, pradedame jį jausti. Ir taip toliau. Kitaip tariant, priklausomai nuo susijungimo lygio pagal panašumo dėsnį pradedame jausti šį lauką – Kūrėją, patys tapdami jutimo organu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Informacinis tikrovės laukas

Atsistosime po Šviesa

Susidūrimo momentas

Nuomonė („Physical Review D“ žurnalas): pagal Salamankų universiteto mokslininkų hipotezę ateityje laikas sustos ir „viskas atrodys kaip užšaldyta“. Ne Visata plečiasi greitėdama, veikiant tamsiajai materijai, o iš tikrųjų lėtėja laikas, lėtėja pats kosmosas.
Mokslininkai mano, kad ateityje, kai Žemė nustos egzistuoti, laikas sustos ir viskas atrodys lyg paveikslas, kuris egzistavo visada. Kosmologas G. Gibsonas iš Kembridžo: „Laikas atsirado per Didįjį sprogimą ir taip, kaip gimė, gali ir išnykti.“
Komentaras: Pagal kabalą laikas, vieta, judėjimas iš tikrųjų neegzistuoja, o visa mūsų jaučiama „tikrovė“ atsiranda tik mūsų pojūčiuose, mumyse, o ne mumyse egzistuoja tik viena Aukštesnioji Šviesa, davimo laukas. Mes, turėdami priešingas savybes nei Ji, jaučiame priešingumą savyje kaip mūsų pasaulio paveikslą savo penkiais jutimo organais.
Apie tai kabalistai rašė jau prieš tūkstantį metų – žiūrėkite „Įvade į knygą Zohar“. Kad pajaustume tikrąjį paveikslą, nereikia laukti milijardų metų – tai galime pasiekti būdami dabartinės būsenos, jei pakeisime savo savybes – išeisime iš mūsų egoistinės prigimties ribų. Tokį išėjimą iš savęs ir  tyrinėja kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų gyvenimas – smegenyse

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Informacinis tikrovės laukas

Pranešimas: Išsivysčiusių nežemiškų civilizacijų skleidžiamų signalų paieškos kaimyninėje planetų sistemoje buvo bevaisės. Eteris tuščias, tačiau mokslininkai vilties nepraranda. Bijoti kitų planetų apokalipsės neverta, baisesnis Visatos tylėjimas – juk gali būti, kad šis tylėjimas susijęs su maniakišku civilizacijų polinkiu į savižudybę. Ir į šitą tylų įspėjimą reikėtų įsiklausyti!
Komentaras: Ne. Tik mūsų planeta gavo ypatingų savybių, skirtų itin sudėtingos gyvybės vystymuisi. Kitos tokios planetos nėra visoje Visatoje. Vis dėlto svajoti nedraudžiama! O pats mokslas patvirtina senąją kabalos nuomonę apie kitų civilizacijų, egzistuojančių kitokios materijos pagrindu, nebuvimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar mes vieniši Visatoje?

Visa visata – mūsų viduje

Dvasinis suvokimas nuo materialiojo skiriasi tuo, kad dvasinį pasaulį žmogus jaučia esantį savyje, savo nore pasitenkinti. O jutimas, kad pasaulis yra šalia manęs ir su manimi nesusijęs, vadinamas šiuo pasauliu.
Skirtumą tarp vieno ir kito lemia mūsų egoizmas, kuris atskiria tam tikras savybes, ęsančias manyje, tarytum išversdamas jas į išorę. Toks atskyrimas įvyko dėl norų sudužimo, padariusio juos svetimus ir atskirtus vienas nuo kito, nesusijusius su kitų egoistiniais interesais ir priešingus jų norams.
Tačiau būtent todėl turime galimybę galutinėje, ištaisytoje būsenoje vėl susijungti, kaip ir pačioje pradžioje, bet dabar jau jausdami, suprasdami savo egzistavimą, suvokdami visą jo gelmę. Juk ėjome prie šito sunkiu suvokimo, klausimų keliu, lygindami tai, ką jaučiame savyje ir ką – išorėje.
Tai įmanoma būtent dėl to, kad mano ego atskyrė ir atmetė nuo manęs milijardus visokiausių savybių: negyvųjų, augalinių, gyvūniškųjų bei žmogiškųjų, ir aš jaučiu jas kaip svetimas. O dabar, lygindamas jas su savimi, artinu jas prie savęs per jėgą, norėdamas jų ar ne, tuo sustiprinu savo jutimus, padidinu savo supratimą, kol pradedu mylėti visus kitus.
Grąžinęs jas į save, įgyju tokį platų tikrovės suvokimą, kuris apima visą Begalybę, 125 dvasines pakopas.
Pagalvokite, kaip stipriai nuo mūsų paslėpti ir mums nejuntami yra procesai, vykstantys mūsų viduje. Bet išorėje iš karto pastebiu ir reaguoju net į mažiausius gerus ar blogus pokyčius. Juk mano egoizmas išdidina juos, žiūrėdamas tarytum per didinamąjį stiklą.
Tų dalykų, kurie vyskta manyje, atžvilgiu, egoizmas mažiau priekabus nei išorinių. Todėl esu toks jautrus bet kokiems aplinkiniams reiškiniams, o jeigu tas pats vyktų viduje – net nepastebėčiau. Todėl žmogus nepažįsta savęs, nejaučia, nemato savęs taip, kaip jį mato kiti. Kartais jam sužinoti tai, ką apie jį galvoja kiti, yra tikras sukrėtimas. Jie atveria jam akis, o jis negali patikėti, kad iš tikro yra toks.
Mes nepažįstame patys savęs! Nejaučiame savęs, nepažįstame savo savybių. Tik norime save pripildydi, nesuprasdami vidinių plonybių. O tuo tarpu viskas, kas vyksta išorėje, mus ypatingai jaudina, mes aistringai svarstome, kas ir kaip elgiasi mūsų atžvilgiu, ir ką turime su tuo daryti.
Dėl to, kad sudužimas ištraukė iš manęs į išorę visas mano vidines savybes ir paliko man mažytį norą, galiu pradėti dirbti su tuo, kas man atrodo yra išorėje, ir įnešti tai atgal į vidų, kad sujungčiau į vieną Šviesą ir indą – norą. Šitaip pasiekiu ypatingą suvokimo jautrumą, nes turiu paisyti ir suprasti kiekvieną man svetimą žmogų. Aš jo nekenčiu, bet man reikia jį pamilti, apverčiant visą suvokimą iš vieno poliaus į priešingą.
Toks supratimas duoda man milžinišką, 620 kartų galingesnę Šviesą ir supratimą, kur esu bei ką jaučiu. Tuo skiriasi iš pradžių Kūrėjo sukurtas Begalybės pasaulis, kuriame kūrinys buvo tik vienas taškelis. Mes išauginame šį taškelį iki Begalybės tuo, kad įnešame viską, kas yra išorėje, visą pasaulį vidun. Vadovaudamiesi taisykle „Pamilk artimą kaip pats save“.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Visas pasaulis susijungia manyje

Kūrinio posūkio taškas

Video klipas rusų k.