Tyrimas (Emory universitetas Džordžijoje) parodė, kad skaitant galvos smegenys reaguoja į kvapų ir judesių aprašymą taip, tarsi jie būtų tikrovėje. Tariant žodžius, reiškiančius veiksmo procesą (pastumti, mesti, numesti, sudaužyti), motorinėje galvos smegenų zonoje, koordinuojančioje kūno judesius, pasireiškia aktyvumas. Smegenys nejaučia skirtumo, ar žmogus mato kažkokį procesą, ar apie jį skaito: kiekvienu atveju stimuliuojama ta pati neurologinė sritis.
Komentaras: Mes egzistuojame kaip amžini kūriniai amžinoje erdvėje, kurioje jaučiame fragmentus, atitinkančius mūsų išsivystymą. Kabala  sukurta, išvystyti mus iki lygmens, kai atskleisime visa, kas egzistuoja. Mums vystantis keičiasi mūsų savęs ir supančio pasaulio jautimas, kol viską jausime egzistuojant viename objekte – visa ko begalybėje. Dabar – perėjimo laikotarpis iš mūsų trimatės dimensijos (laikas-poslinkis-vieta-egzistencijos šaltinis) pajautimo į dešimtmatę (3 linijos, C”B ir kt.), o vėliau, ištaisymo pabaigoje – į neišmatuojamą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokios tautybės jūsų smegenys?

Akys mato daugiau nei protas

Protas nepriklauso nuo smegenų

Nuomonė: Asmenybės vystymasis galimas tik dviejų procesų vienybėje: išorinio – socialinio ir vidinio – asmeninio. Bet kurios išorinės priežastys ir veikla veikia žmogų ne betarpiškai, o persilaužia per vidines sąlygas.
Internalizacija yra vertinama kaip socializacijos mechanizmas – socialinės patirties įsisavinimas. Vadinasi, asmenybės atžvilgiu svarbūs du procesai: išorinis ir vidinis – kitaip tariant, perkeliant išorinę aplinką į vidinę asmenybės erdvę, žmogus turi vėl pereiti nuo vidaus į išorę, sąveikaudamas su socialine aplinka, kuri suteikia galimybę suformuoti savo vidinį gyvenimą.
Komentaras: Pagal kabalistinę pasaulėžiūrą visa, kas suvokiama, yra tik žmoguje. Toks kabalistų požiūris visiškai sutampa su kvantiniu pasaulio suvokimu. Todėl belieka nagrinėti išorinį ir vidinį suvokimą asmenybėje ir galimybių derinimą tarpusavyje bei su jų šaltiniu – Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas tarp įsibėgėjimo ir šuolio

Globalus viduje

Suvokimo dekoderis

Europos kongresas. 5-oji pamoka

Pasaulis – tai tas vaizdas, holograma, kurį Kūrėjas pateikia mums šiandien, ir mes esame jame. Mes dalyvaujame šioje iliuzijoje, ji – mūsų vidinių savybių atspindys.
Stebėdamas pasaulį, aš matau savo atspindį, ir galiu pasakyti, kokios mano vidinės savybės. Vienas žmogus man patinka, o kitas – nelabai, kažkokį reiškinį apibūdinu vienaip, o kitą – kitaip, ir t. t. Vadinasi, visos šios savybės – manyje. Kiekviena iš mano mažyčių asmeninių savybių man „piešia“ tam tikrą kiekvieno iš mūsų, kiekvieno pasaulio, negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos objekto vaizdą.
Taigi jei aš aplink save matau kažką neigiamo, aš matau šį nebaigtumą savyje, kitaip matyčiau tik absoliučią, tolygią Šviesą.
Žinoma, iki šios pakopos mums dar toli. Vis dėlto bent jau eiti šios būsenos link, atskleisti ją galime tik rimtai užsiėmę savistaba ir vertindami tai, ką matome.
Dėl šios priežasties ir pasakyta, kad pasaulis sukurtas tik absoliutiems teisuoliams arba absoliutiems nusidėjėliams. Kai žmogus pripažįsta esąs nusidėjėlis, jis supranta, jog yra priešingas Kūrėjui. Kai žmogus mato ir pateisina viską – tik kai nemeluoja sau, o iš tikrųjų mato pasaulį pilną visa ko geriausio, tobulo, – tai reiškia, kad jis krypsta Kūrėjo link ir vadinamas „absoliučiu teisuoliu“. O jeigu jo vertinimas, požiūris į pasaulį mišrus, vadinasi, jo būsena dar ne visiškai įsisąmoninta. Jis neįsisąmonino blogio ir turi tęsti darbą su savimi.
Išeina, kad viskas priklauso nuo mūsų pojūčių aiškumo: arba jaučiuosi pasaulyje gerai, arba blogai.
Beje, iš daugelio mūsų draugų girdžiu, jog jie iš kongreso tikėjosi kažko daugiau. Dalyviai manė, kad jiems tuoj pat „išaugs sparneliai“ ir kažkur nuneš.
Vadinasi, žmonės, netgi keletą metų studijuojantys kabalą, dar nesupranta mūsų tobulėjimo esmės. Ir natūralu, kad nesupranta! Aš jokiu būdu nesijuokiu iš jų, nekaltinu. Žinau, kokią mokyklą pats praėjau, ir kaip tai buvo nelengva, labai nelengva! Žmonės nesupranta, jog privalo pakeisti – kad ir kaip paradoksaliai tai skamba – savo požiūrį į pasaulį.

Iš penktosios Europos kongreso pamokos, 2012 m. kovo 25 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Noras, kad nusidėjėliai atgailautų, o ne mirtų

Globalus viduje

Iš 3-iosios pamokos Kolumbijoje

Žmogus pagal savo prigimtį nori ne tik nugyventi gyvenimą, bet ir jį suprasti: kas jį valdo, kokia programa ir koks jo tikslas? Todėl jis tyrinėja gyvenimą, kitais žodžiais tariant, tyrinėja gamtą.
Būdamas pasaulyje, esu veikiamas įvairių faktorių. Tačiau man nežinoma, kas mane valdo. Mažą kūdikį valdo vidiniai potraukiai, aiškiai matome, kaip prigimtis verčia jį tobulėti. Suaugusiesiems tai pasireiškia ne taip stipriai.
Esmė ta, kad kažką tyrinėti galime tik būdami laipteliu aukščiau. Taip aš tarytum įtraukiu tyrinėjamą objektą į save, atlieku analizę ir sintezę, padarau išvadas. Tai įmanoma todėl, kad mano protinis ir jutiminis suvokimas viršija tiriamą objektą.
O kaip tada, kai esu dalis gamtos, kuri veikia mane, yra mano minčių ir norų šaltinis? Tokiu atveju nežinau, kas man atsitiks už akimirkos, kaip susiklostys gyvenimas, kas bus su pasauliu, kuriame priklausau nuo visų. Yra duomenų, kurių negaliu priimti protu, pajausti.
Kaip tai kontroliuoti? Juk esu visiškai susipainiojęs, neįstengiu paimti iš gyvenimo tos gerovės, kurią galėčiau gauti. Akivaizdžiai tai matome žmonijoje, kuri nežino kodėl, kam ir kaip gyvena. Net išmintingi, protingi žmonės galop pasiklysta.
Taigi, tikrai ištirti savo gyvenimą galėsime, tik jei pakilsime aukščiau jo. Kaip tai padaryti? Reikalinga priemonė, padėsianti pakilti virš savo esybės. Taip, likdamas savimi, sugebėsiu pažvelgti į save iš viršaus, iš visuotinės gamtos pozicijos, iš tos srities, kur atsinaujina visi norai ir mintys.
Pasaulyje yra žmonių, kurie iš tikrųjų jaučia, kas įvyks rytoj ar net už kelerių metų. Mokslininkai šiandien taip pat pripažįsta, kad mūsų tikrovėje egzistuoja vadinamasis informacinis laukas. Jame slypi kiekvieno iš mūsų ir viso pasaulio likimas, visa programa, pagal kurią vystomės. Tačiau patiems nepavyksta sukurti su juo ryšio, net artimiausia ateitis mums nematoma. Svarbiausia, kad nežinome, kaip teisingai elgtis šiandien, kad užsitikrintume ateitį.
Praeitose kartose nelabai siekėme pažinti „programinį lauką“. Gyvenimas dar nebuvo toks sudėtingas ir painus, mums jo visiškai užteko tokio, koks yra. Todėl pasakyta: „didelės žinios – didelis liūdesys“. Tačiau šiandien, užmerkdami akis į tai, kas vyksta, ne tik nesumažiname savo kančių, o priešingai – didiname. Turiu bėdą: nežinau, kas įvyks rytoj ar poryt, kaip reikia elgtis, kad viskas būtų teisingai, bet žinoti tai šiais laikais būtina.
Priėjome vystymosi etapą, kai turime atskleisti gyvenimo programą. Be šito mums gresia pavojai ir daugybė kančių. Jau pakankamai išaugome, išsivystėme iki tokios pakopos, kai šis klausimas neduoda ramybės ir reikalauja įsikišti į programą. Galiausiai tiesiog privalome atskleisti visą gamtą, pakildami į esantį joje informacinį lauką. Tik tada sugebėsime priimti sprendimus ir susidorosime su problemomis, pasitelkdami įgytas žinias, ir taip užtikrinsime sėkmingą tolimesnį kelią.

Iš 2012 m. balandžio 29 d. pamokos tema „Grupė ir dvasinis vystymasis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Video klipas rusų k.

Iš trečiosios pamokos Kolumbijoje

Kodėl Gamta iš manęs reikalauja jos dėsnių pažinimo? Nejaugi tik tam, kad daryčiau mažiau klaidų, maloniai jausčiausi, išvengčiau bėdų ir problemų?
O gal per bėdas ir problemas Gamta nori pakelti mane į žinių ir savikontrolės pakopą, į pasaulio valdymo lygį? Tai jau visai kitas egzistavimo ir suvokimo lygmuo.
Turbūt mes priežastį supainiojome su pasekme. Šiandieninės bėdos verčia ieškoti galimybės užsitikrinti sėkmę dabar ir ateityje. Jos – ta priežastis, dėl kurios mes stengiamės pažinti Gamtą. O iš tikrųjų yra ne taip. Problemos teskatina siekti pažinimo, tačiau pažinę visuotinę Gamtą, mes atskleisime visiškai kitokius horizontus, naują dimensiją.
Pajausime naują realybę. Ne tą, kurią dabar, kaip gyvūnai, suvokiame penkiais jutimo organais. Galų gale, mes tik šiek tiek lenkiame juos protu ir išradingumu: mokame statyti patogius namus, gaminti maistą, rengtis, bet gyvūnams nėra būtina taip smarkiai rūpintis savimi…
Esame pranašesni kitais dalykais: galime pakilti į tokį lygį, kai gyvensime ne dėl rūpinimosi fiziniu kūnu. Priešingai, rūpindamiesi kūniškuoju gyvenimu, pasieksime bendros Gamtos pažinimą ir nuo tol tobulėsime suvokdami kitą dimensiją, jausdami tikrovę ne savo gyvūnine prigimtimi, o pasitelkę aukštesnę sąmonę, informacinę programą, kuri mums atsiskleis. Ši pakopa neturi jokio ryšio su dabartine egzistencija – ji yra daug aukščiau.
Mūsų laikų mokslininkai, kaip ir ankstesnių kartų išminčiai, vis dažniau kalba apie tai. Neaišku tik, kaip mums to pasiekti. Ar turime galimybę atskleisti aukštesnę realybę? Kaip mums pakilti į visuotinės Gamtos lygmenį ir pajausti ją tokią, kokia ji yra?
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas tai yra Gamta. Iš jos veiksmų matome, kad ji mus valdo dviem jėgomis: malonumais ir kančiomis. Jos tarsi vadelės, kurios nuolat verčia mus siekti pasitenkinimo ir bėgti nuo smūgių.
Pavyzdžiui, pagal esamas aplinkybes renkuosi patogiausią padėtį. Įvertinu daugybę parametrų: sveikatą, kėdės formą, aplinkinių žmonių statusą ir t. t., ir galų gale kūnas užima maksimaliai komfortišką padėtį. Taip vyksta kiekvieną gyvenimo sekundę – noruose, mintyse ir veiksmuose. Kaip gi pakilti virš šios kontrolės?
Tyrinėjant Gamtą, atsiskleidžia vienintelis, unikalus joje veikiantis dėsnis – visuotinės pusiausvyros dėsnis. Gamta siekia pusiausvyros ir palaipsniui subalansuoja, sutaiko, nuramina visas savo dalis. Ji visur įveda maksimalią, kokia tik įmanoma globaliuose ryšiuose, tvarką – pradedant Didžiuoju Sprogimu, baigiant ląstelių jungimusi į sudėtingas gyvybės formas.
Visa Gamta yra pusiausvyroje, tik žmogus maždaug prieš tris su puse tūkstančio metų išsimušė iš šių rėmų. Jis ėmė naudoti savo protą tam, kad išnaudotų ir valdytų kitus, ir šios papildomos galimybės pažeidė jo pusiausvyrą su Gamta.
Vis dėlto blogąją raidos jėgą mes galime kompensuoti gerąja jėga, kurią atskleisime toje pačioje Gamtoje. Negatyvioji jėga veikia mumyse instinktyviai, mums nekontroliuojant, o mes savo ruožtu turime subalansuoti ją pozityviąja jėga, kurią įgysime sąmoningai. Ir tai įmanoma tik veikiant aplinkai. Juk norėdamas būti geresnis ir aukštesnis už kitus esu priklausomas nuo visuomenės. Be to, priklausau nuo jos tenkindamas savo pagrindinius poreikius. Vadinasi, turiu naudotis aplinka, taikytis prie jos taip, kad ji teiktų man pozityvią jėgą. Tada galėsiu kontroliuoti savo gyvenimą.
Taigi neatsitiktinai žmogus sukurtas būti ne vienišiumi, o kolektyvine būtybe, ir įkurdintas kitų žmonių aplinkoje. Tik jų dėka jis gali ugdyti save. Juk, skirtingai nei gyvūnai (kuriems ugdymas nebūtinas), žmogus turi perimti iš aplinkos daugybę faktorių ir jais papildyti įgimtas savybes. Aplinka mūsų egoizmą pripildo pozityvios jėgos, tad mes galime lengvai ir patogiai valdyti savo gyvenimą, savo likimą.
Kai pradėsime atitinkamai vertinti save ir esamas galimybes, mums atsiskleis Gamtos programa, jos pradinis sumanymas mūsų atžvilgiu. Taip mes pakilsime į aukštesnę žinių ir suvokimo pakopą, esančią virš dabartinio gyvenimo. Atsisakę gyvūninės egzistencijos, norais ir mintimis pasikelsime į amžinąjį informacijos srautą ir gyvensime jame. Kad ir kas nutiktų manajam kūnui, gyvensiu šiame būdingame Gamtai sąmonės sraute, kuris vysto visus jos lygius.
Tokia yra Žmogaus pakopa. Žmogus (hebr. adam) – tas, kuris panašus (hebr. dome) į Kūrėją. Juk „Kūrėjas“ – tai ta didžioji programa, kuri egzistuoja virš mūsų, ir mes, kildami vis aukštyn,  tęsime jos suvokimą.

Iš 2012 m. balandžio 29 d. pamokos tema „Grupė ir dvasinė raida“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta netoleruoja disbalanso

Žmogiškoji teritorija

Išmokti gyventi pusiausvyroje su gamta

Klausimas: Kokia nuolatinių perėjimų nuo vienos būsenos į kitą prasmė?
Atsakymas: Kada nors ši grandinė pasibaigs. Kiekvieną kartą išeini į kitą išmatavimą, tarytum pasaulis prasiskleidžia, ir patenki į erdvę kvadratu. O iš jos išeini į dar aukštesnio laipsnio erdvę, ir taip judi vis toliau ir toliau, kildamas tarytum iš vieno dangaus į kitą. O laikas, judėjimas ir erdvė bet kurioje ankstesnėje pakopoje – visas jos pagrindas tampa negyvuoju aukštesniosios pakopos atžvilgiu.
Tu vis iš naujo prasiverži tarp dviejų akimirkų į naują išmatavimą. Visa buvusi pakopa tampa bevertė ir praranda savo gyvybingumą, panašiai kaip mūsų pasaulis. Gyvenimas jaučiamas būtent perėjimo metu, todėl tai taip priešinga gyvenimui, kurį dabar jaučiame.
Mes nesame dvasiniame pasaulyje būtent todėl, kad esame užsidarę vienoje būsenoje tarytum kokone. Vėliau per mažytę angelę staiga ištrūksi į didžiulį pasaulį. Tačiau ši angelė taip pat neegzistuoja – turi pats ją susikurti, pereidamas nuo vienos pakopos į kitą.
Iš šių pereinamųjų būsenų ir formuojasi dvasinis žmogaus parcufas. Tai kokybinė struktūra, susidėliojanti iš tavo pastangų atlikti tokius perėjimus. Todėl pats savaime jis tikrovėje neegzistuoja – yra tik jo nešėjas, ant kurio jis kuria save patį.

Iš 2012 m. balandžio 17 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką.

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinis gyvenimas tarp dviejų sekundžių

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Nuomonė (A. Makarovas, mokslų daktaras, paleontologas): Žmonių susidomėjimas savimi turi gilias evoliucines šaknis. Jis buvo naudingas mūsų protėviams, nes savęs supratimas padeda suprasti kitus, o kitų supratimas – sėkmės garantas visuomeniškam primatui. Tačiau šis interesas turi šalutinių pasekmių: polinkį į savęs pervertinimą, atskyrimą savo nuo svetimo ir žmogaus nuo gyvūno (neprotingo, primityvaus, plaukuoto). Daug ką galima sužinoti apie žmogų, naudojant įvardžius „mes“ –  dažniausiai šiuose santykiuose slypi ne logika, o emocijos: „Mes esame gyvūnai“ – skamba žeidžiančiai, „Mes esame beždžionės“ – iššaukiančiai. Netiesa, kad žmogus kilęs iš beždžionės, kadangi, vadovaujantis biologine klasifikacija, žmogus kaip buvo beždžionė, taip ja ir liko!
Evoliucija tik žmogaus atveju leido atsirasti rūšiai su didelėmis smegenimis. Juk šis organas kainuoja gyvūnui itin brangiai: naudoja daug kalorijų, todėl reikalauja daugiau maisto, didelės smegenys apsunkina gimdymą: mūsų protėvių mirtingumas gimdant buvo labai didelis, be to, mirdavo ne tik vaikai, bet ir motinos. Galima puikiai gyventi be didelių smegenų – kaip visa gyvoji gamta, esanti aplink mus.
Komentaras: Dėl ko gamtai prireikė vystyti ypatingą rūšį su nereikalingai didelėmis smegenimis, kuri jas panaudoja prieš save? Būtent į šį klausimą šiandien turime gauti atsakymą. Mums reikalingos didelės smegenys, kad įsisavintume aukštesnįjį gamtos lygmenį! Kasdieniniam egzistavimui naudojame tik keletą procentų smegenų galios, o likusi dalis bus panaudojama ateityje!

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucija tęsiasi

Mūsų gyvūniniai prietarai…

Europos kongresas. 4-oji pamoka

Praradę galimybę jausti savo kūną arba netekę kūno savybės jausti aplinkinius daiktus – nebejaustume ir savęs.
Dabar mes jaučiame žemės trauką ir neįsivaizduojame, ką reiškia patirti nesvarumo būseną. Tai – ypatinga savybė, ypatingas jausmas. Jeigu nustotume jautę spaudimą savo kūnui (milijardai atomų ir molekulių kiekvieną sekundę tarsi tvinksi mumyse, suteikdami buvimo pojūtį), jeigu jie mūsų neveiktų, mes nejaustume savo kūno. O jei dar panaikintume garsų ir šviesos dirgiklius – prarastume ir savęs pojūtį.
Visas mūsų gyvenimo pajautimas yra pagrįstas sąlyčiu, poveikiu vienas kitam, susiduriančių dalelių, atomų, molekulių įsiskverbimu viena į kitą, konfrontacija, menkiausiais smūgiais į mūsų nervų sistemą, į regos ir klausos nervus, skonio receptorius ir t. t. Nieko nesuvoktume, jei nejaustume įvairių dalių, savybių kontakto.
Bet koks mūsų jausmas grindžiamas dviem priešingais poveikiais vienas kitam. Norint su kuo nors užmegzti ryšį, reikia pajausti kaip priešpriešą: jis turi veikti mane, o aš – jį. Taip šeimoje kartais neapsieinama be mažų konfliktų, kad aštriau pajaustume priklausomybę vienas nuo kito, tarpusavio kontaktą.
Visa tai kyla iš mūsų šaknies. Kūrėjas sukūrė kūrinį, ir šis kūrinys turi jausti Kūrėją. Kitaip tariant, tarp mūsų turi vykti susidūrimai. Ir kuo ryškesnis, kuo stipresnis bus tas susidūrimas, tuo didesnė atsiras galimybė įsiskverbti vienas į kitą, pajausti vienas kitą. Tačiau šis susidūrimas turėtų būti įgyvendinamas kaip abipusis skverbimasis, abipusis supratimas, abipusė meilė. Tik tada jie galės pasimėgauti  vienas kitu.
Todėl mūsų susijungimas su Kūrėju vyksta, nors ir smūgiuojant, bet abipusiai skverbiantis. Kad ir ką jaustume, mes jaučiame tai tik dėl dviejų priešybių priešpriešos.
Knygoje „Šamati“ yra straipsnis, kuris vadinasi „Žemės pranašumas – visur“. Žodis „žemė“ reiškia mūsų kylančius norus. Pasakyta, kad niekas neatsiveria mums tikruoju pavidalu – o tik esant priešybių priešpriešai : šviesa – iš tamsos, gėris – iš blogio ir pan. Viskas yra tik santykyje.
Įsilieję į naują visuomenę jaučiamės blogai, kol neišsiaiškiname. Tačiau palaipsniui priprantame, nes pamatome, kokiomis sąlygomis ir principais čia vadovaujamasi kuriant tarpusavio santykius. Pradedame suprasti, kaip vyksta smūgiai ir vienijimasis.
Taip nutinka visur ir visada. Bet kurią mūsų savybę, bet kurį pojūtį sudaro du poliai: priešingybės ir panašumo. Ir tik nuo jų teisingos priešpriešos priklauso jų tarpusavio harmonija – taip pat, kaip dera minoras ir mažoras, šviesa ir tamsa, saldumas ir kartumas.
Turint tik vieną parametrą, nieko neįmanoma pasiekti – tada nesijaus skonio. Mūsų veikloje būtina matyti kontrastus, prieštaravimus, o kartu šių priešingų savybių tarpusavio panašumą ar bendrą tikslą.
Tas pats vyksta ir dvasiniame darbe. Yra dvi linijos, kurios nusileidžia iš Kūrėjo: dešinė ir kairė. Kairė linija – tai gavimo savybė, dešinė – davimo.
Mes statome 125 savo kilimo pakopas, pradėdami nuo apatinės, nulinės pakopos – priešpriešindami davimo (gerumo, meilės) savybę ir gavimo (egoizmo, blogio) savybę. Kokiu lygiu galime jas savyje supriešinti, ant tokios pakopos ir pakylame.
Kažkurioje vietoje gėrio ir blogio yra subalansuota, tarkime, 5 gramai, kažkurioje – 10 kilogramų, o dar kažkurioje – begalybė: čia viskas, ką turime gero ir blogo, realizuojasi į vieną bendrą visumą. O ankstesniuose etapuose – tik iš dalies.

Iš 2012 m. kovo 24 d. vykusios Europos kongreso 4-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Akmuo, panoręs pats save pakelti

Žvelgiant per dviejų norų prizmę

Kaip išaugti iš nulio

Europos kongresas. 3-ioji pamoka

Kas vyksta su mumyse esančia informacine dalimi, kai kūnas miršta? Ją galima perkelti į bet kurį kitą nešėją. Ji gali atskirai egzistuoti ne kažkokiame biologiniame klojinyje, o bet kokiu pavidalu. Tai – informacija! O informaciją galima perkelti iš elektroninio nešiklio į spausdintinį, o po to į vaizdinį, garsinį ir t. t. Informacija kaip tokia neturi jokio nešėjo, jis reikalingas tik jai suvokti.
Todėl, jeigu norime įgyti aukštesniąją informaciją, privalome nešėju padaryti mūsų savybę duoti, o ne gauti.
Egoistinė gavimo savybė mus riboja. Mes galime priimti į save tik tai, kas įeina į mūsų jutiklius, jutimo organus, ir tik tam tikru diapazonu: regimuoju, garsiniu, lytėjimo ir t. t., priklausančiu nuo mūsų suvokimo organų jautrumo bei gebėjimų.
Mūsų pasaulyje, žinoma, sukuriame papildomų prietaisų, kad sustiprintume galimybę matyti toliau ir giliau. Tačiau tai mažai padeda, mes praplečiame tik tuos pačius penkis jutimo organus.
Iš tikrųjų aplink mus dar egzistuoja didžiulis kiekis informacijos, kurios nesugebame priimti ir netgi nežinome, kas tai yra.
Kad įgytume šią galimybę, mėginame išeiti iš savęs, neapsiriboti vien savo kūnu.
Tai suteikia galimybę jau dabar, būnant šiame pasaulyje, t. y. suvokiant viską fiziniu kūnu, per savo gyvūninį kūną pasiekti būseną, kai pasijuntame esą už kūno ribų – tarsi mes jau ir negyvename jame, panašiai kaip žmogui mirus.
Iš principo, jeigu miršta kūnas – mūsų gyvūninis egoizmas, mes jaučiame kažką kita. Mes galime ir nemirti, o neutralizuoti mūsų egoizmą, ir tada, perfokusavę save iš egoistinių norų į vientisos gamtos suvokimą, pajausime kažką kita – kitą, aukštesnį sluoksnį.
Žmonės, kurie pateko į šias būsenas, jas aprašo ir pateikia labai aiškią metodiką, kaip tai pasiekti.
Šiandien tokios būsenos siekia jau milijonai žmonių, kurie jaučia mūsų pasaulio suvokimo ribotumą, būtinumą sužinoti, kokia mūsų egzistavimo prasmė. Be to, tai ne šiaip kažkokie filosofiniai ar grynai moksliniai, pažintiniai poreikiai – jie tai jaučia iš savo patirties – iš didžiulio depresijos jausmo, gyvenimo nuovargio, kadangi po daugelio gyvenimo ciklų kelia klausimus: „Dėl ko mes iš tikrųjų egzistuojame? Kiekvieną dieną mes kovojame tik dėl to, kad išgyventume, išbūtume savo laiką?! Ar čia slypi visos kūrinijos prasmė?!“
Tada atrodome sau tarsi pačios mažiausios, menkiausios būtybės, kurios tik ir rūpinasi tuo, kaip patogiau išlaikyti savo gyvūninį kūną. Ir čia visa prasmė? Kol jis gyvas, aš tik apie jį ir galvoju. Jeigu aš nepradedu savęs, savojo „aš“ atskirti nuo šio kūno, tai iš tiesų – kuo gi tas „aš“ užimtas visą gyvenimą? Tik tuo, kad išlaikytų (rūpintųsi, puoselėtų) šį gyvūną.
Šiais laikais vyksta palaipsnis mūsų „aš“ atskyrimas nuo gyvūninio kūno. Žmogus (tai „aš“) pradeda jausti, kad jis nenori visą laiką paklusti savo kūnui ir jam vergauti. Todėl žmonės puola į depresiją, į paieškas, vartoja narkotikus, nežino, ką daryti su gyvenimu, baigia gyvenimą savižudybe.
Galiausiai mes išgyvename labai sunkią krizę. Mes nenorime kurti šeimų, gimdyti vaikų. Mes nematome prasmės. Ir galų gale, jeigu man prievarta reikia gyventi, kad išlaikyčiau savo gyvūninį kūną, kam man visa kita? Juk galvosiu tik apie tai. Šitaip žmogus net pradeda regresuoti.

Iš 2012 m. kovo 24 d. Europos kongreso 3-ios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevystanti pakopa

Tikrasis nemirtingumas

Žmogus, kuris nepasiduoda