Pateikti įrašai priklausantys Sveikata kategorijai.

Kabala ir sveikata, I d.

Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманSveikata – žmogaus ir Gamtos pusiausvyra
Komentaras. Kabalos požiūriu sveikata – tai žmogaus ryšio su bendrąja Gamtos sistema arba Kūrėju lygis. Iš to išeina, kad, norint būti sveikam, reikia išmokti tinkamų tarpusavio santykių, pažinti gamtos dėsnius ir būti su jais pusiausvyroje.
Iš esmės šis sveikatos apibrėžimas tapatus paskelbtam Tarptautinės sveikatos apsaugos organizacijos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje: „Sveikata – tai visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena, o ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas“. Vėliau apibrėžimas dar buvo papildytas ekonominiu faktoriumi.
Atsakymas. Taigi, jei viskas pusiausvyroje, tai ir sveikata gera.
Klausimas. Ta pati organizacija teigia, kad žmogaus sveikatą lemia šie faktoriai: 10% sveikatos apsauga, 20% paveldimumas, 20% aplinkos kokybė ir 50% gyvenimo būdas.
Atmetus genetiką, visa kita priklauso nuo visuomenės, kuri nulemia žmogaus sveikatos būklę, išskyrus paveldimumą.
Be to, sakoma, kad 32-40% atvejų fizines ligas ir negalavimus sukelia dvasinės būsenos, traumos, stresai ir konfliktai.
Norėtume, kad paaiškintumėte to priežastis. Kaip visa tai tarpusavyje susiję?
Atsakymas. Iš principo kabalos mokslas teigia tą patį.
Aišku, jei žmogus bus visiškoje pusiausvyroje su savimi, supančiu pasauliu, ekologija ir visuomene, jo sveikata taip pat pagerės.
O kaip subalansuoti save? Tai reiškia suprasti, kad visi signalai žmogui ateina iš Aukštesniosios jėgos, iš bendrosios Gamtos jėgos. Jeigu jis sugebės tinkamai suderinti save su šiomis jėgomis, tai, žinoma, nuolat jausis komfortiškai.
Tuomet jo sveikata pagal galimybes taps ideali. Nors daug lemia paveldimumas, bet ir jį galima pakoreguoti.
Tas pats ir su aplinkos poveikiu. Nors iki šiol neatkūrėme jos pusiausvyros, tinkamos sąveikos su mumis, bet iš esmės tai įmanoma.
Komentaras. Kalbant apie paveldimumą, jei skirtume lėšų genetikai, o ne ginklavimuisi, tai be vargo galėtume aptikti visas ligas dar vaikystėje ir pakeisti genus.
Atsakymas. Jei nustotume eikvoti pinigus ginklavimuisi ir kosmetikos gamybai, iš karto pasijustume rojuje.
Tai du didžiuliai išlaidų straipsniai. Žmonija, juos dengdama, tiesiog žudo save. Dėl to mums trūksta labai daug priemonių, kad gyventume patogiau ir sėkmingiau.
Laukite tęsinio…
#253594

Iš 2018 m. gruodžio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Komentavimas išjungtas įraše Kabala ir sveikata, I d.

Besišypsanti depresija

Egoizmo vystymasis, Gyvenimo prasmė, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Mokslininkai nustatė naują depresijos rūšį, kuri vadinasi „besišypsanti depresija“. Ja sergantys žmonės atrodo laimingi, o iš tikrųjų kenčia nuo depresijos. Ir ši rūšis plinta. Šie žmonės turi profesiją, vaikų, šeimą, pomėgių ir pastoviai išgyvena depresiją. Jie šypsosi, rodo, kad yra laimingi, o viduje – visiška sumaištis.
Atsakymas. Tai, man atrodo, būdinga didžiulėms žmonijos masėms.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame mūsų egoizmas nuolat vystosi. Ir tai, kas mus tenkino ir patenkino prieš tūkstantį metų, prieš penkis šimtus metų nublanko, o šiandien – iš viso nebepatenkina.
Jeigu XX a. pradžioje, kai žmogus turėjo ką valgyti, kuo apsirengti ir kur miegoti, jis buvo laimingas (didžioji masė), tai šiandien tai visiškai negarantuoja komforto būsenos. Nes egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus gerokai didesnių užsipildymų ir netgi tokių, apie kuriuos pats žmogus nežino.
Štai bloga man, kažko nyku! Atrodo, pavalgiau, pamiegojau. Turiu kur miegoti. Turiu ką pavalgyti. Ir darbas yra. Visko yra. Tai ko man trūksta? Pats nežinau.
Klausimas. O ko žmogui trūksta?
Atsakymas. Pilnatvės, laimės jausmo. To nepakanka. Turiu viską, bet jaučiuosi tuščias.
„Ko tu neturi? Pasakyk – ko. Aš užsirašysiu ir įsipareigoju visa tai suteikti tau“.
„Šito nesuteiksi. Aš iš vidaus turiu kažkuo užsipildyti. Viduje turiu tuštumą, kurios niekaip negaliu pripildyti – nei gėrimu, nei maistu, niekuo.
Klausimas. Kaip žmogui tai rasti?
Atsakymas. Niekaip. Nes jame atsiranda trūkumas, vidinės tuštumos jausmas, kurio neįmanoma užpildyti niekuo mūsų pasaulyje. Gali paimti jį kaip vaiką į karuseles, į pasivaikščiojimus, į keliones, rodyti filmus, nesvarbu, jis liks toks pat. Jis žiūrės, tai šiek tiek atitrauks jį, bet vis tiek jaus, kad tai tik trumpas pabėgimas nuo tuštumos. Tai yra žmogus truputį pakyla virš jos, bet neišeina.
Klausimas. Žinomas austrų psichologas ir neurologas Viktoras Franklis rašė, kad kertinis geros psichinės sveikatos akmuo yra gyvenimo tikslas. Ar gyvenimo prasmės suradimas yra būtinas?
Atsakymas. Mūsų laikais – taip. Seniau gyvenimo prasmė buvo išgyventi.
Kažkada gyvenau Lietuvoje. Žmonės, kurie gyveno ten dar iki sovietų valdžios, pasakojo, kaip viskas buvo sutvarkyta. Ryte eini kažkur dirbti. Darbas dažniausiai – nepastovus, juk tai – maža šalis. Tau pasisekė – tu dirbi, gauni už tai pinigų, ateini namo, turi ką valgyti – sau, šeimai ir t. t. Ir taip buvo daugeliui eilinių neturtingų žmonių. Taip žmonės gyveno. Tai yra, jeigu žmogus šiandien uždirbo, ir jis turi kuo pamaitinti savo šeimą, jis – laimingas.
Praėjo 50 metų. Ar toks gyvenimas gali būti laikomas sėkmingu šiuolaikiniam žmogui – kad jis ryte nežinotų, kur uždirbti, o vakare – kuo maitinti šeimą? Ne. Jam reikia daug daugiau. Jo egoizmas tapo kur kas platesnis, gilesnis. Jam reikia žinoti, kiek jis uždirba, kada jis gauna, ką jis už tai pirks, kur važiuos pailsėti ir pramogauti, kur mokysis jo vaikai, kokią jis turės pensiją, ir, apskritai, viską-viską-viską!
Klausimas. Tai jis pats turi tuo pasirūpinti?
Atsakymas. Jo poreikiai taip išaugo (ir žmogus nieko negali padaryti, tai jo vidinis egoizmas taip išsivystė, tai ne išlepimas), kad jis negali šiandieną būti laimingas nuo to, kad gaus kažkokį minimalų užpildymą. Jis net pats nežino, ko trūksta. Ši depresija paliečia ir visiškai apsirūpinusius, visas visuomenės klases.
Klausimas. Kur gi yra išėjimas iš šio labirinto?
Atsakymas. Nežinau. Bet atsimenu, kad aš buvau toks savo kartoje, ir man buvo sunku. Visą savo vaikystę ir jaunystę buvau tokios pusiau depresinės būsenos, kol suradau savo rimtą užsiėmimą – kabalą.
Aš nežinojau, kuo užsipildyti, dėl ko egzistuoju. Viskas buvo tarsi netikra, kodėl privalau tempti šią gyvenimo naštą. Už ką? Baisiausia, kai atsikeli ryte, nematydamas prasmės: „O dėl ko keltis? Kam aš prabudau?“
Ir šias būsenas nuolat išgyvena tie žmonės, kurie dvasiškai kyla arba turi dvasiškai kilti, net ir kabalistai, nes jiems kyla naujų klausimų, kuriuos jie paskui realizuoja ir kyla dvasiniais aukštesniojo pasaulio pažinimo laipteliais.
Bet kai tavyje atsiveria šios tuštumos, reikalaujančios užpildymo, o kokio užpildymo – tu dar nežinai, tai jauti būseną, kuri nusakoma kaip depresija, nors tai – ne depresija. Kabalistams tai – ne depresija, jie mėgsta šias būsenas, nes iš anksto žino, kad jas pripildys, kad šiose tuštumose patirs aukštesniojo pasaulio jausmą.
Esame naujojoje kartoje, kai žmonėms atsiranda šios tuštumos, šie poreikiai, šie didžiuliai norai, bet mūsų pasaulyje negalime rasti jiems jokio užpildymo. Jie turi gauti užpildymą iš kito, aukštesnio, lygmens.
Klausimas. Mes nekalbame apie klinikinę depresiją, apie psichinę ligą. Koks laimės receptas, arba kaip išeiti iš šios besišypsančios depresijos ar tiesiog prislėgtumo?
Atsakymas. Pleištą pleištu. Niekaip kitaip. Mes būtinai turime rasti užpildymą šiai vidinei tuštumai. Ir užpildymas – gyvenimo prasmėje.
O žmonės, iš esmės, to ir klausia. Bet net jeigu ir neklausia, šis klausimas juose egzistuoja. Šis klausimas juos graužia, ir jie bijo jį įvardyti. Žmogus pats bijo sau prisipažinti, kad nežino, kam jis gyvena, ir būtent tai neduoda jam energijos gyventi.
Klausimas. O kodėl bijo?
Atsakymas. Nes nėra atsakymo. O susidurti su šia tuštuma…
Komentaras. Baisu.
Atsakymas. Tai ne šiaip baisu, tai praktiškai sunaikina mane kaip protingą būtybę, kuri žino, dėl ko gyvena. Jeigu aš sau pripažįstu, kad nežinau, kam egzistuoju, tai aš, iš principo, esu niekas. Ir nuo to man dar blogiau. Nuo to aš tiesiog atsigulsiu ir nesikelsiu.
Klausimas. Tai kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra atskleisti mūsų dvasinę šaknį, kurioje mes amžinai egzistuojame, o pasineriame į mūsų žemiškąjį pasaulį laikinai, kad jo padedami pakiltume dar aukščiau. Taigi, reikia pamatyti visą šią sistemą ir dalyvauti joje.
Tada žmogus pradeda su savimi dvasiškai dirbti. Jis atskleidžia aukštesnįjį pasaulį, valdymo sistemą, visatos sistemą, ir mato, ką jis turi daryti, kad kiekvieną minutę jaustų įgyvendinantis didžiulį planą!
Klausimas. Ką žmogus įgyja, atskleisdamas šį pasaulį?
Atsakymas. Jis atskleidžia, mato visais savo jausmais, visomis savo ląstelėmis, sugeria į save visą visatą, jaučia save betarpiškai jos dalimi, sąveikauja su ja. Jis veikia pasaulį, pasaulis veikia jį.
Ir čia prasideda jo didysis žaidimas, kaip vaikui su žaislais. Ji užvaldo jį. Žinoma, tai nelengva ir ne iš karto, bet iš principo, jeigu jis jau pradeda suprasti, kad tai jam skirta, – tai jau didelis postūmis. Svarbiausia – tiesiog pajausti save stovintį prieš duris, priartėti prie pat jų, ir tada jos atsivers.
#247988

Iš 2018 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką siūlo kabala?

Jaunimo depresija

Virš prasivėrusios tuštumos

Komentavimas išjungtas įraše Besišypsanti depresija

Sistema valdo mus ar mes valdome sistemą?

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Mokslininkai padarė išvadą, kad žmogaus imuninė sistema efektyviam kūno funkcionavimui naudoja chaoso teoriją. Chaoso teorija sako, kad chaoso priežastis yra jautrumas pradinėms sąlygoms ir parametrams, o bet kokie nedideli pradinio lygio pokyčiai bėgant laikui lemia didelius pokyčius ir visos sistemos dinamiką. Pavyzdys yra „drugelio efektas“: drugelis mostelėjo sparnais vienoje šalyje, o dėl to uraganas prasidėjo kitoje.
Mokslininkai teigia, kad imuninėje sistemoje tokiu „drugeliu“ tapo kažkoks baltymas, kuris suaktyvina atskirus genus, taip keisdamas ląstelių būklę. Imuninė sistema, reaguodama į šį baltymą, kuris taip pat yra labai jautrus ir veikia skirtingai, kiekvieną kartą elgiasi vis kitaip. Tai yra, ne formaliai, kaip atrodo, o labai chaotiškai. T. y. ji nuolat atsinaujina, vyksta įvairūs procesai. Ji nestovi vietoje, todėl netampa pažeidžiama ir sugeba atremti skirtingus išpuolius.
Ar visuomenė irgi veikia pagal šią chaoso teoriją? Kaip tinkamai veikti žmogui visuomenėje ir pačiai visuomenei, siekiant vystytis, o ne žlugti, sirgti ir pan.?
Atsakymas. Pirmiausia turime suprasti, kad mes tyrinėjame gamtą, priklausomai nuo savo savybių. O mes patys esame chaotiški: kaip mes suprantame, kaip mes žinome, kaip mes jaučiame. T. y. mes patys savęs nepažįstame, todėl laikome save tokiais nenuspėjamais, chaotiškais, ir tokį matome mus supantį pasaulį. Iš tiesų nieko atsitiktinio jame nevyksta. Viskas pagrįsta griežtais, aiškiais gamtos dėsniais, bet mes jų nematome ir nejaučiame jų tarpusavio priklausomybės.
Gamtoje nėra jokių atsitiktinumų ir nėra jokio chaoso. Todėl, jei kažkoks drugelis kažkur mostelėjo sparnais, reiškia, kad taip turėjo būti. Visa tai yra visiškai aiškiai nustatyta, nurodyta ir užfiksuota gamtoje tiek prieš milijardus metų, tiek po milijardų metų. Kitaip gamtoje nebūna.
Komentaras. Sistema yra labai sudėtinga ir kiekvieną kartą atsinaujina…
Atsakymas. Tai vyksta tik prieš mūsų akis, nes gilesnių procesų mes nematome! Nematome sistemos, kuri visa tai valdo! Kur yra tas kompiuteris, visa ši didžiulė programa, valdanti visą gamtą, – to nematome.
Klausimas. Kažkada indėnai, gyvenantys atokiai, tiesiog nematė lėktuvų, kurie skrido virš jų. Kaip žmogui pasiekti tą tikrovę, kur kažkas vyksta?
Atsakymas. Jis turi sufokusuoti savo regėjimą į ką nors konkretaus. Jis turi tai įsivaizduoti. Jo smegenyse turi būti paruošti tokie trafaretai, kaip lėktuvas ar laivas. Kitaip jis jų nepamatys. Mes dirbame su sistema, kuri gali aiškiai kažką rasti arba nerasti, priklausomai nuo to, ar tai įrašyta mūsų genuose, savybėse, atmintyje, ar ne. Kaip kompiuteris. Mes iš esmės ir esame kompiuteris. Tarkime, jis randa kažkokių ypatumų tekstuose ar pavekslėliuose, kuriuos jam pasiūlo, ir jei jo atmintyje to nėra, tai jis to nemato. Taip ir mes. Mums tai – aklosios dėmės.
Komentaras. Kvantine fizika užsiimantis mokslininkas Mensky teigia, kad tarp neuronų smegenyse yra nutiesti „bėgiai“, kuriais žmogus juda ir negali pasukti į šalį. Pasirodo, visas jo gyvenimas praeina tarsi su akidangčiais ant akių, eina viena vaga ir negali pasisukti.
Atsakymas. Taip. Mes matome tai savyje ir aplinkiniuose.
Klausimas. Taip pat Mensky mano, kad tuo pačiu momentu egzistuoja begalybė įvairių alternatyvių situacijų. Kaip žmogui persijungti ir kiekvieną kartą būti tokioje dinamikoje? Kaip būti sistemos dinamikoje? Ir kas jam padės persijunginėti?
Atsakymas. Ne, taip elgtis netinka. Persijunginėti, nepersijunginėti, taip savęs nepaveiksi.
Reikia suprasti, kad mus verčia veikti aukštesnė jėga, bendra gamtos jėga, kuri ir vadinama gamta. Ir paveikti tą bendrą jėgą mes galime tik susirinkę į grupes, kurios turės vieną tikslą, vienas pastangas, viena kitos palaikymą, ir tada bendromis jėgomis galėsime paveikti gamtą savo norais, ir ji atsilieps gerais, o ne blogais veiksmais.
Taip galime paveikti šį milžinišką kompiuterį, kuriame esame. Ir vis tiek tokiu atveju tegalime tik pagreitinti mūsų vystymąsi ir siekti tikslo tik geresniu, patogesniu būdu. Jei esame susiderinę tarpusavyje, jei siekiame to paties tikslo, kurį padiktavo gamta, tai galime savo pastangomis procesą pagreitinti. Pastangos turi būti kolektyvinės.
Klausimas. Savo tviteryje rašėte, kad mus veikia aukštesnioji sistema, o mes šį veikimą priimame kaip neigiamą tik dėl to, kad mūsų ir jos – skirtingos savybės. Kaip tą poveikį priimti kaip teigiamą?
Atsakymas. Tam jūs turite suprasti, koks yra gamtos tikslas, kodėl ji mus veikia, kaip ji mus veikia, ir būti iš anksto pasirengę tinkamai priimti šiuos veiksmus. Jei aš suprantu, iš ko aš gaunu, kam gaunu, kur tai gali mane nuvesti, tai kiekvieną akimirką esu geros būsenos ir esu pasiruošęs vis labiau stengtis.
Pasistenkite suprasti, ko gamta reikalauja iš jūsų, ir tai realizuoti. Tada pamatysite, kaip greitai, sklandžiai, patogiai judėsite į priekį.
Klausimas. Kaip žmogus gali atpažinti, ko gamta reikalauja iš jo?
Atsakymas. Gamta reikalauja to, ko mes nenorime girdėti – „pamilti savo artimą, kaip pačiam save“.
Komentaras. Žmonės klausinėja: „Kam daryti kaimynui kažką gero? Paprasčiau sunaikinti, pašalinti, ir tada nereikia niekam daryti gera.“
Atsakymas. Tačiau tada aš nejudu į priekį, t. y. nejudu gero tikslo link. Galutinis mūsų vystymosi tikslas, kad visi kartu susijungtume savo norais, mintimis, planais – viskuo į vieną visumą. Mes sukuriame vieną uždarą sistemą, nors mūsų pojūčiuose ir supratime ši sistema ne uždara, o sudužusi. Ir todėl esame tolimi vienas kitam, mums nusispjaut vienam ant kito, mes nenorime klausyti kitų, padėti kitiems ir t. t. Gamtoje viskas atvirkščiai: mūsų ateitis – kai mes visi kartu, susivieniję savo norais ir ketinimais į vieną vienintelę sistemą, padedame vienas kitam.
Jei aš nors kiek to siekiu, aš jau judu tikslo, kurį numatė gamta, link. Ir todėl man nereikia iš gamtos didelių skatinimų, žiaurių smūgių.
Klausimas. Taigi, savo veiksmais aš sukeliu tokią pat atsakomąją reakciją iš kito?
Atsakymas. Taip. Aš jam parodau, kad aš tai darau, nes linkiu sau ir jam gero.
Klausimas. Ar įmanoma reikiamai nuteikti, perprogramuoti žmogų, rodant tokį požiūrį į jį?
Atsakymas. Pabandykite tai padaryti. Bandykite rodyti kitiems žmonėms, kad darydami jiems gera, jūs didinate gėrį pasaulyje ir norite, kad visas pasaulis būtų toks.
#248214

Iš 2019 m. kovo 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentavimas išjungtas įraše Sistema valdo mus ar mes valdome sistemą?

Kaip išsilaisvinti iš pražūtingų priklausomybių?

Sveikata

Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Kaip kabala aiškina skirtingas žmogiškas priklausomybes, pvz., žaidimų manija? Ar tai egoizmo nulemtas žaidimas, velnio pinklės ar tai Aukščiausiojo Programuotojo programa? Ar šis mokslas padeda išsivaduoti nuo priklausomybių?
Atsakymas. Kabala nepadeda išsilaisvinti nuo jokių priklausomybių: nei nuo narkomanijos, nei nuo žaidimų ir pan.
Ji padeda žmogui ieškoti atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę tiek, kiek jis to klausia. Kabala atskleidžia žmogui gyvenimo prasmę, veda į tikslą. Tokiu atveju jis pamažu išsivaduoja nuo visų menkų, žemiškų, egoistinių priklausomybių.
#249985

Komentavimas išjungtas įraše Kaip išsilaisvinti iš pražūtingų priklausomybių?

Minties jėga ir problemų sprendimas

Dvasinis darbas, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galima pakeitus savo mintis išsigydyti nuo vėžio ir kitų ligų?
Atsakymas. Nenorėčiau atsakinėti į konkrečius klausimus dėl ligų ir pan. Viską galima padaryti. Ar galime tai atlikti šiandien, negaliu pasakyti. Manau, kad ne, bet artimiausiu metu įstengsime.
Tai priklauso nuo to, kiek mūsų mintys bus teisingai tarpusavyje susijungusios. Ir tuomet galėsime veikti pačius giliausius neigiamus mūsų prigimties reiškinius. Viskas priklauso tik nuo mūsų.
Yra daugybė įdomių pasakojimų apie kabalistus ir neva jų stebuklus. Tačiau tai ne stebuklai. Tai tiesiog nedideli ištaisymai – ne įsikišimas, o tam tikrame lygmenyje gamtos dėsnių ištaisymas; galėsime tai atlikti, jei teisingai juos taisome.
Galiu įeiti į bet kokią sistemą bet kokiame lygmenyje – nuo savęs iki Begalybės pasaulio tik su sąlyga, kad prie tos sistemos pridedu teigiamas poveikio jėgas.
Manau, pasieksime būsenos, kai iš tikrųjų galėsime išgydyti save, visą žmoniją, Žemės rutulį, ekologiją, ir Visatą nuo visų problemų.
Jūs neįsivaizduojate, kaip neigiamai veikiame mūsų Visatą. Tai, kas vyksta Žemėje, tėra menkniekis palyginus su tuo, kas dėl mūsų blogio vyksta Visatos mastu. Mat Žemėje paisome tik žmogaus poveikio.
O Visatoje mūsų neigiamų minčių ir jausmų poveikis turi siaubingas pasekmes. Tikėsimės, kad įstengsime išsitaisyti.
#247556

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską formuoja Šviesa

Kad būtum sveikesnis

Instrumentas norams valdyti

Komentavimas išjungtas įraše Minties jėga ir problemų sprendimas

Placebo paslaptis

Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Dauguma gydytojų nežiūri į placebą rimtai…
Atsakymas. Jie tiesiog sako: „Taip, padeda. Tai psichologinė vaisto sudedamoji dalis, priklausanti nuo bendravimo“. Kodėl jie vengia apie tai kalbėti? Nes tai privers juos tinkamai gydyti pacientą: „Mano mielas drauge, kodėl taip jautiesi? Juk kažkas ne taip. Ir iš tiesų ne taip. Spaudimas? Viskas juk gerai su tuo spaudimu. Leisk, aš palaikysiu tave už rankos, matai, viskas rimsta“. Ir taip toliau. Įsivaizduojate, kiek tai kainuotų nervų, kantrybės?! O su chemija paprasta: 20 mg prieš miegą, ir būsi sveikas! Ir taip gali priimti 100 pacientų per pamainą.
Bet psichologinė sudedamoji labai svarbi, nes žmogus – ne cheminė mašina, kurią galima pataisyti keliais miligramais kažko. Aš manau, kad kartu su cheminiais gydytojais mums reikia kitų. Vadinkite juos psichologais. Nors tai ne psichologas, o tikras žmogaus gydytojas. Ne organizmo, o žmogaus.
Klausimas. Tada, kaip jūs sakote, pasiekiama pusiausvyra ir ligos dingsta?
Atsakymas. Taip. Aš įsitikinęs, kad 99 proc. mūsų vaistų neveiksmingi, jie nereikalingi. Jei aš esu tinkamai palaikomas, tai visas mano funkcijas galima subalansuoti sutinkamai su mano teisingu požiūriu į pasaulį ir kitų požiūriu į mane. „Mens sane in corpore sano“, t. y. „sveikame kūne – sveika siela“.
Kaip tai padaryti? Siekiant tinkamai susijungti tarp savęs, mažose grupėse. Kai žmonės jaus pusiausvyrą tarpusavyje, tai natūralu, kad jų kūnai, kaip žemesnė šių esybių pakopa, sureaguos į tai ir sveiks. Be jokių abejonių! Tačiau tam reikia apmokytų specialistų. Cheminiai gydytojai nepadės.
Klausimas. Jūs tuo tikite? Tai veikia ir, iš principo, galima išsigydyti?
Atsakymas. Taip. Nėra jokių abejonių! Tačiau tai – problema. Kaip sakoma „Neįmanoma grįžti į urvus, mūsų yra per daug“. Taigi, eisime kitu keliu – per kabalos mokslą.
#242785

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentavimas išjungtas įraše Placebo paslaptis

Kaip užkirsti kelią stresui darbe

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Viena iš didžiausių problemų šiuolaikinėje visuomenėje – stresas darbe. Galima dirbti bet kokį darbą, bet vis tiek ateina išsekimo momentas, ne tiek fizinis, kiek emocinis. Netgi emocinis perdegimas.
Mokslininkai sako: „Norėdami įveikti nuolatinį stresą darbe, praktikuokite užuojautą ir sąmoningumą“. Emocinį išsekimą darbe, chroniškas ligas, susijusias su neteisingu gyvenimo būdu, galima vadinti XXI a. maru.
Raktas į pergalę prieš išsekimą ir su juo susijusias nelaimes – atjauta (gailestingumas). Pagrindinė užduotis: „Jeigu jaučiatės blogai, patiriate stresą, esate išsekęs – padėkite artimui. Parodykite atjautą, ir tuomet pasijausite geriau.
Atsakymas. Tam niekas neprieštaraus, ir pats veiksmas pirmiausiai išgydys tave patį.
Klausimas. Kad taip elgtumeisi su kitais, pirmiausiai turi pradėti atjausti save?
Atsakymas. Kitaip nepriartėsi prie kitų, kad kažką padarytum dėl jų. Tau reikalingas koks nors pagrindas, priežastis, kad staiga kažkodėl imtum gerai elgtis su kitais. O tam būtina save įtikinti, kad tau šito reikia dėl savęs, kad būtum saugus.
Komentaras. Kuomet patiriame stresą, organizmas aktyvuoja visus vidinius procesus ir raumenis paruošia būsenai „mušk ir bėk“. O kai reiškiame atjautą (rodome gailestingumą), tuomet organizmas atsipalaiduoja ir veikia pagal priešingą sistemą. Nusiraminame.
Mokslininkai priduria, kad be užuojautos, dar reikia naudoti empatiją, t. y. įsijautimą į žmones, supratimą jų padėties, ir šituo kompensuojame stresą.
Atsakymas. Tai nėra paprasta. Bėda ta, kad mes nemokome žmonių, kaip teisingai duoti, ir dėl to kyla didelių problemų. Mus verčia duoti įvairiuose darbuose: ar apdirbu metalą staklėmis, ar rūpinuosi karvėmis, ar dirbu su pinigais, nesvarbu – kur ir kaip. Netgi jeigu užsiimu žmonėmis.
Mūsų nemoko duoti. Mus moko: greitai padaryk darbą ir gauk. Tai nėra teisinga. Todėl, kad tokiu būdu vyksta išsiskyrimas tarp darbo ir mano siekimo gauti ko nors iš jo. Pats darbas tampa ne pripildymo, o išsekimo priežastimi.
Jeigu darysiu savo darbą taip, kad jį bedarydamas pajausiu, kad duodamas prisipildau, tuomet nuostabiai jausiuosi darbo pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Tačiau šito reikia žmones mokyti, tai nėra paprasta. Tai yra savo prigimties ištaisymas, kai bet kokiame darbe, bet kokiose pareigose, kur bebūčiau, su malonumu atlikdamas užduotis jaučiu, kad duodu, o duodamas – prisipildau. Tai ir yra menas arba mokslas, kaip prisipildyti, gauti – kabalos mokslas.
Klausimas. Ką reiškia „duoti“?
Atsakymas. Jeigu užsiimčiau savo vaikais ir turėčiau jiems viską atiduoti, tai ar jausčiau, kad netenku? – Ne. Nė kiek. Dėl to, kad ir taip einu į darbą tik dėl jų, ir taip darau viską dėl jų.
Vadinasi, visa problema, kad reikia svetimą pajausti kaip savą. To reikia mokytis. Reikia mokyti žmones susivokti sistemoje, kurioje esame: kad iš tiesų esame integralioje sistemoje, kur visi tarpusavyje susiję, ir kiekvienas, kuris pripildo kitus, per kitus pripildo save.
Reikia tik atskleisti šią sistemą, pradėti ją jausti. Tuomet nebus jokio skirtumo tarp atidavimo ir prisipildymo. Nebus jokio skirtumo tarp svetimo ir artimo. Jausiu, kad visi esame vienoje sistemoje.
Klausimas. Jūs kartą aiškinote, koks skirtumas tarp gyvūninės ir dvasinės energijos: keičiantis energija gyvūniniame lygmenyje, kasdieniniame gyvenime, vienas atiduoda, o kitas gauna, tai yra vienas ištuštėja, o kitas prisipildo. O keičiantis energija dvasiniame lygmenyje to nėra. Energija praeina prie visus, tarsi pripildo visus ir nė viename nesustoja.
Kaip šito pasiekti? Kaip išmokyti, iš kokių punktų susidaro šitas darbas, kad žmogus pradėtų taikyti šią metodiką?
Atsakymas. Pasiūlyčiau žmonėms ateiti į kabalos užsiėmimus ir mokytis, kaip dirbti tikrame kolektyve: kuomet duodamas kitiems, pripildau save, ir taip – kiekvienas iš mūsų. Galiausiai mes pasiekiame tokią būseną, kai kiekvienas didina pripildymą priklausomai nuo žmonių kiekio kolektyve.
Jis jaučia, kad ateidamas į darbą pavargęs, po nakties ir taip toliau, darbe gauna didžiulę įkrovą energijos ir išeina degančiomis akimis, žvalus po aštuonių ar dešimties valandų darbo dienos. Eina namo pilnas energijos. Jau iš vakaro galvoja, kaip grįš į darbą. Visi jo artimieji, namiškiai džiaugiasi jį tokį matydami ir pasitikdami.
#238953

Komentavimas išjungtas įraše Kaip užkirsti kelią stresui darbe

Žaidimų manija

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija įtraukė vaizdo žaidimus į priklausomybių ligų ir sutrikimų sąrašą. Žmogus laikomas priklausomu nuo žaidimų, jeigu jiems skiria didesnę savo laiko dalį, iki tokio lygio, kai žaidimai užgožia visus kitus gyvenimo interesus.
Koks pagrindas tam, kad žmogus taip prilimpa prie žaidimo, jog jis tampa jam gyvenimu?
Atsakymas. O kas yra mūsų gyvenimas? – Taip pat žaidimas.
Taigi, nieko daugiau nėra, žmogus vieną keičia kitu. Be to, žaidimas, kurį žaidžia žmogus, yra jam pavaldus, jis egzistuoja žaidime, gauna malonumą, veikdamas jį. Tai jam daug artimesnis ryšių, veiksmų ir santykių spektras.
Jis tame aktyviai dalyvauja! Žmonės tam skiria didelius pinigus ir pasiruošę tame tiesiog gyventi.
Klausimas. Ar manote, kad tai liga?
Atsakymas. Manau, kad visos pramogos, kurios neatitraukia nuo kūrinio tikslo, gali būti kaip laisvalaikis, o daugiau – jau liga.
Klausimas. Ar galima šią ligą įveikti?
Atsakymas. nemanau, kad žmogus savanoriškai jos atsisakys. Nes reiktų pakeisti pasakų pasaulį į tikrovę, o tai jam reikštų paprasčiausiai vogti iš savęs gyvenimą.
Komentaras. O juk jam gyvenimas – žaidimas.
Atsakymas. Iš tiesų jam tai ne žaidimas, o jo gyvenimas! O štai mūsų gyvenimas – kvailas žaidimas.
Komentaras. Visą laiką kalbate tik apie vieną dalyką: kai žmogus galiausiai priartės prie gyvenimo prasmės klausimo, tuomet viskas jam taps vaikiškais žaidimais.
Atsakymas. Visa tai savaime atkris. Dėl to, kad viltis atskleisti tikrąjį, amžinąjį pasaulį užgoš visus žaidimus, viską, kas šiandien jį domina.
Klausimas. Tai galbūt dėl to žaidimai ir egzistuoja, kad ji priartintų prie tos vilties?
Atsakymas. Ne priartintų, o paprasčiausiai sutrumpintų laiką, per kurį žmonija suvoks, kokioje beviltiškoje baigtinėje būsenoje ji atsidūrusi.
Klausimas. Kada gi tas laikas ateis?
Atsakymas. Tai priklauso nuo dviejų faktorių: kada žmonija prisikentės pakankamai, ir kada kabalistai sugebės priartėti prie jos ir visiems paaiškinti, kas vyksta.
#231630

Komentavimas išjungtas įraše Žaidimų manija

Baimės epidemija

Gyvenimo prasmė, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Pasaulį užvaldė baimės epidemija. Žmonės praranda pasitikėjimą, nustoja klausytis vieni kitų. Galų gale jie ima veikti ne iš godumo, kaip seniau, kai ko nors siekė, o iš baimės, turinčios realias priežastis. Kaip jos atsikratyti? Juk mes aktyviai judame aklavietės link.
Atsakymas. Manau, kad tai labai gerai. Žmogus tikėjo įvairiais dievukais – bet kokiais – nuo to jam buvo lengviau. Dabar šis tikėjimas nyksta, nėra puoselėjamas, todėl žmogus negali kompensuoti baimių, nerimo, negatyvių jausmų. Jis negali jų sieti su aukštesniaisiais norais, valdymu, aukštesniąja valdžia, viskas krinta jam vienam. Žmogui sunku!
Baimė žmogų blokuoja. Jis nori užsimerkti, tarsi mažas vaikas palįsti po antklode, apsimesti, kad nieko nėra.
Klausimas. Kaip gi jam iš ten išlįsti?
Atsakymas. Jį reikia šviesti. Tik ne mechaniniais žaislais, kaip bando mokslininkai.
Komentaras. Mokslininkai kol kas kelia klausimus.
Atsakymas. Kelti klausimus – gerai. Tačiau jie gi susiję su gyvenimo prasme. Tokie klausimai yra virš mūsų supratimo. Kaip mes egzistuojame? Dėl ko? Kas yra gyvenimas? Kaip jis prasideda ir kaip baigiasi? Kokia pačios gamtos egzistavimo prasmė?
Bet viską tiesiog susieti su Dievu… Šiuolaikinio žmogaus tai nenuramina. To pakako iki Švietimo epochos, o nuo XVII-XVIII a. ir vėliau toks požiūris nebepatenkina.
Žmogus bus priverstas pamatyti, kad prieš jį – būties prasmės klausimas: kam, dėl ko ji, kur prasmė?
Mūsų gyvenimas grįstas baime, jei ne ji, tai kam gyventi. Kam man visa tai?
Pademonstruokite žmogui visą jo būsimą gyvenimą, – o šis jau egzistuoja, nieko kito nėra, – žmogus nenorės gyventi.
Pamatys, jog viską daro tam, kad kuo nors pasimėgavęs iš karto pajustų depresiją ar kančią, be to, dar reikia sunkiai dirbti. Per metus turi dvi atostogų savaites, dar nežinia, ar jas praleis gerai. Vaikai, kurie užaugę atsisėda ant sprando, žmona, neleidžianti linksmintis. Mylima futbolo komanda, pralošianti rungtynes. Žvejyba, kurios nebėra, nes neliko jai tinkamų vietų. Ir šitaip – viskas…
Senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad jei žmogus matytų jo laukiantį gyvenimą, tai nenorėtų gimti ir egzistuoti.
Užsimirštame, todėl visas mūsų gyvenimas pagrįstas užmaršumu. Pažiūrėkite, ką darome su savo gyvenimu! Visą laiką stengiamės save ko nors užimti, prikimšti, kaskart vis labiau. Ir reklama, ir konkurencija… O kodėl?
Jei žmogus liktų vienas su savo mintimis, taptų teroristu, žudiku arba savižudžiu, arba imtų vartoti kvaišalus, o tai yra tas pats.
Klausimas. Tačiau sakoma, kad žmogui reikia tikslo, kurio siekdamas jis gali įveikti bet kokius sunkumus. Koks tikslas teisingas žmogui?
Atsakymas. Šio klausimo žmonėms sužadinti negalima. Pirmiausia reikia gerai pasiruošti. Taip ir pasakyta: „Jei aklajam statote kliūtis, darote baisų nusikaltimą“. Jei prieš akląjį padėtų akmenį ar rąstą, jis sukluptų ir pargriūtų. Argi šitaip galima? O žmonės – visi akli. Kaip su jais kalbėtis apie gyvenimo prasmę?
Neturėdami atsakymo, jie puls į depresiją. Todėl, palaipsniui atskleisdami gyvenimo prasmės klausimą, turite iš anksto žinoti, kaip suteikti teisingą atsakymą, kurį priims ir kurio norės. Tada žmonės pamatys, kad atsiveria džiaugsmingi, o ne tamsūs horizontai.
Komentaras. Išeitų, kad nuo gimimo į bendravimą reikia po truputį įmaišyti auklėjimo.
Atsakymas. Tai ir yra auklėjimas. O visa kita – žmogaus pildymas visai nereikalingomis žiniomis.
Klausimas. Kaip suaugusiam žmogui, nugyvenusiam gyvenimą, atskleisti gyvenimo prasmės klausimą?
Atsakymas. Jei pragyveno gyvenimą, nėra ką ir atskleisti.
Jeigu jis šiame gyvenime iš kur nors gauna informacijos apie būties tikslą ir dėl to ima keisti savo gyvenimą, tai pakyla į kitą egzistavimo pakopą. Jis tampa žmogumi tiek, kiek gali atsakyti į klausimą apie savo gyvenimo prasmę.
#221922

Iš 2018 m. sausio 7 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Baimė subręsti

Mirties baimė ir sielos persikūnijimas

Perėjimas nuo gyvūninės prie dvasinės baimės

Komentavimas išjungtas įraše Baimės epidemija

Lengva mirtis

Kūnas ir siela, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Koks Jūsų požiūris į eutanaziją? Neseniai išrado mašiną, kuri leidžia beviltiškai sergantiems žmonėms absoliučiai be skausmo numirti per kelias sekundes. Žmogų galima iš karto palaidoti šioje mašinoje. Koks Jūsų požiūris į mirtį lengvai, ramiai, be baimės?
Atsakymas. Iš esmės, aš nieko negaliu pasakyti. Tai žmogaus pasirinkimas. Mirtis visada skausminga, visada nemaloni. Šiandien daugelis žmonių naudojasi įvairiomis priemonėmis, kad pereitų į kitą pasaulį be skausmo. Tai – viena vertus. Kita vertus, Baal Sulamas sako, kad neverta atsisakyti šio skausmo, jei tai įmanoma. Sunku taip kalbėti, bet privalau tai pasakyti žmonėms, nes šis skausmas – antiegoistinis. Jis apvalo žmogų.
Reikia taip padaryti, kad žmogus dar iki tol, kol palieka šį pasaulį, pereitų į kitą gyvenimą, ir tada išsiskyrimas su šiuo gyvenimu bus jam neskausmingas, tiesiog – išėjo, ir viskas.
Tikėkimės, kad dabar prieiname prie tokio laikotarpio, kai žmonija yra pajėgi atskleisti sau šią galimybę, ir bus paprasta ramiai pereiti iš vieno gyvenimo į kitą.
Iš esmės, eutanazija nereikalinga. Jei aš jau jaučiuosi kitoje būsenoje, tai tegul mano kūnas miršta. Aš žvelgiu į jo mirtį iš toli ir man nuo to visai neskauda, nebaisu, neliūdna. Aš jau gyvenu savo kitame kūne – dvasiniame, sieloje.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Ar žmonės turi bijoti mirties?

Amžinos sielos beieškant

Komentavimas išjungtas įraše Lengva mirtis
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »