Klausimas: Kaip reikia dirbti, kai dvasiškai pabundi?
Atsakymas: Reikia dirbti, kad atkurtum ryšį su aplinka, kuri sudaryta iš tokių kaip tu.
Tavo dvasinis noras, kuriame jauti dvasinį pasaulį, sukuriamas iš kitų žmonių norų, kuriuos prijungi prie savojo noro – „taško širdyje“.
Be „taško širdyje“ neturi jokio dvasinio noro. Tu tarsi esi bendro organizmo ląstelė. Joje vienoje negali būti gyvasties, jausmų. Todėl tau būtina užmegzti ryšį su kitomis ląstelėmis.
Visa pasaulių sistema – vienas organizmas, kuris vadinasi Adomas. Ir tik tu gali rasti save ir ryšį su bendru organizmu.
Gyvenimas, kurį pajusi bendrame dvasiniame kūne – ir yra aukštesnis, amžinas, tobulas gyvenimas (Šviesa). O šio gyvenimo šaltinis vadinamas Kūrėju.
Visa tai jaučiama kūne, kuris sudarytas iš taškų – siekiančių dvasingumo ląstelių. Nesusijungęs  su kitais – niekada nepajusi dvasinio gyvenimo.

Daugiau šia tena skaitykite:

„Sujungti taškus širdyje“

„Sudaužyta tik tavo siela“

„Taškas širdyje“

Nūnai visa žmonija pasiekė bendros sielos suskilusio indo (kli) būseną. Anksčiau to nebuvo. Praeityje visose kartose buvome individualistai – kiekvienas sau. Kai kiekvienas atskirai, kai nesusijęs su kitais – tai dar ne sudužęs indas, o tiesiog atskiros, išbarstytos, viena nuo kitos nutolusios dalys.
Jeigu šitos dalys mėgindamos, bet negalėdamos tarpusavyje susijungti, sulipdyti iš šukių (atskirų sielų) indą, bendrą sielą (Adam), vis išsibarsto – tai vadinama sudužusiu indu, egoizmo atskleidimu. Tada jauti, kad indas sudužęs, ir ką būtent reikia ištaisyti.
Kitaip tariant, kol žmogus nemėgina įsijungti į grupę, jis nemato to egoizmo, kurį ištaisęs galėtų jame atskleisti aukštesnįjį pasaulį. Būtent tai ir vyksta mūsų laikais. Aukštesnioji jėga veikia taip, kad augant egoizmui pradedame matyti, jog esame viename (globaliame) inde, ir kad jis sudužęs, o Šviesa, kuri nori užpildyti indą, iš jo išteka – per tarpus tarp mūsų. Todėl būtina, kad žmonija kuo greičiau įsisąmonintų, kad išsigelbėsime tik tarpusavyje susijungę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip suklijuoti sudužusį indą“

„Sudaužyta tik tavo siela“

Kas yra tie sudužę norai-sielos?
Visi mes buvome suvienyti vienu ekranu. Bet atėjo šviesa, kuri kiekvienam leido suprasti, jog mes skiriamės vienas nuo kito. Mes visi atiduodame, bet kiekvienas savaip, nors visi linkstame viena kryptimi – Kūrėjo link.
Tarytum minia giminaičių, atėjusių maitinti vieno kūdikio: mama jam kiša košę, senelė nori pagirdyti pienu, o senelis sako, kad sveikiausia vaikui būtų duona.
Kiekvienas nori ką nors duoti kūdikiui, bet visi tarpusavyje ginčijasi.
Todėl norai sudūžta – ryšys tarp jų nutrūksta. O dingus juos jungiančiam ryšiui, pranyksta ir galimybė atiduoti Kūrėjui!
Tik supratę, kas sudužo, suvoksime, ką reikia ištaisyti. Suvoksime, kad sukurti žmogų (vidurio liniją) galima tik suvienijus tarpusavio ryšį praradusias sielos dalis.
Tampa aišku, jog suvienyti jas galima tik aplink  Kūdikį, kuris juos jungė.
Įsivaizduokite, kad visa šeima – mama, tėvas, senelė, senelis ir t.t. – pradeda nekęsti vienas kito, nes kiekvienas kūdikiui gėrio trokšta savaip ir atstumia likusius.
Kas galėtų suvienyti mus iš naujo? Tik meilė kūdikiui – kai kiekvienas pasiruošęs pakilti virš savojo egoizmo ir nulenkti galvą dėl jo.
Susivienyti galėsime tik tuomet, kai užsinorėsime pasiekti atidavimo Kūrėjui būseną. Tada mes suvienysime mus ir Jį – visus kartu, visus į vieną visumą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Sudaužyta tik tavo siela“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Kokie siūlai mus riša?“

Klausimas: Kas gi tas mūsų taip siekiamas taškų širdyje sujungimas?
Atsakymas: Žmoguje atsiranda noras duoti – taškas širdyje. Bet kol kas jis – noro gauti valdžioje. Noras duoti yra mano egoistinio noro gauti viduje, todėl vadinamas tašku širdyje.
Sujungti taškus širdyje – ką mes taip trokštame realizuoti – reiškia sujungti mūsų norus duoti. Aš privalau savo tašką sujungti su kitais taškais, kad paveiktume vienas kitą ir savo noru duoti pakiltume aukščiau už norą gauti.
Jeigu išeisime ir virš jo sukursime mus siejantį tinklą – tai jis ir vadinsis siela. Visi taškai, prie kurių prisijungiu, tampa mano siela. Sielos jėga priklauso, nuo to, kaip aš susijungęs su kitais taškais širdyje ir kiek noriu jiems duoti.
Jeigu jį paveiksime Šviesos jėga, tai noras gauti nesutrukdys tam, nes jis atsietas nuo Šviesos. Ir tada galėsime šį tašką pakelti į viršų. Tai ir vadinama išėjimu iš tremties.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar turime sielą?“

„Sudaužyta tik tavo siela“

„Taškas širdyje – sielos užuomazga“

Kančios stumia žmogų į aukštesnį matavimą, skatina pabusti iš šio liguisto, iškreipto sapno, kur jis jaučiasi egzistuojantis suskirstytoje į dalis tikrovėje.
Žmogus žvelgia atgal ir supranta, jog darydamas bloga kitiems, jis tik kenkė pats sau. O kad jis būtų žinojęs! Dabar jis jau žino.
Žmogus žiūri atgal ir mato, jog tos tikrovės dalys, kurios atrodė jam svetimos, ir jis galvojo tik apie tai, kaip jas išnaudoti, iš tiesų yra jam artimos ir svarbesnės negu ta dalis, kurią jis laikė savimi.
Dabar jis mato, kad ta dalis, kurią jis suvokė kaip savąjį „aš“, iš tiesų visai nesvarbi. Juk troškimo jėga, atsiskleidžianti išorinėse dalyse, daug kartų didesnė, ir dabar šios dalys tampa jam pačios svarbiausios.
Jis mato, kokia apgaulė visa tai buvo – jis tiesiog talžė pats save, kenkė pats sau tuo, jog nekentė ir siekė išnaudoti visus jį supančius! Kokia skaudi klaida tai buvo…
Šie atradimai padeda žmogui judėti pirmyn, kol pasieks visišką harmoniją su visu, atsiskleidžiančiu priešais jį pasauliu, kurį žmogus tapatina su pačiu savimi.
Sužinojęs, jog priklauso visam šiam pasauliui, o visas pasaulis priklauso jam, tuo pačiu atskleidžia Aukštesniąją jėgą, užpildančią visą šią erdvę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Laikas išsiristi iš kiaušinio į laisvę“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Žaisliukas žmonijai“

Netgi tada, kai kabalistas pasiekia aukštumas, jam labai naudinga studijuoti kitų kabalistų knygas. Taip jis realybę gali pamatyti kitomis akimis, nes kiekvienas pasaulį mato pro savo suvokimo prizmę.
Pažinęs, kaip kitas suvokia dvasinę realybę, pradedi matyti ją per kiekvieną išsitaisiusią sielą ir taip greičiau prisijungi prie bendros sielos.
Pradžioje aš – tik taškas rato viduryje. Ištaisiau save, sukūriau ryšį su Begalybe – tarsi liniją iš rato centro link Šviesos, supančios jį.
Susijungiau su likusiomis sielomis – praplėčiau šią liniją per visą ratą. Dabar visa rato plokštuma –  mano ištaisytas noras. Susijungdamas su kitomis sielomis, visiškai ištaisiau save.
Tačiau to nepakanka. Juk mano ratas – dar plokščias. Tokių ratų – ištaisytų sielų – yra ir daugiau. Kai visi šie ratai susijungs, jie sudarys sferą su vienu centru. Vadinasi, turiu pajusti kiekvienos sielos išsitaisymą per visų jų  matymo taškus.
Kodėl? Todėl, kad Kūrėjas žiūri iš viršaus į kiekvieną sielą ir skatina ją veikti. Ir aš turiu pasiekti tokį lygį. Tam turiu „įsivilkti“ į kiekvieną žmogų ir pamatyti jo išsitaisymą iš jo paties matymo taško – jo sielos.
Tik tada savo savybėmis tampu panašus į Aukštesniąją jėgą. Nepakanka ištaisyti savo plokštumą. Turiu ištaisyti plokštumą po plokštumos, ratą po rato – kol jie susilies į sferą.
Tai būtina. Tik taip tapsime panašūs į Kūrėją. Kai kiekvienas susijungs su kitais ir matys jų akimis.
Po to visos atskiros sferos turės susijungti į dar pilnesnę, „apskritą“, tobulą dimensiją. Ir tada dings visi pavieniai skirtumai. Bet šis etapas jau aukščiau mūsų išsitaisymų…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Susilieti su Kūrėju“

„Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis“

„Žmogus ir Kūrėjas“