Vienoms sieloms reikia savyje ištaisyti daugiau, kitoms mažiau, tačiau joms grįžus prie savosios šaknies kiekvienas žmogus pasiekia tobulumą.
Vienos sielos priklauso pagrindinėms Adam Rišon sistemoms: smegenims, širdžiai, kepenims, inkstams, kitaip tariant, svarbioms bendros sielos sritims.
Tačiau kita vertus, jeigu tai tobulybė, tai kokia nors pėdos galiuko ląstelė yra tokia pat svarbi kaip ir smegenų ląstelė.
Tai tik mūsų pasaulyje žmogus gali gyventi be rankos, kojos ar be dalies organų.
Tačiau dvasinis pasaulis tobulas, ir todėl jame kiekvienas svarbus, visi lygūs.
Jei kas nors bent 1% nebaigė taisytis – nebus bendro tobulumo. Tegu visi kiti jau ištaisyti, tačiau dėl to vieno neįvyks galutinis ištaisymas.
Mes nesuprantame šio dvasinio principo, pagal kurį visi svarbūs, nors ir skiriasi savo sielų šaknimis.
Grįžus į Begalybės pasaulį, niekas nebejaus tarpusavio skirtumų.
Jeigu tu įvykdei viską, ką privalėjai pagal savo savybes, reiškia, kad tu visiškai realizavai save.
Todėl, nors didžioji sielų dalis priklauso nefeš lygmeniui, mažesnė dalis – ruach lygmeniui, dar mažesnė jų dalis – nešama lygmeniui, ir tik kai kurios sielos – visai NARANCHAI pakopai – tačiau bendra Šviesa šviečia visoms sieloms!
Juk visa Begalybės Šviesa bendroje ištaisytoje sieloje pripildo visus.
Mes mūsų pasaulyje dėl savo neištaisytų savybių negalime šito suprasti, nes esame tokie netobuli, jog net negalime įsivaizduoti ištaisytos sielos būsenos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinė lygybė“

„Ateis motina ir pamaitins sūnų“

„Kaip sužinoti savo sielos šaknį“

Klausimas: Kodėl kartais tik po daugelio metų žmogus išgirsta apie būtinybę susivienyti?
Atsakymas: Šis procesas vyksta per visą mūsų istoriją.
Visa mūsų raida iš kartos į kartą, visuose mūsų gyvenimo ratuose skirta tam, kad atvestų mus į tokią būseną, kurioje būtume priversti susivienyti.
Visa mūsų istorija prasidėjo sudužus bendrajai sielai – mūsų dvasiniam indui.
Nuo tol visos šios dalys susiduria vienos su kitomis, nekenčia viena kitos ir nesupranta, kas jos yra, iš kur kilusios ir kam egzistuoja. Joms svarbiausia – nuolatinė tarpusavio kova.
Palaipsniui, etapas po etapo, iš esmės turime suprasti, kad dėl šios neapykantos ir mūsų egoizmo daug prarandame – tiek daug, kad mums būtina susivienyti.
Kodėl? Nes palaipsniui, vystydamiesi, suvokiame, kad esame tarpusavyje susieti. Mums telieka arba užmušti vieniems kitus, arba gyventi taikiai. Tad ką gi daryti?..
Bet tie, kurie siekia dvasiškai vystytis, susiduria su problema. Visas pasaulis juda susivienijimo link „beito“( savo laiku) būdu.
Neturėdamas išeities, logiškai samprotaudamas, matau, kad mums būtina susivienyti. Bet, kita vertus, atskleidžiu, kad mes to nesugebame. Taip jaučiasi visas pasaulis.
O tie, kuriuose pabudo taškas širdyje, ima girdėti, kad jiems būtina susivienyti, kad tik taip galima pasiekti dvasinį pasaulį. Bet jie nejaučia tam poreikio.
Vadinasi, kad vieni atskleidžia būtinybę susivienyti, tik nežino, kaip tai padaryti ir neturi tam jokių priemonių. O kiti turi metodą, kurį taikant galima susivienyti, bet nejaučia tam vidinio poreikio, skirtingai nei visas pasaulis.
Turbūt šioms dviem grupėms, išorinei ir vidinei dalims, teks susivienyti ir papildyti vienai kitą. Mes pateikiame susivienijimo metodiką, o jie perduoda mums poreikį vienytis.
Taip kūdikiai perduoda tėvams savo poreikius, o juos suvokę tėvai gauna tai, ko reikia kūdikiui.
Todėl išorinė aplinka – vidinio poreikio susivienyti nešiotoja, o mes – susivienijimo metodikos savininkai. Ir taip papildysime vieni kitus.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vaistai jau pradėjo veikti“

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Ateities visuomenės globali sistema“

Klausimas: Aš studijuoju kabalą – mokslą apie gavimą. Ir staiga matau, kad čia mokoma, kaip dar labiau sustiprinti savo norą. Kur gi čia gavimas?
Atsakymas: Tai ir yra gavimas. Jeigu iš Kūrėjo gaunu ypatingą jėgą, vadinamą „meile“ (apie kurią kol kas neturime jokio supratimo), galiu aprėpti visus realybėje egzistuojančius norus.
Visi jie tampa mano norais, ir visus juos gaunu jau pripildytus.
Tai kabalos mokslas ir nagrinėja – kaip gauti norus, sklidinus visokių gėrybių. Visi jie – tavo. Tau tereikia jiems pajusti meilę.
Tuomet atskleisi, kad tai ir yra Galutinis Ištaisymas, ir visa tai – tavo.
Įgydamas meilės jėgą, artimo norus pradedi justi geriau už jį patį. Tada pripildai jį pagal savo pojūčius. Juk motina jaučia, ko reikia vaikui.
Dvasiniame pasaulyje aukštesnysis žino, ko reikia žemesniajam. Šis tiesiog rėkia, verčiamas savo noro. O tu žinai visas šio noro sudedamąsias dalis. Juk tu – aukštesnysis.
Jei tu – duodantysis, jeigu pripildai jį, tu – jo aukštesnysis ir žinai apie jį daugiau, nei jis pats.
Toks yra aukščiausias meilės įstatymas, neturintis nieko bendro su tais vaizdiniais, kuriuos mūsų pasaulyje siejame su žodžiu „meilė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie meilę“

„Laimės formulė: 1+1=1“

„Mane pakeisianti jėga“

Klausimas: Ar kiekvienas iš mūsų turi žinoti savo funkciją bendroje sistemoje, kad tiksliai ją atliktų?
Atsakymas: Dabar tu šito vis tiek nežinai, bet laikui bėgant – sužinosi.
Kuo labiau tobulėsi ir veiksi jau sąmoningai, kartu su kitais, suprasi, kaip esi susijęs, ką konkrečiai turi daryti ir kaip tave veikia visa ši sistema.
Pradėsi atskleisti permatomą, daugiasluoksnį pasaulį. Be viso to, ką matai jame dabar, atskleisi jo gylį: pamatysi jame veikiančias jėgas ir suprasi, kaip jas paveikti.
Oras staiga taps tankus – pripildytas daugybės jėgų, bet tu žinosi, kaip su jomis elgtis!
Kaip mažas vaikas, kuris atskleisdamas naują pasaulį staiga pamato, kad aplink yra daugybė įdomių dalykų: kažką galima atidaryti, uždaryti, sukti, ir vienas susijęs su kitu. Jis pradeda vis labiau jausti šį pasaulį.
Bet kai gimsta, jis nieko nežino ir nejaučia – netgi nemato ir negirdi. Praeina tam tikras laikas, kol kūdikis pradeda girdėti, matyti, skirti skonius. Tas pats su mumis vyksta dvasiniame pasaulyje.
Tai, ką dabar darai, vadinasi „stebuklinga jėga“ (sgula). Aktyvuoji sistemą pats nežinodamas kaip.
Lygiai taip pat, kai kažkada buvai kūdikis ir rėkei nieko nesuprasdamas. Bet tavo riksmas veikė mamą ir ji tavimi rūpinosi.
Taip pat ir dabar, jei užsinorėsi, tavo noras kaip tas „riksmas“ paveiks aukštesniąją motiną Ima Ilaa, kurią vadina taip pat (Bina vadinasi Ima – motina), ir ji tavimi pasirūpins.
Tau nieko daugiau nereikia žinoti, – kaip kažkada rėkei ir nežinojai, ko konkrečiai reikalauti. Neaiškinai motinai, kokį buteliuką ji turi paimti iš šaldytuvo ir iki kokios temperatūros pašildyti.
Tu paprasčiausiai rėkei! Taip vyksta ir dvasinio pasaulio atžvilgiu.
Vėliau tavo riksmai taps sąmoningesni, pradėsi reikalauti ir norėti kažko konkretaus.
Užmegsi santykius su Aukštesniuoju ir kiekvieną dieną vis labiau juos tobulinsi.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tik panorėk!“

„Kaip sužinoti savo sielos šaknį“

„Knyga, kuri atveria mums akis“

Nežinia, kiek dar reikės dirbti, kad realiai pamatytume naują, ištaisytą pasaulį.
Tačiau mūsų darbo rezultatus  rodo tai, kiek žmonija pabunda.
Kaip šio pabudimo rezultatas turi įvykti tam tikri dideli kokybiniai pokyčiai, ir žmonės pradės jausti dvasinę realybę.
Tam mums reikia pasiekti bendrą galią, kuri vadinasi „šeši šimtai tūkstančių sielų“.
Šią galią mums reikia pasiekti tiek dydžio, tiek jėgos prasme – žmonių, siekiančių dvasinio tikslo, kiekiu, ir  jų tarpusavio ryšio, kuris juos vienija, jėga.
Kai tik pasieksime tokią „šešių šimtų tūkstančių sielų“ galią – priešais mus atsivers dvasinis pasaulis.
Tai ir yra kabalos platinimo tikslas – į šį judėjimą įtraukti tiek žmonių, kad galėtume pasiekti „pirmąją stotelę“ dvasiniame pasaulyje – atverti dvasinę tikrovę.
Kai mes susivienysime taip, kad kiekybę padauginę iš kokybės gausime reikiamą galią (P = UxI – galia lygi įtampos ir srovės stiprio sandaugai) – atsiras dvasinis indas P, kuriame galės atsiverti Kūrėjas.
Tuomet visi šio bendro indo dalyviai pajus atsiveriančią dvasinę tikrovę. Tai vadinasi Kūrėjo atsivėrimu kūriniams.
Tai priklauso tik nuo to, kiek mums svarbus dvasinis, o ne materialusis pasaulis. Mes jau konstruojame šį bendrą Kūrėjo atvėrimo indą, bet kol nebaigsime, negalėsime jo pamatyti.
Jis pasireikš mūsų jutimuose, kartu su Kūrėju jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tu atsakingas už 7 milijardus vaikų“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Partnerystė su Kūrėju“

Klausimas: Jūs visada mokėte, kad kabala – individualaus dvasinio tobulėjimo kelias, o ne žmogaus ištirpimas žmonių masėje.
Atsakymas: Vietoj atsakymo, pateiksiu jums citatą iš N.Berdiajevo knygos „Kūrybos, kultūros ir meno filosofija“(1 t., 115 psl., M., 1994 m.)
„Individualizmo laisvė nekuria kosmoso, ji prieštarauja kosmosui. Individualizmo laisvė – tai laisvė atsiskirti ir atsiriboti nuo pasaulio. Bet koks atsiskyrimas nuo pasaulio, veda prie vergavimo pasauliui. Pasaulis individualistui visada prievarta prieš jį. Individualizmas nužemina žmogų, nepripažįsta, kad žmogus priklauso visam pasauliui. Individualistas – individualybės priešas. Žmogus organiškas pasaulinės kosminės hierarchijos narys ir jo turtas savo turiniu tiesiogiai proporcingas jo susivienijimui su kosmosu.“
Būtent dirbdamas visai sielų sistemai (tik ją vienintelę ir sukūrė Kūrėjas),  žmogus susilieja su ja, ji tampa jo, ji virsta juo – taip žmogus susilieja su Kūrėju ir čia realizuojasi jo individualybė ir unikalumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje“

„Susilieti su Kūrėju“

Jeigu panorėsiu kartu su bičiuliais savyje atskleisti vidines savybes, apie kurias pasakoja „Zohar“, tai jos atsiskleis.
Man reikia tik labai stipriai panorėti, kad šis abipusio atidavimo, meilės, laidavimo jausmas atsiskleistų mumyse visuose, ir aš darau poveikį savo sielos dalims, kurias matau kaip svetimus žmonės, kad kiekvienas iš jų pažadintų save.
Tu – tai mano dalis, tačiau aš negaliu tavyje veikti tiesiogiai, mus tarsi pertvara skiria egoizmas.
Neturiu priėjimo prie tavęs, prie savo sielos dalies! Ką daryti? Tik atkurdamas sielą joje atskleisiu Kūrėją, Aukštesnįjį pasaulį!
Ir tada ieškau, kaip man tave paveikti, kad pažadinčiau tave – savo dalį ir atgaivinčiau save.
Aš tau darau poveikį – ir kai tu taisai (gaivini) save – tai padariau aš, ir todėl ši dalis priklauso man! Taip aš prijungiu prie savęs visą kūriniją.
Pasakyta, kad „tai, kas bičiulio žemiška, – tavo dvasiška“ – t.y. žemiškaisiais poveikiais žadindamas jį išsitaisymui drauge dvasiškai priartinu prie savęs savo sielos dalį.
Ir taip veikia kiekvienas – jis visus kitus grąžina pas save. Vadinasi, aš niekada nedirbu prieš kažką kitą!
Atiduodamas kitiems ir mylėdamas artimą aš tiesiog kita, teisinga, „egoistine“ forma elgiuosi su savo paties sielos dalimis – juk vėliau man atsiskleis, kad jos yra mano.
Tarsi būčiau nekentęs kaimynų sūnaus, kuris grodamas pianinu neduodavo man ramybės, o dabar staiga paaiškėja, kad iš tikrųjų – tai mano paties vaikas.
Ir dabar labai apgailestauju dėl savo neapykantos, t.y. imu praeities klaidas bei nusikaltimus ir paverčiu juos nuopelnais.
Taip ir mes dabar, šiame pasirengimo atskleisti dvasinį pasaulį etape, atskleidžiame savo nuodėmes – savo neapykantą visų atžvilgiu, o po to ištaisome atradę, kad visa tai priklauso mums patiems.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur nusipirkti norą?“

„5 gramai aukso iš 100 kg rūdos“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Klausimas: Kaip sužinoti savo vietą bendroje sielų sistemoje?
Atsakymas: Tam reikia sugrįžti į savo sielos šaknį. Tik tas, kuris baigia savo asmeninį išsitaisymą ir pakyla į savo šaknį, sužino savo vietą bendroje sistemoje. Ir tai tik iš dalies, nes visa sistema dar visiškai neišsitaisė.
Apie tokias aukštas būsenas dabar klausinėti beprasmiška. Tai panašu į mažo vaiko klausimą, kuo jis būsiąs penkiasdešimties. Netgi to paties pasaulio rėmuose nesugebame suprasti tokių dalykų.
O dvasiniame pasaulyje skirtumas tarp pakopų toks didžiulis, vyksta tokia visų savybių inversija, kad žmogus negali pažinti net esančios aukščiau jo pakopos.
Ji visada ateina anuliavus save ir priėmus būseną, su kuria pradžioje negalėjo sutikti. Tokia dvasinių pakopų prigimtis.
Todėl beprasmiška dabar klausti apie savo sielos šaknį, apie savo darbo pabaigą – reikia teisingai įgyvendinti tai, ką turime atlikti čia ir dabar. Ir tuomet pajudėsime pirmyn.
Palaipsniui sukaupsime patirtį ir nustosime kelti tokius klausimus, nes suprasime, kad kiekviena kita pakopa – tai naujas pasaulis. Ir visi mūsų klausimai galimi tik apie tą lygmenį, kuriame dabar esame.
Mūsų dabartinis dvasinio pasaulio nesupratimas – tai jo pačios pirmosios, mažytės pakopos, esančios virš mūsų, nesupratimas. Net ir ji nuo mūsų paslėpta, ir mes niekaip negalime jos suprasti.
Ji priešais mus, bet mes privalome žingsnis po žingsnio tobulinti savo savybes sutapatindami visus savo 613 norų su šia pakopa. Ir tada susiliesime su Šviesa, ir tai vadinsis kita mūsų pakopa.
Po to suderinsime savo 613 savybių su dar aukštesne būsena ir kartu su Šviesa atskleisime dar aukštesnę pakopą. Taip mes kylame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis“

„613 kartų didesnė Begalybė“

„Nori daugiau gauti? Atiduok!“

Sudaužymas – tai iš tiesų didis dalykas. Sudaužymu Kūrėjas suteikė mums galimybę išreikšti save ir egzistuoti.
Juk jeigu Bendrosios sielos dalys nebūtų atskirtos viena nuo kitos, mes negalėtume suvokti Kūrėjo ir pajusti savęs kitų atžvilgiu.
Mes tiesiog ištirptume Šviesoje. Juk viename vientisame objekte tu nieko negali atskirti.
Kūrinys negali egzistuoti, jeigu tai viena visuma. Mes galime egzistuoti tik tada, jeigu esu aš ir dar kas nors. Šis atotrūkis tarp mūsų, kurį suvokiu, – ir yra mano suvokimas, mano patyrimas.
Nei absoliučioje Šviesoje, nei visiškoje tamsoje nieko negaliu suvokti. Todėl sudaužymas suteikia man suvokimo galimybę, egzistavimo pojūtį. Kitaip aš nejausčiau, kad egzistuoju.
Jeigu atsidurtume absoliučioje, visiškoje tamsoje, kur joks jutimo organas negauna jokių įspūdžių, – mes nesijaustume egzistuojantys.
Juk bet kurio jutimo organo darbas pagrįstas dviejų priešingybių suvokimu: garso ir tylos, kvapo ir jo nebuvimo. Jeigu visus tavo jutimo organus užkluptų „tyla“, liautumeis save jautęs.
Kaip tik dėl to, kad kūriniui būtų suteikta galimybė egzistuoti ir jausti save, įvyko sudaužymas. Tai iš tikrųjų Dieviškasis patentas.
Aš užpildau sudaužymo vietą, pripildau Šviesos tuščią erdvę tarp dalių, kurios man tik atrodo nutolusios viena nuo kitos.
O iš tikrųjų tai Kūrėjas išnyko iš vientisos visumos, kad suteiktų man galimybę savarankiškai pasiekti tokios pat vienybės.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur slypi sudužimo nauda?“

„Kaip suklijuoti sudužusį indą“

Klausimas: Nesuprantame, kur slypi sudužimo nauda?
Atsakymas: Pavyzdžiui, mano namuose yra televizorius. Ir nors tai labai sudėtingas prietaisas, tačiau bet kuri namų šeimininkė moka spaudinėti mygtukus ir juo naudotis. O vaikams tai išvis nėra jokia problema.
Tarkime, televizorius sudužo į smulkias dalis, ir aš neturiu išeities – privalau jį pataisyti. Koks protingas  tapsiu, kai jį pataisysiu! Turiu žinoti visą jo sandarą – visas jo plastmasines ir metalines dalis, visus laidus, visas sudedamąsias dalis, visus jų ryšius, sąveikos dėsnius.
Juk tai visiškas, totalus sudaužymas. Turiu viską žinoti, kad jį ištaisyčiau.
Remdamasis tuo suprantu, kaip jis sukonstruotas, ir tą, kuris jį sukūrė. Juk jeigu jis visą save atidavė savo kūriniui, tai aš suprantu ir pažįstu patį kūrėją.
Taigi bendra Adam Rišon siela iki sudužimo ir ta pati siela po sudužimo bei išsitaisymo – visiškai skirtingi dalykai.
Juk vietoje instinktyvaus žinojimo apie tai, kaip „spaudinėti mygtukus“, ir gyvūninio lygmens veiksmų, kuriuos atlikti mane verčia gamta, aš pats surenku visą kūrinį į visumą, pasiekiu ištaisymo pabaigą, kai visas kūrinys tampa mano, – ir kartu įgyju Kūrėjo protą.

Ištrauka iš 2010-03-11 vakarinės pamokos pagal knygą „Zohar“