Materialiame pasaulyje kiekvienas iš mūsų turi kūną ir tai, kas jį užpildo. Mes esame atskirti vieni nuo kitų biologiniais kūnais ir psichologiškai kiekvienas jaučiasi esąs individualia asmenybe.
Dvasiniame pasaulyje viskas nuolatos keičiasi, iš būsenos į būseną, Šviesa ir indas visą laiką skiriasi.
Mes įsikūnijame į kokią nors būseną ir vadinamės jos vardu, lyg aktorius persirengęs vaidmeniui, arba lyg fantastiniame filme, kai paeiliui įsikūniju į skirtingus pavidalus.
Nėra tokios sampratos kaip „atskira nesikeičianti siela“, kuri savarankiškai egzistuotų, kiltų pakopomis, kaskart išsaugodama savo individualumą. Mums sunku suprasti, kaip dingsta mano „Aš“.
Pavyzdžiui straipsnyje „600 000 sielų“ sakoma, kad bet kuris taisantis sielą žmogus atskleis Malchut pasauliui ir pasivadins karaliumi Dovydu…

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Palikęs save, įgyji Begalybę

Taisydamas save – taisai pasaulį

Tobulybė – tai lygybė

Ištrauka iš Baal Sulamo straipsnio „Šeši šimtai tūkstančių sielų“: Kiekviena save taisanti siela pritraukia visą bendrosios sielos Šviesą ir taip paskatina taisytis visą kartą. Nes visos sielos priklauso viena nuo kitos.
Tai – absoliutaus ryšio tarp sielų pasekmė. Nė viena siela negali pakilti, paskui save nepatraukdama visų sielų. Jos pakilimas priklauso nuo jų.
Tai integrali sistema, kurioje visi tarpusavyje susiję. Kiekviena save taisanti siela taiso savo ryšį su kitomis sielomis, taip greitindama ir  jų išsitaisymą.
Ištaisyti save – reiškia ištaisyti savo ryšį su kitais. Ir nors jų pačių būsena lieka tokia pati, kaip ir anksčiau, aš parengiu juos išsitaisymams, kuriuos jie atliks po to.
Aš jiems esu pirmesnė karta. Aš kuriu ryšį su jais be jų žinios ir supratimo.
Aš naudojuosi visa sielų sistema, kad ištaisyčiau joje ryšius, kiek tai įmanoma. Tačiau sielos, kurios kol kas nėra tam pasirengusios, negali mano veiksmų nei pajusti, nei suprasti.
Jos pačios dar savęs netaisė, tačiau aš išsitaisymo metu naudojuosi jomis, ir tai vadinama tėvų pareiga sūnums.
Lygiai taip mūsų pasaulyje mes tobuliname pasaulį būsimai kartai. O mūsų vaikai ateina ir naudojasi viskuo gatavu.
Mes ištaisome tarpusavio ryšį, ištaisome mūsų sluoksnį taip, kad išnyktų skirtumai tarp sielų, – ir mums visa žmonija ištaisyta.
Tačiau jie  to nejaučia. O kai jiems ateis laikas taisytis,  viskas jau bus paruošta.
Kodėl taip yra? Aš juk taip pat kažkada gavau pagalbą iš ankstesnių kartų, iš ankstesnių sielų.
Kiekviena karta gimsta su vis didesniu egoizmu, todėl be tokio pasirengimo negali atlikti savo darbo.
Visi atlieka santykinai tą patį darbą: kas turi ištaisyti didesnį egoizmą, tas sulaukia didesnės pagalbos.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinės sielos reanimacija

Mačiau kitokį pasaulį

125 susijungimo pakopos

Klausimas: mūsų pasaulyje žmonės myli ir nekenčia vieni kitų, dovanoja vieni kitiems dovanas arba žudo, o kas vyksta sielų pasaulyje?
Atsakymas: Sielos turi vieną užduotį – susivienyti, kad galėtų susijungti. Taip, kaip susilieja į vieną lašą atskiri lašeliai ir neįmanoma jų atskirti. Gaunama nauja esybė – davimas.
Materialus pasaulis, ši sudaužyto noro dalis, išsitaiso pačiame paskutiniame ištaisyme. O kol kas virš jo skleidžiasi meilė.
Ten, kur valdo meilė, kiekvienas netenka savęs pojūčio ir įsijungia į kitus be jokių ribų, visiškai susiliedamas su jais. Tačiau ankstesnė neapykanta išsaugo savo „neigiamas“ savybes.
Tai panašu į paradoksą kvantinėje fizikoje, kai viena ir ta pati dalelė gali būti dviejose vietose tuo pačiu metu. Ir taip yra ne todėl, kad ji juda iš vienos vietos į kitą begaliniu greičiu, bet todėl, kad ji iš tikro yra dviejose vietose vienu metu! Bet kaip taip gali būti?!
Galop atskleisime, kad visoje kūrinijoje yra tik viena dalelė, esanti vienu metu visose vietose. Nes jei mes pripažįstame, kad greičio nėra ir ta pati dalelė gali būti dviejose vietose, tai lygiai taip pat ji gali būti begalybėje vietų.
Be to, ji neturi formos, nes dalelės forma priklauso nuo to, kur mes ją aptikome. Aiškėja, kad išvis nieko nėra, tik taškas, sukurtas Kūrėjo „iš nieko“ („eš mi ain“), o visa kita – jo išvestinė!
Todėl, kuo labiau artėsime prie dvasingumo, tuo aiškiau suprasime, kad nėra kitos galimybės apie jį kalbėti, kaip tik kabalistinių knygų kalba.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilti meilės pakopomis

Žiūronai kelyje į tikslą

Absoliuti ramybė begaliniame judėjime

Klausimas: Kodėl ne visuose  prabunda taškas širdyje? Kodėl vienas jį pajunta sulaukęs 20, o kitas – 50 metų?
Atsakymas: Tai – ne mūsų reikalas, ir nereikia apie tai galvoti. Čia mes neturime jokios valios laisvės – viskas priklauso nuo visumos, nuo didžiulės sielų sistemos, kuri turi vystytis.
Tai lyg kūnas, sudarytas iš milijardų mažų ląstelių. Kiekviena ląstelė turi vystytis ir visos jos tarpusavyje susijusios.
Ištaisymo procese visos jos priklauso viena nuo kitos: pirmiausia vystosi viena, po to – kita, arba abi kartu.
Tai tokia pati sistema kaip ir vaisiaus, kuris vystosi motinos viduje, – viskas vystosi iš eilės: galva, rankos, kojos, nosis, ausys… Yra nustatyta tvarka, pagal kurią tai vyksta.
Ši sistema – labai  sudėtinga. Ir kaip galime klausti, nieko nesuprasdami net savo materialiajame gyvenime, o tuo labiau – dvasiniame, kodėl pabudau tik dabar, o ne prieš dešimt metų?
Argi tu žinai, kuriai sielų daliai priklausai ir kokia tavo paskirtis?
Tačiau, jei žmogus stengiasi suprasti, pradeda jausti, kur jis yra vedamas. Tai mūsų valios laisvė – išsiaiškinti, kas mums skirta, ir padaryti viską, kas priklauso nuo mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulybė – tai lygybė

Aukščiausios lygybės principas

Laisvė ar tik laisvės iliuzija

Klausimas: Ar kiekviena siela privalo tapti aktyvia bendros sistemos dalimi – tokia, kaip kabalistai?
Atsakymas: Kiekviena siela privalo įsilieti į sistemos darbą, juk ši sistema tobula! O jeigu tobulybėje trūksta bent vienos dalies – tobulybė neegzistuoja, jos nėra!
Tarytum kažkuris vienas gręžtų skylę laivo denyje – o visi skęstų. Nesvarbu, kokio dydžio šis laivas, jis gali būti milžiniškas, – tačiau tai užbaigta struktūra, kuriai įtaką daro kiekvienas elementas.
Todėl kiekvienas žmogus tiek pat reikšmingas, kiek ir visi kiti, ar jis būtų išminčius, ar paprastas žmogus. Bendroje sistemoje, jei ji uždara, visi lygūs.
Ištaisymo metu joje yra didelių ir mažų sielų, ir į kiekvieną žmogų reikia žiūrėti atsižvelgiant į jo pakopą.
Mažos sielos turi nusilenkti prieš dideles ir t.t. Bet kai ištaisymo procesas baigiasi, tobulybėje visos sielos būna lygios.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukščiausios lygybės principas

Dvasinė lygybė

Sekti asmenybe ar dauguma?

Visą laiką kartojamas tas pats klausimas: kodėl Šviesa iš pat pradžių negalėjo sukurti kūrinio, jau prilygstančio Kūrėjui?
Tačiau tai neįmanoma! Neįmanoma tiesiogiai perduoti davimo savybės iš Kūrėjo kūriniui.
Todėl mums tenka patirti pasaulių sudužimą (pasaulyje Nekudim) ir sielos sudužimą (Pažinimo Medžio nuodėmė).
Kitaip negalima sujungti, patalpinti vienos į kitą davimo ir gavimo savybių (Binos ir Malchut).  Tik per sudužimą, Adomo nuodėmę (sudužimu) arba Šventyklos sugriovimą.
Bet kas gi privertė žmogų atsikąsti Pažinimo Medžio vaisiaus (obuolio)?
Tai tas pats, kai kartais matai malonumą ir supranti, kad jis žalingas, jauti gėdą, tačiau pasirengęs jį peržengti, nes pagunda labai jau didelė ir neįmanoma atsisakyti, net jei tai gresia mirtimi.
Ir malonumas neužgesina gėdos, tačiau kartu verčia tave tęsti toliau!
Štai čia ir reikia padaryti išvadas ir išmokti, nes būtent šiame taške atskleidi Adomo nuodėmę bendro egoizmo (Pažinimo Medžio) atžvilgiu, apie kurį pasakyta: „Valgiau ir dar valgysiu!“ – jis nesugeba atsispirti, šis malonumas aukščiau jo, nors žino, kad jis uždraustas.
Tai būtent tas taškas, kuriame atsiskleidžia skirtumas tarp Šviesos ir noro. Ir jeigu pajausi jį ir norėsi ištaisyti, tai pajusi, kaip tau reikia grąžinančios į šaltinį Šviesos!
Pasirinkimo nėra, tik taip galima pajausti, kad pražuvai ir tave gali išgelbėti vien stebuklas iš aukščiau! Ir tada reikalauji Šviesos ir būni išgelbėtas.
Išgelbėjimas ateina tik iš šio taško „žmogus“, o „gyvūnų“ Kūrėjas nekviečia išeiti iš Egipto, tai „žmogus“ išeidamas paskui save veda „gyvulius“…

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Visa kūrinija – Kūrėjo žaidimas

Kodėl Dievas sukūrė dangų ir žemę?

Jeigu studijuosime kabalą tik dėl žinių, nenorėdami savęs ištaisyti – iš to nebus jokios naudos! Svarbiausia – pritraukti sau gražinančią į šaltinį Šviesą.
Todėl praėjusiais amžiais kabalistai slėpė savo knygas, nes žmonės dar nejautė taisančios Šviesos poreikio.
Ir kam tada duoti žmogui knygą? Jis matytų joje tik negyvas raides, tuščias akutes.
Todėl kabala buvo draudžiama! Jeigu žmoguje nesubrendo teisingas noras – kabala jam nebus naudinga, ji atneš tik žalos, nes žmogus studijuos ją mechaniškai, taip ir liks kaip buvęs materialiame lygmenyje.
Bet tada kyla klausimas: kodėl platiname kabalą visiems, neaplenkiant tų, kurie dar neturi dvasinio noro, „taško širdyje“?
Todėl, kad mūsų norą sudaro visi lygmenys. Bendras dvasinis indas apima visas sielas, visus žmones, netgi tuos, kurių sielose dar neatsiskleidė dvasinio taisymosi rešimot, šios sielos negali pradėti taisytis tiesiog dabar, nes nejaučia poreikio pasiekti dvasinį tikslą.
Tačiau kiekvienas žmogus turi sielą! Ir visos jos sudaro Begalybės pasaulio Malchut. Todėl, kai prisijungiame visas šias sielas, jos įsijungia į mūsų ratą, ir mes spinduliuojame jiems mūsų pritrauktą supančią Šviesą, veikiančią visus, kurie kaip nors su mumis susiję.
Supanti Šviesa neveikia jų tokia jėga kaip veikia mus. Mumyse ji betarpiškai veikia dvasinį rešimo, o juose šis rešimo dar neatsiskleidė, ir Šviesa jį veikia netiesiogiai, bet, nepaisant visko, artina juos prie ištaisymo ir jungia prie mūsų bendro, dvasinio organizmo.
Todėl tai anaiptol ne beprasmis darbas! Baal Sulamas rašė, kad kabalos mokslo platinimas plačioms masėms ir yra vadinamasis „Mesijo rago kvietimas“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti gėrio jėgas

Kas yra tikrasis „platinimas“?

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Klausimas: Kaip man rasti teisingą kryptį, siekiant tikslo?
Atsakymas: Kūrėjas man davė žiūronus, kuriais galiu matyti tikslą, tam, kad siekčiau jo.
Šie žiūronai – tai saujelė sielų, prie kurių aš prisijungiu ir per jas man išryškėja tikslas. Jų padedamas aš žygiuoju link jo. Iš visumos sielų Kūrėjas man išskyrė dalį – bendros sielos organą, kuriam aš priklausau, ir atvedė mane iki ryšio su juo. Tai vadinama sielų susijungimu, skirtu man. Jo padedamas aš galiu judėti, įsijungdamas į jį, suvokti šį susijungimą, o per jį – Bendros  Sielos sistemą. Aš dar nesusijungęs su šiomis sielomis, dar neatpažįstu jų. Visas ryšys tarsi būtų po vandeniu, o virš vandens aš matau fizinius kūnus. Juk Kūrėjas atvedė mane į tokių pat kaip aš žmonių fizinę grupę. Kūrėjas suteikė man galimybę, organizuojant fizinį ryšį tarp draugų, prisiimant įvairius įsipareigojimus, rūpesčius, budėjimus, įstatus – užmegzti vidinį ryšį tarp sielų. Vidiniame savo ryšyje su jais, „pasinerdamas po vandeniu“, aš aptinku, kad ši grupė jau visiškai ištaisyta, o aš – neištaisytas, ir man suteikė galimybę tokiu būdu prisijungti prie ištaisytos sistemos, – kol kas ne prie visos Adomo, Begalybės Malchut sistemos, tačiau prie jos dalies. Mano santykis su draugais turi būti „mylėk artimą kaip save“. O su likusiais milijardais pasaulyje – „pateisink kiekvieną žmogų“. „Mylėti artimą“ – vadinasi, susijungti su grupe, į kurią mane atvedė Kūrėjas, susijungti su jų nuomone, su jų troškimais. Ar priimti grupę, Kūrėjo pasirinkimą, ar likti „laisvam“ (o iš tikro besąlygiškai vykdyti Jo nurodymus) – štai mano pasirinkimas, mano laisva valia – judėti priverstinai, kaip visi, ar sąmoningai – su grupe.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė ar tik laisvės iliuzija

Sielos – tai ryšiai tarp norų

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas: Kaip visa tai, apie ką skaitome „Mokyme apie dešimt sfirot“, susiję su meile artimui arba draugams?
Atsakymas: Visa, kas pasakojama „Mokyme apie dešimt sfirot“, vyksta tarp sielų, ryšyje tarp jų. Kabalos mokslas nekalba apie tai, kas vyksta materijoje – nore mėgautis.
Kalbama tik apie tai, kas vyksta ketinimuose, jėgose, veikiančiose materiją vienijantis sieloms.
Yra sistema – bendri norai, padalinti į galybę atskirų norų, lygių, besiskiriančių tūkstančių tūkstančiais įvairiausių savybių ir jų išraiškų. Šios norų savybės gali tarpusavyje jungtis.
Esmė ne pats noras. Jis duotas mums negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje. Svarbiausia – ryšys tarp noro dalių, tarp skirtingų norų, nes tai jau žmogiškasis lygmuo. Čia jau atsiranda išskaičiavimai, mintys, santykiai, ryšiai.
Todėl visas kabalos mokslas kalba ne apie norus, materiją, o apie ketinimą, ryšius tarp norų.
Būtent ryšiai vadinami sielomis, nes jie formuoja dvasinį pasaulį. O norai kuria mūsų materialųjį pasaulį.
Jei kalbama apie ryšį, jame turi būti Roš – dvasinio parcufo galva, priimanti sprendimus, planuojanti ryšius, ir Guf – parcufo kūnas, įgyvendinantis šį ryšį.
Tiek dvasinio parcufo Roš, tiek Guf yra tarp norų, kadangi dvasinio parcufo Guf – tai jau susidariusio ryšio rūšis.
Apie pačius norus mes išvis nekalbame, jie glūdi po paviršiumi. Tai tarsi duotybė, Kūrėjo sukurtas pagrindas, ant kurio kuriame ryšius.
Todėl kabalos moksle kalbama apie sielas – ryšius tarp norų.

Daugiau šia  tema skaitykite:

„Kaip suklijuoti sudužusį indą“

„Dieviškasis patentas“

„Kur ieškoti Kūrėjo?“

Jei pasikeliu virš savo egoizmo ir įeinu į kitų žmonių norus, tai gaunu begalinį dvasinį indą, kuriame galiu pajausti visą Begalybės Šviesą.
Tai veikia labai paprastai. Tarsi būtų didelis vamzdis, kuriuo teka Šviesa, o ant jo – čiaupas. Ir šiuo čiaupu galiu labai stipriai keisti Šviesos tekėjimą, visiškai atidarydamas vamzdį.
Kaip ir mūsų pasaulyje, kur net mažas vaikas gali sukinėti čiaupą ir keisti vandens slėgį. Taip ir aš.
Turiu tik mažą dvasingumo norą, vien tik tašką širdyje.
Tačiau jei kreipiuosi į kitų žmonių norus, įsijungiu į bendros sielos kūną kaip viena iš jo ląstelių, tai duodu šiam bendram kūnui ir jis atsakydamas pradeda manimi rūpintis. Tada gaunu visas begalines jo galimybes.
Taigi kabala ne šiaip sau kalba apie tai, kad verta išeiti iš savo norų ir įeiti į kitų norus.
Juk taip mes gauname „613” kartų daugiau galimybių – dvasinių indų, norų, lyginant su tuo, ką turėjom! Turėjome tik tašką – o dabar gauname savo žiniai visą kūną, kiekvienas iš mūsų!

Daugiau šia tema skaitykite:

„613” kartų didesnė Begalybė…”

„Kaip veikia ištaisymo mechanizmas”

„Nuo taško iki Begalybės pasaulio Malchut”