Klausimas: Ar mes, skaitydami knygą „Zohar“, galime išsiugdyti bendrąjį, universalųjį pojūtį? Ir ar tai nepaneigia kiekvieno žmogaus unikalumo?
Atsakymas: O kas yra tas žmogaus unikalumas? Juk kalbama tik apie  „gyvūną“, iš kurio mes dar tik turime atkurti Žmogų.
Tu turi „asilą“ (hebrajų k. asilas/chomer – nuo žodžio medžiaga/chomer), o jame – dvasinę kibirkštėlę. Mes norime padėti tau išlaisvinti šią žiežirbą iš „asilo“, sujungti ją su visomis likusiomis kibirkštimis, žėrinčiomis virš „asilų“ bandos.
Įsivaizduok: septyni milijardai „asilų“, ir virš kiekvieno žybsi jo kibirkštėlė. Mes norime sujungti visas šias kibirkštis ir suformuoti iš jų Žmogų, panašų į Kūrėją. Tik tada visos jos įgis bendrą – vieningos Adam Rišon sielos – pojūtį.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Klausimas: Kokia mano atsakomybė pasauliui? Jei per dieną nesugebėjau su kažkuo susitvarkyti, ar tai atsiliepia pasauliui?
Atsakymas: Žinoma. Juk tu dantratukas bendrame kūrinijos mechanizme. Kūrėjas sukūrė tokią sistemą, kurioje kiekvienas yra egoistas, ir ji tau padalyta į būsenas 125 pakopose: nuo visiško atotrūkio nuo kitų einant link vis glaudesnio tavo dantratuko sukibimo su kitais tol, kol visi jūs tapsite vieningi. Beje, taip matai tik tu, o iš tikro nėra kitų žmonių, yra tik vienas Adam Rišon. Tave veikia tie patys dėsniai, kaip ir visus kitus. Paprasčiausiai tavo noras didesnis nei kitų: jie tenkinasi smulkmenomis, o tu nori praryti dar ir dvasinį pasaulį.
Taškas širdyje – tai dar ne davimas. Atvirkščiai, būtent dvasiniame pasaulyje atsiskleidžia sunkiausiai numaldomas noras mėgautis. Ir štai tada, kai atsiveria ši gelmė, žmogus pasiruošęs ištaisymams.

Iš 2010 m. gruodžio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gaisras sieloje

Taisydamas save – taisai pasaulį

Manojo egoizmo smėlio audra

Klausimas: Kaip realizuojasi rešimot?
Atsakymas: Visus rešimot rūšiuoja Šviesa (Šviesa AB − SAG). Įsivaizduokite, koks tai darbas: išrūšiuoti visus rešimot, likusius po to, kai sudužo bendra Malchut, norint atlikti visišką ištaisymą (Gmar Tikun).
Begalybės pasaulio Malchut visa savo apimtimi, kurią sukūrė Kūrėjas, visoje savo stadijoje dalet (4/4) atliko zivug (susijungimą, susiliejimą) su Galutinio Ištaisymo Šviesa. Ir visa tai sudužo į smulkiausias daleles. Nėra nė vienos savybės, sfiros ir ją sudarančios sub-sfiros, kuri liktų susijungus su kita. Jos nekenčia viena kitos.
Kiek daug skirtingų savybių dabar yra roš de SAG padaugėjus šių Šviesų, pakilus ten po sudužimo! To neįmanoma suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galutinio ištaisymo Šviesa yra priešais kli/norą Galutiniame Ištaisyme, o vietoj vienybės – neapykanta tarp jų. Ir visas šis kli visiškai sudužęs, pažiręs į duženas.
Ir dabar roš de SAG turi išrūšiuoti šį kli, sudužusį visose savo atskirose sfirose: ką pasiimti iš ten, kad būtų galima sukurti pirmąjį parcufą, ištaisytą bent kažkiek po antrojo apribojimo ir visokiausių kitų suvaržymų. Koks didžiulis ir sudėtingas darbas!
Kita vertus, kai ateina Šviesa, ji iškart apšviečia visą šią daugybę sudužimų, rešimot ir jos apšviesti jie nedelsiant tvarkingai išsirikiuoja – kiekvienas atsistoja į savo vietą. Šviesa surikiuoja juos, išryškindama, kas duoda daugiau, o kas mažiau, ir taip visi iš karto išsirikiuoja tarsi vienoje linijoje.
Tada iš nesuskaičiuojamos daugybės šių formų SAG paima teisingas formas ir surikiuoja jas. Tačiau kaip jis pasirenka šias formas?
Tai darbas, kurį atlieka ta pati Šviesa, kuri šviečia iš viršaus ir stebuklingu būdu iškart išsiaiškina, kas teisinga, o kas ne, pagal kokią savybę, kryptį, kokiu būdu suformuoti juos pagal tris linijas, iš viršaus į apačią, su ekranais, kad visi tarpusavyje susijungtų.
Jis surenka sudužusias dalis į pirmąjį sėklos lašą, iš kurios prasideda užuomazga. Ten yra viskas, išskyrus darbą, kurį reikia pridėti. Tačiau visą rūšiavimą atlieka Šviesa. Ir tada žemesnioji pakopa dirba. O išsiaiškinti žemesnioji pakopa niekada nesugebės.
Todėl mūsų pasaulyje net norėdami niekada negalėsime ko nors išsiaiškinti, išrūšiuoti, susijungti vieni su kitais. Niekada ir niekur! Mums reikalinga Šviesa, kad sujungtų visas mūsų atskiras dalis, juk mes irgi esame suduþusiame pasaulyje. O trokštame patys sutvarkyti, atkurti ir atgaivinti jį… Kokia kvailystė!..

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo genas

Kaip sutvarkyti mintis?

Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa

Klausimas: Jei visa atsakomybė dėl pasaulio būsenos tenka turintiems tašką širdyje, tai kodėl, pavyzdžiui, gaisras vyko Izraelio šiaurėje, kitų žmonių, o ne mano namuose?
Atsakymas: Dabar gyvename praktinio dvasinio darbo parengiamuoju laikotarpiu, kuris prasideda aukštesnio pasaulio pojūčio pradžia, atsiradimu jame. Ir dėl šios priežasties nėra prasmės atitraukti tave nuo mokymosi, dėl gaisro paliekant be namų ir sveikatos. Kol kas tu turi greitai ruoštis praktiniam darbui. Tačiau vėliau tau atsiskleis, kad tie žmonės, kurie dabar kenčia materialiame lygmenyje, likę be namų, tie vaikai, seneliai, moterys – tavo paties dalys, jie tau artimesni nei tavo tikri vaikai. Toliau … Tavo nejautrumas blokuoja tavyje šį pojūtį, bet tau dar tai atsiskleis, ir privalėsi tai įtraukti į savo ištaisymą. O kol kas – tai lyg dvi kūno dalys: tam, kad išgydytų vieną, kita savo lygyje kenčia. Tačiau vėliau jos tarpusavyje susijungia ir susilieja.
Iš mūsų norima, kad suprastume tai ir pajustume ne materialiame lygmenyje, o dvasinio suvokimo lygyje. Kad pajustum, jog tai tu ten šiaurėje sudegei! Ir be to, kad nuo tavo vidinio darbo priklauso, ar pasibaigs ši sudėtinga situacija.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. „Lego“ žmonijai

Kančių priežastis pasaulyje

Tu atsakingas už visą kūriniją

Klausimas: Kaip atsisakyti visko, ką žinau ir priimti pamokos Šviesą, panašiai kaip baltas ekranas, kaip mokytis it vaikui?
Atsakymas: Pasakyta: mokyti vaiką tas pats, kaip rašyti ant balto popieriaus lapo. Taip mes ir pradedame kelią.
Žmogus visada privalo įsivaizduoti, kad jo noras yra priešais tam tikrą kitų norų „lauką“, šie norai jam atrodo svetimi ir visus juos jis privalo surinkti į viena.
Tai nereiškia, kad visi jie ištirps vieningoje bendrystėje. Ne, kiekvienas egzistuos pats sau, tačiau ryšiai tarp jų sukurs vientisumą ir harmoniją tokią pačią, kaip tarp sveiko kūno dalių.
Pradinės būsenos pakopoje, Begalybėje, iki sudužimo mes visi buvome tarsi vienas kūnas. O po to jis suskilo į dalis, nes jame atsiskleidė ego.
Savąjį ego privalome išsaugoti, bet turime jį ištaisyti. Ką tai reiškia?
Kiekviena dalis jaučiasi atskirta nuo kitų, kiekviena dalis kitų atžvilgiu išlaiko tam tikrą atstumą.
Ir dabar mums reikia, iš vienos pusės, išsaugoti savo asmenybę ir individualumą, o iš kitos pusės, virš to – atskleisti tokį ryšį, kur ego tarytum neegzistuoja. Tačiau aš jo neanuliuoju, o dirbu kartu su juo, kad įveikčiau atotrūkį.
Taip praraja lieka apačioje, o virš jos formuoju tiltą, jungiantį mane su visomis kitomis dalimis. Ir tada mus pasiekia visa NaRaNCHaJ Šviesa, vietoje minimalios nefeš de nefeš Šviesos, kurią turėjome pirmosios būsenos pakopoje.
Kūrėjas mus sukūrė kaip sėklos lašą, o po to išsitaisydami ir grįždami pas Jį, panaudojame visą savo ego „medžiagą“ ir augame, kad taptume tokiais kaip Kūrėjas.
Juk egoizmas savo galia tiksliai atitinka Jį. Tai – „pagalba, kad taptume panašiais į Jį“, atvirkščia Kūrėjo pusė. Mes gi ją paverčiame gerąja puse, ištaisome mus skiriantį egoizmą.
Kiekvienas jaučiasi esąs vienintelis, unikalus ir kiekvienas savo unikalumą panaudoją, kad tarnautų kitiems, paverčia ryšiu, davimu.
Tokiu būdu gaunu 620 kartų galingesnį už mano egoizmą ryšį ir atskleidžiu NaRaNCHaJ Šviesą.

Iš 2010 m. lapkričio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Aukščiausios lygybės principas

Klausimas: Kam reikia 600 000 sielų, kurios turi pasiekti tarpusavio laidavimą, jei yra tik viena siela?
Atsakymas: Būtent dėl šio padalijimo mes ir suvokiame bendrą sielą. Juk neįmanoma suvokti, kas tai yra, nepajutus sudužimo.
Norint suprasti šį paveikslą, pirmiausia reikia atskleisti jo sudužimą ir pabandyti jį surinkti atgal. Kai pasikankinsi ir suprasi, kad be Aukštesnės jėgos pagalbos to padaryti negali, atskleisi Tą, kuris galės tau padėti. Ir kartu su Juo surinksi šią „dėlionę“.
Tada suprasi, kam Jis tai padarė ir kodėl reikėjo sudaužyti bendrą sielą. Jis tai padarė dėl tavęs, kad badydamas sudėlioti sudužusias dalis suprastum, kaip jos turi būti išdėstytos ir koks ryšys tarp jų turi būti: tarytum rinktum automobilį iš tūkstančio atsarginių detalių ir tau reiktų suprasti, kam reikalinga kiekviena dalis, kaip ją reikia sujungti su likusiomis dalimis ir  kokia tvarka tai turi būti padaryta.
Kai surenki Jį, supranti: tam, kad šis variklis pradėtų veikti, reikalinga gyvenimo jėga! O gyvenimo jėga ir vadinasi Kūrėju.
Taip studijuodami jo veiksmus mes suvokiame Jį.  Kitaip mes niekada to negalėtumėm padaryti.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal straipsnį „600000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

„600 000 sielų“ meilės ir neapykantos jėga

Taisydamas save – taisai pasaulį

Tiesa tarp mūsų

Klausimas: Ką turiu daryti, kad gaučiau jėgų ir pareikalaučiau ištaisymo?
Atsakymas: Dėl to žmogui reikia teisingai įsivaizduoti tarpusavyje susijusių norų, kibirkščių tinklą, suprantant, kad šie norai turi dirbti kartu ir tarpusavyje atskleisti bendrąją jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“.
Ši jėga paliko tą ryšį, nes tarp kibirkščių nebėra abipusiškumo, susitelkimo. Tačiau žmogus be perstojo piešia sau tarpusavio ryšio paveikslą ir taip iššaukia Šviesą iš ištaisytos sistemos.
Tai kol kas tėra žaidimas, iš žmogaus dar nereikalaujama atlikti dvasinio darbo, tačiau reikalaujama stengtis.
Netgi laužant, tačiau iš to mokantis. Vaikas nesimoko, jeigu nelaužo. Jis turi išardyti žaislą, kad išsiaiškintų, kas yra viduje.
Lygiai taip pat ir dvasiniame kelyje. Tačiau griaunant reikia siekti kurti, pakilti.
Mes vis labiau paliečiame sudaužytą ryšio tarp sielų sistemą. Iš tikrųjų, be jos daugiau nieko ir neatskleisime.
Šio ryšio viduje išvysime mechanizmą, veikiantį iš viršaus į apačią. Jis atsiskleidžia iš jo centrinio taško, iš Begalybės pasaulio Malchut, ir aš vis labiau jį suprantu, suvokiu. Tai ir yra pasaulių sistema.
Po sudužimo ji ištaisė save ir išsidėstė prieš mane taip, kad jos padedamas galėčiau įveikti visus jau esančius joje išsitaisymo etapus.
Taigi, sistema jau yra priešais mane, visi mes tarpusavyje susiję ir susivieniję galutinio išsitaisymo pakopoje.
Man tereikia įžiūrėti save teisingoje vienybėje su visais ir tarp mūsų atskleisti Jėgą, vadinamą „Šviesa“ arba „Kūrėju“.

Iš 2010 m. spalio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiesa tarp mūsų

Vienas įstatymas

Veiksmai sielai ištaisyti

Klausimas: Kalbame apie bendrą visų mūsų ištaisymą. Tačiau grupėje vieni žmonės yra sukaupę didžiulę  patirtį, nes kabalą studijuoja jau 10-15 metų, o kiti ateina tik dabar ir nori tapti grupės dalimi.
Kaip naujokams užpildyti šį didžiulį skirtumą, kad susivienytų su pažengusiais žmonėmis?
Atsakymas: Kiekvienas žmogus, atėjęs į grupę, gauna iš jos tiek, kiek pats jai duoda. Jei čia sėdėtų kabalistas Šimonas ir jo mokiniai, pasiekę galutinį ištaisymą, tu ir iš jų galėtum gauti tik tiek, kiek pats stengtumeisi.
Tai priklauso ne nuo grupės draugų pasiekimo lygio, o nuo tavo požiūrio. Tu nepajėgsi gerti iš begalinio šaltinio, tu iš jo gausi tiksliai tiek, kiek tavo savybės sutaps su jo savybėms!
Begalybė visada yra prieš tave, tačiau kiek tu iš jos gauni? Lašeliais, pro mažytį plyšelį. Kodėl? Todėl, kad negali padaryti didesnės angos (nekev), nes neturi tam noro (nekeiva).
Todėl nesvarbu, kokiame lygyje bus grupė, – negi po dviejų šimtų metų žmonės bus arčiau ištaisymo pabaigos, ir ateinančiam į grupę žmogui bus lengviau?
Ne, Kūrėjas, aukščiausia valdymo sistema, negali atsisakyti nė pačių menkiausių žmogaus pastangų, juk jei šių pastangų trūks galutiniame ištaisytame nore, jis bus neužbaigtas.
Kiekvienam žmogui teks atlikti visus ištaisymus. Kada jis nubus, priklauso nuo sielų ištaisymo eiliškumo bendroje sistemoje. Tačiau visi atlieka tą patį darbą…
Vėliau iš Begalybės pajusi, kaip idealiai apskaičiuotos visos būsenos kiekvienai sielai, visiškoje tarpusavio lygybėje, nepriklausomai nuo to, kuriai bendrosios sielos (Adomo) daliai jos priklauso. Nes kiekviena siela pasiekia Adomą – visą bendrąją sielą.

Iš  2010 m. spalio 6 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jokūbo kopėčios

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Tobulybė – tai lygybė

Klausimas: Ką reiškia „pamilti artimą kaip save patį“? Ką dėl to reikia iš tikro padaryti?
Atsakymas: Meilė artimui kaip sau pačiam reiškia tai, kad visas mūsų pasaulis (negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta, žmonija), visa kūrinija, turi integruotis į mane, kaip mano dalis, „kaip vienas žmogus su viena širdimi“!
Aš viską jungiu prie savęs ir jaučiu kaip savąjį „Aš“, o kitaip manęs nėra! Virš mus skiriančio egoizmo reikia gauti aukštesniąją jėgą, norą, gebėjimą pajusti kiekvieną kaip save ir netgi stipriau. Tai yra, pajausti, kad visa tai esu Aš.
Bet šitas Aš – nėra egoistinis jausmas, kadangi neapykanta tarp mūsų išlieka. Ji netgi išaugs! Ir būtent aukščiau šios neapykantos aš vienysiuos su kitais – tiktai tada jie vadinsis man „artimais“.
„Artimas“ – tai tas, kurio aš nekenčiu, bet kartu „myliu kaip save“… „Visus nusikaltimus uždengs meilė“ – buvusi neapykanta išlieka, bet viršum jos dar atsiranda meilė.
Mūsų pasaulyje, gaunant ar duodant, viską judina tik vienas egoistinis noras. Dvasiniame pasaulyje mes esame tarp dviejų priešingų jėgų: davimo ir gavimo.
Egoizmas auga ir lygiagrečiai jam atsiranda davimo savybė – šios dvi savybės leidžia man pajusti, kad aš stoviu priešais neapykantos kalną (Sinajų, nuo žodžio „sina“ – neapykanta).
Bet iki tol aš turiu pereiti „Egiptą“ – vergauti egoizmui, Faraonui, imti jo nekęsti, pabėgti nuo jo, ieškodamas jėgos jam ištaisyti.
Prie neapykantos artimui kalno aš turiu atsakyti, ar tikrai esu pasiruošęs susivienyti su kitais aukščiau neapykantos esančia meile, tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi?
Jeigu patyriau visus egoizmo/faraono smūgius, jausdamas, kad jau pakankamai prisikentėjau, tai aš tada sutinku! Juk aš taip nekenčiu savo egoizmo – labiau nei savo artimo.
Aš sutinku, manydamas, jog tai man suteiks galimybę atskleisti Kūrėją. Galiausiai suprantu, kad pati meilė ir davimas artimui ir yra mano pripildymas.
Aš jau nieko, išskyrus tai, nebereikalauju – pats šis veiksmas pripildo mane. Ir tuo supanašėju su Kūrėju.

Iš 2010 m. spalio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mane pakeisianti jėga

125 susijungimo pakopos

Išsivaduoti iš apgaulės

600 000 sielų – tai Kūrėjo sukurtos, vienos bendros sielos dalys. Šis vienintelis sukurtas kūrinys subyrėjo į dalis, kurias vadiname „600 000 sielų“, tačiau kalbama ne apie kiekį, o apie ryšio tarp mūsų kokybę.
Kai Kūrėjas sukuria norą mėgautis, jame viskas vieninga – vienas Kūrėjas, vienas indas, viena Šviesa – viskas kaip viena visuma.
Tačiau esant tokiai būsenai nei noras, nei Šviesa nejaučia nei išsiskyrimo, nei ryšio, nejaučia, egzistuoja kūrinys, ar ne – tada nėra jokių pojūčių.
Juk bet kuris pojūtis kūrinyje kyla tik lyginant priešingybes, apimančias jį ir tai, ką jis jaučia.
O tam reikia pajausti skirtumą tarp Šviesos ir indo, jų priešingumą ir ryšį. Tačiau jungiantis indui ir Šviesai jų skirtumai neišnyksta, virš neapykantos atsiranda meilė.
Turi atsiskleisti abi savybės, o atstumas tarp neapykantos ir meilės, tamsos ir Šviesos (neapykanta atsiskleidžia kaip tamsa, o meilė – kaip Šviesa) leidžia kūriniui pajausti jo realybę, leidžia suprasti, kur jis yra ir su kuo susijęs.
Todėl vien Begalybės pasaulio neužtenka, kad būtų suformuotas kūrinys ir kad savarankiškai egzistuotų.
Tik praėjęs visą vystymosi procesą, pradėjęs pirmąja būsena, nusileidęs į antrąją ir baigdamas trečiąja, kūrinys supranta savo pirmąją būseną, tampa savarankiškas, panašus į Kūrėją ir todėl vadinasi Adomu.

Pradžioje, 1-oje būsenoje tai buvo tik sėklos lašelis. Po to kūrinys atskleidžia sudužimą ir jį ištaiso. Išsitaisęs – pasiekia tobulumą.
Jis jau – ne sėklos lašelis. Jis turi 600 000 sielų jėgą ir yra viena, didelė, savarankiška siela.
600 000 tai – šešios Zeir Anpin (ZA) sfiros padaugintos iš 10 kiekvienoje iš jų esančių sfirų ir dar padauginta iš „10 000“, t. y., iš  ZA pakilimo iki Arich Anpin, valdančio visus ištaisymus, jėgos. Taip išeina 60 х 10 000=600 000.
Todėl bendra siela, galutinė ištaisyta būsena, vadinama  „600 000 sielų“.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Palikęs save, įgyji Begalybę

Vaistai jau pradėjo veikti

Sielos – tai ryšiai tarp norų