Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 3-oji pamoka

Klausimas: Suprantu, kad palaipsniui taškai širdyje atsiskleis, ir visi žmonės ateis mokytis kabalos. Ar galima sakyti, kad, jeigu tam tikrame etape bus pasiekta kritinė masė, tai procesas vyks ne laipsniškai, o tuo pat metu?
Atsakymas: Būtent taip. Bet koks organizmas turi apsauginę jėgą. Jeigu tam tikra sistemos dalis veikia tvarkingai, tai likusieji sveiksta jų veikiami. Jeigu pasieksime savo kritinę masę, tai visas pasaulis iš karto tai pajaus.
Tartum bangos skalaus žmones, ir jie ims daugiau suprasti, jausti. Staiga jiems taps aišku, kas yra tiesa. Ji atsiskleis žmogaus jausmuose ir prote taip, kad jis suvoks tiesą savaime, net nežinodamas, iš kur šis pojūtis atsirado. O jis ateis iš mūsų tarpusavio ryšio.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „We!“ Naujajame Džersyje 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam taisyti pasaulį?

Lygybė bendroje šeimoje

Tobulumui svarbus kiekvienas

Visos sielos tarpusavyje sujungtos ir paskirstytos po skirtingus lygmenis: negyvąjį (N), augalinį (A), gyvūninį (G), žmogaus (Ž) ir dvasinį (D).
Dvasiniam lygmeniui priklauso išsitaisiusios sielos. Esantys žmogaus lygmenyje turi tašką širdyje. O visi kiti − ne.
Gali būti, kad tiems kitiems ir nereikalingas toks vystymasis. Kieno taškas širdyje pabus, tas pakils į viršų, bet tai bus ypatingi, išimtiniai atvejai. Bet apskritai sielose tokie drastiški pokyčiai nevyksta.
Reiškia, nereikia iš žmonijos reikalauti, kad ji visa perimtų išsivysčiusių visuomenių struktūrą.
Todėl mums sunku patikėti Baal Sulamu, rašančiu, kad visi žmonės jau tapo viena šeima ir kad žmonija pasiruošusi dvasiniam kilimui. Ir vis dėlto yra būtent taip.
Mažytė, 1mm² dydžio smegenų dalelytė valdo visą kūną. Lygiai taip maža dalis turi valdyti visą žmoniją ir sujungti ją su Kūrėju. Iš šios dalies visi gaus ištaisymą pasyvia forma, kuri atitinka jų sielų tipą.
Su tuo nieko nereikia daryti. Nelygink visų pagal demokratijos modelį. Lygūs jie bus vėliau, kai kiekvienas išsitaisys pagal savo egoistinį potencialą, pagal savo rešimo. Tada visi taps vienu „kūnu“, kuriame, beje, bus 90 % „kūno“, „kaulų“, „raumenų“, „sausgyslių“ ir t. t.
Kiek organizme yra svarbių organų? Kiek skirta smegenims? Ir kokia smegenų dalis atstovauja patį žmogų? Mažytis taškelis, „mikroprocesorius“ − ne daugiau.

Iš 2011 m. kovo 21 d. pamokos „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulumui svarbus kiekvienas

Tobulybė – tai lygybė

Dvasinė lygybė

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 2 pamoka

Klausimas: Mylėti draugus, kurie kartu su manimi studijuoja kabalos mokslą lengva, o štai su kolegomis darbe taip neišeina. Kaip reiktų elgtis su jais ir visais kitais žmonėmis pasaulyje?
Atsakymas: Iš principo mes turime elgtis su jais taip, kaip su savo sielos dalimis, – taip turėčiau galvoti apie visus, tarp jų ir apie pačius didžiausius  piktadarius. Jie atsiskleidžia ne manyje, o pasaulyje todėl, kad manyje tie norai ir savybės dar neištaisyti.
Todėl su jais turiu elgtis kantriai, suprasdamas, kad toks išsitaisymo kelias. Ateis laikas, ir jie taip pat prisijungs prie šio proceso.
Bendra siela yra vieningas kūrinys, susidedantis iš daugybės daugiau ar mažiau svarbių dalių – kaip ir mūsų fizinis kūnas, kurio sandara tiksliai atitinka sielos sandarą.
Ir sieloje yra dalis, vadinama „kūnu“ – bendras noras, padalintas į daugybę sistemų ir posistemių: smegenys, širdis, kepenys, inkstai ir kitos tarpusavyje susijusios svarbios sistemos, be kurių kūnas negalėtų egzistuoti. Kai kurias iš tų sistemų galima atkurti dirbtinai, tačiau jos visos privalo būti kūne.
Bet yra sistemų, kurios nėra būtinos kūno gyvybei palaikyti, pavyzdžiui, galūnės, raumenys, kaulai.
Bendroje sieloje yra ypač svarbios dalys – smegenys ir širdis, ir mažiau svarbios, bet būtinos  egzistavimui. Smegenys ir širdis iš esmės yra ištaisytos – tai nuo Adomo iki mūsų laikų padarė grandinėlė kabalistų, apie kuriuos mes žinome ir iš kurių mokomės.
Dabar atėjo bendro išsitaisymo etapas, kada, be smegenų ir širdies, mes pradedame taisyti plaučius, kepenis, inkstus, blužnį – tai svarbios dalys, bet mažiau svarbios negu smegenys ir širdis. Žmonės, studijuojantys kabalą, priklauso šioms dalims.
Visa likusi žmonija priklauso, tarkim, raumenims, kaulams, galūnėms – sistemoms, nebūtinoms organizmo egzistavimui, bet būtinoms jo visumai. Taip mes turime žiūrėti į juos, ir tai, iš esmės, yra 90% visos sielos.
Jie negali savarankiškai veikti, negali pajausti potraukio dvasingumui, jie gali tiktai funkcionuoti pagal įsakymus, kurie jiems siunčiami iš smegenų ir širdies per mus – įvairius svarbius organus. Tai nesumenkina jų reikšmės, nes jeigu kalbama apie vieną bendrą sielą, tai trūkstant bent vienos ląstelės visumos nėra.
Todėl svarbūs visi, ir išsitaisymo pabaigoje kiekvienas yra vertingas – toks uždaros sistemos tobulumo dėsnis. Šio principo mes mokomės iš analoginės sistemos pavyzdžio: joje yra įėjimas ir išėjimas, ir jeigu viduje kažkas pažeista, reikiamo rezultato nebus.
Bet išsitaisymo metu skirtumas yra: svarbesnės dalys išsitaiso anksčiau, o po to pagal hierarchiją išsitaiso mažiau svarbios.
Nelaukite, kol pasaulis išgirs ir supras tai, ką mes darome, nes milijardai žmonių priklauso pasyviajai daliai. Jie prisijungs prie proceso, kai pamatys, kad kitaip negalima. Taip pasaulis ir išsitaisys. Žmonės gali būti labai protingi, išsivystę, didūs mokslininkai, meno ir kultūros veikėjai, bet visiškai kurti dvasingumui. Toks turi būti mūsų požiūris.
Tiktai tie, kurie skirtingais keliais ateina mokytis kabalos, priklauso vidinei sistemai. Todėl mes privalome vertinti kiekvieną, nes jį Kūrėjas pasirinko kaip svarbaus bendros sistemos organo dalelytę, ir jis yra didelis turtas.
O kiti – galbūt ne. Netgi daugelio kabalistų vaikai nenuėjo tėvų keliu, nes kiekvienas turi savą vietą sistemoje, ir ji nepaveldima. Taigi turėkite kantrybės.
Pagrindinis darbas vyksta tarp tų, kurie priklauso mūsų pasaulinei grupei, bet ir išoriškai mes turime veikti, kad paspartintume pasaulį.
Platindami medžiagą apie ateitį, apie tai, kas gali įvykti, apie sprendimo būdus, kuriuos siūlo kabalos mokslas, mes pagal galimybę ruošiame žmones. Bet tikrasis darbas su jais yra tas, kad dėl mūsų susivienijimo jie pajustų kažkokį prabudimą. Kam? Tam, kad iš išorės prisijungtų prie mūsų. Jie panorės prisidėti prie mūsų ir kiek galima tarnauti išsitaisymo procesui. Tokių žmonių yra ir dabar ir jų misija labai garbinga.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „WE!“ 2-osios pamokos, Naujasis Džersis

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebaigto darbo kvailiui nerodo

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Tobulybė – tai lygybė

Klausimas: Kas labiau suinteresuotas ištaisymu − mes ar Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas. Kitaip Jis nežadintų mūsų.
Klausimas: Tai kodėl mums reikia žadinti likusį pasaulį ?
Atsakymas: Koks mūsų reikalas, jeigu Jis suinteresuotas? Mes neturime pasirinkimo, Kūrėjas įpareigoja. Jis žadina mus, kad mes pažadintume kitus.
Klausimas: Tai kodėl Jis nepažadina viso pasaulio?
Atsakymas: Apie visą sistemą, kiekvieno žmogaus vaidmenį ir jo ryšį su visais sužinosime tik tada, kai pasieksime tobulą, ištaisytą sistemą, ir kai kiekvienas įjungs į save visą šią sistemą.
Tada sužinosi, kodėl visos sielos praėjo tokį kelią ir tokį išsitaisymą. Neįmanoma dabar, kelio vidury šito klausti. Tai panašu į embriono vystymąsi, kuriam staiga auga ranka, po to liežuvis, po to koja, dar po to atsiranda į uodegą panaši atauga, kuri paskui išnyksta, atsiranda akys ir t. t. Mes nesuprantame visų šių vystymosi formų.
„Kvailiui nerodo pusės darbo“. Mes kol kas dar kvailiai − neturime Šviesos Chochma, išminties Šviesos, kuri pasklis mūsų noruose/kelim.

Iš 2011 m. vasario 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Dvasinė lygybė

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Klausimas: Žmonija negali susieti ekologinių katastrofų su egoizmo ištaisymu. Kaip paaiškinti žmonėms šį ryšį?
Atsakymas: Turime ieškoti būdų tai padaryti, turime būtent nelaimių metu stengtis rašyti straipsnius ir formuluoti paaiškinimus, kad perteiktume esmę: visa tai vyksta dėl mūsų neišsitaisymo.
Išorinis pasaulis – mūsų vidinės būsenos kopija. Todėl iš tikrųjų kalbama apie vidines katastrofas, kurias mes tik suvokiame kaip išorines. Visos tautos – vienos sielos dalys, bet mūsų pojūčiuose jos atskirtos, tarsi svetimos dalys.
Tarytum man sukėlė vietinę narkozę ir aš nejaučiu, kaip dega mano koja, kaip nukertama mano ranka… Man kol kas juokinga, bet tai vyksta.
Todėl noriu, kad man pamažu sugrįžtų priklausomumo visumai jausmas, noriu pajusti išorines dalis kaip savąsias. Tada man bus suteikta galimybė ištaisyti savo būseną, požiūrį į savo artimą.
Juk jeigu išorinė tikrovė iš tikrųjų taps mano dalimi, patirsiu siaubingą jausmą. Todėl atsiskleidžiant ligai man kartu reikia gauti ir vaistus, galimybę pagerinti savo būklę. Štai ko aš prašau: vaistų kartu su atsiskleidžiančia liga. Tada galėsiu ištaisyti trūkumus savyje, ir to rezultatas – nurimę „išoriniai “ kataklizmai.
Tai mes ir turime daryti: prašyti vidinio ištaisymo, kuris sukels ištaisymą, tariamai esantį išorėje. Tada pamatysime visas problemas savyje ir ištaisysime jas. Šie norai (kelim) susilies su mumis, taps vidiniais ir visos stichinės nelaimės, kylančios dėl mūsų neištaisyto vidaus, pasibaigs.

Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos tema „Ekologinė problema ir jos sprendimų kelias“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėje

Nešvaistyk tau duoto laiko

Sprendimas – tarp mūsų

Klausimas: Kokias suvokimo pakopas praeina žmogus kabalos moksle?
Atsakymas: Pradėjęs užsiiminėti kabala žmogus iš pradžių mokosi teisingai suvokti šį pasaulį. Nors jis studijuoja aukštesniąją pakopą, kitą matavimą (kur visi esame sujungti kartu), t. y. integralų pasaulį.
Bet jį studijuodami kaip tik ir pradedame suprasti, kaip stipriai čia, šiame pasaulyje, esame atskirti vienas nuo kito, ir kiekvienas iš mūsų naikina visą sistemą, užuot dirbęs kartu su visais, kad ją papildytų.
Kiekvienas žmogus egzistuoja tarsi vėžio ląstelė bendrame organizme. Tai pajuntame ir suprantame būtent studijuodami globalią sistemos būseną. Ir tada labai aiškiai pajaučiame šių dviejų lygmenų skirtumą: aukštesniojo, harmoningai sujungto, ir mūsų, visiškai suskaldyto į egoistus individualistus.
Mokydamasis kartu su kitais draugais iš viso pasaulio žmogus pritraukia sau vystymosi jėgą, kuri pamažu jį veikia. Ši gamtoje egzistuojanti jėga pradeda jį keisti – daro jį labiau susijusį su kitais. Galiausiai žmogus ima suvokti pasaulį kaip vieną, bendrą sistemą.
Tai ateina natūraliai, iš vidaus. O ne dirbtinai, kaip kad šiandien mes per prievartą jungiame vieną su kitu. Ir tada žmogaus požiūris į pasaulį, gyvenimą, patį save, jo gyvenimo planai – visa tai keičiasi. O kadangi žmogus pradeda geriau jausti pasaulį – teisingiau, globaliau, pasaulis jam tampa skaidrus.
Jis mato visų realybės dalių tarpusavio ryšius, veikiančius kitapus išorinio pasaulio vaizdo. Tai tarytum siuvinys: gerojoje pusėje matomos gėlės, o išvirkščioje – rišantys siūlai, kurie tarpusavyje jungia visas dalis.
Žmogus visa tai mato ir jau nebėra tamsoje. Jis jaučia, kaip viskas kartu susiję, tampa išmintingesnis, ir nebedaro kvailysčių. Tai pirmasis kabalos mokslo suvokimo etapas.
O po to skverbdamasis į jį dar giliau žmogus pradeda atskleisti visų realybės dalių tarpusavio ryšių lygmenis. Jis ima dirbti su visomis šiomis jungiančiomis jėgomis. Ir tada jam paaiškėja, kad visi šiame pasaulyje veikia kaip marionetės ant virvučių.
Jis mato, kaip viskas yra valdoma šiomis blogojoje „siuvinio“ pusėje esančiomis virvutėmis. O mes, gyvenantys šiame pasaulyje, neturime jokios valios laisvės, ir mūsų elgesį lemia genai, hormonai bei mus valdančios jėgos. O jis jau pasiekia sprendimų priėmimo lygmenį ir gali pats spręsti, kaip jam elgtis ir kokią savo ateitį jis nori matyti.
Juk teisingai mato visą bendrą sistemą ir įsijungia į ją, susivienija su ja. Jo norai ima veikti kartu su šios sistemos norais. Tai antrasis suvokimo etapas. O paskui dar yra etapų – iš viso penki.

Iš 2011 m. vasario 2 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

„613“ kartų didesnė Begalybė…

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Kiek daug daiktų atsirado ir išnyko iš šio pasaulio, kai jie vystantis technikai buvo pakeisti tobulesniais. Dabar prasideda kitas procesas – pavyzdžiui, iš mūsų pojūčių greitai dings visi automobiliai ir lėktuvai, nes jie praras savo svarbą.
Visą šį „paveikslą“, kuris lyg ekrane „parodomas“ mums smegenų galinėje dalyje, kuria jėgos: tiesioginė ir atspindėtoji Šviesa drauge su noru mėgautis.
Todėl žmonės ir pereina prie kompiuterio klaviatūros. Atrodytų, ką su ja galima pagaminti – drabužius, namus? Žmonės kuria kažkokias dirbtines vertybes: pagarbą, valdžią, mokslą – „gaminius“, nesusijusius su kūno poreikiais (maistu, seksu, šeima). Tačiau taip mes kuriame ryšį tarp žmonių, o šioms pastangoms medžiagų nereikia. Svarbiausia – „sukurti“ atspindėtąją Šviesą, ir jeigu tai padaroma žaidžiant kompiuterio klaviatūra, šito pakanka!
Realybės, kurioje mes gyvename, forma priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu aš viską pradėsiu matyti „atvirkščioje“ Šviesoje, sujungsiu šaką su šaknim ir pamatysiu man atsiveriančio pasaulio dvasines šaknis. Ir šios dvasinės šaknys man taps svarbesnės negu jų materialiosios šakos. Galiausiai materialiosios šakos palaipsniui iš viso išnyks iš mano jutimų – juk aš vis labiau vystysiu savo dvasinius pojūčius.
Iš materialaus pasaulio imsiu tik tai, kas reikalinga kūno gyvybingumui išsaugoti – daugiau man neprireiks. Taip šis pasaulis darysis vis skaidresnis. Tačiau tai priklauso ne nuo atskiro žmogaus, o nuo bendro visų pasaulio sielų išsitaisymo.
Jeigu mūsų sielos susivienija – jos tarpusavyje sukuria dvasinį pasaulį! Jos jau turi bendrą Aukštesniojo pasaulio jutimą, todėl pradeda jausti tokią tikrovę, kuri yra ne tik aukščiau už materialinę, bet ir milijardus kartų galingesnė už ją. Net pati pirmoji dvasinė pakopa neapsakomai didesnė ir galingesnė už mūsų pasaulį.
Jeigu pradedame ją jausti – ji mums „užtemdo“ šį pasaulį. Juk ir dabar jame yra daugybė smulkmenų, kurių mes nepastebime. Noras mėgautis irgi niekur nedingsta. Bet kai tik visa žmonija tarpusavyje pradeda kurti bendrą davimo sistemą, tai yra, vietą dvasiniam pasauliui – mes pradedame jame gyventi ir jam suteikiame visą svarbą!
O žemesniąją, materialiąją plotmę mes pradedame kelti iki dvasinio lygio. Tai yra, materialumą pradedu vertinti kaip dvasingumo dalį – juk matau viską veikiančias jėgas ir nebepastebiu medžiagos. Man medžiaga virsta jėgomis – tai yra, Asija ir visi likusieji pasauliai pakyla iki Begalybės pasaulio.
Tačiau tam visa žmonija turi susivienyti į vieną bendrą sielą.

Iš 2011 m. vasario 8 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Viliojanti kelionė į sielos gelmes

Iki dabar vystėmės savo egoizme veikiami informacinių genų, rešimot – kiekvienas pats sau. O dabar pradedame vystytis veikiami bendrų rešimot – visi kartu. Ir matome, kad visas pasaulis susietas kaip viena vieninga sistema.
Jeigu anksčiau kiekvienam tarsi kompiuteryje atsidarydavo jo nuosavas „langas“, kuriame jis kūrė savo gyvenimą be jokio ryšio su kitais ir galėjo daryti viską, kas jam patinka, tai šiandien šitai jau nebeveikia. Ir problema ta, kad mums yra nežinomas ryšys tarp mūsų kaip ir kiekvieno iš mūsų vieta bendroje sistemoje, kur esame sujungti su visais kitais.
Mūsų tragedija ta, kad dabar atsidūrėme priešais sistemą, atsiskleidžiančią mums, kaip vientisas, mus apglėbiantis tinklas, o mes jam netinkame ir nežinome, ką su juo daryti. Juk viduje kiekvienas iš mūsų iki šiol liko individualistas – egoistas, trokštantis elgtis, kaip jam norisi.
Bet mus jau veikia visai kita sistema! Baigėsi ankstesnė epocha ir prasidėjo naujas laikas! Mus ėmė veikti jėgos, dirbančios su mumis visais kartu. Todėl čia neįmanoma išsiversti netyrinėjant šios bendros, integralios sistemos: kaip ji sudaryta, kaip mus veikia, ir kaip mums save prie jos pritaikyti. To nesimokydami paprasčiausiai neišgyvensime, todėl kabalą privalo studijuoti kiekvienas.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal temą „Kabalos išminties studijavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Manojo egoizmo smėlio audra

Klausimas: Kas būdinga  žmogaus vystymosi lygmeniui, o kas – gyvūninio? Ar yra skirtumas, kuriame regione gyvena žmogus?
Atsakymas: Tai nesusiję su jokiais žemės parametrais. Bet kuriame žmoguje yra negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogiškoji gamta. Ir kiekvienas turės pasiekti tobulą būseną.
Svarbiausia – pastangos siekiant šios būsenos, nors ji visiškai nepriklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Egzistuoja pradinės savo būsenos visų sielų rinkinys, pirminis informacijos įrašas, kuris  kabaloje vadinama  „rešimot“. Ir kiekvienas iš mūsų šioje sielų hierarchijoje turi savo vietą.
Kai ateina laikas ir kažkuris taškas globaliame mechanizme turi pradėti vystytis, šiame taške esantis žmogus pajunta tam tikrą spaudimą ir tai stumia jį pirmyn.
Nuo žmogaus tada priklauso tik pokyčio greitis ir forma: arba gerai ir greitai, arba lėtai ir blogai. Daugiau nieko.
Bet kuriame regione yra žmonių, kurie jau pasirinko dvasingumo kelią ir yra pažengę į priekį. Ir tai nepriklauso nuo to, kur ir kaip gyvena žmogus.
Kol kas mažiausiai tokių rasime Europoje. O Rusijoje ir Pietų Amerikoje –daugiausia.
Bet iš esmės jų yra visur. Kinijoje, Irane, Japonijoje, Afrikoje, Australijoje – visur yra mūsų draugų, priklausančių visiškai skirtingoms rasėms, tautoms ir socialiniams sluoksniams. Ir mes negalime pasakyti: kas iš jų, kaip ir kada pradės siekti dvasinio kelio. Tai visiškai nenuspėjama. Mes nežinome, kokia tvarka vystosi kiekviena bendros sielos dalis.
Juk ir embrionas motinos įsčiose vystosi tam tikra seka. Taip ir bendros pasaulio sielos dalys, visi mes, vystomės tam tikra tvarka. Pagal bendros sielos atvaizdą vystosi ir kiekviena atskira siela.
Klausimas: Ar galima pasakyti, kad, jei žmogui iškilo klausimas apie gyvenimo prasmę, vadinasi, jame atsirado taškas širdyje, ir jis jau pasiekė „žmogaus“ lygmenį?
Atsakymas: Taip. Jeigu žmoguje nubudo taškas širdyje ir jis pradeda klausti apie gyvenimo prasmę, – tai jau  „žmogaus“ lygmuo.
Bet šioje stadijoje jis gali užsikonservuoti ilgiems metams. Jeigu toks žmogus neatsidurs grupėje, šalia autentiškų šaltinių, arti mokytojo, jis beveik nieko negalės padaryti. Deja, tokių žmonių yra. Ir man liūdna juos matyti. Jie buvo su mumis, o paskui atsitraukė – ir įšaldė save. Aš laukiu jų grįžtant kuo greičiau.

Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Dvasinė lygybė

Piramidė

Kur gi mūsų laisvė? Ne savo noru gimiau, nieko gyvenime pats nesirinkau: nei šeimos, nei šalies, nei tautybės.
Aš sukurtas iš tėvo ir motinos genų, kurie lemia absoliučiai visas mano savybes, buvau auklėjamas aplinkos, į kurią patekau: namų, vaikų darželio, mokyklos, kurių nesirinkau. Neturiu nieko savo!
Tapdamas suaugęs jau esu visiškai susiformavęs, „iškeptas“ − lyg ištraukta iš krosnies bandelė.
Tačiau net ne tokia esmė! Juk, kaip moko kabala, esame sujungti it dantratukai, mes visi sudarome vieną bendrą sielą, kuri vėliau buvo sudaužyta į dalis. Tarytum iš mūsų būtų padarę „dėlionę“: atspausdino vieną bendrą paveikslą, o po to jį supjaustė į smulkias dalis.
Kiekvienam iš mūsų joje paskirta konkreti vieta, kurioje tinkame pagal visus savo parametrus−savybes, t. y. 613 norų, kuriais priklausome nuo vieno, antro, trečio žmogaus, kad galėtume su jais susijungti. Visi nuo visų visur priklauso, kad būtų galima pilnai sudėti šią dėlionę!
Ir tai yra ne šiaip dėlionė plokštumoje, mes jungiamės ne šiaip kontūrais. Kiekvienas iš mūsų turi „613“ briaunų, kuriomis jungiasi su visais. Įsivaizduokite tokią 613-matę erdvę…
Tačiau apie kokią laisvę tada išvis galime kalbėti, jei aš esu tik mažytė dėlionės dalis, turinti visais parametrais visiškai atitikti visas kitas?!
Todėl kai kalbama apie laisvę, savaime suprantama, nekalbama apie žmogų patį savaime ir jo nepriklausomą pasirinkimą. Ši laisvė – viena visiems, ji priklauso nuo mūsų visų! Jei žmogus ir gali atlikti kokį nors judesį, tai jis turi būti suderintas su visų kitų dalių judesiais, kitomis sielomis ir jų savybėmis.
Jeigu judu kuria nors kryptimi, tai judėjimas turi įvykti visoje sistemoje. Dabar telieka atrasti, kas vadinama manąja valios laisve?

Iš 2011 m. sausio 7 d. pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Nori spręsti pats?

Kas mes – laisvi žmonės ar kūrinijos sraigteliai?