Klausimas: „Pratarmėje knygai TES“ Baal Sulamas rašo, kad kiekvienas žmogus patirs dvasines būsenas. Tai galioja tik žmonėms su tašku širdyje ar iš tikro visiems?
Atsakymas: Kiekvienas privalo pasiekti galutinį išsitaisymą. Kiekvienas. Klausimas tik − kada? Kokia tvarka? Po ko ar prieš ką?
Pasakyta: „Visi pažins Mane, nuo mažo iki didelio“, „Mano namai vadinsis maldos namais visoms tautoms“. Ar gali koks nors gaunantis noras likti neištaisytas? Argi tada įvyks galutinis, bendras, absoliutus Begalybės pasaulio Malchut ištaisymas?
Skiriasi tik dalyvavimas. Vieni tempia paskui save visą žmoniją, kiti – pusę, ketvirtį… Taip pat Mozė išeidamas iš Egipto, paklausęs Itro patarimo, padalino tautą į dešimtis, šimtus, tūkstančius, ir t. t. – kad galėtų kreipti ištaisymo link.
Gyvenantis savanoje afrikietis irgi išsitaisys, jeigu ne dabar, tai po kelių gyvenimo ciklų. Jam taip pat teks patirti visas dvasine būsenas. Tau atrodo, kad jis dabar medžioja antilopę, bet jeigu pažvelgtum į jį kitokiomis akimis, išvystum, jog tai dvasinis indas, kuris patiria tam tikras būsenas kelyje, vedančiame prie rimtesnių, juntamų, sąmoningų ištaisymų. Matytum ne materialų vaizdą, o gaunantį norą. Jis keičia gyvenimo ciklus ir dabar taip pat yra taisosi – tik nesąmoningai.
Šis procesas apima visus, bet kiekvieną savaip. Ir todėl mes nieko nekritikuojame. Žmogus pats apsibrėžia savo pasaulėjautą ir savo pagalbą taisantis kitiems. Visi mes skirtingi, kiekvienas turi savo dozuotę, savą kibirkšties, Šviesos ir noro santykį.
Klausimas: Argi kiekvienas įstengs aktyviai dalyvauti procese?
Atsakymas: Kitam ir mažas veiksmas bus pakankamas aktyvumo pasireiškimas. Įsivaizduok: gimei princu, ir gyvenime tavęs laukia didžiulė misija. Atitinkamai tave auklėja ir moko. Tačiau savo misiją atlieki tik 80 %, o paprastas kupranugarių plovėjas atiduoda visas vidines jėgas − 100 %. Tai štai, šis plovėjas pasieks galutinį ištaisymą, pakils į pranašo pakopą, gaus ir pajaus viską, o tau, princui, dar teks padirbėti, nors lyginant, tavo ištaisymai žymiai didesni nei jo.
Kiekvienas vertinamas pagal jo norus, ir juose žmogus nustato savo pakopą. Dvasiniai laiptai yra mūsų dvasinio indo viduje.

Iš 2012 m. kovo 29 d. pamokos „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ištaisymas eilės tvarka

Pažinti gyvenimo paslaptį

Lygybė bendroje šeimoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš paskaitos Šiaulių universitete

Klausimas: Lietuva nedidelė šalis – mūsų tik trys milijonai. Mes labai saugome savo kultūrinį mentalitetą, gimtąją kalbą, etnines šaknis. Ar nedingsime pasaulyje, jei vis labiau į jį integruosimės?
Atsakymas: Puikiai jus suprantu. Aš gyvenau Lietuvoje dar tais metais, kai čia jautėsi stiprus jūsų didžiosios kaimynės Rusijos spaudimas. Suprantu jūsų nerimą dėl savo tautos, valstybės, identiteto, identifikacijos.
Tačiau mes kalbame apie tai, kad reikia jaustis ne individualistais, atskirais, priešingais, nekenčiančiais tolimesnio kaimyno, o priešingai, pajausti su visais bendrumą. Mes kalbame apie tai, kad žmogus – dalis bendro pasaulio, ir turi jame atitinkamai dirbti – kaip mažas to paties organizmo organas.
Įvairūs kūno organai – širdis, plaučiai, inkstai, kepenys – dirba kiekvienas savo kryptimi, bet visi kartu paklūsta vienam apibrėžtam dėsniui, ir dėl to kūnas gyvena. Jame vyksta daugybė priešingų procesų, bet visi jie tolygiai suderinti su vieninteliu bendru valdančiu veiksmu.
Todėl integralus judėjimas pirmyn, kuris privers mus, visą pasaulį būti globalų, jokiu būdu neneigia individualumo nei žmogaus, nei šalies, nei tautos, nei visuomenės. Jokiu būdu!
Individualumas išsaugomas, kaip išsaugomas kiekvienos ląstelės ar kiekvieno kūno organo unikalumas, bet būtent dėl to, kad jie yra harmonijoje su visu kūnu, šis kūnas gyvena.
Tada ir mūsų Žemės rutulys turi galimybę egzistuoti, o jame jau – kiekviena nacija, tauta, kiekviena valstybė, kuri turi savo kultūrą, savo papročius, pagrindus ir t. t.
Aš dažnai girdžiu, kad žmonėms kyla baimė: „Aš turiu save visiškai anuliuoti? Manęs tarsi nebus? Aš turiu visiškai atiduoti save kitiems ir visuomenei?“
Ne, jokiu būdu! Lygiai taip pat reikia išsaugoti viską, kas yra šalyje ar tautoje!
Kai mokotės integruotis, tai viduje sukuriate sveiką normalią visuomenę, o iš išorės geranoriškai kontaktuojate su visais kitais.
Kaip širdis ir plaučiai –jie skirtingi, bet dirba draugiškai, kad palaikytų visą organizmą. Kitaip tariant, integrali kryptis, vienybė neveda prie niveliavimo, individualybės anuliavimo.

Iš 2012 m. kovo 22 d. paskaitos Šiaulių universitete

Daugiau šia tema skaitykite:

Pašalinti pertvaras!

Manojo „Aš“ filosofija

Vieninteliai ir nepakartojami

Video klipas rusų k.

Klausimas: Žmonės, gyvenantys Žemės rutulyje, vadovaujasi įvairiomis pažinimo sistemomis. Pavyzdžiui, europiečiai turi vadinamąjį vertikalų pažinimą, japonai – horizontalųjį. Kiek man reikia tai suprasti? Ar turiu išmokti suprasti japonus, ar man pakanka suprasti tuos žmones, kurie mane supa?
Atsakymas: Pasaulėžiūros sistema neturi jokios reikšmės! Aš nesiruošiu į pasaulį žiūrėti japono arba kiniečio, ukrainiečio arba afrikiečio akimis. Manęs tai nedomina. Svarbiausia, kuo domiuosi aš, kaip man pakeisti save, kad bet kokia svetima nuomonė, norai, mintys įeitų ir absorbuotųsi manyje tarsi mano paties. Štai ir viskas. Nesvarbu, kokie jie!
Įsivaizduokime, man gimė vaikas nuo japonės. Aš matau, kad jo kažkokia specifinė pasaulėžiūros, pasaulio suvokimo sistema. Negi turiu versti jį būtinai perimti mano sistemą?! Tai neįmanoma!
Skirtingas pasaulio pajautimas – galvos smegenų funkcijos tam tikro perjungimo rezultatas, išsivystęs ir evoliucionavęs į tokią sistemą, kurios šiandien sugriauti neįmanoma.
Mūsų integraliojo auklėjimo metodika pagrįsta tiktai savęs pažinimu, jokiu būdu neslopinant nei savęs, nei kitų! Slopindami visiškai atsijungiame nuo teisingo evoliucijos judėjimo prie harmonijos su gamta. Gamta to nekenčia!
Mums atrodo, kad gamta mus verčia, bet tik dėl to, kad mes patys, savo noru žengtume teisingą žingsnį. Mus vers tol, kol rasime geros valios ir žengsime teisingą žingsnį. Bet ji nenurodo, kokį būtent žingsnį turime žengti.
Todėl aš turiu stengtis visais įmanomais būdais ugdyti savo vaiką. Kaip pasakyta Biblijoje: „Mokyk atžalą jo keliu“, tai yra pagal jo polinkius ir gabumus, jam duotus gamtos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Penklinė viena – melodijos skirtingos

Tokie skirtingi…

Video klipas rusų k.

https://www.youtube.com/watch?v=w7VQB392mik&feature=player_embedded

Pasaulyje žmonės priklauso visoms Kūrėjo sutvertos Malchut dalims. Kiekvienas joje turi savo dalį. Pačioje Malchut yra penki noro gauti lygmenys, kurie skiriasi išsivystymo lygiu, charakteriu, gebėjimu išsitaisyti, savo natūraliomis savybėmis.
Šias savybes lemia dvasinė struktūra, sudaryta iš dešimties sfirų į aukštį ir į plotį, trijų linijų, dvylikos parcufų bei daugybės kitų dalių, įsijungiančių viena į kitą.
Dėl to kiekvienas žmogus turi savitą savybių derinį, savitą paruošiamąjį sisteminį pagrindą. Viskas priklauso nuo vietos bendroje sistemoje. Šviesa tarytum veikia ją iš išorės, nuosekliai, vieną po kito žadindama kitas dalis pagal avijuto augimą nuo šakninio (nulinio) laipsnio iki ketvirtojo.
Priklausymas vienai ar kitai bendros sistemos daliai nuo mūsų nepriklauso. Tačiau mes visi tarpusavyje susiję, ir kai pabunda sielos, priklausančios nuliniam avijuto laipsniui, jos traukia paskui save visų kitų kategorijų nulinius laipsnius. Po to pabunda pirmasis laipsnis ir tai pat žadina visus savo „dukterinius skyrius“ iš kitų kategorijų.
„Pratarmėje knygai „Zohar“ aiškinama, kaip mes kylame ištaisymuose, Baal Sulamas aprašo šio kilimo tvarką. Iš pradžių pasaulyje Asija galutinai ištaisome Šviesą nefeš ir pradedame taisyti Šviesas ruach ir nešama. Taip visiškas pakopos nefeš ištaisymas leidžia kažkuo ištaisyti Šviesą nefeš visose pakopose.
Apskritai, tai labai sudėtinga sistema, kurios visos dalys tarpusavyje susijusios. Panašiai yra susijusios pagrindinės organų sistemos: kraujo, limfos ir kitos. Jos apima visas kūno dalis, todėl palietęs bet kurią jos dalį, paveiki visą organizmą.
Taigi, ne mes sprendžiame, kas ir kada turi pabusti bendroje žmonijos sistemoje. Kiekvienas įsijungia į ištaisymo procesą pagal savo norą. Bet, žinoma, yra tokių dalių, kurios išsitaiso pirmos dėl savo švarumo, – tokios kaip protėviai, ir yra dalių, kurios bus ištaisytos vėliau. Atitinkamai, ta dalis, kuri taisosi pirma, vadinama „Izraeliu“, kas reiškia „Tiesiai link Kūrėjo“ (jašar-El).
Todėl, kaip ir Abraomo laikais, tu turi grupę. Visų kartų kabalistai rinkdavosi į grupę, nes joje pažadini gyvenimui bendros sistemos dalį ir ją taisai. Grupė yra surinkta iš įvairių Malchut sričių, bet mums tai nesvarbu. Pakanka to, kad draugai susirinko kartu ir nori ištaisymo.
Grupė būtina visada, juk bendra sistema nevienalytė, ji išrikiuota pagal noro ir sudužimo laipsnius. Žinoma, visas pasaulis ištaisymo link judės etapais. Lygiai taip po rimtos avarijos gydytojas iš eilės tvarko pažeistus organus bei kūno dalis – juk jie priklauso vienas nuo kito ir skiriasi savo svarba organizmui.
Šio principo turime laikytis, nešdami pasauliui ištaisymą.

Iš 2011 m. liepos 12 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kas yra lygybė?
Atsakymas: Lygybė – tai, kai kiekvienas iš mūsų turi vienodas galimybes – sąlygiškai vienodas, individualiai lygias galimybes teisingai išreikšti save bendroje integralioje sistemoje: gauti ir duoti, būti pusiausvyroje su visais likusiais.
Širdis lygi plaučiams, kepenims, inkstams, kojoms, rankoms ir t. t. Kuo? Tuo, kad jie visi teisingai tarpusavyje sąveikauja. Tuo visi lygūs, bet kiekvienas individualiai dirba bendram labui – ir todėl organizmas gyvena!
Aš nekaltas dėl to, kad gimiau ir priklausau, tarkim, inkstams, o tu širdžiai, o jis plaučiams, o kitas dar kažkam. Šiuo atžvilgiu kiekvienam iš mūsų duota savo. Bet jeigu mes tarpusavyje darniai bendradarbiaujame, tai kiekvienas prilygsta visiems likusiems ir nėra to, kuris mažesnis ar didesnis. Mes realizuojame savo įgimtą potencialą, kurio patys nesirinkome.
Kiekvienas gimėme su įvairiais polinkiais, skirtingose šeimose. Turime kitokį išsilavinimą, auklėjimą, skirtingai suvokiame pasaulį, skirtingai į jį žiūrime, kiekvienas savaip save suvokia. Bet jeigu kiekvienas iš mūsų realizuoja save harmonijoje su likusiais, – tai šitai vadinama lygybe.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. TV programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Penklinė viena – melodijos skirtingos

Sveikos visuomenės paslaptis

Klausimas: Kiek supratau, turime išvystyti šeštąjį jausmą, kuris leis mums suprasti visų mūsų vienybę. Ar ši galimybė egzistuoja kiekvienam žmogui? Ar kiekvienas iš mūsų gali išvystyti tą šeštąjį jausmą?
Atsakymas: Yra žmonių, kurie siekia šio išsivystymo, klausia savęs, kam jie gyvena ir kodėl, kokia gyvenimo prasmė, kur jo šaltinis, kaip viskas sukasi šioje tikrovėje, kas joje vyksta. Negavę atsakymų į šiuos klausimus, jie negali nusiraminti.
Šie žmonės ima studijuoti kabalos mokslą, nes jaučia, kad tiesiog privalo to pasiekti, kitaip jiems neverta gyventi, juk gyventi kaip gyvūnai jie nesugeba. Tačiau tokių žmonių pasaulyje nedaug.
Žmogaus noras skirstomas į šešis norus. Trys norai susiję su mūsų kūnu – tai maisto, sekso, šeimos troškimai. Kiti trys norai susiję su visuomene – tai turtų, garbės, žinių troškimai. Tai šeši svarbiausi norai. Jeigu žmogus gali juose atrasti save, gyvenimo tikslą, tai atranda ir taip gyvena.
Jūs klausiate apie aukštesnį norą – norą pažinti gyvenimo šaltinį. Toks noras kyla tik kai kuriems  žmonėms pasaulyje, tačiau pastaruoju metu jų daugėja.
Maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai ėmiau studijuoti kabalos mokslą, tokių žmonių buvo nedaug, tik vienetai. Bet kaip parašyta knygoje „Zohar“, XX a. pabaigoje ir vėliau daugybė žmonių staiga ėmė klausinėti apie gyvenimo esmę – dėl ko jie gyvena, kokia yra gyvenimo prasmė, ir ėmė studijuoti kabalos mokslą.
Ir tikrai, per 15 metų mūsų mokinių skaičius išaugo iki dviejų milijonų. Aš manau, kad iš tikrųjų jų yra kur kas daugiau, tiesiog mes apie juos nežinome, juk nesurašome žmonių, kurie mokosi su mumis internete.
Aš manau, kad bet kuriuo atveju pasaulyje nebus daug žmonių, kuriems iš tiesų rūpės klausimas apie gyvenimo esmę. Tačiau ir visiems kitiems teks pakilti aukščiau savo ego, ne todėl, kad jie leisis į priekį, prie gyvenimo šaltinio, trokšdami suprasti, dėl ko gyvena, o tik tam, kad išsigelbėtų nuo kančių, stumiančių juos iš nugaros. Todėl jie prisijungs prie mūsų, neturėdami kitos išeities. Tokiu būdu, tikiuosi, visi pasieksime gerą gyvenimą. Gamta privers mus susijungti į vientisą visuomenę.

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Spinduliuoti pasauliui meilę

Bendrosios sielos kritinė masė

Klausimas: Koks abipusio laidavimo principas ir kokia jo vieta gamtos pusiausvyroje?
Atsakymas: Abipusis laidavimas – tai principas, kuris veikia visuose gamtos lygmenyse (negyvame, augaliniame, gyvūniniame)  bei privalo realizuotis žmogaus lygmenyje – ryšyje tarp mūsų.
Tirdami gamtą matome, kad visos jos dalys tarpusavyje sujungtos pagal dėsnį, kuris vadinamas „laidavimas“. Juk jeigu viena dalis nepasirūpins kita, organizmas negyvens. Viskas tarpusavyje susijungę ir susiję, yra keičiamasi medžiagomis ir informacija.
Kaip kad mūsų kūne: širdis, plaučiai, inkstai − visi organai dirba dėl bendro organizmo. Nė vienas organas nedirba dėl savęs, visi kartu susiję, ir kiekvienas veikia ne dėl savęs, o dėl kitų, ir iš bendro organizmo ima būtent tiek, kiek reikia, kad dirbtų viso organizmo labui. Be to, dėl savęs jam nieko nereikia.
Kitaip tariant, kiek gaunu kalorijų, informacijos ir kažkokių gabumų? Tik tiek, kad ištraukčiau iš savęs viską, ką galiu suteikti organizmui ypatinga, būdinga man forma, ir duočiau jam tai, kas reikalinga. Viskas, kas įeina į mane, dauginama iš mano gebėjimų ypatingai tarnauti visam kūnui – ir tai atiduodu iš savęs. Sau nepalieku nieko, viską išnaudoju, kad įgyvendinčiau savo misiją visos sistemos atžvilgiu.
Bet kas man iš to? Po to, kai visi esame tokiame lygyje, visiškoje harmonijoje, tobuloje integralioje formoje, kiekvienas iš mūsų nusipelno priklausyti aukštesnei pakopai, visiškai kitokiam egzistavimo lygmeniui. Tada esame tokios būsenos, kai ne tik šiaip gyvename biologinio, baltyminio kūno viduje, bet ir patiriame žmogiškos pakopos jausmus, pažįstame jos protą.
Kodėl? Gyvūnų organizmai veikia natūraliai, būdami instinktyviai susiję, išlaikydami pusiausvyrą su gamta, juk negyvojoje gamtoje, augalijoje ir gyvūnijoje visi veikia būdami tarpusavyje susiję.
Tačiau, jeigu žmogus harmoninga ir integralia forma įsipaišo į tą negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos paveikslą, tai šitai daro prieš savo norą išaiškindamas, tirdamas, eksperimentuodamas ir  pažindamas save. Jis pakelia save, taip pat jausmus ir protą, į integralų lygmenį. Ir tada stebi visą šią sistemą iš viršaus, nes suvokia ją. Juk jos nesuvokęs, negalėtų egzistuoti kaip integrali dalis kartu su visais likusiais žmonėmis.
Tada išeinu iš savęs į išorę – ir imu jausti pačią sistemą. Aš nejaučiu savęs atskirai nuo kitų, aš suvokiu visus kartu, o tai jau aukštesnė sistema, kuri vadinasi „Adam“ – Žmogumi, panašiu į visa apimančią gamtą. Tada pakylame į šį lygį – ne kiekvienas pats sau, o visi kartu, mūsų bendroje sistemoje. Matome, kaip esame tarpusavyje sujungti ir atveriame naująjį išmatavimą, vadinamą „Žmogumi“.
Tačiau šiandien dar nepasiekėme žmogaus lygmens, juk mus valdo mūsų prigimtinis ego ir todėl esame gyvūnai. Nūnai nė nepavadinsi mūsų žmonėmis, juk iš kur galime turėti kažką savo? Egzistuojame instinktyviai ir veikiame savo viduje, savo nore mėgautis.
Bet veikdami prieš savo norą ir kurdami mūsų tarpusavio ryšį, laidavimą, pakylame į integralios sistemos, visa apimančios Gamtos lygmenį, o tuo tarpu veikiame žemiau jo.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująją knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Spinduliuoti pasauliui meilę

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Nusiraminimas: dėl ko ir kam?