Iš esmės, Kūrėjas parodo man „teatro vaidinimą“, kuriame visi – aktoriai, visi – marionetės, išskyrus mane. Stengdamasis juos priartinti prie Jo, aš, iš tikrųjų, taisau save patį. Visas pasaulis – mano sielos dalelės, suskaldyti ir išbarstyti indai-norai, išsklidę nuo manęs į visas puses. Štai dabar turiu juos vėl suartinti.
Jeigu būčiau pakankamai stiprus, Kūrėjas leistų man pajusti jų širdgėlą kaip savą. Vis dėlto, norėdamas palengvinti mano darbą, Jis siunčia man „svetimų“ bėdų pajutimą – kad dirbčiau su jomis. Jeigu ignoruosiu šį darbą, tai pajusiu, kad pats patekau į bėdą.
Štai kodėl kol kas visą pasaulį jaučiu „iš šalies“ – kad būtų lengviau dirbti. Jeigu visos žmonių, mirštančių nuo bado, karų bei kitų katastrofų, nelaimės pasireikštų manyje, jeigu savo viduje sukoncentruočiau visus savo tuščius indus, net pačioje žemiausioje mūsų pasaulio pakopoje, tai neatlaikyčiau tokio spaudimo.
Kad taip neįvyktų, šie indai buvo atitolinti nuo manęs ir man buvo duota pajausti juos kaip svetimus, kad aš palaipsniui, pagal savo jėgas, priartinčiau juos prie savęs. Tada, vykstant šiam suartėjimui, pamatau, kad jie visai nėra bėdoje, o atvirkščiai, ištaisyti ir patiria malonumą. Baal Sulamas apie tai rašo straipsnyje „Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“.
Kito kelio nėra. Aš negaliu įtraukti į save visų pasaulio bėdų, nors ir kalbama apie mano indus-norus.
Mes paprasčiausiai nesuprantame, kad indų suskaldyme iš tikrųjų slypi aukščiausias gailestingumas. Galiausiai dėl jo aš įgyju indą, galintį aprėpti visą realybę, visą Kūrėjo Šviesą, tačiau niekada nejaučiu šio indo tokio tuščio, koks jis yra iš tikrųjų, nes neįmanoma atlaikyti tokio jausmo. Netgi mūsų mažoje pakopoje su jos bėdomis žmogus vos laikosi ant kojų. Ką jau kalbėti apie visą žmoniją ir apie visą ištuštėjusią Begalybės pasaulio Malchut? Kartais žmogui duodama pajusti šios būsenos lašą – „Malchut švytėjimą“, siaubingą atsivėrusios bedugnės jausmą…
Kaip pagalba mums yra atliktas indų suskaldymas, ir dabar esame pajėgūs patirti besikeičiančias būsenas, palaipsniui surinkdami suskaldytus indus į vieną. Man priartinant prie savęs kurią nors išorinę dalį, šis kartus „vaisius“ virsta saldžiu, tokiu, kad galiausiai aš jį dedu į savo „krepšį“, ir taip kol pripildysiu jį visų Pažinimo medžio vaisių.

Iš 2013 m. rugpjūčio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Trimituojantis Mašiacho ragas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį”

Šviesa viską sustatys į vietas

3-ioji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Baal Sulamas rašo, kad yra tik viena siela – tik vienas sukurtas noras. Dvasingumas nedalijamas į dalis, todėl siela yra absoliučiai kiekviename iš mūsų ir visuose kartu.
„Kiekviename iš mūsų“ reiškia, kad jei aš galiu įsijungti į visus, tai pastebiu bendrą sielą, t. y. ne tik tuos milijardus, kurie gyvena dabar, bet ir tuos, kurie dar negimė ir gims ateityje.
Kitaip tariant, tai vienas tūris, viena siela, viena materija. Ji mums atsiskleidžia tik ta apimtimi, kurioje galime teisingai egzistuoti, ir tokiu stiprumu, kuriame galime sąveikauti tarpusavyje.
Pagal tai apibrėžiamos kiekvieno žmogaus savybės, t. y. kiekvienos dalelės, esančios kiekviename iš mūsų. Yra žmonių, kurių asmeninei sielai būdingas plitimas, t. y. ryšys su dideliu žmonių kiekiu, o yra tokių, kuriems būdingas, atvirkščiai, siauras ratas, bet didelis susijungimo su jais stiprumas. T. y. pagal kokybę arba pagal kiekybę kiekviename iš mūsų yra ir viena, ir kita, tik vyrauja priklausomai nuo sielos savybių.
Tarkime, širdis tiksliai atlieka savo konkrečią funkciją, nors ji ir susijusi su daugybe organų. O kitos sistemos, sakykime, kraujotakos, limfotakos, nervų ir kt., atvirkščiai, išplitusios visur, pasiekia visas organizmo dalis. Tokio tipo yra ir mūsų ryšiai.
Tai galima matyti ir pagal žmogų, jo siekius. Pavyzdžiui, aš matau, kur mano mokiniai gali pasireikšti (kiek aš tai galiu matyti).
Tačiau, apskritai, tai neturi reikšmės, todėl kad Šviesa vis tiek mus sustatys į reikiamas vietas. Nieko nauja – mes tik pagreitiname mūsų vystymąsi, pritraukdami Supančiąją šviesą. Bet kuriuo atveju ji vis tiek mus varys į priekį pagal gamtos programą. Tačiau ši programa yra tik Šviesos Nefeš lygmenyje, t. y. negyvojoje būsenoje, t. y. Šviesa mus spaus nuolat, o mes nuo jos bėgsime, nes spaudimą suvoksime kaip neigiamą, ir visą laiką taip vystysimės. Tačiau toks vystymosi kelias nėra geras, kadangi gali atvesti prie didžiulių katastrofų, karų ir t. t. Jei nieko nedarysime, to ir tikėkimės.
Ir atvirkščiai, jei paspartiname Aukštesniosios Šviesos poveikį mums, padidiname švytėjimą, tai judame pirmyn greitai.
Baal Sulamas rašo apie darbą grupėje: „Daugybė davimo kibirkščių yra kiekviename iš mūsų draugų, ir jei surinktumėte šias kibirkštis į vieną vietą, viename troškime, broliškoje vienybėje, meilėje ir draugystėje, tai, žinoma, pasiektumėte šią valandą labai svarbų davimo lygmenį“.

Iš 2013 m. liepos 13 d. trečiosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždraustas vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Taisydamas save – taisai pasaulį

Baal Sulamas, „Meilė Kūrėjui ir meilė kūriniams“: Kiekvienu savo veiksmu, kurio tikslas duoti, žmogus nusveria visą pasaulį į gėrio pusę. Jis tarytum deda grūdelius į bendrą svarstyklių lėkštę ir kartu prisideda prie lemiamos davimo persvaros. Ir atvirkščiai, pasakyta: „Vienas nusidėjėlis sunaikins daug gėrio“. Juk savo nusidėjimu jis sumažina bendrų nuopelnų svorį, tarytum nuimdamas nuo svarstyklių lėkštės tą grūdelį, kurį ten padėjo, ir sykiu nusverdamas pasaulį atgal.
Klausimas: Nesuprantu, kaip galima pasiekti bendrą ištaisymą, jeigu bet kurio žmogaus bet koks neteisingas veiksmas gali viską sugadinti?
Atsakymas: Iš viršaus žemyn driekiasi pasaulių (olamot) sistema, t. y. paslėpimo (alama) sistema. Ji veikia taip, kad net jei, būdami apačioje kaip pradedantieji, darome didelius pažeidimus, jie tokiais nelaikomi.
Taip kaip vaikui atleidžia už sulaužytus ir sudaužytus daiktus – na ką čia padarysi? Tačiau kai jis paauga, mes pradedame kelti jam tam tikrus reikalavimus, o iš suaugusio žmogaus jau rimtai reikalaujame, nors pirmą kartą ir jam galime atleisti.Tai štai kiekvienam duodama veikti ir jis veikia pagal savo dabartinį lygmenį, kuris ir lemia tą naudą arba tą žalą, kurią teikiame visuomenei. Tokia yra „dvasinės jurisdikcijos“ susilpnėjimo sistema, mažinanti Šviesos poveikį ir konstruojanti tam tikrą kūgį: apatinis jo taškas reiškia minimalius reikalavimus, „atlaidumo“ ribą, o kylant aukštyn reikalavimai vis labiau plečiasi.
Ir vis dėlto turi žinoti, kad ir dabar, būdamas dabartinės būsenos, darai įtaką visai tikrovei.
Apskritai žmogus – tai visas pasaulis, tačiau dėl to mes neatsiskiriame vienas nuo kito, ir kiekvienas savo pasaulį atskleidžia savyje.

Iš 2013 m. birželio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams”

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagal analoginės sistemos tobulumo dėsnį

Taisydamas save – taisai pasaulį

Klausimas: Žmonės su tašku širdyje turi būti integraliosios metodikos tarpininkais. Ar neįžeidžia pasaulio žmonių tai, kad apie juos kalbama, kaip apie išrinktuosius?
Atsakymas: Išskirtinumo pagrindas ne egoizmas, o tarnystė. Dėl to nėra jokios didybės, puikybės ar garbės, būdingų egoizmui.
Kryptis priešinga: jei žinau daugiau ir esu dvasiškai stipresnis nei kiti, bet tai nukreipiu ne į save, o noriu viską atlikti tik dėl Kūrėjo, tai viskas yra nuostabiai subalansuojama. Nes suteikti Kūrėjui malonumą (tai, iš esmės, yra išsitaisymo tikslas), įmanoma tik tada, kai susijungia šios dvi priešingos dalys: žmonės su tašku širdyje ir pasaulio žmonės.
Grupė, vadinama „Izraeliu“, nukreipta tiesiai į Kūrėją („Israel“ – „jašar-El“ reiškia „tiesiai pas Kūrėją“), veikia kartu su antrąja grupe, vadinama tiesiog žmonija – pasaulio žmonėmis. Abiem grupėms reikia viena kitos.
Jų abipusis išsitaisymas slypi tame, kad pasaulio žmonės spaudžia „Izraelį“, norėdami, kad jis kuo greičiau atliktų savo misiją, o „Izraelis“, suprasdamas tai, sąmoningai greitina savo išsitaisymą – pasiruošimą, kad taptų auklėtojais, tarnaujančiais pasaulio žmonėms. Tai veikia tarp jų viename lygyje ir nukreipia juos bendrai judėti Kūrėjo link.
Todėl abi dalys visiškai lygiareikšmės. Negana to, „Izraelis“ pagal savo dvasinį pakilimą, įsikūnijimą ir, svarbiausia, savo misijos įgyvendinimą, vis labiau jaučiasi įsipareigojęs, tarnaujantis, dirbantis pasaulio žmonėms.
Kadangi ši būsena, duota Kūrėjo, išeina iš vienos šaknies, joje nėra aukštesniųjų ir žemesniųjų – viskas siejasi su Kūrėju ir viskas skirta Jam. Todėl kiekvienas, atlikdamas savo misiją, savo darbą, papildydamas visą bendrą paveikslą, tampa absoliučiai lygiavertis su kitais.
Nors čia, neabejotinai, egzistuoja vedantieji ir vedamieji. Neįmanoma būti vedančiuoju, jei vedamasis iš tavęs nieko nereikalauja, jei jis nesutinka su tavimi, nepastūmėja tavęs – darbas visur turi būti abipusis.
Galiausiai, kai žmogus šitaip pradeda vidinį pasiruošimą, aptinka, kad vieną jo dalį sudaro su Kūrėju susiję norai ir ketinimai, o kita dalis tempia jį atgal prie materialiųjų troškimų. Jis pamato, kaip abi dalys dirba kartu, viena kitai yra įsipareigojusios ir abi viena kitą veikia. Todėl žmoguje, taip pat ir visuomenėje šių dalių atotrūkis visiškai nejuntamas.
Aš tai matau iš savo mokinių įvairiose pasaulio šalyse, kurie pagal kilmę nepriklauso Izraelio žmonėms, bet jaučiasi priklausomi nuo mūsų. Tačiau pagal tai, kaip jie atskleidžia savyje šias dvi dalis: ir „pasaulio žmones“ , ir „Izraelį“, glūdinčius juose, ir pradeda mokytis išsitaisymo metodikos, šis priklausomybės pojūtis pamažu išgaruoja. Kaip mokinys, kuris gavo mokslą iš savo mokytojo ir toliau pats su juo dirba, vysto.
Svarbiausia, kad viskas vyksta dėl to, jog visi esame Aukštesniosios jėgos įtakoje. Ir, jei Ji viską lemia, sprendžia, paskiria kiekvienam asmeninį vaidmenį pagal charakterį ir jėgas, tai žmogus supranta, kad svarbiausia jam – atlikti tai, kas priklauso, ir nieko daugiau.
Bet jis negalės atlikti savo vaidmens, jei kitos dalys, tai yra visi žmonės žemėje, neatliks savojo. Todėl viskas priklauso nuo visų, ir dvasinio darbo procese absoliučiai visi susilygina, skirtumai niveliuojasi.
Panašiai dėliojame lego: kol teisingai nesurinksi visų jo išgaubtųjų ir įgaubtųjų dalių, negausi vientiso paveikslo. Neįmanoma nurėžti „netinkančių“ dalių, prilipinti trūkstamų ar sustumti dalis per jėgą, kaip bando vaikai.
Iš pradžių bandome taip elgtis, kol pradedame suprasti, kad visos savybės yra kiekviename iš mūsų – išgaubtosios ir įgaubtosios, teigiamos ir neigiamos – tetrūksta papildyti vienam kitą. Rasti sąsają su kitais ir yra išsitaisymas.

Iš 2013 m. vasario 18 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

RABAŠAS. Minia ir išrinktieji

Laisvo pasirinkimo pakopos

Tobulybė be išimčių

Klausimas: Ar pakildami aukščiau materialiųjų problemų netapsime abejingi žemiškajam gyvenimui?
Atsakymas: Būtent aukščiau žemiškojo gyvenimo kuriame savo dvasinį gyvenimą. Dvasingumas kuriamas tik aukščiau šio pasaulio. Tam ir sukurtas mūsų pasaulis, – jis mums duotas ne atsitiktinai. Mūsų fiziologinio kūno gyvenimas nuostabiu būdu sukurtas absoliučiai pagal tokį patį modelį, kaip ir aukštesnysis pasaulis, lyg šaka, kuri yra panaši į šaknį, tam, kad visuose šio pasaulio įvykiuose pradėtume jausti, kas stovi už jų aukštesniojoje pakopoje.
Matome, kiek nepanašios viena į kitą dešimt Egipto bausmių: kraujas, varlės, utėlės ir t. t. iki pat pirmagimių bausmės. Kiekviena bausmė – tai nemalonus smūgis, tačiau jos visos skiriasi viena nuo kitos. Pagal tavąją vietą bendroje Adam Rišon sielos sistemoje viską, kas vyksta šiame pasaulyje, išgyveni asmeniškai kaip smūgius, tenkančius tavo egoizmui, esančiam po tavo oda.
Būtent šie smūgiai tau padeda vis labiau išlįsti iš po odos dėl to, kad kiekvieną kartą juos įveiki. Ir laimini šiuos smūgius, juk be jų neturi jokių šansų išsivaduoti. Egoizmas sulaiko tave po oda, ir tik dėl smūgio nusprendi ištrūkti iš po jos.
Smūgis kuria tavyje žmogų: Klipat Noga, vidurinįjį Tiferet trečdalį, suteikdamas galimybę susimąstyti, dėl ko nori išeiti išorėn. Tu nesieki pasislėpti nuo smūgių, esi pasiruošęs likti tamsoje, bet trokšti prisilipdyti prie visa ko priežasties – prie Kūrėjo, jausdamas didžiulį dėkingumą už tai, kad Jis tokiu būdu suteikė galimybę šiek tiek išlįsti iš savo kūno ir prisiartinti prie Jo.
Šio susitarimo viduje pradedi skirti daugybę skirtingų niuansų ir tokiu būdu kuri savo dvasinį kūną, t. y. pirmąsias dešimt atspindėtosios Šviesos sfirų. Tai iš tikrųjų bus atspindėtoji Šviesa, nes jau neprašai dėl savęs, o pakyli aukščiau tamsos, kurią jauti savo nore gauti malonumą, virstančiame sumažinta Malchut.
Tu įveiki šią tamsą ir pradedi kurti aukščiau jos ekraną. O tavo siekis suteikti džiaugsmą Kūrėjui vadinamas atspindėtąja Šviesa, nes galvoji tik apie Jo gerovę. Taip gauni pradinę savo dvasinio parcufo struktūrą, nuo kurio prasideda būsenos, esančios aukščiau mūsų materijos, aukščiau mūsų noro gauti malonumą tik dėl savęs. Tu atsiskiri nuo savojo „aš“.

Iš 2013 m. balandžio 4 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stipriau prilipti prie Kūrėjo

Pakilti virš materialių problemų

Nebūna žemiškų problemų

Klausimas: Kaip paaiškinti žmonėms, kad iš tikro egzistuoja tik viena – Adam Rišon siela?
Atsakymas: Yra gaunantis noras, ir jis pripildytas Šviesos. Ši būsena vadinama „Begalybe“. Čia nėra ribų, nėra pabaigos: kad ir koks didelis būtų noras – Šviesa jį visiškai pripildo. Štai kodėl dvasiniame pasaulyje viskas matuojama ne kiekybės, o kokybės matais. Jeigu yra „vienas gramas“ noro, tai jį atitinka „vienas gramas“ malonumo – o tai jau begalybė, beribiškumas: Šviesa ir noras lygūs.
Tačiau kaskart vis geriau save pažindamas noras randa viduje vis didesnę kokybinę galią, kol nepasiekia centrinės srities, kuri ir vadinama „Adam Rišon siela“. Savo gaunančiame nore, savoje Malchut aš sužinau, iš kur iš kaip atsiradau, kam ir kodėl. Tada iš tikro noriu susilieti su Šviesa, įgydamas Adam Rišon sielą.
Baal Sulamas pateikia pavyzdį apie svečią, kuris sako šeimininkui, kad nori būti į jį panašus.
– Gerai, – atsako šeimininkas, – padarysiu tai dėl tavęs.
Tada sviečias išgina Šviesą, pasielgdamas iš esmės prieš šeimininko norą, ir ima tolti nuo jo ieškodamas tos būsenos, kurioje galės įrodyti sau ir šeimininkui savo panašumą, visišką savo atsidavimą.
Taip pat Adam Rišon visomis jėgomis norėjo paragauti Pažinimo medžio vaisiaus, t. y. priimti Šviesą į gavimo indus su ketinimu duoti. Tai ir buvo „Pažinimo medžio nuodėmė“, panaši į indų sudaužymą Nekudim pasaulyje, tik aiškiau išreikšta: čia jau figūruoja tokios suvokimo detalės kaip gyvatė, Ieva, Pažinimo medis, rojus, pragaras – ištisos gaunančiojo noro dalys, kurių esmė ir paskirtis tau jau yra aiški. Kartu tu prasiskverbi į šio, Kūrėjo sukurto, noro gelmę. Jis tampa detalesnis, aiškesnis, brandesnis – kaip prisirpęs vaisius ant Medžio.
Šis vaisius žada nepaprastus skonius ir sužadina milžinišką aistrą. Pirmasis kąsnis iš tikro buvo altruistinis. Adomas ir Ieva gavo visą Begalybės šviesą. Bet jų noras dar nebuvo užbaigtas, dar neturėjo  būtent šio malonumo siekiančio rešimo. Vaisiaus skonis dar buvo nepažintas, dėl to pirminis polėkis ir pastangos pasiekė tikslą. Tačiau po to, kai į norą pateko nauji rešimot, nauji skoniai, jis jau nebegalėjo atsisakyti egoistinio ketinimo bandydamas antrą kartą, o tiksliau, nesugebėjo atsilaikyti prieš jį. Juk dvasinėje tikrovėje nėra kokių nors „sulaikančių aplinkybių“, ten viskas sprendžiama nore, ir jeigu noriu pavogti – pavogsiu.
Na o dabar turime ištaisyti tuos indus-norus. Ir taisydami juos grįžtame prie ištaisytos Adam Rišon sielos.
Kodėl ji viena visiems? Todėl, kad kiekvienas susivienija su visais. Juk ištaisymo esmė – būtent susivienijimas su visais, kuris man padeda pasiekti vieningą indą ir gauti į jį bendrą sielos Šviesą (nešama). Neįmanoma savęs ištaisyti atskirai nuo kitų, palikus juos būti „nusidėjeliais“. Taip nebūna. Aš neišsitaisau, jeigu nesusivieniju su visais ir neištaisau visų.
Štai kodėl galiausiai aš prieinu tokią būseną, kurioje visi yra ištaisyti, ir tada vadinuosi „visišku teisuoliu“ – tai reiškia pateisinu, save ir visą pasaulį nusveriu nuopenų lėkštės pusėn.
Įsivaizduok, jog kažkas šalimais visiškai nuoširdžiai sako, kad visas pasaulis – gėris, kad Kūrėjas geras ir kuria gėrį, kad blogio tiesiog negali būti, o tu žiūri į jį ir nesupranti, iš kur jis nukrito: „Gal greitąją iškviesti? Ką, jis nemato, kas dedasi pasaulyje?“ Tu jo nesupranti, o štai jis tave supranta, nes jau pakilo dvasinio suvokimo pakopomis. Jis suvokia visą Adam Rišon sielą, visus mato Begalybėje. Ir nors dabar savo sugedusiuose noruose jauti mūsų neteisingą pasaulį, tačiau ir tu iš tikro esi ten pat.
Ką reikia padaryti, norint tai pajusti? Tik vieną dalyką – ištaisyti save. Keičiasi ne pasaulis – keitiesi tu pats, ir tada jis tau pasirodo kitoks. Tai tik tavo asmeninis, vidinis, individualus suvokimas. Na o šiandien tu į viską žiūri per savo paties trūkumų prizmę ir todėl matai ne tikrąją realybę, o dabartinį save…

Iš 2013 m. sausio 8 d. pamokos pagal straipsnį „600 tūkstančių sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagal analoginės sistemos tobulumo dėsnį

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Svarbiausia – nesipriešinti

Klausimas. Kodėl taip išeina, kad išsitaisydamas žmogus ištaiso visą kartą (apie tai rašo Baal Sulamas straipsnyje „600 tūkstančių sielų“)?
Atsakymas. Kitaip ir būti negali integralioje analoginėje sistemoje, kurioje visi susiję su visais. Ištaisydamas savąją dalį bendroje sistemoje, aš ištaisau savo ryšį su visomis kitomis dalimis, ir visi šie ryšiai pradeda veikti 100 proc. teisingai.
Jei kieno nors atžvilgiu aš išsitaisau ir pradedu su juo dirbti, vadinasi, ir jis turi būti išsitaisęs šiam darbui. T. y. pats išsitaisydamas aš ištaisau visą savo pjūvį bendroje sistemoje, visas savo kartos sielas. O kitas turi ištaisyti visą šią sistemą savo pjūvyje, ir savo atžvilgiu ištaiso mane ir visus kitus – tai taip pat vadinama jo karta.
Taip kiekvienas ištaiso visus ir suvokia tą pačią, ištisinę sielą iš savo požiūrio taško. Kol kas tai nėra galutinis tobulumas. Tai vadinama asmenine išsitaisymo pabaiga. Žmogus ištaiso ne save, o savo ryšį, įsitraukimą į kitus – tuo jis ištaiso save.
Kiekvienas iš mūsų, jausdamas save patį, egzistuoja tik todėl, kad įvyko sudužimas. Jeigu jo nebūtų, tai ir mūsų nebūtų, o egzistuotų tik pats mūsų tarpusavio ryšių tinklas. Mes dabar jaučiamės egzistuojantys tik dėl sudužimo jėgos, kiekviename nore sukūrusios asmeninį suvokimą.
Vis dėlto išsitaisydamas ir įsitraukdamas į kitą, tiksliau kalbant, atskleisdamas jau egzistuojančius ryšius ir sutikdamas su jais, aš prarandu save. Aš pereinu į pačius šiuos ryšius, į kitas daleles. O ta dalelė, kuri anksčiau vadinosi „Aš“, išnyksta – ji apriboja save ir dirba tik dėl kitų. Todėl aš pradedu save jausti kaip išplitusį visame plote. Tai ir reiškia, kad aš atskleidžiu bendrąją sielą.
Vien savajame taške aš nieko nepajėgiu įgyti. Tik įsitraukdamas į kitas daleles, aš įgyju jų indus, norus – aš atskleidžiu, kaip galiu duoti vienai, kitai, trečiai, visoms! Aš atveriu savo davimą kiekvienai iš dalelių ir taip užimu visą bendrosios sielos erdvę.
Tai ir yra mano įgijimas: kuo labiau aš įeinu į kitas daleles, tuo daugiau įgyju būdamas jose. Panašiai kaip gimstant vaikams tu atiduodi save, savo sėklą, ir dėl to išplinti, tęsi gyvenimą savo vaikuose.
O mano pirmapradžio „Aš“ nelieka, jis egzistuoja tik įsiliejęs į kitus, ir taip aš suvokiu visą sielą, visus ryšius ir įsitraukimą.
Kiekvienas atlieka tokį darbą, įsitraukia į visus ir suvokia tą pačią sielą tik pagal save, pagal savo šaknį – suvokia tai, kaip jis įsitraukia į kitas daleles. Jis įgyja visus jų norus tam, kad joms tarnautų ir jas pripildytų, tapdamas kanalu, visoms dalelėms teikiančiu Šviesą.
Jis gauna supančią Šviesą, grąžinančią prie šaltinio, atskleidžia kitų poreikius ir pripildo juos. Tokiu būdu jis įsilieja į kitas daleles, susijungia su jomis, tarnauja joms, kaip bet kuri ląstelė tarnauja visam kūnui, ir todėl įgyja visą šį kūną.
Taigi gelbėdamas savąją sielą tu gelbėji visą pasaulį, nes dalis ir visuma yra tapačios. Jeigu atskira dalelė susijusi su visomis ir be jos visoje sistemoje negali būti tobulumo, tai ji tiek pat svarbi, kaip ir visa sistema. Toks yra analoginės sistemos tobulumo dėsnis.

Iš 2012 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal straipsnį „600 tūkstančių sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taisydamas save – taisai pasaulį

Spinduliuoti pasauliui meilę

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Klausimas: Žmogus mokosi iš pavyzdžių. Kokius pavyzdžius jis turi matyti aplink save?
Atsakymas: Jis turi matyti abipusiškumą, gerus žmonių santykius, pranokstančius kiekvieno savimeilę. Juk darbas atliekamas būtent pakylant aukščiau egoizmo.
Gyvenime, kaip taisyklė, su kažkuo aš nesutariu, kažkam esu abejingas, kažko apskritai nepastebiu. Darbe man nerūpi mano bendradarbiai: aš tik sveikinuosi su jais ir ne daugiau. Tai štai, mes sąmoningai turime nutiesti saitus aukščiau savo egoizmo, kad išsigelbėtume nuo nelaimių. Šio pasaulio plotmėje atliekame tokį patį darbą kaip ir dvasiniame pasaulyje: pradedame rodyti truputį šiltesnius santykius vieni kitiems. Kodėl? Todėl, kad privalome užmegzti ryšį. Juk jame slypi ypatinga jėga, galinti palengvinti mūsų problemas.
Toks turi būti požiūris: aukščiau susvetimėjimo ir abejingumo mes formuojame – tegul ne meilę, bet tarpusavio ryšį, – kad pasijustume viena tauta.
Neatsitiktinai šiandien krizė griauna sienas ir akivaizdžiai demonstruoja mums, kad visi žmonės tarpusavyje susiję, tarsi gyventų vienoje šalyje. Jeigu mes sujungtume visas mūsų sistemas į vieną visumą, tai pakiltume aukščiau krizės.
Štai ir išeina, kad man būtina gauti jėgų ir kryptį iš aplinkinių, kad jie įtikintų mane tik vienu dalyku – tuo, kad mūsų susijungimas pašalins visas nelaimes. Viskas, kas gresia negatyvumu, akimirksniu, lyg pamojus burtų lazdele, pavirs pozityvu.
Klausimas: Vadinasi, kalbama tik apie gerus santykius?
Atsakymas: Taip. Šito pakanka. Man visiškai kiti nerūpi, bet visi kartu mes pradedame dirbti taip, kad tarpusavio ryšyje sukurtume geresnę visuomenę, pilną jėgų, sveikatos ir optimizmo.

Iš 2012 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal laikraštį „Auma“ („Tauta“)

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Kaip pamilti kitus kaip save?

Klausimas: Ar reikia pasakoti 99 procentams gyventojų apie kabalos mokslą? Jeigu taip, tai kokios bus pasekmės?
Atsakymas: Mes studijuojame kabalos mokslą, nes jis leidžia išspręsti mūsų problemą – norą būti susijusiems su Kūrėju, atskleisti Jį mūsų vienybėje, pagal ryšių ir panašumo dėsnį būtent tarp mūsų.
O kai mes susisiejame su 99 proc. gyventojų, tai kalbame tik apie žemišką susijungimą tokiu lygiu, kokiu jie nori. Į žmones visada reikia kreiptis, įvertinant jų norus. Todėl mes nieko nepasakojame apie kabalos mokslą, kuris jų netraukia, kuriam nejaučia poreikio – priešingai, tai juos tik atstumia.
Tačiau palaipsniui tai praeis. Bent Izraelyje, kur pasipriešinimas kabalai labai didelis, tai vyksta pakankamai greitai – žmonės daugmaž supranta, kad, iš vienos pusės, tai – kabala; iš kitos – laidavimas; iš trečios – apskritieji stalai, – ir visa tai eina kartu. Šiandien pati visuomenė, nepaisant mūsų baimių, geba suvokti integraliąją metodiką, ir tai jų neatstumia ir negąsdina.
Todėl ateityje jie ramiai reaguos į tai, kad jūs studijuojate kabalą, bet tik dėl savęs. Ir iš tikrųjų – dėl savęs. Tai – visų pirma.
Antra – jie supras, kad tai, ką jie norėtų sužinoti apie mūsų pasaulį, apie jo ištaisymą, apie tai, kaip tiesiog gerai gyventi šiame pasaulyje, pasirodo, kyla iš kabalos. Bet iki to laiko jie subręs tiek, kad pajaus pasaulio globalumą, pajaus, kad kabala kalba tik apie tai ir nėra religija, ne judaizmas ar dar kas nors, o tiesiog mokslas apie visatą. Jiems bus lengva tai suvokti. Jie nestudijuos kabalos, bet bus patenkinti, kad tai, kuo užsiima, kyla iš universalaus senovės mokslo. Visa tai taps jiems viena bendra sąvoka.
Mums buvo sunku tai suvokti, nes siekėme suvokti kažką aukštesnio: Aukštesnįjį pasaulį, Aukštesniąją jėgą, o jiems tai bus labai paprasta. Jie tai suvoks greitai.

Iš 2012 m. birželio 19 d. pokalbio per pietus Toronte

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalybę pasieks kiekvienas

Be pasipriešinimo

Teisingas vokas gamtos žiniai

Negalėsime tiesiogiai sustabdyti šeimų irimo tendencijos. Jokios priemonės, kuriomis išsivysčiusios valstybės skatina gimstamumo augimą, nepadeda.
Tikriausiai tai prigimtinis mūsų vystymosi dėsnis ir, visų pirma, reikia pasidomėti, ko gamta nori iš mūsų. Dėl ko ji vystė mūsų kartą po kartos, keldama vis aukščiau gyvūninio lygmens? Jeigu nenoras turėti šeimą ir vaikų yra vidinis impulsas, tai su juo neįmanoma kovoti.
Reikia tik išsiaiškinti, kur tokiu impulsu mus stumia gamta. Gamta, atskleisdama mums mūsų visuotinę priklausomybę, reikalauja, kad būtume labiau subalansuoti, susiję, integralesni, sujungti vienas su kitu. Šiandien kiekviena šalis priklausoma nuo kitų tiekiamų maisto produktus, drabužių, elektros – visko, ko reikia gyvenimui.
Gamta spaudžia mus, versdama pajusti tokią visišką priklausomybę vienas nuo kito, tarsi mes visi – viena šeima. Nors mes trokštame pabėgti iš šeimos ir išsilaisvinti nuo visų įsipareigojimų, bendras spaudimas veikia priešinga kryptimi. Viena vertus, gamta tarsi suteikia mums galimybę pabėgti iš įprastos mažos šeimos. Kita vertus, ji spaudžia mus iš visų pusių į krūvą tarsi gniaužtais, versdama pajusti, kad visi priklausome vienas nuo kito.
Ji tarsi sako, kad mes jau ne maža šeima, gyvenanti viename name, o viena didelė šeima, gyvenanti visame Žemės rutulyje. Ši tendencija mums atrodo labai keista, kol kas nesuprantame, ką ji reiškia ir kaip su ja gyventi.
Aš daug keliauju po visą pasaulį ir matau, kad visose šalyse sklinda ta pati kultūra, anglų kalba, tapusi tarptautine, supanašėja žmonės, maistas, drabužiai – pasaulis tampa „apvalus“.  Juntama priklausomybė tarsi šeimoje. Vadinasi, palaipsniui keičiame mažą visuomenės ląstelę į didelę.
Greitai visa žmonija pradės taip jaustis. Tam labai padeda masinės informacijos priemonės, internetas, socialiniai tinklai. Todėl negalėsime kovoti su šiuo reiškiniu, net jei jis vyksta prieš mūsų norą. Priešingai, jeigu priešinsiuosi šiam procesui, tik užsitrauksiu nemalonumų, juk gamta vis tiek laimės. Esame po jos vystymosi presu, kuris verčia mus judėti pirmyn.
Kuo geriau suvoksiu gamtos programą ir pats padėsiu jai, tuo greičiau ir maloniau judėsiu pirmyn, tarsi geras vaikas, kuris klauso tėvų.
Todėl, užuot tiesiogiai priešinusis šeimos krizei, reikia suprasti šią tendenciją ir aiškintis, kaip geriausiai veikti tokiomis sąlygomis. Kitaip vis tiek nieko negalėsime padaryti. Jei žmogus neturi noro vesti, negalėsime jo priversti.
Kyla visai kita priklausomybė, reikia mokytis iš gamtos, kur ji mus veda. Tikriausiai ji veda mus į naują gyvenimą, naują vystymosi pakopą, kuri mums dar nežinoma. Jei visas pasaulis susijęs integralia priklausomybe, tai mums, visų pirma, reikalinga pakeisti savo prigimtį: liautis būti egoistais ir priimti visus, kaip vieną šeimą, sėdėti prie vieno apvalaus stalo.
Vadinasi, aš dabar turiu didžiulę šeimą, kuri priklauso nuo manęs, o aš priklausau nuo jų. Matyt dėl to, kad žmogus galėtų truputį pakilti ir nesukoncentruotų viso savo matymo tik į savo šeimyną, gamta atima jam natūralų šeimos norą. Tai vyksta šiuo metu. Galbūt tai padės žmogui truputį pakilti ir pažvelgti į visą pasaulį, pamažu suvokiant, kad visas pasaulis – viena šeima.

Iš 2012 m. vasario 2 d. 19-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Trūksta tik meilės

Pavyzdys visam pasauliui

„Apvalus pasaulis“