Jeigu žmogus gali rinktis ir nesirenka, tai atveda prie katastrofos. Juk iš Kūrėjo visada ateina teigiamas poveikis, kad pakeltų mus į kitą pakopą. O jeigu nenorime kilti į tą pakopą, kur mus kviečia Kūrėjas, tai jaučiame tas pačias būsenas priešinga forma.
Jeigu Europos žydai būtų paklausę Baal Sulamo perspėjimų trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje… Jis kvietė žydus palikti Lenkiją ir kuo skubiau vykti į Izraelio žemę, mat greit prasidės sunaikinimas ir iš trijų milijonų Lenkijos žydų neliks nė vieno. Bet niekas neklausė jo balso.
Jie galėjo rinktis, tačiau nepasinaudojo tuo, ir mes visi žinome, kas nutiko vėliau, pamename iki šiandien.
Vėliau Baal Sulamas mėgino kalbėtis su Izraelio valstybės vadovais, įtikinėjo juos dėl tinkamo ugdymo, kad šioje žemėje būtų sukurta dvasinė Izraelio valstybė. Juk taip turi nutikti, po to kai gavome teisę sugrįžti į šią žemę.
Nūnai Izraeliui kaip valstybei septyniasdešimt metų, bet iki šiol ji netapo tokia, kokia turėtų būti. Tokiu atveju, be abejonės, tai geruoju nesibaigs, nes patys paverčiame kitus savo priešais savo elgesiu kūrimo tikslo atžvilgiu. O juk būtent čia ir yra mūsų vienintelis laisvas pasirinkimas, nuo kurio viskas priklauso.

Iš 2018 m. sausio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėse

Sprendimas – tarp mūsų

Naujas laikas, nauji dėsniai

Klausimas. Žmogui būdinga galvoti, kad jis turi valios laisvę: laisvę norėti, elgtis, rinktis. Kodėl kabaloje sakoma, kad šio pasaulio žmogus neturi pasirinkimo laisvės?
Atsakymas. Jei tik matytumėte, kokiu būdu jus iš aukščiau nukreipia, kaip jus atvedė, pasodino, įdėjo į galvą klausimą, kurį dabar užduodate, tada suprastumėte, kad iš tikrųjų jūs – marionetė, kuri atveria burną arba stuksena kompiuterio klavišais ir užduoda klausimą. Ir taip – kiekvienas mūsų.
Visi mes – marionetės. Esame viso labo „angelai“, kitaip tariant, maži gyvūnai, kurie bendraudami tarpusavyje vykdo kūrimo programą.
Klausimas. Vadinasi, jūs nepykstate, kai jums sako, kad neturite jokio laisvo pasirinkimo ir dėstote ne laisva valia?
Atsakymas. Duok dieve, kad aš iš tikrųjų atlikčiau visus veiksmus, išlaikydamas absoliutų ryšį su Kūrėju, be jokių abejonių ir tariamai mano priimtų sprendimų. Ko iš tikrųjų norėčiau, – tai pamatyti, kaip visiškai esu Jo valdomas, ir mano „aš“ virsta nuliu.
Juk viskas, ką kol kas dar jaučiu, – tai priešiškos jėgos, kurios man sako: „Ne. Tu savarankiškas, tu spręsk, tu veik!“. O aš norėčiau pamatyti, kad visa tai ne taip, nes iš tiesų viską valdo tik Kūrėjas.

Iš 2017 m. sausio 22 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Griežtai susijusioje sistemoje

Ties pasirinkimo tašku

Laisvo pasirinkimo pakopos

Klausimas. Baal Sulamas rašo, kad pasaulyje yra 10 procentų altruistų. Kodėl? Jei Kūrėjas sukūrė egoizmą, tai 10 procentų altruizmo turi būti kaip pavyzdys?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje 10 procentų altruistų (atitinka dešimtąją parcufo dalį) laiko pasaulį. Mūsų pasaulyje turi būti taip pat. Jeigu jį sudarytų 100 procentų egoistų, šis negalėtų egzistuoti.
Altruistinis egoizmas, net ir su ketinimu gauti sau, būtinas, kad šiek tiek atskiestų šį pasaulį.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Neribotas egoizmo limitas

Teigiamas egoizmas

Pasaulis – tai Kūrėjas, įsivelkantis į viską, ką matome priešais save: negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės. Iš tikrųjų pasaulio nėra, yra šie keturi lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus, – ir jie visi žmoguje. Žmogus mato pats save ir nieko daugiau: savo vidines savybes aukštesniosios Šviesos fone.
Jeigu žmogus dirba ties tuo, kad nebūtų priešingas Šviesai, tai liaujasi matęs save Šviesos fone ir prilygsta jai savybėmis. Ir tuomet Šviesa, davimo ir meilės savybė apsivelka į žmogų, kuris virsta Šchina.
Kūrėjas nori atsiskleisti, nori padėti. Jis visada palaiko žmogų, bet negali sutikti, kad žmogus dėtų mažiau pastangų. Juk būtent dėdamas pastangas žmogus turi išsiaiškinti visus skirtumus tarp savęs ir Kūrėjo, išvystyti savo jausmus ir atskleisti aukštesniąją tikrovę. Tarp atskleidimo ir paslėpties žmogus kuria save. Todėl Kūrėjas gali jam nusileisti ir padėti visur, išskyrus ten, kur reikia dėti pastangas.
Pasaulis mums atrodo tamsus, grėsmingas, mat vis dar matome savo pačių egoistinę prigimtį baltos Šviesos fone. Jei stengsimės prilygti Šviesai, vienybei ir meilei, tai matysime ne save, o pačią Šviesą.
Tad reikia į pasaulį žvelgti kaip į Kūrėjo norą atsiskleisti. Jis tik reikalauja iš mūsų, kad dėtume pastangas, idant kliūtys virstų parama, pagalba. Kliūtys nurodo tas vietas, kur kol kas neatitinkame aukštesniosios jėgos – tol, kol visų priešininkų nepaversime mylimais draugais.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos rengiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Kodėl mes nejaučiame Aukštesniojo pasaulio

Dievas blogas ar geras?

Klausimas. Ar gali ligos rodyti neteisingus žingsnius dvasiniame kelyje?
Atsakymas. Į tai nurodo visos ligos. Turime suprasti, kad virš mūsų kūniškosios (materialios) sistemos yra dvasinė sistema, iš kur viskas ir nusileidžia.
Tad nėra nė vienos fizinės ligos, kuri nebūtų dvasinio išsiderinimo pasekmė. Gydymas taip pat. Galime savo kūnus gydyti kiek tinkami, bet kol neišgydysime savo sielų, kūnai neatsikratys jokių problemų. Yra tokių ligų, kurių gyvūniniame lygmenyje apskritai neįmanoma išgydyti.
Jeigu imsime kartu jungtis į tarpusavyje papildančią sistemą, tai iš tiesų galėsime tapti sveikesni. Netgi auklėtojai sako, jog ugdant vaikus gerame kolektyve, jie tampa sveikesni. Tai aišku visiems.

Iš 2017 m. rugpjūčio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas. Kas yra žmoguje esanti „dykuma“?
Atsakymas. Dykuma žmogaus viduje – tai jo egoistinis troškimas, kurio negalima nedelsiant ištaisyti. Tačiau žmogus turi ateiti į šią „dykumą“ ir pasistengti joje gyventi, kad iš jos išeitų į „žemę, kur teka pienas ir medus“.
Todėl mūsų protėviai pradėjo nuo dykumos: Abraomas išėjo į dykumą, nusileido į Egiptą, grįžo į Bėr Šėvą (miestas dykumoje – vert. past.) ir t. t. Izaokas, Jokūbas – visas jų gyvenimas buvo susijęs su dykuma. Mozė pabėga iš faraono namų ir susitinka dykumoje su Itro, kerta dykumą.
Žinoma, čia daugiau kalbama apie dvasinius, o ne materialius veiksmus. Bet tai vyko ir materijoje pagal egzistuojantį dėsnį, kad kiekviena dvasinė jėga kartą turi prisiliesti prie savo materialiosios šakos ir atspausti tą pačią tvarką materialiame pasaulyje.
Tad turime suprasti, kas yra dykuma, ir kaip ją paversti žydinčia, derlinga žeme, kaip parašyta Toroje. Tai priklauso ne nuo pervažiavimo į kitą vietą, kaip mūsų pasaulyje. Dvasiniame pasaulyje pakeisti vietą reiškia pakeisti savo vidines savybes.
„Vieta“ dvasine prasme yra vidinis žmogaus noras. Ir jeigu mano vidinis noras yra kaip dykuma, tai aš gyvenu joje. Jei mano troškimas yra kaip jūros krantas ar sodas, tai ir gyvenu ten. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus ištaiso savo vidines savybes. Atsižvelgiant į tai, būtina suprasti, kas pasakojama Toroje.
Tora aprašo procesą, vykstantį žmoguje, kuris pereina iš vidinės dykumos būsenos, pilnos skorpionų ir gyvačių, į žydinčią žemę. Po keturiasdešimties metu ištaisymo klajojant po dykumą, ateinama į žemę, kur teka pienas ir medus.
Klausimas. Išeitų, kad dykuma yra blogai?
Atsakymas. Dykuma nėra blogai, tai pradinė būklė, nuo kurios pradedame savo vystymąsi: tiek vidinį, tiek išorinį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link per dykumą

Ištaisyti egoizmą – nedraudžiama

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Klausimas. Jausmų derinys, emocijos yra iš anksto numatytos mumyse, ar jas galime vystyti? Kas jas vysto: pats žmogus ar visuomenė?
Atsakymas. Žmogus savo gyvenime nieko nesirenka, neturi valios laisvės. Jis pamažu patiria įvairiausius pojūčius, kurie jam duoti, kad galiausiai prikauptų tam tikrą kiekį tam tikros kokybės jausmų ir tinkamai juos diferencijuotų, realizuotų.
Tai gali trukti dešimtis gyvenimų, kol žmogus sukaups reikiamą išgyvenimų kiekį. Ir tada jis ateina į kabalą.
Žmogaus jausmų rinkinys, jo reakcija į įvairius įvykius numatyti iš anksto. Nė viename gamtos lygmenyje nėra nieko atsitiktinio, net kalbant apie mažiausius niuansus. Bet žmoguje tai supainiota: jam atrodo, kad jis kažką darąs, kažką veikiąs, kad staiga kas nors netikėtai nutinka. Jokių atsitiktinumų nėra, viskas absoliučiai apibrėžta!
Klausimas. Išeitų, kad mintis – mano norų vaisius. Negaliu galvoti apie tai, ko nenoriu?
Atsakymas. Taip. Mintys visada veda tave prie naujų užsipildymų. Ko nori, apie tai ir galvoji.
Klausimas. Kartais į galvą ateina kokių nors atsitiktinių minčių, kurių nekontroliuoju. Tarkime, sėdžiu pamokoje ir staiga prisimenu, kaip prieš šešerius metus plaukiau laivu ar važiavau kur nors automobiliu. Neaišku, iš kur jos kyla…
Atsakymas. Mumyse mūsų mintys nuolatos pertvarkomos, klasifikuojamos, jungiamos, tvarkomos – jose nėra nieko atsitiktinio. Galbūt jos tau atrodo visiškai kvailos, nereikalingos, bet taip tik atrodo.
Tiesą sakant, tai ne laivas ir ne prieš šešerius metus, o tie duomenys, kurie įrašomi į tam tikras jutimines ir protines atminties ląsteles, kad vėliau atvestų tave prie kokio nors dvasinio pojūčio.
Klausimas. Kaip su tuo dirbti?
Atsakymas. Niekaip. Privalai judėti į priekį tik su tuo, kas duodama šią minutę. Ir tai nėra trukdžiai, bet tai, kas yra. Nekreipk dėmesio ir nepaisant visko, užsiimk tik vienu dalyku: rūšiuok savo mintis, jausmus ir nukreipk juos į tikslą, kad jungdamasis su kitais atskleistum bendrą vienybės jėgą, vadinamą „Kūrėju “.
Tada pasieksi lygį, kur tau viskas atskleis ir suprasi visas subtilybes, visus ryšius, viską, kas egzistuoja.

Iš 2017 m. rugpjūčio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žmogus laikomas kūrinijos viršūne?

Mokslas apie jausmus

Pakeisti sapną ar prabusti?

Klausimas. Kaip sukurti ateities visuomenę?
Atsakymas. Norint sukurti ateities visuomenę, reikalingi ateities žmonės.
Dabarties žmogus – tai egoistinė asmenybė, kuri inkstinktyviai rūpinasi tik savimi. Bet ne dėl to, kad jis blogas ar geras – tai jo prigimtis, kaip kompiuteris, užprogramuotas pagal tam tikrą programą ir veikiantis tik taip ir ne kitaip. Todėl šiuolaikiniai žmonės gali sukurti tik atitinkamą egoistinę bendruomenę.
Būtent tai mes ir bandome daryti: apriboti save tam tikrais rėmais, skatinti socialiai naudingus poelgius ir vengti visuomenei žalingų poelgių. Tam priklauso įvairiausi paskatinimai, kalėjimai, bausmės ir kita.
Tačiau visa tai nukreipta į tai, kad kokiu nors būdu būtų kompensuota blogoji žmogaus prigimtis, kuri verčia jį nesąmoningai galvoti tik apie savo naudą. Ir netgi ne tik apie naudą, bet apie tai, kaip gauti tai kitų sąskaita.
Ir jei dar galima jiems pakenkti, o save išaukštinti, – dar geriau, nes taip žmogus stipriau jaučia laimėjimą. Juk mes matuojame save lygindamiesi su kitais.
Ateities žmogus visiškai priešingas šiuolaikiniam žmogui. Jis galvoja tik apie visuomenę, apie jos vystymąsi, kilimą. Jis supranta, kad viskas, kas bus visuomenėje, atiteks ir jam, bet sykiu jis negali galvoti apie save, – tik apie supančią aplinką.
Jis pereina tokią išsitaisymo sistemą, kuri keičia jo prigimtį, ir pradeda priverstinai galvoti apie kitus, apie sociumą, o apie save tik kaip apie nesvarbu ko vykdytoją kitų labui, visuomenės gerovei. Kitaip tariant, jis visiškai keičia savo vidinę programą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienam savo vieta sistemoje

Ateities žmogus

Apie kokią visuomenę rašė Baal Sulamas?

Klausimas. Ar galima sakyti, kad Kūrėjas per mokytoją moko mokinį?
Atsakymas. Žinoma. Taip vyksta pradedant nuo pirmojo kabalisto Adomo ir toliau per visą Toroje aprašytą kabalistų eilę: Nojų ir visus jo sūnūs, kurie iš tikrųjų ne sūnūs, o mokiniai, iki pat Abraomo.
Ir toliau nuo Abraomo per visus kitus kabalistus – Izaokas, Jokūbas ir t. t. – jo vaikus ir anūkus. Kabaloje giminystės ryšiai reiškia giminingas sielas, pagal perduodamą dvasinę informaciją.
Kai Toroje sakoma, kad kažkas kažką pagimdė, kalbama apie dvasinius objektus (parcufim), kurie gimdo vieni kitus, mezgasi ir vystosi.
Klausimas. Kitaip tariant, Izaokas ne Abraomo sūnus, o jo mokinys?
Atsakymas. Žinoma. Jis galėjo turėti 20 žmonų ir 100 vaikų. Ir kas iš to? Toroje nurodomi būtent mokiniai.
Klausimas. Kai sakoma „Abraomo šeima“, ką reiškia „šeimos“ sąvoka?
Atsakymas. Dvasinė būsena: Abraomo noras, vadinamas „Sara“, iš kurio mezgasi siela, vadinama Izaoku – kairiąja linija.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuris arčiau mokytojo?

Perduoti – iš žmogaus žmogui

Šviesa ieško suvienytos širdies

Klausimas. Kodėl anksčiau nebuvo depresijų?
Atsakymas. Mat žmonės užsiėmė dvasiniu darbu, ir bet kokias savo dvasios būsenas siejo su dvasine raida.
Mūsų laikais žmonės turi užsiimti dvasiniu darbu, bet to nedaro, tad savaime suprantama, kad 70% žmonijos išgyvena depresiją. Galime išgalvoti bet kokių priežasčių, tačiau depresija kyla dėl to ir ne dėl kažko daugiau.
Klausimas. Ar padeda antidepresantai?
Atsakymas. Ne, antidepresantai – tai cheminė kompensacija, kuri nesprendžia problemos.
Klausimas. Kodėl padeda tokie dalykai kaip placebas, kurie gydo įvairiausias ligas. Ar dėl įtikinėjimo?
Atsakymas. Žinoma. Žmogus gyvena ir egzistuoja dvasia, o ne dėl visokių cheminių medžiagų, todėl placebas gali veikti. Bet kokia įtaiga, bet koks pakilimas, bet koks nuotaikos pakėlimas veikia žmogų. Suteikite jam tikrumą ir jis atsikratys daugumos savo ligų.

Iš 2017 m. rugpjūčio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Depresijos priežastis

Jaunimo depresija

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis