Klausimas: Yra žinoma, kad viena iš skyrybų priežasčių – augantis sutuoktinių egoizmas. Studijuojant kabalą ir vyro, ir žmonos egoizmas dar labiau išauga. Kaip jiems neišsiskirti, neišvengiamai augant egoizmui, kai veikia Aukštesnioji šviesa?
Atsakymas: Jie turi visada padėti vienas kitam. Kitaip tariant, sutuoktiniai supranta, kad viskas, kas tarp jų vyksta, vyksta dėl kiekvieno egoizmo, su kuriuo labai sunku kovoti. Sunku ištverti tiek metų gyvenimo kartu su suaugusiais vaikais ar net anūkais. Todėl, reikia nuteikti save, kad santuoka – visam gyvenimui, ir kitų variantų nėra.
Juk jei planuoti vaikus pirmą kartą vienoje šeimoje, paskui antroje, trečioje, tai padarysi juos nelaimingus. Jie tau šito niekada neatleis. Vaikas, kurį tu palikai dėl kitos šeimos, vis tiek jaus, kad tu jį išdavei. Reikia būti pasiruošus, kad su šituo vaiku lieki visą gyvenimą: ne su žmona, su kuria gal mielai išsiskirtum, o su vaikais, kuriuos su ja turi.
#263869

Iš 2020 m. kovo 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar tikrai tokia tvirta santuoka?

21-jo amžiaus moteris

Namuose reikalinga išmintinga šeimininkė

Komentaras: Darbas internetu, pandemija, koronavirusas, plintantis po visą planetą, miestietišką gyvenimą daro atgyvena. Daugelis ekspertų mano, kad miestai gali išnykti, tapti vaiduokliais.
Atsakymas: Manau, kad iki to dar toli. Miestų sukūrimas buvo būtinas, kad labiau suartėję žmonės geriau organizuotų savo gyvenimą. Manau, kad žmonės vis dėlto ims suprasti, kaip turi elgtis tarpusavyje, kaip pertvarkyti visą, net ir viso pasaulio bendruomenę, kad viskas būtų patogu ir gera.
Komentaras: Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai milžiniški, sėkmingi miestai su išsivysčiusia civilizacija, augant vidinėms ambicijoms, išdidumui ir kitiems neigiamiems žmonių santykiams, žlugo. Ir tada prireikė daug laiko ne tik miestų, bet ir ištisų civilizacijų atkūrimui. Kas dabar padės miestams išgyventi irimo, nykimo etapą?
Atsakymas: Manau, kad tai bus ne irimas ar nykimas, o tempimas. Miestai tarsi išsitemps.
Klausimas: Po deindustrializacijos vyriausybės ir miestų merai investavo į miesto paslaugų plėtrą. Į ką dabar turėtų investuoti vyriausybė ir miestų vadovai: į miestą ar į žmones?
Atsakymas: Kadaise gyvenome urvuose ir buvome labai artimi vienas kitam. Tai buvo didžiulė kelių dešimčių ar net kelių šimtų žmonių šeima. Vėliau visi tai pamažu ėmė sklaidytis, virsti kaimu, kaimas – miestu ir t. t. Taip pamažu nutolome fiziškai vienas nuo kito.
Po to atsirado susiskirstymas į specialybes, specializacijas, tai irgi mus vieną nuo kito atitolino. Atskirai egzistavo ligoninės, mokyklos, gamyklos, ganyklos ir žemės ūkis. Taip vis labiau tolome vienas nuo kito.
Dabar vyksta kitoks procesas: matome, kad atstumas mums netrukdo, esame taip virtualiai susiję, kad mums visiškai nekyla klausimų.
Klausimas: Ar šis priverstinis atotrūkis nepaveiks žmonių vidinio atotrūkio?
Atsakymas: Kol galvosiu, kaip neužsikrėsti, man bus sunku išeiti ir bendrauti su kitais. Bet kai tik imsiu galvoti, kaip neužkrėsti kitų, man pasidarys lengva ir nebebus jokių ribų. Mes galėsime būti kartu ir mieste, ir kaime, ir bet kur.
Klausimas: Vienoje iš laidų sakėte, kad Jeruzalės sienos buvo statomos iš plytų, tačiau šios plytos atspindėjo žmonių norus. Todėl anksčiau miestas žmogui buvo savotiška apsauga, bastionas – tiek jo vidiniam jausmui, tiek išoriniam. Kas yra miestas kabalos mokslo požiūriu? Ką gilaus jis turi savyje? Kodėl žmonės vis tiek norės likti mieste ir statyti naują miestą?
Atsakymas: Čia susiduriame su ypatinga dvasine būsena. Miestas reiškia gyvenvietę žmonių, puoselėjančių ypatingą santykį su gamta, tikrove, kūryba, Kūrėju. Ir todėl juos tarsi saugo vadinamosios sienos. Vėliau jie iš tikrųjų pradėjo statyti sienas aplink miestus.
Apskritai siena – tai mūsų bendras noras būti kartu ir atstumti priešiškus sau. Taigi, siena iš esmės buvo dvasinė. Vėliau imtos statyti akmeninės sienos, bastionai ir pan.
Vadinasi, miestas yra simbolis to, kad apsiribojame tarpusavio ryšiu ir į jį nenorime priimti nieko svetimo.
Todėl yra miestas, apsuptas sienos. Dvasiniu požiūriu – tai bendruomenė žmonių, kurie jungiasi vienas su kitu ir jaučia, kaip yra susiję. Aplink miestą yra net tam tikri atstumai, kuriuos jis tarsi išvalo: 70 metrų, o paskui dar 2000 metrų. Taigi miestas saugosi nuo bet kokios svetimos įtakos, minčių, norų. Jis gyvena savo vidinį gyvenimą. Tai vadinama „miestu“.
Klausimas: Ką tai reiškia: miestas saugo savo gyventojus nuo svetimų norų ir minčių? Kas yra „svetimas“?
Atsakymas: Miesto viduje mes galvojame tik apie abipusę pagalbą vienas kitam, o „svetimas“ nenori taip veikti, būti su visais susijęs, todėl jo neįleidžiame.
Manau, kad ateityje miestas nustos egzistuoti, nes „miesto“ sąvoka išplis po visą Žemę. Žmonių tarpusavio santykiai bus geri. Ir tada išnyks visokios sienos – ir valstybių, ir teritorijų, ir miestų. Gyvenk kur nori. Gali eiti bet kur, užmegzti bet kokius santykius su kitais žmonėmis. Ir visi supras tave, o tu suprasi juos. Noriu pamatyti tokią ateitį.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų atsisakyti savo tapatybės, savo miesto, savo žemės sklypo?
Atsakymas: Jis tiesiog nenorom jausis visur savo vietoje. Štai ir viskas. Nereikia užsitverti, nebus taip: „Aš esu savo rajone, tu – savo, aš turiu tokį socialinį ratą, o tu – tokį“. Visi gali vystytis ramiai, kiekvienas bet kurioje vietoje.
Komentaras: Atvirkščiai, matome, kad dabar vyksta šalių, net ir kai kurių miestų, konfrontacija.
Atsakymas: Tai vis dar vyksta, nes išgyvename savo prigimties blogio suvokimo laikotarpį. Vėliau to nebus. Tiesiog suprasime, kad tai yra blogis, ir turime pakilti virš jo į visuotinį, abipusį, teisingą bendravimą ir visuotinį gėrį.
Klausimas: Ar kada nors buvo idealus miestas, apie kurį kalbėjo kabalistai?
Atsakymas: Izraelyje buvo keli tokie miestai. Tai Safedas, Tiberijas, Jeruzalė.
Klausimas: Kas juose buvo taip vertinga, kas siejo miestą ir jo gyventojus, dėl ko jie buvo vadinami idealiais?
Atsakymas: Žmonės juto vidinį ryšį tarp savęs ir Kūrėjo. Mes turėsime pastatyti tokį patį miestą visame pasaulyje, kuriame visi gyventojai jaustųsi artimi vienas kitam savo dvasia, suprastų vienas kitą. Ir nebūtų jokio skirtumo, kur gyvenu, kokioje vietovėje, mieste ar kaime.
Klausimas: Ko galite palinkėti žmonėms, kurie šiais laikais iškeičia miestus į kaimą, tolsta vienas nuo kito? Ką jie turėtų daryti: sustoti, pagalvoti? Apie ką?
Atsakymas: Nedvejokite – išvykite! Štai ką aš galiu jiems pasakyti. Nieko neprarasite. Nes bet kuris šiuolaikinis miestas yra blogio terpė. Nutolę nuo jo rasite gėrio. Būsite arčiau gamtos – tapsite geresni.
#271771

Iš 2020 m. rugpjūčio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu”

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalaus egzistavimo link

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Mes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Komentaras: Paskelbus vaizdo įrašą „Ilgalaikės santuokos paslaptis“, sulaukta daugybės klausimų. Laidoje sakėte, kad jei žmona šeimoje bus panaši į vyro motiną arba rūpinsis savo vyru, kaip motina, tai ši santuoka bus tvirta. Viena iš skaitytojų rašo: „Moteris turėtų būti motina vaikams, o ne vyrui šluostyti nosį. Tegu su savo mama gyvena iki senatvės.“
Kita skaitytoja klausia: „Iš ko turėčiau pasimokyti, jei uošvė yra girtuoklė? Ji neišauklėjo sūnelio, o uošvis, tinginys, taip pat nieko jam nedavė. Su visa pagarba autoriui, jo nuomonė, manau, daugeliui yra nepriimtina.“
Atsakymas: Kodėl ištekėjote už girtuoklio sūnaus? Kaip gi pasirinkote tokį vyrą?
Komentaras: Ji tikriausiai nežinojo, kad jis turi tokią motiną.
Atsakymas: Kaip nežinojo? Nepažinojo jo šeimos? Pagal šeimą turėtumėte spręsti apie savo būsimą vyrą. Su kuo gi siejate gyvenimą?
Klausimas: Tai reikia žiūrėti, kokia vyro šeima?
Atsakymas: Kur gi jis užaugo, jei ne savo šeimoje?
Klausimas: Aš pasirinkau nuosaikesnius pasisakymus, o moteris slapyvardžiu „mandagi chuliganė“ labai aštriai rašo: „Su mamomis vyrai nemiega. Mamos negeidžia kaip moters. Ir kas belieka nelaimingoms moterims, žmonoms, motinoms?“
Atsakymas: jeigu nori gauti dėmesio, meilės, tai neturi nieko bendra su lytiniu ryšiu. Tai susiję su širdimi. Jei norite tokio vyro elgesio, turite būti panaši į jo motiną. Nieko negali padaryti, tai gamtos dėsnis! Gali filosofuoti, kiek patinka, bet jį įgyti gali tik tokiu būdu.
Pažiūrėkite, kuo ypatingas jo motinos elgesys, kokie subtilumai, galbūt, kalbos ypatumai. Pabandykite pažaisti su vyru panašiai kaip ji, ir pamatysite – jis taps kaip vaikas. Ar tai blogai?
Komentaras: Tai reiškia, kad jis jau prijaukintas, jis jau yra tavo.
Atsakymas: Taip, ir dabar jūs turite vyrą, kuris nori būti šalia jūsų.
Klausimas: O jei sūnus piktinasi motina, kam jam dar viena tokia reikalinga?
Atsakymas: Vadinasi, suprasite, kaip galite elgtis, norėdama jam parodyti ištaisytą motiną.
Klausimas: Ir vėl grįžtate prie to taško?
Atsakymas: Taip! Viskas sukasi apie tai. Kadangi jis išėjo iš jos, motina jį užaugino.
Klausimas: Ir visa tai jame išlieka visam laikui?
Atsakymas: Žinoma! Ji jį išnešiojo, po to maitino krūtimi. Jis, mažas, gulėjo ir šildėsi ant jos krūtinės. Visa tai perduodama. Tai būsena, kurios siekia kiekvienas visą savo gyvenimą. Pasak kabalos, fiziškai atsiskirdami nuo motinos, mes išliekame šiame ryšyje. Ryšys neišnyksta fiziškai atsiskyrus.
Klausimas: Analizuodamas šeimos problemas, sakėte, kad jei vyras palieka šeimą, vaikai jaučia, kad tai yra išdavystė. Bet tai, tikriausiai, taikoma ir moterims. Daugelis tam pritarė, ir tada kilo toks klausimas: „Tada teisinga sakyti, kad kai mama į namus įveda svetimą vyrą, patėvį, tai taip pat yra išdavystė?“
Atsakymas: Tai praktiškai sunkiai išgyvenama: vaikams, kurie atsiskyrė nuo tėvo, kito vyro pasirodymas namuose yra neįtikėtina problema! Tėvo negalima pakeisti, tai yra kraujas! Kraujas nėra vanduo. Vaikui tai – siaubinga!
Komentaras: Daugybė man pažįstamų tėvelių yra patėviai, kuriems naujos šeimos vaikai tapo kaip savi. O vaikams naujasis tėtis taip pat tapo artimas.
Atsakymas: Taip, nes šis patėvis turi daugiau investuoti į vaiką nei į savo paties sūnų. Biologinis sūnus savaime brangus. Jis automatiškai yra savas kraujas, o priglaustas vaikas nėra, todėl norėdamas padaryti jį savu, vyras turi daugiau investuoti. Tokiu atveju vaikas jaučia, kad patėvis į jį investuoja ir tampa atsakingas prieš patėvį.
Bet vis tiek vaikas vertina savo tėvą labai neigiamai arba teigiamai. Ir patėvis – arba neigiamas, arba teigiamas. Vaikas turi susiformuoti tam tikrą aiškų požiūrį. Ir šis vidinis dvilypumas jame iš esmės formuoja jo požiūrį į gyvenimą.
Klausimas: Bet ar vaike lieka išėjęs tėvas?
Atsakymas: Išlieka, bet gali būti susiformavęs neigiamas jo vaizdinys. Vaikas gali neigti savo tėvą. Jis tėvo nenori, siekia ištrinti iš savo gyvenimo, biografijos, atminties ir vietoj jo per jėgą įrašyti patėvį. Šis dvilypumas, be abejo, yra labai sunkus vaikui, psichiškai jaunam organizmui.
Klausimas: Bet tėvo įrašas vaike visada egzistuoja?
Atsakymas: Taip, jis visada egzistuoja, nors vaikas bando šį įrašą ištrinti. Jį galima labai greitai atgaivinti, ir jis vėl atsiranda tarsi iš nebūties, ir iškyla priešais jį su beviltišku riksmu: „Kas jam negerai?! O kaip gi tai?!“ Apskritai, likimai būna skirtingi.
Klausimas: Ir vis tiek manote, kad tėvas, palikęs šeimą, yra vaiko išdavikas?
Atsakymas: Jis iškeitė vaiką į kažką kitą! Jis ne šiaip paprastai išėjo. Tai ne herojus, kurį nužudė kare, ar Šiaurės ašigalio tyrinėtojas ir pan. Tai ne tas, kuris aukoja save ir norėtų būti su vaiku, o žmogus, savo noru išėjęs, pats pasirinkęs tokį kelią. Todėl berniukas negali to priimti.
Klausimas: Kitas klausimas: „Kaip santuoka gali būti be meilės?“ Viena iš skaitytojų rašo: „Gerbiamas dr. Laitmanai, ką reiškia, kad meilės nėra?! Kaip gi Saliamono žodžiai apie meilę: „Vyras turi matyti gražią moterį savo žmonoje, savo vienintelę, mylimąją damą…“
Atsakymas: „Mums įprotis suteiktas iš viršaus! Pakeičia laimę jis.“
Jei pripranti, tai yra, gauni tai, prie ko esate įpratęs, tuomet tai suteikiantis šaltinis yra brangus, artimas, mylimas, patogus.
Žmogus yra mažas egoistas. Kokia meilė?! Meilė yra nauda, ką iš jos turi. O jei nieko neturi, tada ne meilė. Jeigu yra koks nors kitas įprotis ar bendravimas per vaikus ir pan. Bet, iš esmės, turime suprasti prigimtį! Atitrūkti nuo prigimties ir pereiti prie kažkokios filosofijos, jausmų – nerealu.
Klausimas: Bet, vis dėlto, kada galime pasakyti, kad tarp vyro ir žmonos yra meilė? Kokiu atveju?
Atsakymas: Meile galime vadinti ilgalaikį pripratimą, abipusį įsiklausymą. Kai žmogus pradeda nuo išorinių dovanų ir po to kiekvieną dieną bando kuo nors užpildyti savo partnerį. Tiek, kad partneris nebegali gyventi be jo, o svarbiausia, kad tas, kuris dovanoja kiekvieną dieną, negali gyventi neduodamas. Ir jis jau turi antrą ryšį, tam tikrą kabalistinį ryšį: jis kenčia nuo to, kad negali duoti.
Klausimas: Tai yra, kai jis duoda, jis mato, kokį malonumą tai sukelia kitam?
Atsakymas: Taip, tai jį ir susaisto. Kaip motiną su vaiku. Ko ji tikisi? Ji nori jausti, matyti vaiko malonumą.
Komentaras: Ji duoda jam šaukštą košės, ir staiga jis nusišypso! Ir tai jai yra laimė.
Atsakymas: Taip. Pažvelkite į žmoną, kuri, pavyzdžiui, teškia dubenį sriubos: „Še! Srėbk!“ Ar ramiai paduoda, nuvalo tau stalą, pastato lėkštę, paduoda šaukštą ir maloniai žiūri į tave kaip mama.
Pastaba: Man tai labiau patinka. Ar taip reikia elgtis vienam su kitu?
Atsakymas: Iš moters pusės, žinoma, tai yra tinkamos šeimos šaltinis. Nes vyras yra vaikas! Jis negimdo, nesukuria iš savęs kito laiptelio. Jis padeda ir save realizuoja tik per moterį, todėl jei moteris taip elgiasi, tada šeimoje negali būti jokių problemų! Negali būti, nes jis tarsi lieka su mama.
Komentaras: Jums taip pat rašo: „Jūs sakėte: „Gyventi dėl vaikų. Nesiskirti dėl vaikų.“
Atsakymas: Manau, kad skyrybos yra prasčiausia išeitis. Nežinau, o kokia yra skyrybų priežastis?
Komentaras: Pavyzdžiui, skaitytoja rašo: „Dėl vaikų mūsų laikais negyvena. Neverta gyventi dėl vaikų. Niekas šios aukos vėliau neįvertins!“
Atsakymas: Tai nereiškia, ar verta gyventi, ar ne. Jūs sukūrėte šiuos vaikus, turite jais rūpintis. Ir jie turi rūpintis savo vaikais. Ir taip tęsiasi tol, kol gyvenate šiame pasaulyje.
Komentaras: Tačiau ji sako, kad vaikai to neįvertins.
Atsakymas: Koks gi skirtumas?! Ar pagimdei juos dėl to, kad vėliau jie tave įvertintų? Na, tada kitas reikalas!
Komentaras: Ji sako: „Prarasto laiko grąžinti negalima“.
Atsakymas: Kokie metai, kokiu būdu jie prarandami? Tuo, kad nebuvo susieti su kitu vyru?!
Komentaras: Kita moteris rašo: „Jei nėra jausmų, kodėl reikia laikyti žmogų šalia? Ji sako: „Reikia gyventi dėl vaikų, o ne kentėti su tau nereikalingu žmogumi.“
Atsakymas: Tai tokia vartotojo filosofija, kad nepaprieštarausi: „Man jo reikia, nereikia. Jei reikia, tada tau gerai, o jei nereikia, tada išmesk kaip kokį seną daiktą iš namų? Nemanau, kad tokiomis kategorijomis galime išgelbėti šeimas ir net visuomenę.
Komentaras: Štai dar vienas laiškas: „Aš sutinku su daugeliu dalykų, bet neverta kentėti dėl vaikų, gyvenant su fiziškai jums nemaloniu asmeniu. Nėra nieko gero, kai vaikai mato nelaimingos šeimos modelį. Ateityje jie tai suprojektuos savo šeimoje.“
Atsakymas: Tai priklauso nuo moters. Suprantu, kad vyras gali krėsti dalykus, kuriuos moteriai sunku tverti. Bet vis tiek yra šeima, vaikai, yra, kaip sakoma, namai. O žmona tai yra namai.
Komentaras: Yra tūkstančiai komentarų. Aš parinkau keletą. Štai vienas palaiko jus: „Nenoriu palaikyti vyrų, bet tikrai žinau, kad už kiekvieno sėkmingo vyro yra stipri moteris. O už kiekvienos laimingos šeimos yra išmintinga moteris. Ir jūsų vaizdo įrašas yra labai naudingas tiek moterims, tiek vyrams.“
Atsakymas: Taip, o išmintis slypi tame, kad mes suprantame žmogaus prigimtį, kad žmogus negali iš jos ištrūkti! Net jei norėtų. Studijuodami kabalą patys matote, kaip dabar ką nors nusprendus, po sekundės jau esi kitoks. Tai reikia suprasti. Turime atleisti! Mano mokytojas visada sakė, kad šeima laikosi tik dėl abipusių nuolaidų. Kai suprantame, kas esame, esame du egoistai ir neatsakome už save nuo šios akimirkos iki kitos akimirkos. Mes neatsakome! Mes nežinome. Mes norėtume būti nuoseklūs, ypač šeimoje, kai yra vaikų ir visa kita, bet negalime! Mes nuolat spaudžiami iš viršaus, keičiamės kiekvieną sekundę, todėl žmogus kiekvieną akimirką yra kitoks.
Turime tai suprasti. Mes turime ne tik atleisti kitam žmogui. Nereikia nieko atleisti – reikia suprasti, kad tokia yra mūsų prigimtis! Pakilkime kartu virš jos ir tada pamatysime, kad galime būti kitokie. Bet kol kas einame to link.
#260161

Klausimas: Kaip matote Izraelio likimą? Tai negali nejaudinti ir jūsų, ir visų pasaulio žmonių, nes, nepaisant nedidelės teritorijos, Izraelis daugeliu atžvilgių yra visokių konfliktų, procesų centras. Dabar visi užgniaužę kvapą stebi, kaip bus paskelbtas kitas Izraelio jurisdikcijos perėjimo į kitas teritorijas etapas ir kaip jis gali pasibaigti.
Atsakymas: Taip, aš suprantu, kad apskritai teritorijų problema yra visiškai ne vietoje ir neaktuali. Ir apskritai, kam ji skirta? Viskas yra visiškai dirbtina. Mūsų protėvių teritorijos vis dar yra daug didesnės. Jos tęsiasi nuo Nilo iki Eufrato. Visa tai aprašyta senovės knygose. Mes neketiname vytis senovės sienų.
Tačiau faktas yra tas, kad Izraelis turi savo istorinę misiją, kurią jis turi įvykdyti – stovėti žmonijos dvasinio išsitaisymo viršūnėje. Tikiuosi, kad tai prasidės mūsų amžiuje, mūsų laikais.
Tai nė kiek nesumažins jo vaidmens, priešingai, jis taps labiau matomas, amžinas. Izraelis yra Izraelis, niekur nuo to nepasislėpsi. Tai dvasinis kūrinys, kuris turi gyventi ir skelbti tiesą. Žmonės supras, priims ir sutiks.
#268203

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV programos „Pokalbiai. Leonidas Makaronas ir daktaras Michaelis Laitmanas apie tarptautinę padėtį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo teorija, I dalis

Pagrindinė Izraelio tautos funkcija

Israel misija kūrinijoje

Klausimas: Kaip jūs manote, kada vyriausybės supras, apie ką jūs kalbate?
Atsakymas: Niekada. Jie negali suprasti. Ir jūs, būdami jų vietoje, elgtumėtės taip pat. Bet aš – optimistas. Jie turės tokią galimybę tik tokiu atveju, jei pajaus gyventojų spaudimą – visų kartu. Tada pasikeis jų norai ir mintys.
Klausimas: Situacija su koronavirusu suteikta mums išsilaisvinimui ar revoliucijai?
Atsakymas: Jokių revoliucijų! Jėgos metodai negali išspręsti jokių klausimų. Virusas skirtas vidinei revoliucijai, kad mes panorėtume būti susiję vienas su kitu.
Visi virusai, kuriuos dabar gauname ir dar gausime ateityje, ruošia mus vidiniam tarpusavio ryšiui norais ir ketinimais. Kai mes artėsime vienas prie kito suprasdami ir užjausdami, tada darysime poveikį visiems žmonėms pasaulyje, įskaitant ir mūsų vyriausybes.
Nors mums atrodo, kad jų niekaip neįmanoma paveikti, galėsime tai padaryti. Tada, kai susivienysime, mūsų mintys ir jausmai paveiks visus, ir mes pradėsime taisyti viską, kas egzistuoja. Ir vyriausybės nieko negalės padaryti. Jie priims mūsų jausmus ir mintis, mūsų širdis ir protą, ir mes pradėsime vadovauti.
#266082

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Pasaulis dar nepasirengęs

Nelaukime, kol lazda atvys į laimę

Klausimas: Kovodamas su koronavirusu, akivaizdu, pasaulis jau gavo globalias smegenis: informacija ir patirtis plinta visose šalyse. O kaip pajusti globalią širdį? Kaip pajausti kitus? Ir apie kokius jausmus jūs kalbate? Ar gydytojai, gelbstintys gyvybę dirbdami po 16 valandų per dieną, nedaro to iš jausmo? Juk daugelis galėtų ir nedirbti.
Atsakymas: Nemanau, kad gydytojai turi pasirinkimą, dirbti ar ne. Nemanau, kad jie patys nusprendė sėdėti namuose. Iš esmės, jų profesija ir esamos aplinkybės susijusios su pasiaukojimu.
Atėjo laikas suprasti, kad esame susiję vienas su kitu, todėl valstybės nebegali atskirai rūpintis tik savimi, nes virusas plinta be sienų. Kaip jis perduodamas ir kaip atsiranda, mes vis dar nežinome, todėl absoliučiai visi dalyvauja kovoje su juo, o tai yra didžiausias pandemijos nuopelnas.
#268086

Iš 2020 m. kovo 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Komentaras: Gatvėje pakalbintas paprastas žmogus turbūt nežinos nei išminčių, nei tikriausiai karaliaus Saliamono vardų. Tačiau Styvas Džobsas jam bus žinomas. Tai – „Apple“ įkūrėjas, žmogus, daug nuveikęs mūsų pasauliui. Norėčiau, kad kabalisto požiūriu paaiškintumėte keletą jo citatų.
Citata: „Manau, kad žmogaus savybes lemia jo aplinka, o ne paveldimumas“.
Atsakymas: Visiškai teisingai. Paveldimumas yra atspirties taškas. Bet iš esmės viską lemia aplinka.
Klausimas: Vadinasi, aplinka gali pakeisti paveldimumą?
Atsakymas: Nematau nieko neigiamo paveldimume, net jei jis blogas. Aplinka formuoja žmogų. Ji paima žmogų tarsi į spaustuvus ir apdoroja jį, kaip tekinimo staklėse. Gaunamas visiškai naujas produktas.
Klausimas: Vadinasi, nesu laisvas?
Atsakymas: Ne. Niekaip! Yra pradinės savybės, tačiau aplinka žino, kaip su jomis dirbti ir daro iš žmogaus tai, ko reikia.
Klausimas: Ar aš ieškau aplinkos, ar aplinka mane randa?
Atsakymas: Iš esmės nei tu, nei aplinka, tai nulemta iš viršaus, aukštesniojo tikslo.
Komentaras: „Vengti klaidų reiškia gyventi nepilnavertį gyvenimą“.
Atsakymas: Iš esmės, visas mūsų gyvenimas susideda tik iš klaidų, ir kai kiekviename žingsnyje suvokiame šias klaidas, einame teisingai.
Klausimas: Vadinasi, mes po kiekvieno žingsnio ką nors pataisome ir vis tiek klystame?
Atsakymas: Žinoma. Mes vien tik klystame! Bet nuo pat pradžių kiekviename žingsnyje atskleidžiame savo blogąją prigimtį ir kiekviename žingsnyje bandome ją ištaisyti.
Klausimas: Ar būtent todėl, kad mūsų prigimtis egoistinė, kiekvienas mūsų žingsnis – klaida?
Atsakymas: Kiekvienas mūsų žingsnis iš anksto yra klaida, tačiau nuo mūsų priklauso, kaip ją paversti pilnaverte, t. y., suklysti taip, kad išmoktume.
Komentaras: „Jūsų laikas yra ribotas, nešvaistykite jo gyvendami kažkieno kito gyvenimą“.
Atsakymas: Tai teisinga. Surasti save, savo liniją ir eiti tik ja, niekada nepasiduoti kitų nuomonei, filosofijai, idėjoms – tai labai svarbus žmogaus uždavinys. Bet manau, kad tai skirta tik vienetams. Kad neperimtum kitų žmonių idėjų ir jomis nesivadovautum, tam reikia daug patirties.
Patirti – tai analizuoti, apdoroti savyje, spręsti, bijoti, keltis, kilti, kristi. Vadinasi, tai turi būti žmogus, visą laiką reikalaujantis iš gyvenimo vidinės prasmės.
Komentaras: Styvas Džobsas vadovavosi tokiu posakiu: „Niekada negali žinoti, ko ieškai, kol to nesurandi“.
Atsakymas: Tikrai taip. Ir tik radęs iš tikrųjų suprasi, ko ieškojai. Jei iš anksto žinotume, ko ieškoti, tai net nereikėtų to ieškoti.
Klausimas: O kabalistas ieško? Ar jis turi ko ieškoti?
Atsakymas: Kabalistas ieško tik vieno dalyko – šuolio į Kūrėją. O kas nutiks, nesvarbu. Svarbiausia – priartėti. Ir tai yra vienintelė jo užduotis.
Komentaras: O kai taip nutinka, paaiškėja, kad jis viską suprato visiškai kitaip?
Atsakymas: Žinoma! Tai nesvarbu, jam apskritai visai nekyla šis klausimas! Jis neužsako sau ateities – koks nori būti ir kaip jaustis. Ne! Tik priartėti prie Kūrėjo.
#270229

Iš 2020 m. gegužės 25 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Mes dažnai sakome, kad perprodukcija naikina gamtos išteklius ir griauna pasaulį. Per pandemiją pasaulis šiek tiek apsivalė. Sako, kad vanduo Venecijos kanaluose dar nebuvo toks skaidrus. Ten vėl atsirado delfinų, kurių jau daug metų nebuvo.
Perprodukcijos klausimas turėtų būti išspręstas praktiškai. Žinoma, svarbu žmonių perauklėjimas, integralaus pasaulio pagrindų studijavimas, bet jūs turite ir valgyti, kažkas turi gaminti maistą. Ką daryti?
Atsakymas: Aš jokiu būdu neliečiu produktų, būtinų egzistuoti: maisto, drabužių, mašinų, gaminančių šiuos produktus, staklių, bet tik tiek, kiek jų reikia.
Globali gamta, kurioje mes gyvename, vis tiek neleis mums pagaminti daugiau, nei yra būtina mūsų normaliam egzistavimui. Neleis! Mes muistysimės, bandysime peržengti ribas, o ji sugrąžins mus į optimalų mūsų egzistavimą.
Mums nereikia juvelyrinių parduotuvių, deimantų biržų, prabangių parduotuvių. Nieko to nebus! Pamatysime, kaip visa tai pradeda tyliai užsidarinėti. Žmonės neturės pinigų – ir jiems tam nereikia pinigų. Bet jie galvos, kaip gyventi rytoj ir pasiekti optimalų, normalų rytojų. Viskas!
#267916

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV programos „Pokalbiai. Leonidas Makaronas ir daktaras Michaelis Laitmanas apie tarptautinę padėtį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: pokyčių laikas

Realus gyvenimas ir integrali gamta

Būti integralia visuomenės dalimi

Klausimas: Jei išnyks visos nereikalingos darbo vietos, tai bedarbiais liks 90 % gyventojų. Ką veiks šie žmonės, ir kaip ekonomika išsilaikys be šių darbo vietų?
Atsakymas: Žmonės, užėmę šias vietas, nieko naudingo negamino. Dėl ko jie dirbo? Kad persidalytų pinigus? Ko mes bijome atsikratyti? To, kad nenaudingai dirbame: vienas meta čia, kitas ima iš čia ir permeta į kitą vietą, o trečias – atvirkščiai. Vieni kasa duobę, kiti ją užkasa.
Klausimas: Baal Sulamas laikraštyje „Žmonės“ rašė: „Egoizmo savybė, slypinti kiekviename kūrinyje, yra sąlyga, kuri neišvengiamai kyla iš paties egzistavimo fakto. Be šito apskritai nebūtų izoliuoto savarankiškai egzistuojančio objekto. Ir kartu tai visai neprieštarauja altruizmo savybei žmoguje, tik kyla poreikis nutiesti tvirtas ribas tarp šių savybių. Egoizmo dėsnis privalo išlikti veiksmingas tik tiek, kiek jis susijęs su būtiniausių poreikių tenkinimu, o nuo pertekliaus suteikta teisė atsisakyti artimojo naudai“.
Mums reikia tik išsiaiškinti, kas yra nauda artimui. Tai nėra vien tik gamybos perskirstymas, būtino minimumo link, reikia nuspręsti, kokią naudą iš to gaus artimas. Kaip mes tai pajausime ir kokia ta tendencija?
Atsakymas: Aš manau, kad reikia sukurti naują valstybių bloką, kurios iš tikrųjų gali tai išspręsti. Bet tai turi būti galvos, kurios supranta pasaulio integralumą ir būtinybę atvesti jį dabar į integralią formą.
Klausimas: Kur paimti tokius valdytojus ir politikus? Žiūrėkite, kas darosi! Trampas dabar kaltina Kiniją, Kinija atsako tuo pačiu, prasideda tarpusavio kerštas. Tos pačios tendencijos, kokios ir buvo. Pasaulis nepasikeitė.
Atsakymas: Mums, kabalistams, reikia judėti mūsų kryptimi. Mes turime visais būdais aiškinti, reklamuoti, platinti mūsų žinias apie gamtos dėsnius.
Gamta neleis daryti nieko kito. Kai tik visi pradės grįžti į praeitį, virusas smogs dar stipriau modifikuota forma, ir tada bus dar blogiau. Dabar jo pasekmės nekenksmingos. Remiantis statistika, viruso laikotarpiu mūsų pasaulyje žuvo daug kartų mažiau žmonių, nei be jo.
Tačiau virusas dirba visoje žmonijos sistemoje, ir jei mes nedarysime to, ką jis mums rodo, kitaip tariant, netapsime integraliai tarpusavyje susiję, tai nieko gero mūsų nelaukia. Norite pasitikrinti – prašau. Vis tiek mes esame pakeliui į tai. Deja, aš matau, kaip visos valstybės nori sugrįžti praeitin.
#266151

Iš 2020 m. gegužės 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Idealus ateities visuomenės principas

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Ekonominės sistemos perversmas