Jei bijau nukristi, turiu visąlaik rūpintis, kaip atnaujinti mūsų vienybę. Čia neveikia inercijos jėga. Kai tik liaujuosi dėti pastangas, iškart sustoju. O paskui net norint likti tos pačios būsenos, turiu kas sekundę galvoti apie jos atnaujinimą.
O jei noriu tą būseną sustiprinti, tai turiu nuolatos ieškoti, kur galima pridėti meilės, vienybės, kaip pažadinti kitus, kad jausčiau naują skonį, papildomą jėgą.
Baimindamasis nusileisti, visąlaik dedu daugiau pastangų ir kas akimirką jaučiu vis daugiau oro, daugiau skonio. Tai itin svarbus pojūtis, kad nuolatos pridedi ir jauti tą pridėjimą.

* * *
Kiek galvoju apie grupės tobulėjimą, tiek paspartinu savo dvasinę raidą. Vis plėsdamas savo dvasinį indą (kli) ir rūpindamasis vis platesniais ratais, kol aprėpsiu visą žmoniją, vis greičiau einu pirmyn. Tai itin paprasta sistema, tik problema ta, kad egoizmas neleidžia mums veikti.
#260593

Iš 2020 m. vasario 23 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokybiška vienybė

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Kas mus išjudina: egoizmas ar aukštesnioji meilė?

Kiekvieno žmogaus sveikatos sutrikimas yra bendros sistemos, vadinamos „Adomu“, pusiausvyros pažeidimas, nes ji sukurta pagal žmogaus paveikslą.
Ką tai reiškia? Negyvąjame, gyvūniniame ir žmogaus gamtos lygmenyse yra sistemos, sąveikaujančios tarpusavyje.
Jos visiškai integralios, viena kitą papildančios, neatsiejamos ir sukurtos taip, kad žmogus jas teisingai panaudotų, ištobulintų ir taptų panašus į Kūrėją. Tada per visas šias sistemas jis pradės jausti milžinišką, viską apimantį Aukštesnįjį pasaulį.
Mūsų pasaulyje matome negyvojo, augalinio ir, iš dalies, gyvūninio lygmenų integralumą. Tačiau žmogaus prigimtyje to nepastebime, nes patys esame tame lygmenyje.
Pavyzdžiui, matome, kaip sutrikdome negyvosios gamtos pusiausvyrą: išmetame dujas, šildome atmosferą, užtvenkiame upes, sustabdome natūralius procesus. Dėl to gauname nemalonias pasekmes.
Tačiau gamta buvo specialiai sukurta harmoninga, kad mes įsilietume į ją kaip aukščiausias harmonijos sluoksnis. Bet kai žmogus pradeda skverbtis į gamtą savo nešvariomis rankomis, jis ją tik gadina. Jis nuolat ją pritaiko savo egoizmui ir mano, kad elgiasi teisingai, kad gamta nėra didžiulis, gyvas organizmas.
Be to, jos negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys yra tarpusavyje susiję ir kartu dalyvauja bendroje integralioje sąveikoje. O žmogus buvo sukurtas taip, kad palaipsniui savarankiškai įsilietų į gamtą kaip neatsiejama jos dalis, studijuodamas ir papildydamas ją savo racionaliu dalyvavimu.
Bet, deja, taip neatsitinka, nes esame egoistai ir iš pat pradžių priešinamės negyvajai, augalinei ir gyvūninei gamtai. Todėl su savo žmogiškuoju egoizmu, kuris yra aukščiau šių lygmenų, mes neįsiliejame į gamtą, veikiau pradedame ją griauti.
Daugelį tūkstančių metų žmogus su gamta darė viską, kas jam patinka. Ir ji, kaip griežta teisėja, mus baudžia. Greičiau net ne baudžia, o tiesiog kompensuoja mūsų didelius, nepagrįstus iškraipymus, kuriuos mes joje darome.
Todėl apie sveikatą galime kalbėti tik atsižvelgdami į visus negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus gamtos lygmenis, t. y. visą gamtą ir daugiau ar mažiau suprasdami, kokia turi būti tinkama visų šių dalių sąveika, kaip tai galima kompensuoti ir papildyti visus savo lygmenis.
Ir tada, išlaikydami sveikatą, galėsime pakilti į aukštesnius integralios gamtos atskleidimo lygmenis.

#263013

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Jei norime būti sveiki…

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Klausimas: Šiame pasaulyje visi mėgsta mokyti, bet niekas nemėgsta mokytis. Kokia šio reiškinio šaknis?
Atsakymas: Tai egoizmas, kuris mėgsta mokyti, nes jis taip valdo kitus. Reikia stengtis to atsikratyti.
Klausimas: O kai mokausi, šiek tiek anuliuoju save?
Atsakymas: Kai mokaisi, turi anuliuoti save, nusižeminti, kad ko nors išmoktum.
#260505

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip anuliuoti save?

Aplinka – aukštumoje

Pakilti virš egoizmo

Ryšį tarp mūsų atskleidžiame ar kuriame? Kuriame mūsų ryšį, o tuomet atskleidžiame, kad jis jau egzistuoja. Nežinome, ką ir kaip kurti, todėl mėginame ir taip, ir šiaip. Dėl mūsų pastangų ką nors atlikti, šis tinklas pats save organizuoja. Bet jis neatsiskleidžia tol, kol neįdėsime reikiamų pastangų kiekviename etape.
Visa sistema jau egzistuoja, ji tobula. Niekas nesudužo, niekas nepradingo ir niekas nepasimetė. Sudužimas egzistuoja tik mūsų suvokimo atžvilgiu: turime dėti pastangas ir jį atskleisti. Juk nuo to priklauso mūsų sąmoningumas, supratimas, vystymasis. Savyje formuojame gebėjimą suvokti protu ir jausmais, kokie ryšiai, kokie įsipareigojimai, dalyvavimas, bendrumas turi būti tarp mūsų.
Kiekvienas įeina į kiekvieną ir veikiame drauge, tarsi vieno kūno ląstelės. Mums reikia suvokti šio kūno veiksmus visuose jo ryšiuose. Taip pakeliame save į Kūrėjo pakopą. Suvokdami šios sistemos veiksmų mechanizmą, pakeliame save į kūrimo sumanymą, sužinome, kodėl Kūrėjas sukūrė viską tokia forma, kodėl ryšius padarė būtent tokius. Tai kelias atskleisti Kūrėją, suvokti kuriantį protą.

* * *
Viskas priklauso vienai sistemai, bet pačios artimiausios man sielos, su kuriomis turiu pasiekti tarpusavio laidavimo – tai dešimtukas, su kuriuo dabar būnu susijęs materialiai, juk kol kas esu šiame pasaulyje savo jausmais ir protu. Ir todėl priimu dešimtuką, į kurį dabar patekau, kaip man duotą pratimą, kad sukurtume tarpusavyje abipusį laidavimą.
Kas minutę galiu keisti dešimtukus – nesvarbu. Svarbiausia, kad anuliuoju savo egoizmą ir kaskart priimu priešais mane esantį dešimtuką vietoj savo širdies. Tai vadinama laidavimu.
Devyni žmonės priešais mane – tai devynios aukštesniosios sfiros, o aš pats – Malchut. Todėl atlieku sau apribojimą ir tarnauju jiems, prisijungiu prie jų ir esu pasirengęs viską jiems padaryti. Tai reiškia, kad kuriu dvasinį parcufą. Laidavimas – tai dvasinio parcufo egzistavimo sąlyga, per jį galima duoti Kūrėjui ir gauti iš Jo.
#260309

Iš 2020 m. vasario 17 d. rytinės pamokos

Klausimas: Kaip susidoroti su didėjančiu nerimu dėl laukiamų viruso pasekmių – likti be darbo, be pragyvenimo šaltinio? Kaip tai susieti su dvasiniu suartėjimu?
Atsakymas: Aš manau, kad nebus problemų, nes tai ne vieno žmogaus reikalas, o daugelio milijonų ar net milijardų pasaulyje. Todėl nėra prasmės jaudintis.
Bus imtasi įvairių priemonių, kad tiek daug žmonių nenukentėtų. Milijardai negali nukentėti, kaip tai buvo karo, maro ar visuotinio bado metu. Iš esmės, tai nėra didžiausia žmonijos problema. Kiek koronavirusas atėmė žmonių gyvybių? Skaičius labai mažas. Taigi, mes su juo susitvarkysime.
Bet turime suprasti, kad tokios būsenos rodo mūsų vienas nuo kito nutolimą. Jei mes artėsime vienas prie kito, tai paversime šį virusą gėriu. Jis atliks savo darbą. Užuot naikindamas tarpusavio vienybę, jis padarys mūsų ryšius produktyvesnius, minkštesnius, teisingesnius, žmogiškus.
#263305

Iš 2020 m. kovo 22 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Po pandemijos

Išėjimas iš karantino, I dalis

Ko mus moko koronavirusas?

Komentaras: Dauguma žmonių traktuoja kabalą kaip religiją. Kiti mano, jog tai sekta.
Atsakymas: Tai reiškia, kad jie tiesiog nieko nežino apie kabalą.
Kabala – tai mokslas, o ne religija. Pirmiausia, ja užsiimti gali kiekvienas, nepriklausomai nuo savo kilmės. Mano mokiniai – skirtingų tautų atstovai, gyvenantys visuose žemynuose. Jei pažiūrėsite mūsų rytines pamokas, išvysite, kad jose dalyvauja visų tautybių žmonės.
Be to, kabala neverčia žmogaus atlikti jokių religinių veiksmų. Kabalistai neturi jokių fetišų, šventų daiktų, papročių. Tai tiesiog aukštesnės už mūsų pasaulį sferos suvokimas ir nieko daugiau. Nieko daugiau!
Kai ją suvoksite, pajausite amžinybę, tobulybę, kaip visi įsijungę į visus. Imsite keisti savo pasaulėžiūrą, savo santykį su pasauliu. Šis mokymas jus formuoja, verčia jus kitokiu žmogumi.
#264458

Iš 2020 m. kovo 29 d. laidos „Susitikimas su kabala. Viktoria Bonya“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir religija – visiškos priešingybės

Kabala ir religija

Nuo aklo tikėjimo iki suvokimo

Klausimas: Kabaloje yra sąvoka „chasadim savybė“, „chėsėd“. Kas tai?
Atsakymas: Chėsėd – tai davimo savybė. Jei kūrinyje kyla ši savybė, ar žmogus jos siekia, tuomet vartojame terminą „chasadim“.
Klausimas: Išeitų, kad visa kabala – tai davimas ir gavimas. Daugiau nieko?
Atsakymas: Nieko daugiau ir nėra. Mūsų pasaulyje visi susidedame iš pliusio ir minuso. Visos mūsų mintys ir veiksmai susideda iš gavimo ir davimo.
Klausimas: Kitaip tariant, visuomenėje yra tik du veiksmai: arba gaunu iš visuomenės arba duodu?
Atsakymas: Visiškai teisingai.
Komentaras: Atrodytų, kad yra kur kas daugiau…
Atsakymas: Ne. Vis dėlto viskas susideda tik iš šių dviejų krypčių.
#265148

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Imame nedarbingumo atostogas visame pasaulyje
Susilpnėjus karantinui, žmogui tarsi akmuo nusirito nuo širdies, leisdamas šiek tiek įkvėpti, grąžindamas spalvas į jo gyvenimą. Jis nustojo jaustis tarsi ant peilio ašmenų.
Tarytum reikėtų džiaugtis? Bet, kita vertus, po to, kai turėjome laiko sustoti ir pamąstyti, mes suprantame, kad gyvenimas ir prieš koronavirusą nebuvo giedras, tad ar verta grįžti į ankstesnes lenktynes?
Mes nesuprantame, kad mūsų vystymasis buvo neteisingas, kaip egoistinės visuomenės, kuri vystosi nuo vieno smūgio iki kito, nuo krizės į krizę. Šitaip niekada nepasieksime laimės, o tik stengsimės išsisukti nuo nuolatinių smūgių.
Niekas nesimėgauja tokiu gyvenimu, kaip yra pasakyta: „Ne savo noru tu gimei, ne savo noru gyveni, ir ne savo noru mirsi.“ Mes tiesiog pripratome, kad toks gyvenimas, ir priimame kaip duotybę, nes neturime pasirinkimo.
Ir staiga atsiranda koronavirusas, ir pirmą kartą istorijoje pajaučiame, kad priklausome vienai žmonijai. Juk šis smūgis pasiekė visus. Tarsi žmonija būtų vienas žmogaus kūnas, apimantis visą žemę: galva Amerikoje, kūnas Anglijoje, viena ranka Rusijoje, kita Pietų Amerikoje, o kojos – Australijoje.
Ir staiga šis kūnas vienu metu gauna smūgius. Ir ne taip, kad vieną kartą stuktelėjo vienoje vietoje, o paskui kitoje – ne, smūgis užklupo iš karto visus. Tik kiekviename jis jaučiasi savaip, kaip mūsų kūne kiekvienas organas savaip suvokia skausmą.
Koronavirusas privertė mus pajausti, kad mes visi susiję kaip viena sistema. Ir tai – didelis atskleidimas. Staiga visas pasaulis vienu metu buvo sukrėstas, ir ne todėl, kad nukrito naftos kainos, išsiveržė vulkanas ar nusirito cunamio banga. Problema smogė ne tam tikroje vienoje atskiroje srityje, o visa sistema nustojo veikti. Ir ne dėl jos kaltės, o dėl žmogiškojo faktoriaus.
Žmogus nustojo dirbti! Visame pasaulyje taip dar nebuvo nutikę. Žmogus – serga ir negali dirbti. Ir tai yra tikras įrodymas, kad mums laikas susimąstyti apie žmonių visuomenę kaip apie vieną sistemą, kur visi susiję, priklauso vienas nuo kito ir turi rūpintis vienas kitu. Čia daugiau nėra vietos konkurencijai, kitu atveju panašūs virusai puls vis labiau.
Todėl koronavirusą galima laikyti žmonijos gelbėtoju. Tai ne virusas, bet visam pasauliui atskleidimas, kad žmonių visuomenė – tai integrali bendruomenė, susaistyta visomis kryptimis.
Negali būti kažkam gerai, jei kažkam šią akimirką yra blogai – arba visiems blogai, arba visiems gerai. Ir visas šis praregėjimas – dėl koronaviruso. Išeina, kad virusas – tai ne katastrofa, o vaistas, kuris padarys žmoniją šiek tiek sveikesnę, pakoreguos jos matymą, priartindamas prie tiesos.
#264375

Iš 2020 m. gegužės 5 d. 1232-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Po pandemijos

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Klausimas: Kaip teisingai sąveikauti su visuomene ir sukurti asmeninę dvasinę erdvę?
Atsakymas: Tiesiog būti grupėje ir gyventi jos dvasinį gyvenimą. Be šito, gali turėti šeimą, darbą, tačiau dvasinis gyvenimas grupėje, ir kartu su grupe eini pirmyn. Tai visuomet taip susidėlioja.
Svarbiausia – jauti, kad nuolatos esame teisingoje visuomenėje: duodame jai, gauname iš jos ir t. t. Per tokius nuoseklius veiksmus su aplinka galime judėti pirmyn.
Paskui pamatysime, kad už šios visuomenės stovi aukštesnioji jėga. Mes duodame-gauname, duodame-gauname, ir taip sąveikaujame su ja. Kaip dviračio ratas, kuris vis sukasi pirmyn atgal, tačiau pats dviratis rieda pirmyn. Taip turime įsivaizduoti savo dvasinį judėjimą.
#260542

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų k.

Komentaras: Kabaloje yra terminas „jėš mi ain“, kuris verčiamas kaip „egzistuojantis iš nieko“.
Atsakymas: Visai būčiau linkęs neversti šio termino. Geriau taip ir palikti „jėš mi ain“. Čia omenyje turima, kad viskas, kas egzistuoja, kyla iš nulio – iš to, kad kažkaip, kažkur, kažkada aukštesnėje dvasinėje gamtoje, aukštesniame prote kilo sumanymas sukurti. Ir viskas kyla iš jo, nusileidžia ir vystosi iš tos minties.
Todėl „jėš mi ain“ – tai, kas egzistuoja dabar, bet ko kadaise nebuvo.
#264485

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“