Esame integralioje sistemoje, tarsi tarpusavyje sujungti dantratukai. Tai dešimtuko forma, kur kiekvienas turi praktiškai, jausmiškai atskleisti, kad sukamės kartu kaip vienas nuo kito priklausomi dantratukai.
Kiekvienas savo sukimusi lemia visų kitų judėjimą. Jei nors truputį pasisuku, tai atsakau už tai, kad pasuku visus kitus ratukus dešimtuke. Visi draugai sukasi dėl manęs ir todėl esu atsakingas už savo sukimąsi.
Privalau atsižvelgti į visą bendrą judėjimą, kurį sukeliu ir įvertinti, ar jis bus naudingas visam dešimtukui, ir tik tokiu atveju imti optimaliai suktis optimalia kryptimi. O iki tol negaliu pakrutėti.
Įsivaizduokite, kad esate dešimt sukibusių dantratukų vieno mechanizmo viduje, kur kiekvienas sukdamasis, suka kitus. Todėl, prieš pasisukdamas, turiu atsižvelgti į tai, kaip pasuksiu visus, ar tai bus visiems naudinga. Man draudžiama atlikti net menkiausią veiksmą neatsižvelgiant į visus.
Bet taip neįmanoma gyventi! Todėl mums suteikta ypatinga galimybė, vadinama „šiuo pasauliu“ – tai tokia mašina, kuri leidžia kiekvienam suktis, kaip jis nori. O vėliau iš aukščiau perjungia greičio pavarų dėžes svirtį ir perkelia mus į kitą, aukštesnę pavarą, kur atsiduriame iš tikrųjų sujungti vienas su kitu ir esame priversti paisyti bendro judėjimo.
Taip pakylame į pirmąją dvasinę pakopą. Ir jeigu kuriame santykius šioje pakopoje ir galime drauge suktis, nepalikdami nė vieno nesukibusio su kitais, tai galime patobulinti save ir perjungti į trečiąją pavarą.
O paskui į ketvirtą, penktą ir taip pereiti 125 pakopas. Kiekvienoje pakopoje tampame vis glaudžiau susiję ir kiekvienas atsižvelgia į vis didesnį dantratukų skaičių sistemoje. Jis mato juos, jaučia ir gali apskritai atlikti išskaičiavimą visos sistemos atžvilgiu.
O bendras išskaičiavimas visai sistemai ir yra Kūrėjas, nes taip kuriame Jį, kaip pasakyta: „Jūs sukūrėte Mane“.
Nūnai susiduriame su problema: tarsi važiuojame mašina, įjungę materialią pavarą, leidžiančią nepaisyti kitų, o iš mūsų reikalauja pereiti prie pirmos dvasinės pavaros.
Todėl pasirodo koronavirusas, atnešantis mums nemalonumus ir neleidžiantis elgtis, kaip anksčiau, įpareigojantis mus pakilti. O norint pakilti į dvasinę pakopą reikia imti jausti vieni kitus, itin prisitaikyti vieniems prie kitų
Kaip tai padaryti, jei tokio jausmo nėra? Dėti pastangas, kartu prašyti, melstis, ir tada iš aukščiau mums leis pajausti bendrą jėgą. Kūrėjas suderins mūsų sukibimą, sujungs mus, leis pajausti tarpusavio priklausomybę, duos protą, supratimą, kaip visą tai sukurti bendrai. Ir taip eisime pirmyn.
Tai turime atlikti dabar. Tai įvyks bet kokiu atveju, norime to ar ne. Bet perjungti galima mūsų pastangomis, sąmoningu dalyvavimu, ir tada veiksmas bus geras, malonus, lygus, minkštas.
Kitaip, tai nutiks per dar vieną pasaulinį karą: trečią, ketvirtą, penktą, šeštą… Kas žino, kiek karų ir asmeninių bėdų mūsų dar laukia, geriau mums patiems perjungti pavarą.
#263815

2020 m. balandžio 26 d. iš pamokos pagal straipsnį „Pasaulio vienijimas paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai už sienos Kūrėjas

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Komentaras: Klausydamas pamoką darai išvadą, kad priešakyje mūsų laukia tokios atstumiančios būsenos, kai reikia daryti tai, kas nemalonu, ko visai nesinori.
Atsakymas: Žinoma, kad nesinori. Nėra nieko bjauriau, nei eiti prieš egoizmą. Tai tiesiog neįmanoma!
Klausimas: Tai iš kur man imti jėgų eiti prie to, kas neįmanoma, ir kas man nemalonu? Kas man duos norą ir jėgų?
Atsakymas: O tu paklausk, kodėl Kūrėjas davė tau tokias sąlygas? Kad prašytum Jo. Ir taip ateisi prie ryšio su Juo.
#260551

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Komentaras: Pasaulį siaubia gaisrai. Jie vis dar nesibaigia Australijoje. Sudegė milijardai augalų ir gyvūnų, žuvo kelios dešimtys žmonių.
Gaisrai kilo Europoje, JAV – Kalifornijoje, Arkties regionuose, Sibire, Afrikoje, Amazonijoje. Pavyzdžiui, 2019 m. Amazonės regione sudegė daugiau miškų nei per visus metus nuo 2010 m.
Nesu mistikas, bet atrodo, kad tai – žinia žmonijai.
Atsakymas: Žinoma. Kaitiname atmosferą net savo požiūriu. Ir viskas dega. Beje, visa tai atsikuria tik per dešimtis ar net šimtus metų.
Kalbant apie Australiją, gaisrai ten dar baisesni, nes Australija – didžiausia mėsos tiekėja pasaulyje. Sudega galvijai, ganyklos ir kt. Sunku įsivaizduoti, kuo tai baigsis. Amazonijoje tai – deguonis. Kai dega medžiai ir visa gyvūnija – tiesiog siaubinga!
Kuo tai gresia? Jei žmonės kelia grėsmę vienas kitam, gamta veikia tuo pačiu principu. Juk iš visų keturių gamtos dalių: negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus – mes esame aukščiausiai. Jei darome kokių nors klaidų, tai tarsi primetame savo elgseną visoms gamtos dalims. Ir štai ką turime.
Klausimas: Pasakėte esminį žodį – „kaitiname“. Vadinasi, mes patys padegame…? Ar esame padegėjai?
Atsakymas: Taip. Savo egoizmu. Juk mums niekas nesvarbu! Gaisrus sukelia mūsų tarpusavio santykiai.
Komentaras: Bet mes to nematome. Jei matytume, sustotume. Kodėl mums to neparodo?
Atsakymas: Kaip tai neparodo?! Argi nematote, kas vyksta visuomenėje? Kas vyksta tarp žmonių?! Pažiūrėkite, kas dvidešimtajame amžiuje darosi su žmonija!
Komentaras: Bet žmogus vis tiek nesako, jog tai vyksta dėl to, kad esame egoistai, kad aš egoistas.
Atsakymas: Jis nenori to matyti. Bet esame gamtos sistemoje. Taip elgiamės, toks mūsų požiūris į viską.
Klausimas: Sakykite, ar ugnis kuo nors ypatinga?
Atsakymas: Aišku, kad taip! Apskritai tai yra pati aukščiausia egoizmo išraiška, kai nieko nepaisau, esu pasirengęs viską sudeginti. Man nėra nieko švento. Dėl manęs viskas gali virsti dulkėmis. Pelenais! Štai taip yra iš tikrųjų.
Klausimas: Ir staiga šie žodžiai materializuojasi?
Atsakymas: Taip. Mūsų noras, mūsų požiūris materializuojasi tokiu būdu.
Klausimas: Tai net ne uraganai, žemės drebėjimai, ne ugnikalniai?
Atsakymas: Taip, ten kitoks stichijos siautėjimas, silpnesnis.
Klausimas: Jei dabar mums tai rodo ir mes gebėtume tai išsiversti, ką turėtume išgirsti?
Atsakymas: Mūsų egoizmas pasiekė aukščiausią savo lengvabūdiško požiūrio į aplinką, į panašius kaip aš lygmenį ir nenori nieko paisyti. Jis pasiruošęs viską paversti dulkėmis ir pelenais. Ir tai pamatysime gamtoje.
Mums tai rodo ir, beje, dabar dar rodo gana pasyviai, kad dega Amazonija, Sibiras, Australija… O po to prasidės tokios gamtos apraiškos, kokias matome baisiuose filmuose apie Žemę, apie tai, kas joje vyko prieš kelis milijonus metų. Visa Žemė degė. 100-200 metrų aukščio bangos užliejo sausumą. Ir viskas vėl prasidės nuo dinozaurų.
Ir ne perkeltine prasme, iš tikrųjų taip yra. Kadangi esame gamtos rate, kurį sudaro negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus lygmenys. Jei mes, aukščiausias lygmuo, nesugebame eiti pirmyn teisingai, viskas gali prasidėti iš naujo. Gamta turi laiko.
Klausimas: Tai, kad iš esmės egzistuojame ant įkaitusio rutulio, padengto tik plutele, taip pat gali sukelti ugnies išsiveržimą?
Atsakymas: Žinoma. Ten, gelmėse, – tokios temperatūros, būsenos, ertmės! Kas mes tokie čia, viršuje?
Problema ta, kad mes, nors ir maži, bet darome didžiulę įtaką. Tačiau ne savo protu!
Apskritai ši būklė labai įtempta.
Klausimas: Sakote, kad žmogaus mintys persmelkia viską aplinkui, visą erdvę. Bet juk žmogus negali valdyti savo minčių. Juk jis silpnas. Galvodamas negaliu sustabdyti minties.
Atsakymas: Rimtai?! Žmonija turi metodiką – kaip teisingai elgiantis, ištaisant save sutvarkyti visą gamtą, suteikti jai tobulą pusiausvyrą.
Klausimas: Kodėl šios mintys neprasiskverbia į žmogų?
Atsakymas: Todėl, kad žmonės nenori to girdėti. Kiek apie tai galime kalbėti?!
Klausimas: Kodėl jie nenori?
Atsakymas: Dėl egoizmo!
Komentaras: Susidaro uždaras ratas.
Atsakymas: Ne, tai ne uždaras ratas. Žmonės turi patys save įtikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Štai, jei įsivaizduotume, kaip lava vis labiau artėja mūsų link, kitaip žiūrėtume į tai, kas vyksta.
Klausimas: Jei tai susiečiau su savo mintimi, nukreipta prieš ką nors? Lava vis labiau artėja. Taip, iš tikrųjų. Bet kodėl žmogui taip neparodoma?
Atsakymas: Kodėl žmogui tai nėra taip aiškiai parodoma? Kad jam būtų palikta laisva valia. Kad jis vis dėlto elgtųsi kaip žmogus, o ne kaip gyvūnas, kuris bijo ir viską daro instinktyviai, patirdamas akivaizdų spaudimą. Kad liktų nors nedidelė laisva erdvė.
Komentaras: Nereikia man tos laisvos valios! Tegu viskas pagaliau liaujasi.
Atsakymas: Ne! Esi tarp panašių į save, ir jūs galite savo elgesį papildyti žmogiškuoju veiksniu, įtikindami vienas kitą, sutikdami priešintis savo prigimčiai. Bent kai kur, bent po truputį! Tai įmanoma.
Ar turime pakilti ir atlikti judesį kaip gyvūnai? Ne! Aukščiau už gyvūnus. Tik šiek tiek! Bet mes turime padaryti tam tikras žmogiškas išvadas. O tai įmanoma tada, kai esi laisvas ir, regis, tau niekas negresia, bet vis tiek nori pasielgti teisingai.
Komentaras: Taigi jau suprantu, kad mintys veikia viską, ir jei blogai galvoju apie kitus ir taip tarsi nekenčiu jų, tai…
Atsakymas: Negana to, net jeigu nebandau gelbėtis ir tai nekelia jokios grėsmės, vis tiek noriu būti panašus į integralią gamtą. Vis tiek noriu teisingai galvoti apie ją ir apie visą mažą Žemės rutuliuką. Noriu, kad būtų gerai. Kodėl? Todėl, kad esu žmogus.
Komentaras: Gerai, jei taip būtų!
Atsakymas: Na, bent jau šiek tiek! Virš gyvūno instinkto.
Klausimas: Vadinasi, reikia ne bėgti nuo gaisrų, o siekti gėrio. Ir tada viskas ims keistis?
Atsakymas: Žinoma! Net gyvūnai kažkiek tai supranta. O žmonės – ne.
Komentaras: Komentaruose rašo, kad jūs – idealistas. Tai dar gražus žodis. Neva žmogus to padaryti negali. Pasiūlykite ką nors realesnio.
Atsakymas: Aš, brangūs draugai, esu realistas! Gaila, bet realistas. Tik dar ne dabar, bet galbūt netrukus viskas virs tikrove.
Matau, kaip tai vyksta. Tai, apie ką galvojau prieš 20 metų, vyksta dabar. Tai, apie ką kalbu, kad įvyks po penkerių metų, bus rytoj.
Visų dėsnių turi būti laikomasi.
Klausimas: Kokio svarbiausio dėsnio turime laikytis?
Atsakymas: Žmonija laisva valia turi suvokti, kad reikia tinkamai, savanoriškai įsikišti į supančią gamtą. Papildyti negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą savo veiksniu – žmogišku. Kai mane veikti verčia ne fiziniai dėsniai, bet mano aukštesnieji dėsniai, humaniški įstatymai, kurie yra aukščiau mūsų prigimties ir priklauso Aukštesniajam pasauliui.
Kitaip tariant, man to nereikia, bet noriu, nes tai yra aukštesnioji savybė. Kai norėsime, kad ji atsiskleistų, paliksime šį uždarą ydingą ratą, kuriame esame.
Klausimas: Kokią savybę norime atskleisti?
Atsakymas: Norime, kad atsiskleistų davimo, meilės savybė. Paprasčiausia yra mūsų tarpusavio ryšio savybė. Gero ryšio. Jei panorėsime, kad taip ir būtų, iš karto nuraminsime visą gamtą.
#259360

Iš 2020 m. sausio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Gamta ima mus mokyti

Klausimas: Kokia bus pasaulio ekonomika ir politinė santvarka ateityje?
Atsakymas: Manau, kad santykiai tarp valstybių priklausys nuo santykių tarp žmonių. Jie nebus tokie iškreipti kaip šiandien, kai šalis šaliai priešas. Juk žmonės gali būti itin artimi vieni su kitais.
Manau, kad viskas turi prasidėti nuo žmonių tarpusavio santykių ir plėstis, kol visas pasaulis taps draugiškas.
O jeigu to nebus, patikėkite, gamta mus privers! Visi virusai tik ima veikti. Mūsų laukia daug visokiausių problemų, jei neisime paskui integralią gamtą.
Klausimas: Pagal tai ES gali išgyventi tik jei bus geri žmonių tarpusavio santykiai?
Atsakymas: Apie ES galite pamiršti. Jos jau nėra. Geriau, jei ji kur nors va taip išeis, o jūs apie tai pamiršite. Kitaip, neįsivaizduojate, kas gali nutikti.
Jei po koronaviruso ji grįš prie ankstesniųjų reikalų, baisu ir pagalvoti, kas ten bus! Geriausia, jeigu ji tiesiog ramiai išsiskirstys. Tačiau manau, jog tai nėra taip paprasta.
#265794

Iš 2020 m. balandžio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: pasimetusi žmonija

Socialinių neramumų pavojus po koronaviruso

Gamta ima mus mokyti

Klausimas: Dabar išaugo susidomėjimas kabala. Ar tai reiškia, kad Kūrėjas priartėjo prie mūsų?
Atsakymas: Žinoma. Atėjo metas, kai Kūrėjas priartėja.
Viena vertus, tai nėra geras pojūtis, nes mumyse kyla priešingos egoizmui savybės.
Kita vertus, tai skatina mus ieškoti, kaip tinkamai susiderinti su kylančiomis naujomis savybėmis.
Gamta atsiskleidžia naujame lygmenyje ir turime imti tinkamai su ja kontaktuoti. Tai, žinoma, nėra paprasta. Todėl ir atsiskleidžia kabalos mokslas, aiškinantis, kas su mumis vyksta.
#260034

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Kokie buvo Adomas ir Ieva? Ar santykiai tarp vyro ir moters buvo panašūs į jų santykius?
Atsakymas: Adomas ir Ieva – tai ne žmonės, o dvi norų ryšio sistemos: egoistinių gaunančių ir altruistinių duodančiųjų. Tora mums kalba būtent apie tai. O mes turime pasiekti būseną, kai abi sistemos visiškai dera, ir iš jų susikuria vienas žmogus.
Iš principo, Adomas – vienas. Juk Toroje rašoma, kad iš pradžių buvo vienas Adomas, o paskui Dievas iš jo šonkaulio sukūrė moterį. Visa tai paaiškinti reikia daug laiko, bet jei trumpai, tai sistema turi ateiti prie to, kad mes, jungdamiesi drauge, vėl virsime į vieną sistemą, vadinamą „Adam“. Ir tai ne koks nors biologinis pavidalas, ir ne šio pasaulio žmogus.
Juk mes, žmonės, kilome iš beždžionės. Čia apskritai nėra jokių klausimų. Ta beždžionių rūšis pamažu vystėsi, kol ėmė kilti augantys egoistiniai norai, kurie pavertė mus žmonėmis.
Kitaip tariant, beždžionės kur kas geresnės už mus. Mumyse, kai esame neišsitaisę, egoizmo kur kas daugiau. Tačiau nereikia dėl to jaudintis, reikia taisytis.
#264243

Iš 2020 m. kovo 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Į kokį kūną įsikūnija siela?

Ryšys, skirtas sielai gimti

Klausimas: Kokių žingsnių turime imtis, kad eitume išvien su gamta?
Atsakymas: Pirma, mums tiesiog reikia susivienyti ir suprasti, kad visa žmonija yra viena vieninga šeima. Juk negyva, augalinė ir gyvūninė gamta kartu su žmogumi yra vienas vieningas organizmas.
Antra, mes, kaip vieno organizmo sistemos elementai, turime siekti būti kuo arčiau vienas kito, suprasti vienas kitą, sąmoningai veikti, visiems kartu rūpintis gamta ir galvoti, kaip padaryti mūsų ryšius integralius, globalius.
Praktiškai viskas turėtų būti nukreipta į „mylėk artimą, kaip save patį“. Žinoma, tai labai tolimas tikslas, tačiau jo siekimas jau sukelia teigiamą gamtos jėgą.
Ji sušvelnins mūsų didžiulį visuotinį egoizmą ir kaip nors jį subalansuos. Jau nuolat nebekrisime į vis didesnius egoistinius lygmenis, kai tampame abejingi tam, kas vyksta su mumis ir kitais.
Būtinai turime sužadinti sau teigiamą gamtos jėgą, o tam reikia susivienyti.
Jei tūkstančiai žmonių susijungs, jeigu jie supras, kaip sukurtas integralus gamtos paveikslas, kaip visi priklauso vieni nuo kitų ir nuo bendros gamtos, kaip galima imti artėti vieniems prie kitų, jie pažadins bendrą teigiamą jėgą ir ji viską pakeis.
#264257

2020 m. kovo 29 d. iš programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atvesti visą pasaulį į pusiausvyrą

Ar reikia vystyti egoizmą?

Virusas, keičiantis žmonijos veidą

Žmogus nekontroliuoja norų. Juos nulemia visuomenė. Jei palygintume papuasus ir šiuolaikinius žmones, galima aiškiai pamatyti, kad žmogaus vystymąsi nulemia jo norai ir malonumai.
Klausimas: Kodėl tuomet žmogus turi iliuziją, kad tai būtent jo norai?
Atsakymas: Jis nieko kito nežino. Jis tame sukurtas, tame vystėsi, ir todėl jaučia, kad tai jo. Ką reiškia jo? Iš tiesų jis lėlė, užpildyta tam tikrais norais, tam tikromis mažomis programomis, ir taip egzistuoja.
Klausimas: Ar manote, kad svarbu įsisąmoninti, kad visus norus man diktuoja visuomenė?
Atsakymas: Žmogus neturi savo norų – tai turi žinoti kiekvienas. Norus apibrėžia visuomenė, aplinka. Pakeitus aplinką, galima pakeisti tuos norus.
#265789

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalus vystymasis

Pasirinkimo laisvė, I dalis

Jei šio pasaulio norai neduoda ramybės…

Kilimas dvasinio pasaulio pakopomis itin ypatingas. Kiekvienoje pakopoje keičiasi absoliučiai viskas, tarsi žiūrėtum spektaklį teatre, kur nuolatos keičiamos dekoracijos. Kiekvienoje pakopoje keičiasi ne tik dekoracijos, bet ir veikiantys asmenys, aplinkybės, drapiruotė, apšvietimas – viskas keičiasi!
O mes turime susipažinti su kiekviena scena, pamatyti, kokie herojai pagrindiniai, kokie antriniai, kokia esmė, koks spektaklis priešais mus, „įsipaišyti“ į jį, susijungti su juo ir rasti toje vienybėje, kaip geriau suprasti esamos scenos sumanymą. Juk jis nevisai suprantamas, jaučiamas.
Vis dėlto sumanymas visuomet vienas – suvokti Kūrėją. Bet Kūrėjas taip save paslepia ir taip pristato save, kad Jį reikia vytis. Todėl sakoma „kėl mistatėr“ – „besislepiantis Kūrėjas“. Jis visąlaik tarsi išsprūsta, neaiškiai su mumis žaidžia, atitolsta kaip nubėganti tolyn ir atsisukanti atgal stirna, kad nuolatos Jį pavytume.
Kam visa tai? Turime atskleisti Jo paslėpties ypatumus kiekvienoje pakopoje, kiekvienoje iš šio spektaklio 125 scenų. O jos labai skirtingos, visiškai nepanašios. Bet kai jas įspėjame, tampame išsilavinę, viduje turtingi, suprantame Jo sumanymą: kam Jis sukūrė kiekvieną detalę, ir kodėl jos taip tarpusavyje sąveikauja, kokia to prasmė.
#259354

Iš 2020 m. sausio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas slepiasi?

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Nenoriu būti lėle!

Klausimas: Koks užimtumas optimalus? Ką galima patarti jaunimui ir tiems, kurie mokosi naujos profesijos? Kam ruoštis, kokioms profesijoms?
Atsakymas: Visi ligi vieno užsiims dvasiniu, visuomeniniu, kultūriniu darbu. Ir tik maža visuomenės dalis, arba visi (bet labai ribotai) dirbs įmonėse, žemės ūkyje, kad galėtume prasimaitinti, apsirengti, apsiauti, sukurti būtiną techniką ir t. t.
Visa žmonija supras, kad jai reikia prispausti savo egoizmą ir negaminti pertekliaus. Ir tai turi būti vienintelis kriterijus, pagal kurį pasieksime povirusinę būseną.
Klausimas: Ar gali žmonija tikėtis kokios nors pagalbos iš gamtos pusės, kad jaustų tai kaip gerą reakciją į teisingus veiksmus?
Atsakymas: Esu tuo tikras. Kai tik imsime kurti tinkamus abipusius santykius, iš karto pajausime jos pagalbą, palaikymą ir pasijausime laimingais, darniais, integraliai besivystančiais joje.
Ir visos jūros, okeanai, miškai, oras, visas augalinis ir gyvūninis pasaulis džiaugsis mūsų buvimu, o ne trauksis mus matydamas. Linkiu mums visiems sėkmės!
#265651

Iš 2020 m. gegužės 5 d. TV laidos „Bedarbystė pasaulyje po koronaviruso“