Klausimas: Iš kur turi atsirasti mano tikrumas dėl rytdienos: iš visuomenės ar iš Kūrėjo?
Atsakymas: Tikrumas ateina ir atsiskleidžia tik ryšyje su kitais žmonėmis. Materialinis tikrumas pasireiškia materialinėje visuomenėje, o dvasinis tikrumas – dvasinėje visuomenėje.
Dvasinis tikrumas nereiškia, kad man nieko netrūksta. Jo prasmė kitokia: aš įsitikinęs, kad man netrūks jėgų, kad duočiau kitiems ir Kūrėjui.
Mano tikrumas nukreiptas ne į mane patį, o į tikslą. Ir aš esu tikras, kad aplinkiniai laidavimo principo pagrindu palaikys mane čia. O kokio man dar tikrumo iš jų reikia, jeigu esu dvasiniame pasaulyje?
Kita vertus, šiame pasaulyje noriu būti tikras, kad man niekada netrūks egoistinio prisipildymo.
Klausimas: Ir visgi aš negaliu apsiriboti dvasiniu tikrumu? Man taip pat reikalingas tikrumas materialiame lygmenyje?
Atsakymas: Būdamas šiame pasaulyje privalai rūpintis jo būtinais poreikiais. Būdamas visuomenėje turi rūpintis ja. Kad ir kokia dvasinga ji būtų, kol materialusis pasaulis neišnyko iš žmonių suvokimo, jie privalo rūpintis savo šiandieniniais ir rytojaus poreikiais. Reikalingos prekės, produktai, reikalingi sandėliai ir t. t.
Tačiau tai darysi dvasiniam dėsniui liepiant. Kildamas dvasinėmis pakopomis vis dėlto turi materialiai save aprūpinti, nes dar neištaisei tų savo kelim, kuriuose negali atlikti išskaičiavimų, − savo „akmeninės širdies“.
Taigi, svarbu skirti materialų ir dvasinį tikrumą. Materialiame pasaulyje rūpinuosi savimi, savo artimaisiais ir netgi visa žmonija. O dvasinis tikrumas yra aukščiau – tai tikrumas dėl to, kad mes kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką galime maksimaliai duoti.

Iš 2011 m. kovo 3 d. pamokos „Tikrumo jautimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būti kitus pripildančiu šaltiniu

Mūsų pasaulis – tik pradinis atskaitos taškas

Kabalistai moko mus atrasti kelią į šaknį, kad kiekvienas suvoktų savo sielos šaknį. Ir svarbiausia, – sako jie, – tai ketinimas.
Aukštai yra jėga, skirta ištaisyti ir pervesti mus per visus etapus į galutinę aukštesniąją būseną. Tačiau mes turime rengtis pakilti savo veiksmais, skatinti kilimą prašymu, noru.
Juk galiausiai turime pajusti tai, ko dabar nepajėgiame pajusti. Mes neturime jokio kabliuko, jokios galimybės. Tas kažkas atrodo niekingas ir beprasmiškas. Kodėl? Todėl, kad reiškinys, kurį turime pajusti – tai davimas ir meilė artimui. Tai ir yra Kūrėjo jėga, savybė, vadinama „Kūrėju“, apimanti ir pripildanti visą tikrovę.
Tačiau mes nesuprantame, nejaučiame jos, nesugebame priartėti prie jos. Mes specialiai sukurti priešingais, kad pamatytume šviesą iš tamsos ir tada suprastume, pajustume, išreikštume ją.
Tiesiog šviesa, kokia ji yra, tik apakintų mus. Tačiau mes esame ir vystomės gavimo savybėje, įgydami vis daugiau suvokimo detalių. Po to ateina akimirka, kuomet mes nusiviliame gavimu ir pajuntame stumtelėjimą link davimo savybės. Ši mumyse pabudusi žiežirba vadinama „tašku širdyje“.
Tada gauname sąlygas jį įgyvendinti – mus atveda pas mokytoją, prie knygų, į aplinką. Dabar iš šios žiežirbos galime ugdytis tikrą davimo ir meilės artimui savybę.
Mūsų darbas susideda iš įvairiausių veiksmų, dėl kurių mes vis labiau vertiname mokytoją, pirminius šaltinius ir aplinką, pakeldami juos aukščiau savo egoizmo, aukščiau gavimo savybės, kad davimo savybė mums būtų svarbesnė nei jis, kad šviesa keltų mums didesnę pagarbą negu tamsa, kad Kūrėjas būtų labiau gerbiamas nei kūrinys.
Aš skaitau apie tai pirminiuose šaltiniuose, vadinasi, turiu pasistengti. Tačiau, kada kaktomuša su tuo susiduriu, kai sudarinėju planą, kad pradėčiau gerbti, aukštinti savo akyse davimą labiau už gavimą, manyje atsiskleidžia bejėgiškumas, abejingumas šiam dalykui. Priešingai, aš jaučiu, kad man nerūpi nei mokytojas, nei grupė, nei knygos. Viskas praranda prasmę.
Kodėl? Todėl, kad mano egoizmas, mano noras patirti malonumą nejaučia iš to jokios naudos. Priešingai, nuo šio momento jis jaučia, kad jo laukia nuostoliai.
Kaip aš galiu padaryti sau kažką blogo, jeigu visas aš – noras mėgautis? Aš tiesiog nesugebu, manyje nenumatyta tokia galimybė – padaryti sau kažką blogo.
Kaip gi elgtis? Vadinasi, mano judėjimas link Kūrėjo – tai nuolatinis tolimas nuo to, kas dabar man atrodo kaip „gėris“. Dar daugiau – tai artėjimas prie „blogio“. Argi tai įmanoma?
Atsakyti į šį klausimą gali tik kabalos mokslas.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Pirmyn – į tiesą

Ką gi tu išsirinksi?

Klausimas: Kas turi nutikti žmogui, kad jis prašytų duoti jam pajausti dvasingumo poreikį?
Atsakymas: Žmogus nepajėgus savarankiškai pradėti galvoti apie davimo veiksmus, t. y. apie dvasingumo būtinybę. Jis privalo įsijungti į grupę ir gauti iš jos poreikį dvasingumui.
Čia ir visas sunkumas! Žmonės bėga nespėję pasiekti rezultato. Matome, kaip kadaise didelės grupės vis retėja. Žmogui ramiau sėdėti namie ir slėptis už kompiuterio ekrano.
Nekalbu apie tuos, kurie neturi tokios galimybės ir grupės šalia. Bet dažnai būna, kad žmogus turi galimybę fiziškai įsilieti į grupę ir dirbti joje, kad pamatytų, kaip neįstengia su niekuo susivienyti. Privalome į vieną vietą surinkti visus šiuos „nenorus jungtis“ − ir iš to mūsų bendro „nenorime!“ šauktis Kūrėjo. Lai ištaiso mus!
Bet žmonės išsibėgioja dar nesujungę šio mūsų nenoro, paniekos, atstūmimo, kuriuos kiekvienas turi pridėti nuo savęs į bendrą, sudužusį, didžiulį, reikalaujantį taisymo norą/indą/kli ir nepareikalavę mus ištaisyti. Kiekvienas savo atskilusią dalį laiko su savimi, toli nuo kitų, juk jam nemalonu jungtis į tokį sudužusį laivą. Taip ir išeina, kad žmonės išsivaikšto.
Bet remiantis kūrimo programa juos būtina sujungti. Todėl tenka siųsti jiems piktas jėgas, kančias, kurios stums juos atgal. Kančios jėga turi būti didesnė už buvusią tarp draugų atstūmimo jėgą. Tai paprasta mechanika − vienas prieš kitą: skaldanti jėga ir vienijanti jėga.
Jungianti jėga atsiranda dėl kančių, karai ir bendros nelaimės kaip visada suvienija žmones. Taip ir jiems atsiųs dideles kančios, kad panorėtų suartėti ir susijungti − tik tada jie žengs žingsnį į priekį.
Po to jiems bus duota šiek tiek laiko pagalvoti, kad suprastų savo reikalaujančius taisymo ketinimus, norus, turint viltį, kad šį kartą ims ir pasiseks. Tai vis kartosis, o jeigu tai nepadės − kančios nuolatos augs.
Pasirinkimo nėra, taip veikia gamtos jėgos. Baal Sulamas rašo, kad formuojantis mūsų Žemės rutuliui per 30 mln. metų jis perėjo šilumos ir plėtimosi, po to atšalimo ir traukimosi periodus. Ir taip tęsėsi, kol ant jo nesusidarė pluta ir neatsirado gyvybė.
Tas pats ir su žmogaus siela − ji kaitinama ir šaldoma, kol pagaliau neatgis…
Todėl suvokus savo bejėgiškumą reikia džiaugtis, kad tai atskleidėme! Dabar būtina tik ataka − nevalia bėgti iš kovos lauko. Patariu visoms grupėms surinkti visas likusias šukes ir gerokai susimąstyti apie savo ateitį.
Juk būtent apėmus nevilčiai mums duodama puiki galimybė susivienyti, sujungti mūsų trūkumus į vieną didelį, bendrą, milžinišką trūkumą, sudaužytą norą − ir surikti. Tai ir bus „visuotinė malda“, kuri visada sulaukia atsako.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas būnant vietoje

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Šviesos jėga

Tyrinėdami gamtą, nagrinėjame daugelį reiškinių, esančių priešais mus ir mumyse. Norėdami atrasti bendrą vardiklį, matome, kad kiekvienas pavidalas, bet kuri dalis rūpinasi savo egzistavimu.
Be to, kuo aukštesnis jų išsivystymo lygis, tuo labiau rūpinasi. Taip iš negyvosios gamtos atsirado augalinė, iš augalinės – gyvūninė, o iš gyvūninės gamtos – žmogus.
Iš kabalos mokslo suprantame, kad tai įvykdavo ne savaime, bet per rešimot – „vystymosi genus“, kurie paeiliui vienas po kito realizuojasi pradžioje užduoto modelio rėmuose.
Visa tai egzistuoja siekiant savo gerovės. Programa, įdiegta į visus gamtos elementus, iškelia jiems vieną užduotį: ką reikia padaryti, kad man būtų gerai? Ar tai bus blogio suvokimas, ar prasmingas judėjimas gerovės link, jėga, greitis, ryšys, jausmas, protas – atsižvelgdamas į savo potencialą, kiekvienas pavidalas siekia gėrio ir tolsta nuo blogio. Tokia mūsų prigimtis.
Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje ši gamta sudaro „vienpusio eismo gatvę“ – pažadina tiesiogiai veikti savo gerovei. Kita vertus, žmogaus pakopoje yra dar vienas svarbus veiksmas. Žmogus geba jausti artimą, todėl pasiruošęs kažką jam duoti, numatydamas, kad iš to gaus naudos ir malonumo. Mes išmokome įvairiausių artimo išnaudojimo būdų, kurių nėra žemesnėse pakopose.
Negyvajame (N), augaliniame (A) ir gyvūniniame (G) lygmenyse yra tiktai gavimas. Žmogus jau moka duoti artimui, idant gautų sau naudos. Be to, atsigręžimas į artimą galiausiai atneš jam daug daugiau naudos nei įprastas gavimas arba jis tiesiog nesugeba gauti kažką tiesiogiai. Bet, vienaip ar kitaip, abiem atvejais jis veikia dėl savęs.
Iš esmės tiesioginis gavimas – primityvus metodas žmogui. Augantis vaikas auklėjamas: mokome jį veikti kartu su pasauliu, ir dažniausiai kalba eina apie artimo išnaudojimą, siekimą išvengti jo daromos žalos ir, galiausiai, gauti naudos sau.
Toks yra žmogaus auklėjimas. Gerai jei taip yra: jau geriau atsižvelgti į artimą. Juk dažniausiai mums knieti tiesiog paimti, užvaldyti, pavogti be atodairos.
Toks mūsų pasaulis, todėl mes suvokiame tik tai, ką gauname sau. Mūsų noras ribotas, jis galiausiai priveda mus prie tuštumos ir nevilties.
Bet yra ir priešinga galimybė – davimas: iš manęs – aukštyn artimui, o lygiai taip nuo manęs – žemyn į save, o paskui aukštyn artimui. Pirmuoju atveju atiduodu dėl davimo (Bina, chafec chesed), o antruoju – gaunu dėl davimo (meilės pakopa). Tai, kas vadinama tiksliu atvirkštinio veiksmo apskaičiavimu ir egzistuoja tik Žmoguje.
Vadinasi, turime dvi galimybes: gauti pasitelkdami davimą ir duoti pasitelkdami gavimą.

Iš 2011 m. kovo 23 d. pamokos tema „Bendro auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Kaip išaugti iš nulio

Klausimas: Pasaulinio kongreso Naujajame Džersyje šūkis − „Paversime tai tikrove“. Tačiau ką, iš esmės, darome, kad tai taptų tikrove?
Atsakymas: „Paversime tai tikrove“. Kitaip tariant, atskleidžiame tikrąją realybę, o ne įsivaizduojamą per egoizmo, noro gauti prizmę.
Juk bandome sujungti dvi jėgas: norą gauti ir norą duoti. Ir jeigu esame noro gauti valdžioje, o noras duoti suteikia mums tik šiek tiek gyvybinių jėgų, tai visa, ką jaučiame kaip lemiančią gavimo jėgą, yra vadinama šiuo pasauliu.
Jei pasieksime būseną, kai lemiančiu taps noras duoti, tada tai vadinsis aukštesniuoju, dvasiniu pasauliu.
Taigi pasaulyje egzistuoja dvi jėgos ir tu sprendi, ką norėtum jausti, kokiame pasaulyje, kokioje tikrovėje nori būti.
Jeigu noras gauti valdo norą duoti – tada jauti šį pasaulį. Kadangi noras gauti geba pajausti ribotą malonumų kiekį, tai ir mūsų gyvenimas yra ribotas.
Tačiau jei panorėsi pasijusti nore duoti, tai pajausi davimą, o tai jau amžinas gyvenimas, neribotas vystymasis.
Buvimas nore gauti realus, jis egzistuoja, ir mes esame jame, bet jis tolimas nuo gyvenimo, nes mes tik įsivaizduojame, kad jis egzistuoja. O visa noro gauti realybė, jo materija jame kyla iš esančio noro duoti.
Todėl jis netikras, panašus į vaikišką pripučiamą žaisliuką. Atrodo lyg jis būtų gyvas, tačiau jį pripildantis oras, visa gyvybės jėga iš esmės kyla iš noro duoti ir jam nepriklauso. Todėl mūsų pasaulis vadinamas „įsivaizduojamu pasauliu“.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Mano vaizduotės žaidimas

Manau, kad Naujojo Džersio kongrese pasieksime tokį tarpusavio ryšį, kokį jau mokame kurti.
Kai kiekvienas užmiršta apie save ir perduoda save visuomenei visiškai nuskęsdamas šiame vienybės ir ištaisytos vienos sielos pojūtyje, kur nejaučia savęs, o jaučia bendrą norą.
Be to, kiekvienas trokšta ir deda visas jėgas, idant pasiekta būsena liktų amžinai ir kad nuo jos pradėtume kilti dar aukščiau. Juk tik dėl tokios aplinkos, įdėjus į ją abipusių pastangų (aš į ją, o ji į mane) savo viduje atskleisime davimo jėgą. Tada nesitikėdami jokios reakcijos ir kompensacijos sau įgysime Binos savybę. Ir džiaugsimės dėl to, kad mumyse valdo viena tyra davimo savybė.
Tik iš aplinkos gaunu jėgų ir palaikymą. Tokią galimybę turiu pats išsiugdyti, jei ne – tai nebus laikoma mano pasiekimu.
Žinoma, dabartiniam mano egoizmui tai atrodo neracionalu – kam gi pačiam kurti visuomenę, kuri painios ir diegs savąsias vertybes bei vers pagal jas elgtis ir dar tuo džiaugtis? Argi iš to turėsiu kokios nors naudos?
Tiesa, nieko negausiu savo egoizmui, bet pakilsiu virš savosios prigimties. Tai pirmasis išsitaisymo etapas, kuris vadinasi „tikėjimas aukščiau žinojimo“. Po to dėl šio tikėjimo pritrauksiu Šviesą Chochma į „žinojimą“, į noro vidų − gaudamas, kad duočiau. Bet pirmiausia turiu pakilti virš savojo egoistinio noro.
Deja, mes kaip vaikai stovime užsispyrę ir reikalaujame, kad Kūrėjas atsiskleistų, visiškai nesuprasdami, kas yra Kūrėjas ir ką reiškia Jo atskleidimas. Turime visas sąlygas davimo savybės atskleidimui – prašom, gali atskleisti! Bet atsiskleisti turi būtent davimo savybė, o ne naujas, ypač gudriai užmaskuotas, tavojo egoizmo pripildymas.
Ir mūsų nusivylimas byloja tik apie tai, kokie egoistiški yra mūsų lūkesčiai – net nesuprantame, kad reikalaujame: „Duok!“.
Todėl tokia būtina tarpusavio laidavimo jėga, kuri kiekvienam suteiks tikrumą, pagrindą, būtinybę pakilti virš savojo egoizmo, davimą nesižvalgant į save ir nereikalaujant kompensacijos. Tai pirmoji Binos savybė, kurią turime įgyti.
Viena, ką galime padaryti būdami tokios būsenos, tai nuolat prašyti aplinkos palaikymo. Bet reikalauti ne pripildymo sau, o tik palaikymo, leidžiančio laikytis aukščiau egoistinių reikalavimų. Džiaugsmas ateina dėl „gerų darbų“, dėl judėjimo nuo savęs į išorę, nes šitaip tampu panašus į Kūrėją.

Iš 2011 kovo 21 d. pamokos „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Kas svarbiau?

Klausimas: Kaip man dar nepasiekus dvasinio atskleidimo, pasirengimo metu išmatuoti, ar kasdien vis labiau branginu davimą?
Atsakymas: Gali tai įvertinti pagal savo vidinį pojūtį, pagal savo mintis, tikslus, aplinkos vertinimą, pagal tai, kaip brangini ir įsiklausai į draugus, pagal tai, kiek jauti, kad jie visą laiką tau būtini lyg infuzija. O jeigu neteksi jų paramos – tai nukrisi.
Toks pojūtis labai svarbus. Priklausomybė nuo aplinkos – tai išsilaisvinimas iš savojo ego! Visą laiką reikia siekti, kad priklausytum nuo draugų ir kuo stipriau juos jaustum, idant jie juo stipriau tave veiktų ir saugotų – reikia nuolatos gauti iš jų ypatingą švytėjimą, jėgų poveikį.
Reikia stengtis pajausti, kad tik šitai suteikia man teisingą kryptį. Jeigu aplinka manęs neveikia, tai prarandu kryptį Kūrėjo link.
Po to reikia pasistengti viską sujungti: save, draugus ir Kūrėją vienoje vietoje, viename bendrame nore. Mes turime egzistuoti ne kiekvienas atskirai − aš, jie, Kūrėjas, kaip trikampio viršūnės, o susijungti viename nore, tarsi vienoje aikštėje.
Jeigu aš ir jie jaudinamės vieni dėl kitų, rūpinamės vieni kitais, duodame vieni kitiems, vadinasi, tarp mūsų lieka vietos Kūrėjui atsiverti. Jis atsiveria tarp mūsų!
Jeigu manęs neveikia aplinka, tai negaliu išsivaduoti iš savojo egoizmo ir galvoti apie tai, kas išeina už jo interesų ribų. Todėl priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo egoizmo. Jeigu mane veikia visuomenė, jaučiu, kad ji kreipia mane į tikslą.
Aš kreipiuosi į aplinką (1), aplinka mane veikia (2), ir aš veržiuosi Kūrėjo link (3). Kitaip neįmanoma! Juk kitu atveju manasis egoizmas nutemps mane žemyn. Aš tiesiog pajausiu, kaip jis mane skandina ir už kojų tempia žemyn. O aplinka akimirksniu suteiks man jėgų išsivaduoti ir pakilti − tuomet susijungsiu su Kūrėju.
Kaskart pajutęs, kad ego pradeda stipriau tave tempti – apsuk dar vieną ratą (1 – 2 – 3).

Iš 2011 vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavydėk Kūrėjui!

Aplinka − aukštumoje

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Klausimas: Ką reiškia pasiruošimas kongresui?
Atsakymas: Kongresas – tai ypatinga būsena, kuri iš žmogaus reikalauja didžiulių pastangų, susitelkimo į vidinį jungimąsi. Atvažiuoji ten, kad įdėtum į bendrą katilą savo vidinį norą susivienyti su kitais.
Tai reikalauja dvasinių pastangų ir tam reikia pasiruošti. Lygiai taip žmogus ruošiasi bet kuriam jam svarbiam įvykiui.
Žinau, kad yra žmonių, kurie po pusę metų rengiasi vestuvėms, į tai įdėdami daug pastangų. O čia mūsų laukia visiškai ypatingos Vestuvės – toks susijungimas tarp mūsų, kur atskleidžiame aukščiausią jėgą, Kūrėją!
Jis ir dabar jau yra tarp mūsų, bet slepiasi. Ir viskas priklauso nuo to, kaip save paruošime, kad atskleistume tarpusavio davimo jėgą – atitinkamai atsiskleis ir Jo davimo jėga, Kūrėjas.
Čia veikia savybių panašumo dėsnis: jeigu susijungiame ir tai kažkuo panašu į Jo davimą, tai tame mūsų davimo inde (kli) atskleisime aukštesniąją Duodančiojo jėgą.
Būtent tam ir ruošiuosi: kiek galėsime susijungti, duoti, tiek galėsime įdėti į tai. Ir tai nebūtinai turi būti matoma iš išorės. Žiūrint į mane paprastai matyti, kad viduje esu įsitempęs labiau nei įprasta, galbūt netgi jaučiuosi šiek kiek sergąs.
Žinome, jog žmogus ateina į grupę ne tam, kad gautų žinių kaip universitete, o tam, kad susijungtų su grupe. Ir lygiai taip pat atvažiuojame į kongresą: visų pirma, kad susijungtume, kad išnaudotume šią galimybę, ir galbūt šįkart „centui prie cento“ susidėjus į didžiulį kapitalą mūsų sąskaitoje, būtent šis kongresas taps tuo paskutiniu lašu, ir mums iškart atsiskleis Kūrėjas.
Tikėkimės, kad tai atsitiks būtent šį sykį! Aš visada ruošiuosi tokiam proveržiui.

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos apie vidinį pasirengimą kongresui „WE!“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmyn per kongreso bangas

Kongresui – parengtis numeris vienas!

Kaip pasiruošti kongresui?

Klausimas: Jeigu Kūrėjas suteikia man kančias, tai kaip galiu prie Jo priartėti?
Atsakymas: Kūrėjas tikslingai mums siunčia kančias, kad tau būtų lengviau pakilti virš savojo ego, kuriame jas jaučiame. Pakilęs virš savojo ego, sugebėsi išvystyti kitokius santykius su žmonėmis: grįstus ne gavimu, o davimu.
Ir tada imsi jausti Kūrėją ir pasaulį, funkcionuojantį ne tam, kad gautum ir pripildytum savąjį ego, šis pasaulis bus grįstas davimu ir noro duoti pripildymu, kitaip tariant, įgysi antrojo tikrovės išmatavimo pojūtį.
Gamta, kurioje gyvename, skirstosi į dvi dalis. Mūsų pusė krypsta į tikrovės suvokimą mūsų viduje. Ir kai savo viduje jaučiu bei gaunu įspūdžius iš šios tikrovės, kurioje esu, tai negaliu suvokti daugiau nei šio pasaulio realybė.
Antroji pusė orientuota į priešingą mums prigimtį – į davimą, kuris su mumis neturi jokio atgalinio ryšio. Mums suteikiama galimybė per kabalos mokslą įgyti ir antrąją prigimtį bei pradėti jausti antrąją tikrovės dalį.
Tačiau pakilęs virš savojo ego, virš to, ką jauti nore gauti, jau dirbi tik nore duoti.
Vadinasi, tu gali egzistuoti abiejose formose ir atitinkamai jausti du išmatavimus. O jau po to suprasi, kodėl Kūrėjas paslėptas nuo mūsų.

Iš 2010 m. gruodžio 14 d. pamokos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl gi Kūrėjas nuo tavęs slepiasi?

Tai ne šiaip sau žaidimas

Šešėlių teatras