Klausimas: Kada sužinosiu, kad duodu, o ne gaunu?
Atsakymas: Tu sužinosi, kad duodi, kai pajausi, kad visa tai atliekama pasitelkus Šviesos jėgą, įsivilkusią į tave, ir kad per tave veikia Kūrėjas. O tu − instrumentas tos į tave įsivilkusios jėgos rankose. Tada tu išties duosi.
Tu duodi, kai jauti, kad su džiaugsmu esi ne savyje – kituose, ir ten atlieki aukščiausius veiksmus. Tavyje veikia Šviesa. Yra tokia vidinė dvasia, kuri tave stumia ir nukreipia. Tai toks pojūtis, kurio su niekuo negalima supainioti!
Bet jis ateina kaip visų ankstesniųjų, per jėgą atliktų veiksmų rezultatas. Svarbiausia – norėti duoti! Tu lyg stengiesi paleisti tą mašiną, vis iš naujo – kol ji pagaliau ims dirbti!

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias be nuorodų

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Davimo srovė

Problema ta, kad nė nesuprantame, kokia mums tolima davimo savybė. Kiekvienas mažas veiksmas dar vienu žingsneliu priartina mus prie tikslo. Taip mes ir einame šiuo keliu, milimetras po milimetro, ir nei per vieną iš jų neįmanoma peršokti.
Kiekvienas kelio milimetras atitinka savo rešimot, kurį reikia įgyvendinti, ir tik pabaigę šią realizaciją mes galime pereiti į kitą  milimetrą.
Šiandien kelias paslėptas nuo mūsų. Pavyzdžiui, dabar per bendras mūsų vaišes praeisime 20-30 milimetrų arba rešimot. Tai labai daug – bet niekas šito nepajus. Ir taip bus tol, kol neprieisime įėjimo į dvasinį pasaulį. Tik tada mes jį pajusime.
O kol kas tarsi važiuojame keliu be nuorodų į Madridą ir nežinome, kiek mums liko. Vadinasi, man pirmasis ir paskutinysis kelio metras prieš pamatant Madridą – tokie patys. Per visą kelionę tarsi nieko ir neįvyko: vis tas pats plentas, tas pats laukas ir medžiai aplink…
Mes nežinome, kiek mažyčių veiksmų atliekame kiekvieną sekundę ir visi jie sudaro mūsų pakilimą. Neatsitiktinai šioje trasoje nėra jokių nuorodų ir stulpelių, rodančių kilometrus  –  taip yra dėl to, kad žmogus mokytųsi pajusti malonumą šiame kelyje. Jeigu ugdai davimo savybę, netgi tamsoje turi pajusti malonumą. Kitaip išeina, kad tu reikalauji apmokėjimo.
Todėl nereikia laukti kelio pabaigos. Apskritai, jokios pabaigos ir nėra. Kelias baigiasi tada, kai tu nusprendi: „Aš niekur neturiu ateiti, man gera čia, – kad tik galėčiau mėgautis davimu”.  Nustojus reikalauti atlygio, tu gauni jį. Tai ir reiškia, kad pasiekei tikslą.

Iš 2011 m. birželio 3 d. pokalbio per bendras vaišes Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleiskite laiptelių – jų dar prireiks

Pasakyk savo kainą

Dvasingumą kuriame mes

Klausimas: Kas yra davimas?
Atsakymas: Davimu vadinama būsena, kai tavo norą priimu kaip savo ir jį užpildau. Kitaip tariant, mano noras egzistuoja tik tam, kad sukurčiau pripildymą tavo norui. Tai reiškia, kad tavo atžvilgiu atlieku davimo veiksmą, kad tave myliu.
Kabalos mokslas mus moko, kad visoje tikrovėje yra tik dvi sudedamosios: noras ir pripildymas. Taip sukurta negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta. Mūsų ląstelės, molekulės, atomai, mintys, norai, jėgų laukai veikia nuo noro (pripildymo poreikio) iki pripildymo.
Tai pasireiškia įvairiuose lygmenyse: biologiniame, fiziniame, mintyse ir noruose. Gamtoje nėra nieko, išskyrus poreikį ir jo pripildymą. Todėl, jeigu save paverčiu į priemonę tau pripildyti – vadinasi – aš tau duodu.
Taip mes jungiamės: aš jungiuosi prie tavęs, – tą patį tu gali padaryti mano atžvilgiu. Taip tarpusavyje kuriame vietą, kurioje galime atskleisti Šviesą, aukščiausią pripildymą: tu – iš manęs, o aš – iš tavęs. Tai ir yra dvasinio gyvenimo pajautimas.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė ir davimas

Davimo srovė

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Mums reikia atskleisti Kūrėją, ir tam duota kabalos metodika, kad per įvairius veiksmus, pratimus, užduotis ir darbą – kitaip tariant patys stengdamiesi galėtume tai atlikti. Kūrėjas atsiveria mums kaip davimo ir meilės savybė, kuri atsiskleidžia mūsų viduje – mūsų nore mėgautis, kuris ir sudaro visą mūsų esmę.
Bet kadangi mūsų egoistinė medžiaga pagal savo pobūdį yra visiškai priešinga Kūrėjui, Jo davimui, tai čia yra vieta, kur galime dėti pastangas, idant patys panorėtume gauti mums priešingą davimo savybę. Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos! Kol nepanorėsi, kad tavyje: tavo noro viduje, tavo medžiagoje įsivilktų davimo savybė, ir kad tavo noras imtų veikti kaip toji įsivilkusi savybė, kaip pasakyta: „Ir tamsa nušvis kaip Šviesa,“ – tol šitai neatsitiks.
Todėl mums reikia savyje išvystyti tikrąjį norą duoti. O jeigu to nepaisome, paleisdami mums suteiktas akimirkas ir galimybes, tai tos būsenos, kuriose turėjome pajausti davimo būtinybę, atveria mums davimo nebuvimą, tačiau atvirkščioje formoje, kuri atsiskleidžia mūsų egoizme.
Ir jeigu būdamas dabartinės būsenos negalėjau pasiekti sėkmės ir savo valia bei pastangomis imti siekti davimo, kitaip tariant nuo egoistinio noro neperėjau prie poreikio siekti davimo savybės ir atskleisti Kūrėją, tai tas noras, kurį turėjau paversti prašymu Kūrėjui, atsiveria man kaip kančia. Juk šio noro nerealizavau teisingai, nedirbau ties juo ir savo pastangomis nepaverčiau jo malda.
Taip atsitinka su mumis kiekviename žingsnyje.
Išeina, kad vienintelis mūsų darbas –pakeisti mūsų egoistinius poreikius į davimo siekį. Svarbiausiai, įgyti tą norą, o visa kiti ištaisymai ateis iš aukščiau.
Kiekvieną kartą, kai šis noras atsiveria, reikia visiškai jį išsiaiškinti – pagal visas keturias stadijas. Kai savo pastangomis pasiekiu ketvirtą stadiją, tai jau įsisąmoninu šį norą, ką jis reiškia, ko iš jo noriu ir ką pasitelkęs galiu jį realizuoti. Jame susijungiu su Kūrėju ir reikalauju, prašau Jo, kad įvykdytų darbą ties šiuo mano noru.
Kitaip tariant, kai pasiekiu ketvirtąją stadiją dirbdamas su savo noru, galiu iš jo iki paties Keter pakelti „atspindėtąją Šviesą“, prašymą (MAN). Ir jeigu pasiekiu šį prašymą, vadinasi, mano noras buvo teisingas, išaiškintas.
O visi kiti prašymai buvo melagingi ir netikri, juk juose dar pilnai neatsivėrė poreikis duoti ir tikrasis davimo noras. Dar neužsimezgė ryšys su aukščiausiąja jėga, kad pareikalautum iš jos tik vieno – kad manyje atsiskleistų davimo savybė. Juk būtent ji vadinama Kūrėjo atskleidimu kūriniams, o ne kažkokios fantazijos, kai žmonės įsivaizduoja Kūrėją, kaip kažkur atskirai nuo mūsų egzistuojančią jėgą.

Iš 2011 m. liepos 26 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu gi pats šito norėjai

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Nėra noro − nėra Šviesos

Kad pasauliui atsiskleistų kabalos mokslo metodika, turi būti išpildytos keturios sąlygos.
Pirmoji sąlyga – ištaisymo metodikos įteikimas ne vienam žmogui, o visai tautai. Šiandien vis daugiau žmonių suvokia, kad reikia save keisti, būti pusiausvyroje su gamta. Jeigu anksčiau manėme, kad esame aukščiau gamtos, o mūsų egoizmas skirtas jai valdyti, tai dabar suprantame, koks jis mums žalingas.
Šis pojūtis pasireiškia masėms dėl to, kad patenkiname pirmąją kabalos mokslo atskleidimo sąlygą: dvasinio išsitaisymo metodika užsiima 600 tūkstančių žmonių. Samprata „600 tūkstančių sielų“ – sąlyginė, simbolizuojanti susirinkimą žmonių, galinčių užmegzti tarpusavyje ryšį, vadinamą laidavimu.
Antroji sąlyga – tautos išėjimas iš egiptietiškos vergovės, kitaip tariant, savojo egoizmo suvokimas kaip blogio.
Trečioji sąlyga – kiekvieno iš 600 tūkstančių sutikimas dirbti dėl davimo.
Ketvirtoji sąlyga – pasirengimas atlikti bet kokius veiksmus, kurie priartins žmogų prie ryšio su likusiais.
Laidavimas – tai rūpinimasis vienas kito norų pripildymu. Į tai turi būti nukreiptos žmogaus mintys. Turime sukelti revoliuciją savo viduje. Pasaulyje yra viskas, ko reikia sėkmingam planetos gyventojų egzistavimui, bet trūksta tik vieno – nukreiptos į tą tikslą bendros minties. Jeigu vidumi sieksime to, tai gausa taps prieinama visiems.
Viskas priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšio. Kuo stipresnis mūsų ryšys, tuo intensyviau veikia Šviesa, kuri sutvarkys žemesniųjų pasaulio pakopų būsenas. Kai tik 600 tūkst. žmonių grupė sutiks su laidavimo, tarpusavio ryšio ir meilės sąlygomis, ji tuoj pat įgis milžinišką palaikymą iš viršaus.
Mums tereikia turėti norą atstatyti tarpusavio ryšį ir ketinimą dirbti dėl davimo. Būtent ketinimas, o ne technikos pažanga pakeis pasaulį. Palaipsniui prieisime iki to, kad naujausios technologijos bus kuriamos ir valdomos mintimi, t. y. ketinimu ir noru, kurį tas ketinimas ištaisys.
Kiekvieno pareiga – rūpintis visa žmonija. Visas pasaulis įjungtas į laidavimo sistemą, bet pirmiausiai laidavimu turi užsiimti tie, kurie supranta ir turi norą pakilti ant aukštesniosios pakopos ir atskleisti tarpusavyje Kūrėją. Grupinis noras tolygiai pereis į pasaulio norą.
Palaipsniui žmogus pakeis požiūrį į save, visuomenę, gamtą ir patirs malonumą dėl to, kad egzistuoja bendrų tarpusavio ryšių sistemoje. Jis bus sotus Šviesa, pripildančia ir teikiančia jam malonumą.
Taip pereisime prie protingo vartojimo ekonomikos, nes mėgausimės tik tuo, kas būtina išgyvenimui. Pradėję dirbti pagal principą „viskas – visiems“, pasieksime laidavimo būseną. Vidiniai žmogaus pasikeitimai pritrauks viso pasaulio pertvarką.

Iš 2011 m. liepos 17 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viena šeima“ – ne utopija!

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Kuo skiriasi kūdikio, vaiko, paauglio ir suaugusio žmogaus supratimas? Juk jie gyvena tame pačiame pasaulyje ir jį mato tokį, kaip ir mes su jumis. Tačiau tai, kiek kiekvienas iš jų atskleidžia pasaulį, priklauso nuo jų pačių vystymosi – lygiai tiek jie gali savarankiškai veikti šiame pasaulyje. Kiek jie išsivysto, toks ir pasaulis jiems atsiveria.
Sakykim, iki kokių dešimties metų vaikas laikomas mažu ir tik pagal savo pojūčius ir supratimą įneša atitinkamą indėlį. Skirtumus tarp vaikų ir suaugusių supratimo „padengia“ aplinka, be to, abiem šio žodžio prasmėmis: ir paslėpdama nuo vaiko tokius dalykus, kurių jis kol kas negali teisingai suprasti, ir kompensuodama tai, ko jis pats nesugeba padaryti. Taigi vaikas iš pasaulio gauna viską, ko pats kol kas dar negali „uždirbti“. Lygiai taip pat vyksta su mumis dvasiniame darbe. Mes stovime priešais Kūrėją, Aukščiausiąją Šviesą, kuri yra absoliučioje ramybėje ir be kurios nieko daugiau nėra. Tačiau kol kas yra egzistuoja dengianti Šviesą paslėptis, kurios negalime atskleisti, tai ji užpildo visus mūsų darbo trūkumus.
O kada gi jau galime sakyti, jog žmogus yra „lo lišma“ (dėl savęs) būsenos, iš kurios ateinama į „lišma“ – dėl davimo? Tiktai tuomet, kai jis jaučia, kad neabejotinai esąs priešais Kūrėją, tačiau juos skiria tik tam tikras realybės vaizdas. Pastarasis yra piešiamas jo savybių, pojūčių – tai įsivaizduojamas pasaulis, žmogui atrodantis kaip realus: draugai, grupė, visa aplinkui – tai, kas kol kas skiria žmogų nuo paprastos Aukščiausiosios Šviesos, t. y. davimo ir absoliučios meilės savybės.
Juk kol kas jis neturi tokių savybių, bet sprendžia ir elgiasi atitinkamai pagal savo išsivystymo laipsnį. Tačiau jau turi pojūtį ir teisingą supratimą,  kad „stovi“ priešais Kūrėją, kad yra atskirtas nuo Jo šio pasaulio vaizdu, per kurį ir „dirba“ su Kūrėju. Šis realybės vaizdas, iš esmės, susideda iš visų neištaisytų žmogaus savybių, kurios lyg „plaukai“ slepia ir saugo (kompensuoja).
Juk jeigu jam prieš akis būtų viskas atskleista, jis, žinoma, negalėtų rasti teisingo santykio su Kūrėju.
Taip turėtume vertinti savo būseną. Tik iš tokios „lo lišma” būsenos, kuomet esame įsitikinę, jog yra „lišma” (davimas), nors dar nesame ten, galime palaipsniui ateiti į „lišma”, jeigu nuolatos, atkakliai stengiamės atskleisti Kūrėją ir visus įvykius vertiname kaip galimybę, duotą iš aukščiau, idant ištaisytume savąją „lo lišma“ būseną ir pasiektume „lišma“.

Iš 2011 m. birželio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Klausimas: Ką reiškia iš tikrųjų pajausti Šviesą?
Atsakymas: Aš neturiu ko duoti kitam, tačiau kai tikrai noriu ką nors duoti – manyje, mano požiūryje į jį, siekiant meilės ir davimo atsiranda ypatinga „srovė“, kuri vadinama Šviesa.
Norint pajausti kažkokį išorinį reiškinį, reikia jį atitikti. It nustatytas tam tikrai bangai radijas aš pats generuoju tą manyje esančią bangą, savybę. Lyg sukuriu sau pavyzdį, davimo savybių modelį, kuris yra išorėje. O tada sugaunu, suvokiu tą savybę.
Jeigu tikrai noriu su kuo nors elgtis pagal davimo dėsnį, tai staiga savo požiūryje pradedu jausti pripildymą, kuris ateina iš išorės, tačiau iš tiesų kyla iš vidaus. Tas siekiant davimo jaučiamas atgarsis ir yra Šviesa.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tolimųjų namų Šviesa

Kas yra Šviesa?

Kai aš jau nebebūsiu „aš“

Klausimas: Kas yra „davimas“?
Atsakymas: Davimu vadinama veiksmų tvarka, kai tu iš pradžių visiškai anuliuoji savo norus ir nuomonę, įsiskverbi į kito žmogaus norus, o po to pasitelki visas savo galimybes, kad įgyvendintum / pripildytum jo norus.
Tarkime, kad tu nori pirkti naują „iPhone“, o mama nesupranta, kam leisti tiek pinigų eiliniam „žaisliukui“. Įrodinėji jai, koks nuostabus tas telefonas, kiek jame galimybių: internetas, vaizdo, fotofunkcijos…
Iš esmės, tu reikalauji, kad ji įsiskverbtų į tavo norus, pajaustų, kaip tu gėriesi naujuoju „žaisliuku“. Tu nori, kad tavo noras gauti šį naują telefoną būtų joje, kad ji užsidegtų juo ir panorėtų padovanoti jį savo mylimam sūnui. Tai vadinama „meile artimui“.
Taip ir aš turiu pajusti draugo norą, pajausti, kad turiu pripildyti jį visomis savo galimybėmis pirmiau, negu pripildau savo norus. Mano asmeninių norų manyje tarsi nėra!

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus ar gyvūno siela?

Kas yra meilė ir davimas

Vertinkite davimo savybę!

Klausimas: Ką jaučia žmogus, patirdamas dvasinį pasitenkinimą?
Atsakymas: Dvasinis arba žmogiškasis pasitenkinimas – tai malonumas duoti. Mes tiek dar nepakilome  ir esame „gyvūniniame“ lygmenyje. Žmogiškasis pasitenkinimas kyla tuomet, kai aš jaučiuosi „suaugęs“ su kitais. Mes džiaugiamės tuo, jog esame susiję tarpusavyje, mėgaujamės vienybe ir davimu.
Tai ir yra dvasinis pasitenkinimas, įmanomas tiktai žmonių visuomenėje, suvienytoje, duodančioje ir gaunančioje, kurioje svarbiausia –  „dvasinis pirkimas – pardavimas“.  Mes mėgaujamės Šviesa, esančia tarp mūsų, – kitaip tariant, veiksmais, kai vieni kitiems duodame.
Jeigu nesame susiję tarpusavio davimu, nors ir minimaliausiu, esame panašūs į gyvūnus, ryjančius vienas kitą, – tai ir yra mūsų gyvenimas.
Tai ir spręsk, kas esi: žmogus, panašus į Kūrėją, ar gyvūnas? Žmogus su iš prigimties egoistiniu noru, dar neištaisytu į meilę  savo artimui, siekiantis pasimėgauti gyvenimu šitame pasaulyje, išnaudoti jį vien dėl savęs, – tai vadinama „gyvūno siela“.
Na, o tas, kuris pakyla virš viso to į norą duoti, į susivienijimą su savo artimu, į bendrą jausmą tarp mūsų, – vadinamas „Žmogumi“ (Adomas). Nes per šią savybę jis tampa panašus (dome) į Kūrėją.

Iš 2011 m. gegužės mėn. 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Gyvuliams namuose ne vieta

Kas yra meilė mūsų materialiame pasaulyje? Tai „gyvūninė“, materiali, egoistinė meilė, kuria mėgaujamės vieni kitais.
Tėvai instinktyviai myli savo vaikus, o vaikai instinktyviai myli tėvus tiek, kiek gauna iš jų tai, ko nori. Ir visa tai persmelkta egoistiniu ketinimu.
Nuslopink motinos motinišką instinktą savo vaikui, ir ji elgsis su juo lygiai taip pat, kaip ir su kitais vaikais. Tegu miršta iš alkio − jai nerūpės. Taigi tėviški jausmai – tai ne meilė, o instinktas.
Meilę tarp lyčių sukelia hormonai. Suleisk žmogui tam tikro preparato ir pamatysi, kaip jo meilė bematant išnyksta arba, priešingai, atsiranda iš niekur. Čia kalbama apie hormonų sukeltą potraukį.
Visa tai priklauso gyvūniniam lygmeniui, ir nieko daugiau čia nėra. Genetikai ir biologai gali smulkiai paaiškinti, kodėl taip yra. Tačiau mes, suprantama, apdainuojame šį jausmą ir priskiriame jam dvasinę esmę, nes tiesiog mėgaujamės juo labiau nei bet kuo kitu ir, kaip pridera, norime išaukštinti jį savo akyse.
Be to, būna beribė meilė, atnešanti didelę žalą. Juk jeigu meilė neturi ribų ir baimės, ji veda prie neapykantos. Jeigu kažkas mane myli, turiu rūpintis tuo, kad neleisčiau jam mylėti pernelyg stipriai, ir jis pats turi tuo rūpintis. Viskas turi turėti teisingą matą ir tikslų svorį. Jeigu meilė „liejasi per kraštus“, ji anuliuoja mane, ir tada pradedu nekęsti mylinčiojo, atstumiu jį.
Matome tai iš tėvų ir vaikų pavyzdžio: pernelyg didelė meilė vaikui sukelia jo panieką ir neapykantą. Ir kaltas ne vaikas, o suaugęs, neribojantis savo meilės, t. y. neuždedantis jai ekrano. Visada privalome kontroliuoti mūsų tarpusavio ryšio mastą. Tik Begalybės pasaulyje, taisymosi pabaigoje sugebėsime įgyti „beribius“ ekranus.
Taigi mūsų pasaulyje beprasmiška kalbėti apie meilę – mes tik iš įpratimo naudojamės vieni kitais. Nereikia to atsisakyti arba smerkti – juk toks mūsų gyvenimas. Pavyzdžiui, daugelį metų sutuoktiniai gyvena kartu ir rūpinasi vienas kitu.
Tačiau būtina atskirti: galiausiai darau tai iš įpročio, kuris tampa antrąja prigimtimi, norėdamas, vedinas bundančių manyje egoistinių paskatų, kurios nuo to prisipildo.
O dvasiniame pasaulyje meilė – tai visiškas davimas.

Iš 2011 m. kovo 4 d. pamokos apie meilę

Daugiau šia tema skaitykite:

Materialistinė meilės psichologija

Meilė

Apie meilę paprastai