Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Klausimas. Sakėte, kad, veikiant Supančiajai šviesai, mes pradedame duoti tuštumai, kurios nejaučiame. Ką reiškia „duoti tuštumai“?
Atsakymas. Turėsime pradėti duoti, nieko už tai nereikalaudami, pats davimo veiksmas mus užpildys ir apdovanos.
Klausimas. Kaip suprasiu, kad atlieku davimo veiksmą?
Atsakymas. Tarkime, prieš jus stovi labai žinomas, gerbiamas asmuo, įžymybė. Jūs pajausite jaudulį ir pagarbą, užsimanysite jam ką nors padovanoti. Kuo jūsų akyse žmogus svarbesnis, tuo didesnį malonumą pajusite, tarsi ne jis, o jūs pats gavote dovaną.
Taip reikia elgtis su kiekvienu, kurį mylite ar gerbiate, nes meilė pareiškiama dovanojant. Aš noriu suteikti malonumą kitam, nes pats jaučiu malonumą, kai jam ką nors duodu.
Šiuo principu remiasi kabalistinis gavimas: duodamas Kūrėjui, gaunu malonumą.
Klausimas. Juk kalbama ne apie materialias dovanas, o apie tarpusavio santykius?
Atsakymas. Pabandykite pasipraktikuoti ir su materialiomis dovanomis. Tačiau svarbiausia, žinoma, santykiai! Jeigu žmogų mylite, norite jam ką nors duoti. Ne todėl, kad norite suteikti malonumą jam, o todėl, kad tai malonu jums. Elgiatės tarsi motina su naujagimiu: ji priglaudžia ir apklosto, žiūri, ar mažylis šypsosi, žaidžia su juo, glosto. Tai – meilės įstatymas.
Meilės įstatymas – tai davimo įstatymas! Jeigu aš ką nors myliu, tai duodamas jam jaučiu milžinišką malonumą: „Jis gavo iš manęs ir jaučiasi pamalonintas. O, koks džiaugsmas!“
Klausimas. Tačiau aš turiu žinoti, ko jis nori?
Atsakymas. Teisingai, vadinasi, tu turi jį pajausti. Ne bėda, pajausk. Tarkim, rytoj tavo mylimo žmogaus gimtadienis. Tu galvoji: „Ką jam padovanoti? Ko jis norėtų? Ko jam reikia? Kas jį pradžiugintų?“
Vis mąstai: „Padaryti taip ar kitaip? Kaip geriau jį pažinti? Kaip atskleisti? Kaip pajausti? Ką jam duoti?“
Tuo pagrįstas Kūrėjo pažinimas, kitaip jis būtų egoistinis. Davimas dvasiniame pasaulyje suteikia didelį malonumą. Kuo daugiau duodu, tuo jaučiu didesnį malonumą, tačiau kiekvieną kartą reikia išsiaiškinti, ko Jis nori, ką dar aš galiu Jam duoti.
Klausimas. O kaip sužinoti? Atspėti?
Atsakymas. Ne. Prašyk, kad Jis tau papasakotų, kad galėtum Jį užpildyti, šitaip Jo Šviesa užsipildysi pats.

Iš 2014 m. birželio 6 d. Sočio kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės egzaminas

Pajausti Šviesą

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.

Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Pasakyta: „Tebūnie tau kiekviena diena kaip nauja“ – kiekvieną kartą, kiekvieną akimirką, kuri tarsi visai tokia kaip ankstesnės. Juk smukdami nejaučiame atgimimo. Mums atrodo, kad visos būsenos jau buvo, kad sukaupėme patirties.
O po kritimų vyksta kilimai, kurie taip pat vieni nuo kitų niekuo nesiskiria. Mes keliamės ir krentame, keliamės ir krentame, bet kol kas nejaučiame jokio skirtumo tarp besikartojančių būsenų. Belieka tik tikėti, kad pokyčiai vyksta, ir kiekvieną kartą mums atsiveria nauja sritis, nauji norai, kuriuose kol kas nejaučiame jokių ypatingų savybių, o tik tuštumą.
Tai mus klaidina. Mums atrodo, kad vėl vyksta kritimas, kuris nei džiugina, nei įkvepia. Tai nėra gerai, nes nelaiminame „blogo taip pat kaip gero“!
Po to vėl kilimas, atsiranda naujų pojūčių, bet juos vėl keičia kritimas. Kol kas sunku įsivaizduoti, kad tie begaliniai kilimai ir kritimai yra dėsningas procesas, kuris veda mus į galutinį ištaisymą.
Mūsų požiūris liks neteisingas, kol įgysime davimo savybę. Juk dabar mūsų požiūris yra egoistinis. Mes nematome naudos kritimuose. Ir netgi kilimuose, nes po jų vėl seka kritimai, ir vėl prarandame tai, ką pasiekėme. Kilimus keičia kritimai, nei galo nei krašto tam nematyti.
Žmogus palaipsniui prie to pripranta, kaip ir prie visų kitų šio pasaulio malonumų, ir mato, kad nieko ypatingo juose nėra. Na, taip, jis gali mėgautis, bet laikinai: vieną vakarą, kelias valandas ar netgi savaites, bet vis tiek malonumas baigiasi! Todėl jis jau nebesistengia susigrąžinti tos būsenos, nes tampa „patyrusiu“, viską vertina pragmatiškiau.
Taip yra todėl, kad jis dar neturi davimo savybės. Juk visi malonumai, kurie jaučiami nore mėgautis, praeina. Žmogus su tuo pamažu susitaiko, sensta ir miršta, nes nelieka nieko, kuo gali mėgautis.
Dvasinis darbas vyksta visiškai priešingai: jis mus pakelia aukščiau kritimų ir kilimų. Mes įgyjame davimo savybę, ir jeigu savo kilimais ir kritimais galime tuoj pat suteikti Kūrėjui malonumą, tai mums kiekvienas kilimas ir kritimas tampa didžiai vertingais. Mes džiaugiamės, kad tai su mumis vyksta, ir nesvarbu, kokia būsena yra, svarbu, kad ja galime pradžiuginti Kūrėją.
Todėl svarbiausia, nepaisant visų kilimų ir kritimų, įgyti davimo savybę. Jie nesiliaus, kol ją visą įgysime. Tai reikš, kad pabaigėme savo ištaisymą. Vadinasi, svarbūs ne patys kilimai ir kritimai, bet tai, kaip aukščiau jų sugebėsime įgyti davimo savybę.

Iš pasiruošimo 2013 m. liepos 25 d. pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasivaikščiojimas kalneliais

Kartu kylame dar aukščiau!

Slaptas ir atviras davimas – kuris teisingas?

Pokalbis prieš kongresą
Nėra skirtumo tarp kabalos ir integraliojo auklėjimo bei švietimo. Tiesiog ta pati idėja formuluojama skirtingais žodžiais. Iš Baal Sulamo ir Rabašo straipsnių bei laiškų žinome, kad metodika, su kuria atskleisime Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, integraliąją gamtos jėgą, kuriama suvokiant tikslo svarbą, išeinant iš savo egoizmo, pakylant aukščiau savęs, jungiantis. Visos šios sąlygos, apie kurias skaitome ir rašome, tikslios ir taikytinos integraliajam švietimui. Tik jam nenaudojame terminų „Kūrėjas“, „kūrinys“, „supanti Šviesa“, „sfiros“, „parcufai“ ir t. t.
Tiesiog pasaulietiška kalba nusakome tas pačias sąlygas, tuos pačius procesus. Aiškiname,  kad iš glaudaus ryšio palaipsniui kyla integrali vienybės jėga arba, kaip dabar sakoma „minios išmintis“. Tai ir yra Kūrėjas, tai ir yra Šviesa. Ne iš karto, bet palaipsniui tai atsiskleis visu pajėgumu. Iš esmės, tai vienas ir tas pats.
Ir atvirkščiai, kai kalbame integraliojo švietimo terminais, pradedame net geriau suvokti kabalistinius terminus, jų vidinę prasmę. Juk mes pripratę prie tam tikrų kabalistinių žodžių, o kas juose slypi? Koks jų užtaisas?  Kokią žinią norime perduoti? To tiksliai nejaučiame.
Tai štai, pradėdami integralųjį auklėjimą, iš tikrųjų pradedame jausti: kas yra kabalistinė metodika, kokiu būdu ji vienija žmones ir būtent sankirtoje tarp jų sukelia jėgų tinklo, altruistinio tarpusavio ryšio pasireiškimą. Būtent ten pasireiškia kitas gamtos lygmuo – tikroji žmogaus pakopa (Adam), arba Kūrėjas.
Taigi, nebėgame nuo kabalos, o tiesiog išreiškiame ją kitais žodžiais. Tiesa sakant, šis būdas buvo taikomas nuo šio mokslo sklaidos pradžios. Mes jau žinome, kad yra keturios aukštesniosios, integraliosios, dvasinės būsenos aprašymo kalbos:
• Toros kalba – pati paprasčiausia kalba, kuri parašyta tarsi istorinis pasakojimas;
• dėsnių kalba;
• sakmių kalba;
• kabalos kalba.
Kabalos kalba yra pati tiksliausia. Tai techninė kalba, kuri naudoja aiškius terminus: priešingos jėgos, sąveikaujančios tarpusavyje dėl atspindžio, artėjimo, tolimo. Iš tikrųjų, tai vektorių analizė, tokia pati kaip matematikoje: dviejų priešingų jėgų sąveika per tarpusavio ryšį, kurį jos susikuria. Šis ryšys vadinamas „ekranu“.
Tai štai, visa sistema – labai paprasta. Davimo jėga,  įprastai vaizduojama iš viršaus žemyn, ir gavimo jėga. Jei gavimo jėga gali pasikeisti ir veikti su ekranu, ji tampa panaši į davimo jėgą. Jos susijungia ir dėl atsiradusio ryšio tarp jų susikuria Aukštesniosios būsenos pojūtis.
Mes esame noro jėga. Nieko daugiau nėra, išskyrus norą. Yra Šviesa – davimo jėga, ir yra noras – gavimo jėga.  Jei savo noro jėgą galime sutapatinti su davimo jėga, tada šios jėgos nebėra priešingos viena kitai, bet tarpusavyje susideda, ir šiame ryšyje aptinkame save Aukštesniosios jėgos būsenoje.
Štai taip Kūrėjo atskleidimas, šios Aukštesniosios jėgos atskleidimas vyksta mumyse. Mes iš savęs sukuriame Kūrėją. Todėl Kūrėjas vadinamas „Bore“: „bo-re“ – „ateik ir pamatyk“, kitaip tariant, atskleisk savyje. Tu keiti asmenines savybes, ir tavo ištaisytosios savybės yra Kūrėjo atskleidimas tavyje.
Žinoma, kalba kitokia, bet visa kita – absoliučiai tas pats. Nieko nauja neišgalvota ir nėra. Tai tas pats mokslas, pasireiškiantis jau ne šiomis keturiomis kalbomis, o šiandieniniu pavidalu šiuolaikinės socialinės sistemos terminais.

Iš 2013 m. birželio 12 d. pokalbio prieš Krasnojarsko kongresą

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis žmonijos vystymosi etapas

Pakeičiant egoistinę priklausomybę

Klausimas: Ką reiškia duoti draugui?
Atsakymas: Duoti draugui reiškia daryti tai, ko jis nori. Jeigu esame draugai ir buriamės į grupę, kad pasiektume tikslą, tai privalau padėti draugui viskuo kuo galiu, kad jis galėtų pasiekti tikslą.
Galbūt jam trūksta kokių nors pirmo būtinumo materialių daiktų ir tada pirmiausia privalau pasirūpinti tuo. Bet po to, kai jis gaus tai, kas būtina, turiu padėti jam ateiti iki tikslo, pasiekti to, ko nori.
Jam reikia, kad duočiau jėgų, pastumčiau į priekį, pažadinčiau, eičiau kartu su juo. Tai ir yra pagalba draugui, kaip pasakyta: „Tegu padeda žmogus artimui“. Todėl pasakoju jam, koks didis tikslas laukia mūsų priešakyje, ir kaip mes drauge jį pasieksime. Aš parodau, kaip jį myliu, tikiu juo, man jo reikia šiame kelyje. Žadinu jį, ir per jį pats pasisemiu jėgų.
Kitaip tikslo nepasieksime, vienas to nepadarysi, reikia bent jau dešimt žmonių.
Tai ir yra davimas draugams. O ką dar gali jiems duoti? Jei draugas neturi duonos, tai duodi pusę savo. O visa kita, ką tu gali duoti (išskyrus tai, kas būtina) – tik pastiprinimas kelyje, įkvėpimas, tikslo svarbos pabrėžimas. Tau reikia būti šalia jo tikru psichologu – taip dirbame vieni su kitais.

Iš 2012 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Gyvenimo formulė

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Jeigu žmogus ruošiasi duoti ką nors kitiems nesipriešindamas, neįveikdamas savo noro, tai išeina tas pats, ką daro visas pasaulis, kaip priimta visuose tikėjimuose ir būdinga religiniam fanatizmui. Yra daugybė labdaringų organizacijų, kurios padeda žmonėms ligoninėse bei kitose situacijose.
Jų noras dera su jų veiksmais, todėl tik veiksmas vadinamas „davimu“. Juk veiksmas, ketinimas ir noras yra vienos krypties, nesusiduria su vidiniu pasipriešinimu. Taigi žmogus yra pakilios nuotaikos, gerai jaučiasi tikėdamasis kokio nors apdovanojimo šiame ar būsimajame pasaulyje.
O mes veikiame prieš savo prigimtinį norą ir viduje nenorėdami duoti bei mylėti artimą jaučiame pasipriešinimą. Iš pradžių atskleidžiame savyje tuščią erdvę, nejaučiame jokio siekio, traukos, jokio ryšio su davimu. Vis dėlto pradėję dirbti, pakilę virš viso to, išeiname į dvasinę erdvę.
Toks darbas iš tikrųjų duoda vaisių. Jis neatbukina mūsų, kaip būna laikantis fanatiškų pažiūrų, nes yra skirtumas tarp gavimo ir davimo. Juk mūsų vidinis noras – tai prigimtinis noras gauti, bet mes pakylame virš šio natūralaus noro ir siekiame davimo, ieškome aplinkos, kuri padėtų savyje suformuoti šią savybę. Tuomet mums būtina pritraukti Kūrėjo jėgą, kuri padės tapti duodančiaisiais nepaisant egoistinio noro.
Tad mums reikia aplinkos, reikia Kūrėjo, juk antraip nepajėgsime aukščiau gavimo iškelti davimą. Tuomet mes galėsime suformuoti savyje vidinę ertmę, kuri prisipildys Šviesos, bei imsime jausti ir suprasti visą aukštesnę dvasinę tikrovę.

Iš 2013 m. sausio 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Susikibkime rankomis, draugai

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Egoizmas – pasipriešinimo venijimuisi jėga

Klausimas: Kūrėjas mums duoda Šviesą, o mes jaučiame, kad negalime jos perduoti pasauliui. Tai mumyse sukelia mirtinos gėdos jausmą. Ką gi mums daryti?
Atsakymas: Mūsų problema ta, kad esame Šviesos okeane. Ir nors esame joje, ji nuo mūsų paslėpta. Aš egzistuoju joje tarsi juodas taškas ir negaliu pajausti tos Šviesos. Ji yra aplink mane kaip supanti Šviesa  (Or makif – O”M), o aš jos nejaučiu net kaip supančios.
Ši supanti Šviesa – davimas. Kad ją iškęsčiau, privalau turėti tą pačią savybę, kaip ir ji. Tuomet išplečiu savo indą/norą – tiek, kad galiu duoti taip, kaip ji, ir tuomet savo viduje jaučiu tą patį reiškinį. Ne Šviesa įeina į mane, bet aš sukūriau savyje tapačią Šviesai savybę ir todėl jaučiu tą patį, nes tai, kad išorėje sutampa su tuo, kas viduje. Tai ir reiškia būti panašiam į Šviesą, į Kūrėją.
Nežinau, kas yra Šviesa, egzistuojanti mano išorėje. Šviesa, esanti manyje, vadinama pripildymu – ekranu ir atspindėta Šviesa (Or chozėr, O”CH). Ekranas – tai mano pasipriešinimas, atspindėta Šviesa – tai mano davimas ir visa tai – prilygstančios Šviesai mano savybės.
Kitaip tariant, niekada nejaučiu Kūrėjo. Visada jaučiu savo savybes, jos mane pripildo. Todėl, kiek save išvystysiu, tiek pajausiu Šviesą, davimą, Kūrėją.
Iš esmės, tai vadinama pasiruošimu kentėti – iškęsti tą grandiozinį, neribotą pripildymą. Ir iš tiesų, jis priklauso tik nuo mano davimo savybių, kurias privalau įgyti.
Kartais patiriame tokias būsenas, jog mums tai atrodo neįmanoma: „Kaipgi pajėgsiu suvokti šią milžinišką Šviesą, ją pajausti?!“ Tačiau ji visai ne milžiniška. Juk žinome, kad maži vaikai taip pat patiria kančias ir malonumus – bet mažus, o suaugusiesiems tenka kur kas didesni malonumai ir kančios.
Mes tiesiog turime augti ir viskas. Pripildymas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Mes tik vaizduojame piešinyje, kad jis tarsi ateina iš išorės, bet tai tik schematiškai. Mes visada prisipildome tik savomis savybėmis – arba egoistinėmis, kaip dabar, arba davimo savybėmis – ir tai vadinasi „Šviesa“.
Ir Kūrėjas yra davimo savybė. Kai davimo savybė mane pripildo, nes pasiekiau būseną, kai duodu (ir tai man suteikia malonumą), vadinasi prisipildau Kūrėju, Šviesa.
Svarbiausia – teisingai elgtis su žodžiais, prisilaikant aiškių apibrėžimų. Ir tada staiga viskas tampa paprasta ir aišku.

Iš 2011m. rugsėjo 16 d. 1-osios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas juodame troškimo kosmose

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Klausimas: Jei gavimas buvo apribotas, tai kaip gi mums ne gėda kreiptis su prašymais ir malda (MAN) aukštyn?
Atsakymas: Mums prašyti ne gėda, todėl kad prašome pagalbos pasiekti davimą, o ne dėl savęs. Čia nėra ko gėdytis!
Nors galima paklausti: tačiau juk visas išsitaisymas vyksta dėl gėdos, kurią patyrė Begalybės pasaulio Malchut? Tačiau man ne gėda kreiptis su prašymu, nes neprašau: „Duok man!“. Aš prašau tik duoti man tai, kas būtina mano egzistavimui, kad visa kita – atiduočiau!
Tame nėra gėdos – atvirkščiai, tai yra garbė, todėl kad aš galėsiu kitiems duoti tai, ko niekas kitas negali! Tokias unikalias galimybes turi kiekvienas – jis gali atlikti darbą, kurio niekas vietoj jo negalės padaryti, juk jis turi savo asmeninį sielos šaknies tašką.
Todėl mums leista prašyti jėgų, kad galėtume egzistuoti, būti sveiki, gautume žinių ir gebėjimų davimo veiksmams atlikti. Būtent tai teisingame pasaulyje vadinama gyvenimu.
Taip aš egzistuoju: mano gyvenimas įmanomas tiek, kiek galiu duoti. Mano veiksmas – tik davimas. O per mane tekanti dvasia palaiko mano egzistavimą, skirtą davimui. Tokia būsena vadinama dvasine.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos „Įvadas į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiliaukite prašę!

Melsti vidinės davimo jėgos

Pagunda didelė, bet…

Šiandien mes patenkame į ypatingą būseną, kai suvokiame, kad neišgyvensime, jeigu nepasieksime vienijančios jėgos. Bet kartu turime išsiaiškinti, kam mums reikalinga ši jėga?
Ar tam, kad geriau gyventume šio pasaulio lygmenyje ir vietoje mus valdančios piktos jėgos įgytume gėrio jėgą ir pasiektume pusiausvyrą savo dabartinėje pakopoje? Ar mes norime pakilti aukščiau, pasiekti davimo jėgą, kad ji vadovautų, ir atskleisti paties davimo didybę.
Gal mes siekiame davimo jėgos paprasčiausiai norėdami ja atsverti gavimo jėgą ir ramiai gyventi šiame pasaulyje? Tokiu atveju norime panaudoti davimo jėgą padėdami egoizmo jėgai, kas yra vadinama davimu dėl gavimo.  Ar vis dėlto norime gauti dėl davimo?
Klausimas toks: ar mes norime, kad vadovautų davimo savybė, ar egoistinė savybė? Tai yra visa mūsų pasirinkimo laisvė. Ir apie tai kalba malda, vadinama „18-kos palaiminimų malda“ – ko aš prašau?
Ar noriu pakilti į davimo pakopą ir teikti džiaugsmą Kūrėjui, pasiekti tikėjimą virš žinojimo, panaudoti visus savo norus davimo labui ir netgi gauti dėl jo, kad visi mano norai patirti malonumą dirbtų davimui? Ar aš kalbu tik apie gyvenimą šiame pasaulyje ir noriu jį padaryti geresnį?
Čia yra didžiulis skirtumas: ar aš gyvensiu gyvūno lygmenyje, ar žmogaus. Tai kokybinis skirtumas. Gyvūno lygmenyje savo gyvenimą suvokiame kaip kūno gyvenimą ir jaučiame šį pasaulį taip kaip šiandien: savo kūną, supantį pasaulį su viskuo, kas jame vyksta.
Dėl šio kūno egzistavimo mes gyvename – kiekvienas sau. Todėl esame pasiruošę subalansuoti savo gyvenimą davimo jėga, norėdami pasiekti malonesnį, patogesnį ir ramesnį gyvenimą.
Arba pakylame į žmogaus pakopą ir įgyjame amžiną gyvenimą virš materijos pasaulio. Materija baigiasi žemiau – negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse. Mūsų pasaulyje ir nėra kitos pakopos, nėra žmogaus pakopos. Žmogus – tai pakopa, apimanti protą ir širdį – norą ir mintį, analizę.
Tai išauga iš mūsų proto ir širdies, bet ne kūniškų. Informaciniai genai (rešimot) – sudužimo duomenys susijungia kartu: visos širdys, visi norai susijungia į vieną širdį tarytum vieno žmogaus, ir visi mūsų ketinimai – mintys ir protas – taip pat susivienija. Šis susivienijimas ir sudaro žmogaus pavidalą – tam tikrą virtualią būtybę, neegzistuojančią materijoje, nesudarytą iš elektronų, kūną sudarančių molekulių.
Mes patys jį sukuriame, sujungdami visas savo mintis ir norus. Ir taip pradedame gyventi aukštesnėje pakopoje, vadinamoje žmogaus (Adam), kas reiškia „panašus“ (domė) į Kūrėją, lygmeniu. Juk tada mūsų norai ir ketinimai pradeda veikti kaip dvasinis indas: jo viduje noras, o virš noro – ekranas.
Tai ir reiškia būti žmogumi: „pirminiu žmogumi“ (Adam Kadmon), Brija, Jecira, Asija pasaulio žmogumi. O mūsų kūnas nevadinamas žmogumi. Mes jį vadiname žmogaus kūnu  ateities sąskaita, tikėdamiesi, jog jis mus atves prie to, kad taptume žmonėmis.
Ir tam skirta malda: padėti mums sujungti kartu mūsų širdis, tai reiškia norus ir mintis, ketinimus – taip, kad sudėtume iš jų visą žmogaus, savarankiškos asmenybės, paveikslą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. pamokos pagal knygą “Šamati”

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevystanti pakopa

Besislepiant nuo savęs

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Klausimas: Aš kreipiuosi į Kūrėją, kad Jis man padėtų duoti artimui. Ar galite tai apibūdinti moksliškiau? Juk „Kūrėjas“ iš esmės – Gamtos dėsnis…
Atsakymas: Kaip žinome, Malchut turi save anuliuoti prieš Zeir Anpiną. Tada Z”A priima jos norą, ir kartu jų norai pakyla pas motiną – Biną. Atsakydama ji turi suteikti Zeir Anpinui suaugusiojo būseną (kad jis taptų didelis), taip pat Šviesą Malchut.
Štai ko pasiekia duodantysis. Jei kažkada iš tikrųjų panorėsi duoti draugui, tai gausi dvigubai. Tai, ką jam suteiksi, tavyje sukurs suaugusiojo būseną, aukštesnį statusą, kad pagimdytum draugo pakopą ir atiduotum jam.
Jam tu būsi dvasiškai didis, būsi duodantysis. Šiame vaidmenyje iš jo gauni naujų troškimų, o iš aukščiau – pripildymą. Taip tu ir „putiesi“ kas kartą vis labiau ir labiau, gaudamas kitų norus ir Šviesą iš aukščiau.
Štai ką reiškia būti duodančiuoju. Bet „putiesi“ savo davimo induose, o čia slypi psichologinis perversmas. Kaip galima plėstis davime? Kur čia pelnas? Kaip pripildau save? Kuo prisipildau?
Tokia mūsų bėda: nejaučiame didelės naudos davimo induose. Tačiau iš brėžinio ji akivaizdi.

Iš 2011 m. birželio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio