Klausimas. Kodėl samprotaudami neatsižvelgiate į Dievo valią?
Atsakymas. Kūrėjo statusas nesikeičia – Jis nori absoliučiai mylėti, duoti, užpildyti. Tad mes laikome jį nuolatiniu teigiamu šaltiniu. Jam nei pakenksi, nei gausi iš Jo daugiau ar mažiau.
Jeigu sakome, kad Jis neva pyksta, duoda/neduoda, siunčia kokias nors problemas – visa tai mūsų atžvilgiu. Taip suvokia žmogus.
Kūrėjas – Absoliutas, todėl pagal apibrėžimą negali keistis.

Iš 2017 m. balandžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti Kūrėjo didybę

Kas sukūrė Kūrėją?

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Klausimas. Ar kabalistas suvokia pasaulį dviem lygmenimis?
Atsakymas. Taip. Vienas lygmuo – materialus, kitas – dvasinis, pirmąjį žmogus suvokia savo materialiuose noruose gauti, prisipildyti, antrąjį – meilės ir davimo noruose.
Kūrėjas atsiskleidžia tarp šių dviejų savybių: gauti ir duoti, nekęsti ir mylėti.
Kitaip tariant, noras gauti malonumą – tai mūsų amžinas, prigimtinis noras. Kitas noras – tas, kurį ištaisome, kad jis duotų. Jis mėgaujausi tuo, kad užpildo ir teikia malonumą kitiems. Tarp jų ir atsiskleidžia Kūrėjas.

Iš 2017 m. birželio 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kas mato teisingą tikrovę?

Žmogaus, įgijusio šeštąjį pojūtį, gyvenimas

Gimstame su egoistiniu noru mėgautis, tačiau netikėtai jame prabunda tam tikras naujas noras (siekti dvasingumo).
Ir galime pasitelkę aplinką ir knygas išauginti šį naują norą, kad jis nusitemptų mus paskui save į savo pasaulį.
O senasis noras sumažės, išnyks, arba priešingai, išaugs, tačiau pakilsime virš jo nore duoti.
Taip mumyse vyksta dviejų norų kova: tarp rūpesčio savimi (šio pasaulio noras) ir davimo noro, priklausančio aukštesniajam pasauliui, Kūrėjui.
O mums noro mėgautis šiame pasaulyje atžvilgiu reikia padidinti norą dvasingumui, davimo norą. Čia visas mūsų darbas ir valios laisvė.
Pasirinkimas, kas svarbiau – ką noriu laikyti svarbesnį: norą, nukreiptą į viršų, iš kurio dabar turiu tik mažą tašką, ar norą, nukreiptą žemyn, į šį pasaulį.
Sukkot šventė ir visi darbai, susiję su šia švente (specialios pastogės „sukka“ statymas), kaip tik ir parodo mums, kaip galime padidinti šį mažą norą dvasingumui, kuris vadinasi „atliekomis“, mat jį suvokiame kaip visiškai nereikalingą: kažkoks davimas, meilė artimui, draugai, vienybė… Šių gerų žodžių niekas nesuvokia rimtai.
Pakelti šių „atliekų“ svarbą virš savojo „Aš“ ir šio pasaulio, iškelti davimą aukščiau gavimo – tai simbolizuoja „sukka“, laikinas statinys.
Net jeigu nuolatos jauti tobulybę išeik į laikiną pastogę, keisk save.

Iš 2010 m. rugsėjo 21 d. iš straipsnio pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško
Kabalistinės šventės

Komentaras. Stenfordo universiteto mokslininkai teigia: „Vargu, ar kam nors kyla abejonė, kad žmonėms būdingas altruizmas.“
Tačiau kuomet pradėjo tyrinėti beždžiones, pasirodė, kad joms nebūdingi altruistiniai poelgiai. Tuomet mokslininkai pradėjo stebėti vaikus nuo vienerių metų iki dvejų ir padarė išvadą, kad žmonės negimsta altruistais.
Jų noras padėti žmonėms vystosi greičiausiai ne dėl genų, o dėl bendravimo.
Vis dėlto, dauguma mokslininkų mano, kad žmogui būdingas altruizmas.
Atsakymas. Didelis naivumas, ir tiek.
Mokslininkų išvados skamba per daug kategoriškai. Jų vietoje šiek tiek sušvelninčiau formuluotę, įrašydamas stebuklingą žodį „panašu“. Panašu, kad žmonių poelgiai grindžiami ir altruistiniais ketinimais. Beždžionės jų neturi, o žmogus, galbūt, išvystė ir turi“. Juk mokslininkų teiginiai visiškai ne akivaizdūs.
Jie sako, kad altruizmas vystosi bendraujant, o aš manau, kad bendraudamas žmogus tampa didesnis egoistas, nenori kreipti dėmesio į nieką, išskyrus savo naudą, savo malonumus ir pasitenkinimą.
Klausimas. Išeitų, kad altruizmas neatsiranda bendraujant?
Atsakymas. Žinoma, kad ne. Bendraudamas tik pamatau, kur galiu išlošti, uždirbti, patirti malonumą, pakilti. Tai, ką laikome altruizmu, tėra užslėptas egoizmas, kad geriau išnaudočiau kitus.
Klausimas. Tuomet iš kur šitas žodis kilo, jeigu altruizmas neegzistuoja?
Atsakymas. Mūsų žodyne yra daug gražių ir gerų žodžių: draugystė, meilė, ryšys, bičiuliškumas, – žodžių netrūksta. Tai ir apgauna žmogų.
Klausimas. Ar galima kokiu nors būdu įgyti altruizmo?
Atsakymas. Ne, tai neįmanoma, dėl to, kad mūsų pasaulyje, mūsų prigimties lygmenyje ir mūsų bendravime, altruizmo nėra. Tačiau galime su ypatinga metodika suaktyvinti paslėptą gamtos jėgą, kuri papildomai išvystys būtent davimo savybę – nesiekiančią atsako, negrįžtamą, nesavanaudišką meilę. Tai vadinama altruizmu.
Tačiau pirmiausiai turime atskleisti šią gamtos jėgą, kurios veikiami galėtume tokiais tapti. Tuomet įgysime altruizmo jėgą, tą galimybę, tą savybę, bet ne patys savarankiškai.
Visa Tora apie tai kalba. Jeigu teisingai ją naudoti, o teisingas Toros naudojimas vadinamas kabala, – tuomet galėsime suaktyvinti šią jėgą, ir ji padarys iš mūsų altruistus. Tuomet galėsime įgyvendinti įsakymą „Pamilk artimą kaip pats save“, kuris ir yra Toros metodikos tikslas.
Klausimas. Pavyzdžiui, aš tapsiu altruistu, o kitas ne. Kaip aš galėsiu su juo egzistuoti kartu?
Atsakymas. Tu gali su juo kartu egzistuoti tame lygyje, kuriame yra jis ir visas pasaulis. Tu gali ramiai su juo kalbėti, kartu dirbti, mokytis, užsiimti verslu.
Klausimas. Kas tuomet manyje altruistiško?
Atsakymas. Skirtingai nei tavo draugas, tu negalėsi padaryti nieko blogo pasauliui. O šiaip – tu normaliai dirbi. Ką reiškia normaliai? Tau iš pasaulio reikia tiek, kad galėtum egzistuoti, o jam – kad užgrobtų visą pasaulį. Tau to paprasčiausiai nereikia, tavęs tai netraukia.
Komentaras. Panašu, kad mokslas nepakils iki altruistinių poelgių lygio.
Atsakymas. Mokslas gali pakilti tiktai iki to lygio, kuriame yra patys mokslininkai, ir ne daugiau. Dėl to reikia tobulinti mokslininkus, pakelti jų kartelę.
Klausimas. Ar tai įmanoma?
Atsakymas. Nežinia, ką lengviau pakelti – mokslininkus ar visą visuomenę. Mokslininkai – tai žmonės, kurie atkakliai laikosi savo prigimties. Tačiau paskutiniu metu stebiu, kad bendra ir mokslo krizė, pasireikšdama visur,  pradeda veikti ir juos.
Jiems kyla daug abejonių ir prasideda visokie svyravimai moksle. Be to, tikslieji mokslai jau taip pat kalba apie prigimties pakeitimą, apie kitas jos galimybes.
Ne tikslieji mokslai, tokie kaip psichologija, dar ilgai vilksis visų mokslų uodegoje, dėl to, kad jie grindžiami tiktai žmogaus materialiąja prigimtimi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Ką taisyti?

Būsime priversti tapti altruistais

Klausimas. Kaip sužinoti, ar veiksmai altruistiniai, ar ne?
Atsakymas. Kai tik žmoguje pasireiškia bent koks nors altruistinis veiksmas, jame atsiskleidžia Kūrėjas. Nes žmoguje atsiranda ketinimas duoti, kuriame iškart pagal panašumo principą ir ketinimo stiprumą atsiskleidžia dalis Kūrėjo.

Iš 2016 m. rugsėjo 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžino malonumo formulė

Pakilti į Kūrėjo pakopą

Melsti vidinės davimo jėgos

Klausimas. Išeitų, kad Kūrėjas pats didžiausias egoistas. Jis nori mėgautis mūsų taisymusi, kad gautume dėl Jo, ir pasieks to bet kokia kaina. Mes turime pasiekti tokį altruizmo lygmenį?
Atsakymas. Kūrėjas – tai absoliutaus gėrio savybė. Šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad Jis – pats didžiausias altruistas, arba egoistas, arba dar kažkas, bet tai viena savybė! Jis nesikeičia! Kūrėjas – tai gamta, kurioje esame.
Esame „juodame rutulyje“, kurio savybė – absoliutus egoizmas, ir turime pamažu iš jo išeiti. Todėl apie Kūrėją galima sakyti viską, ką tik norime.
Kūrėjo noras – duoti. Jis egoistinis ar ne? Negalime kelti tokio klausimo, nes be šio noro Jis daugiau nieko neturi. Jis – tik noras duoti. O visi kūriniai – tik noras gauti. Jie tikslingai sukurti tokiais, kad būtų priešingi Kūrėjui, kitaip nebūtų kūriniais, atskirtais nuo Kūrėjo.
Bet kaip jiems prilygti Kūrėjui, kad užimtų tą patį lygmenį ir būti tokiems pat laimingiems, patenkintiems? Tam reikia, kad noras gautų galėtų gauti, bet tik su ketinimui duoti. Ir tuomet jo lygmuo prilygs Kūrėjo lygmeniui, nors ir bus priešingos Jam savybės – kūrinio prigimtis gauti, o ne duoti.
Tad mūsų darbas – įgyti ketinimą. Priklausomai nuo įgyto ketinimo „duoti“ galėsime naudotis savo noru gauti kiek tinkami. Mat tokiu atveju visi mūsų veiksmai bus nukreipti į davimą, būsime panašūs į Kūrėją, lygūs Jam, suprasime Jį, kitaip tariant, būsime tokie, kaip Jis.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Keliamoji noro jėga

Panašus į Šviesą

Kabalos mokslas įteikia žmogui begalinio malonumo patentą. Juk kūrinijos priežastis – suteikti kūriniams nesibaigiantį malonumą, kaip pasakyta: „Kūrėjas sukūrė pasaulį, kad jo kūriniai mėgautųsi.“ Tačiau pirmiausiai reikia atlikti darbą, o po to mėgautis.
Iš tiesų, kai tik žmogus susipažįsta su šiuo mokslu, jis iš karto turi suprasti, kad tai ne tik mokslas, bet ir priemonė gauti malonumą.
Tai skamba egoistiškai. Tačiau žmogus, savo egoizmo padedamas, gali prisikasti iki aukso grynuolių, kurie yra jo viduje: jo siela, o joje – Kūrėjas ir, galų gale, amžinas malonumas, amžinas gyvenimas, egzistavimas be jokių rėmų.
Tačiau tai yra įmanoma, tik jei žmogus turi tikrai gero, sveiko egoizmo ir visada siekia šio tikslo, nė už ką jo nemeta.
Iš pradžių žmogus nesupranta, koks egoizmas slepiasi jame ir ką reiškia su juo dirbti, kas yra Aukštesnioji šviesa ir kaip reikia ją pritraukti sau, kad ji padalintų jį į egoistą ir altruistą, į davimą ir gavimą. Tai nėra lengva.
Viskas priklauso nuo žmogaus atkaklumo. Jei jo noras tikrai rimtas, tai žmogus pasieks tikslą.

Iš 2016 m. rugpjūčio 28 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsime priversti tapti altruistais

Begalinis malonumas vietoj „juodojo penktadienio“

Amžinas malonumas

Pranešimas. JAV Ohajo valstijos universiteto mokslininkai ištyrė ateistus ir tikinčiuosius.
Pasak tyrimų, jei netikite Dievą, greičiausiai esate šiurkštus, linkęs į manipuliacijas žmogus. O jei tikite, pasižymite tokiomis savybėmis kaip gailestingumas, supratingumas, atjauta.
Ateistams būdingi psichopatiniai bruožai – emocinės reakcijos į skausmą, svetimas kančias ir t. t. stoka.
Atsakymas. Mūsų pasaulyje yra labai daug įvairių niuansų prieštaravimuose tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Tačiau nei vieni, nei kiti neturi nieko bendra su kabala, nes visi veikia egoistiškai.
Tiesiog jų elgesio modeliai skiriasi. Vieni vadovaujasi savo vertybių sistema, kiti – savo. Bet abi šios sistemos egoistinės, todėl kabalos atžvilgiu iš esmės yra lygios.
Vis dėlto tikinčiajam sunkiau išaiškinti, kad jis gyvena pagal egoizmo dėsnius. Jis mano, kad gyvena teisingai.
Kabaloje tikėjimas – visai kitokia savybė nei religingų žmonių tikėjimas. Jiems tikėjimas – pripažinimas nuostatos, kad yra Aukštesnioji jėga, kad paklusdamas jos dėsniams, neva išdėstytiems Toroje, užsitarnaus būsimą pasaulį. O netikintis žmogus tiki atlygiu, gaunamu tiesiogiai šiame pasaulyje. Štai toks skirtumas.
Knygoje „Zohar“ aprašyta trijų rūšių baimė. Pirmos rūšies baimė būdinga paprastam, netikinčiam žmogui, besirūpinančiam tuo, kad jam viskas būtų gerai šiame pasaulyje.
Antra rūšis – baimė tikinčio žmogaus, kuris rūpinasi savo gyvenimu šiame ir būsimame pomirtiniame pasauliuose.
O trečiosios rūšies baimė būdinga kabalistui, kuris siekia būti panašus į Kūrėją, t. y. įgyti davimo ir meilės visiems savybę, negaudamas nieko atgal, nes būti panašiam į Kūrėją ir yra jo atlygis.
Visi mano, kad kabala yra religijos dalis, bet ji visiškai su religija nesusijusi. Kabala moko žmogų laikytis Toros įstatymo „Mylėk artimą kaip save“, kurio visi kiti ne tik nenagrinėja, bet netgi nekalba apie tai!
Nors jie kartoja frazę „mylėk artimą“, bet negalvoja, kad tai – pagrindinis Toros įstatymas, į kurio įgyvendinimą nukreiptas visas jos vykdymas, sprendimas ir realizacija.

Iš 2016 m. balandžio 4 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir kiti mokslai

Ateizmas, religija ir kabala

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Šiandien žmogus suvokia gyvenimą tik gavimo, absorbcijos, vartojimo, įsigijimo, gavybos forma. Kiekvienas tame sukasi, kol pavargsta, išeina į pensiją, keletą metų pasėdi eilėse pas gydytojus ir, galiausiai, miršta.
Bet yra galimybė pakilti į kitą egzistavimo lygmenį: gyventi ne vartojant, o duodant. Ir kalbu ne apie labdarą, kai padedi pinigais vargšams, o apie gyvenimą aukščiau savo egoizmo. Toks gyvenimas už egoizmo ribų suteikia antigyvenimo, antimaterijos, antipasaulio pojūtį, kaip pasakyta: „Aš mačiau priešingą pasaulį“.
Egzistuoja kita gyvenimo forma – lygiagreti mūsų pasauliui. Kabalos mokslas moko, kaip suvokti šią naują gyvenimo formą. Tai priešingas įprastiniam gyvenimas – ne egoizme, kuris viską sugeria į save, ne noro mėgautis viduje, o nore duoti, mylėti.
Ir turima omenyje ne ta mums pažįstama egoistinė meilė. Meilė – tai, kai aš išeinu iš savęs ir įsijungiu į kitų norus. Tada aš gyvenu šiuose noruose, nesiekdamas naudos sau. Tokia gyvenimo forma teikia malonumą, kuriam nėra ribų, kuris neprivalo tuoj pat baigtis.
Juk tai nėra malonumas materialiame kūne, kuris gali suvalgyti ir išgerti tik tiek, kiek jame telpa. Duodant niekas manęs neriboja, kadangi įsijungiu, persikeliu į kitus. Manęs neriboja šio biologinio kūno gyvenimas, aš esu už jo ribų ir ten jaučiu savo gyvenimą. Mano kūnas lieka, bet jis gyvena kažkur šalia manęs tarsi augintinis. „Žmogumi“ yra vadinama mano vidinė dalis, išėjusi iš manęs ir įsijungusi į kitus. O ši mano dalis, kuri liko – biologinis, gyvūninis, kūnas, gyvena nustatytą jam laiką, vaikšto po gydytojus, kol jį išveža į kapines.
Klausimas. Bet juk žmogus kovoja su kasdieninėmis žemiškomis problemomis ir jam neįdomios aukštos sąvokos, tokios kaip „gyvenimas už kūno ribų“?
Atsakymas. Kiekvieną žmogų jaudina klausimai apie gyvenimą ir mirtį. Netgi kasdieninio gyvenimo šiandien nebeįmanoma „susitvarkyti“, neįsijungiant į teisingą tarpusavio ryšių tinklą, nesubalansavus savo gavimo ir davimo, kaip įpareigoja kabalos mokslas tam, kad susitvarkytume savo gyvenimą.

Iš 2015 m. kovo 8 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš laiko

Mano mylimas pasaulis

Viską gauti ar viską atiduoti?

Klausimas. Ar gali kabalos metodika tapti prieinama visiems, jei dauguma papildomo jutimų organo vystymą laiko mistika?
Atsakymas. Žmonės įprato viską, kas yra už šio gyvenimo ribų, priskirti mistikai, antgamtinėms jėgoms. Šiuo atveju yra ne taip. Kabalos mokslas yra labai paprastas, ši metodika atsirado dar Abraomo laikais.
Mokiniai susirenka aplink mokytoją, o šis sudaro iš jų grupę. Grupėje mokiniai ima dirbti tarsi laboratorijoje, sukurdami sąlygas, kuriose galima atskleisti Aukštesniąją jėgą. Tarpusavio ryšyje atskleidę šią Aukštesniąją jėgą, pradeda ją tyrinėti, vystytis ir vystyti ją pačią.
Kitaip sakant, jie veikia dviem kryptimis. Turėdami norą gauti, atskleidžia norą duoti. Taip jie gali veikti šią davimo jėgą, ją pritraukti, auginti, tyrinėti, kaip ji juos veikia. Jie pradeda betarpišką, praktinį darbą su Aukštesniąja jėga, su Kūrėju, kaip su bet kuria kita mums žinoma gamtos jėga.
Klausimas tik toks, kaip greičiau įrengti tokią laboratoriją, kurioje atskleisime Aukštesniąją jėgą, ištirsime, išstudijuosime ir galėsime dirbti su ja kaip partneriai. Mes veiksime ją, o ji – mus, visą grupę. Juk vienas žmogus negali iš savęs sukurti davimo savybės.
Tik grupėje, tarkime – dešimties žmonių tarpusavio ryšyje, galime sukurti davimo jėgą, kuri prilygs paslėptai Aukštesniajai jėgai. Tuomet ši Aukštesnioji jėga atsiskleis mums pagal savybių panašumo dėsnį.
Taip gaudome bangą radijo imtuve, nustatydami jį pagal tą bangą. Tada pagal savybių panašumo dėsnį vidine banga pagauname išorinę. Tokiu pačiu principu Aukštesniąją jėgą atskleidžiame grupėje, pagal galimybes sukurdami tarp savęs truputį davimo savybės.
Ir staiga, tarsi gaudydami išorinę radijo bangą, šioje mūsų sukurtoje davimo savybėje pajuntame kažkokį pokalbį, pašalinį, aukštesnį, poveikį. Vadinasi, mes Jį aptikome! Taip ieškome Kūrėjo.
Tai labai realus pojūtis. Jei taip organizuosime savo grupę, būtinai atskleisime Kūrėją – čia nėra jokios mistikos. Čia veikia tokie patys dėsniai kaip ir fizikoje.
Rabašas straipsnyje „Iš Tavo veiksmų pažinome Tave“ rašo: „Visa žemė pripildyta Kūrėjo didybės, ir nėra vietos be Jo.“ Aukštesnioji jėga pripildo visus kūrinius, visus savo sukurtus norus mėgautis ir valdo juos. „Bet Jos nejaučiame tik todėl, kad neturime tinkamų jutimo organų.
Taip ir radijo imtuvas – pats nekalba, o pagauna balsus, skambančius pasaulyje. Bet kol imtuvas nebuvo išrastas, šių balsų negirdėjome, nors jie jau egzistavo.
Pagal šį pavyzdį galima suprasti, kad nėra vietos be Kūrėjo, ir mums reikia tik tinkamo prietaiso. O imtuvas, aptinkantis Aukštesniąją jėgą, pagrįstas susiliejimu su Ja ir savybių panašumu, tai yra noru duoti.
Kai tik turėsime tokį imtuvą, tuoj pat pajusime, kad nėra vietos, kur nebūtų Kūrėjo, o visa žemė pilna Jo šlovės.“
Grupėje esame tarsi mokslininkai laboratorijoje, kuriems tarpusavyje reikia tik sugeneruoti davimo jėgą, kad pavirstų imtuvu. Tada imtuve atskleisime dvasinę jėgą, Kūrėją.
Ji atsiskleidžia tik ryšyje tarp mūsų. O visas išankstinis pasiruošimas, mūsų vystymasis iš negyvosios, augalinės, gyvūninės iki žmogiškosios pakopos buvo reikalingas tam, kad mumyse susiformuotų noras rasti šią bangą.
Todėl turime ieškoti, kaip, remiantis kabalistų patarimais, tinkamai susivienyti. Ir visa tai labai toli nuo mistikos. Tik visiškas neišmanėlis gali kabalą sieti su mistika, juk pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams būtent šiame pasaulyje.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kūrėjo detektorius

Aukštesniosios šviesos jungiklis