Dvasiniame procese yra „latentinis periodas“, kai žmogus nemato, kad eina pirmyn ir kad kažką daro. Tarsi besilaukianti moteris, į kurią žiūrint iš pradžių nematyti, kad joje jau auga nauja gyvybė.
Esmė ta, kad dvasiniai veiksmai priskiriami davimo jėgai, o žmogus kol kas neturi šios jėgos, ir todėl nemato dvasinių veiksmų. Jeigu šalia jo yra kabalistas, tai jis savo davimo jėga gali išvysti, kas vyksta su žmogumi ir ką jam ruošia, nors pačiam žmogui to nematyti.
Kartais žmogus visiškai nejaučia savyje jokių permainų, nors jo viduje jau vyksta pasirengimas ir itin svarbūs pokyčiai, tačiau jie žemiau jo jautrumo slenksčio. Juk jis ant šios pakopos dar neturi davimo ketinimo.
Ir todėl niekada nemato kitos pakopos, tik kabalistas, esantis šalia jo, gali apie ją sužinoti. Tarsi tėvai žino apie vaiką, koks jis išaugs po metų dviejų, o patys vaikai to nesupranta.
Visa ši paslėptis tikslingai sukurta, kad suteiktų mums galimybę išvystyti davimo kli. Juk, jeigu kita pakopa būtų atskleista, negalėtume dirbti duodami, nes žinotume apie ją.
Laimė, kad įvyko sudužimas, kad yra paslėptis, dėl jų galime vystyti davimo, tikėjimo kelim. Nenoriu matyti ir žinoti! Netgi vėliau atsiskleidžiančių matymo ir žinojimo, galimybės išvysti visą pasaulių sistemą nuo krašto iki krašto, nepriimu į tuos kelim. Nenoriu gauti atsakymų, noriu duoti aukščiau jų.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotiniame norų kaleidoskope

Nori prisijungti prie tinklo? Pirmiausia įsigyk kompiuterį

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Klausimas. Žemė – tai vienintelė planeta Visatoje, kur gyvenimas yra įmanomas. Ir vis dėlto Žemės rutulyje yra sričių, netinkamų gyvenimui, pavyzdžiui, dykuma. Kodėl, žemėje yra tokių vietų, kur praktiškai nėra vandens ir labai sunku išgyventi?
Atsakymas. Žemės rutulyje yra vietų, netinkamų žmogaus egzistavimui: šiaurės ir pietų ašigaliai, taip pat zonos aplink pusiaują, kur daugiausia ir tęsiasi dykumos. Matyt, dėl homeostazės, pusiausvyros gamtoje reikia, kad egzistuotų tokios ekstremalios sąlygos: ekstremalus šaltis ir ekstremalus karštis.
Lygiai taip pat galima paklausti, kodėl egzistuoja keturi metų laikai – ar nebūtų geriau pastovi, maloni 25 laipsnių temperatūra? Bet mes nesuprantame, kad išorinės sąlygos – tai mūsų vidinės būsenos atspindys. Išorėje vyksta tokie patys procesai, kaip ir viduje. Mano viduje keičiasi žiema, vasara, ruduo: šaltos ir karštos būsenos, sielos sausumo ir gaivinančio lietaus būsenos.
Todėl visas sąlygas reikia suvokti kaip būtinas ypatingai klimato cirkuliacijai, nuotaikų kaitai negyvajame, augaliniame, gyvūniniame pasaulyje ir žmoguje. Visa pasaulių sistema sukurta pagal keturias stadijas. Juk pasaulyje veikia tik dvi jėgos: davimo jėga (Kūrėjo savybė) ir gavimo jėga (kūrinio savybė) bei perėjimas nuo vienos prie kitos ir atvirkščiai.
Negalime būti tik vienoje gavimo jėgoje – joje neįmanoma gyventi. Dabar pagaliau įsitikiname, kad neįmanoma egzistuoti tokiame egoizme. Bet vienoje davimo jėgoje irgi nepragyvensi – būtina suderinti abi jėgas.
Netgi dvasiniame, tobulame pasaulyje negalime išgyventi be savo egoizmo: jis mums reikalingas dėl kairės linijos, kaip atsvara šventumui. Be jo neįmanoma mokytis, įsivaizduoti, išmatuoti dvasingumo – vienas visada vertinamas kito atžvilgiu. Todėl reikia pliuso ir minuso, ir mums teks tinkamai juos suderinti.
Klausimas. Kas yra vidinė dykuma?
Atsakymas. Vidinė dykuma karšta ir sausa. Tai itin sunkios sąlygos, kai nėra antros jėgos – drėgmės ir vėsumos. Nėra dviejų jėgų pusiausvyros ir todėl taip sunku.
Esant priešingoms sąlygoms, kai labai šalta, taip pat neįmanoma išgyventi. Dykumoje gali būti 70 laipsnių karščio, o ašigaliuose – 70 laipsnių šalčio. Ir viena, ir kita – problema.
Mums būtina pasiekti dviejų priešingų jėgų pusiausvyrą, kaip moko kabalos mokslas. Ir tada pasiekiame viduriniąją liniją, kitaip tariant, pusiausvyrą tarp davimo ir gavimo jėgos ir galime gerai gyventi: taikiai vieni su kitais ir kiekvienas su savimi.
Jei kada nors mums pavyks pasiekti tokio vidinio išsitaisymo, apie kurį kalba kabalos mokslas, tai tuo paveiksime ir išorinį klimatą, ir gyvūniją, kaip pasakyta, kad vilkas gyvens taikiai kartu su ėriuku.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Klausimas. Teigiate, kad kabala nekalba apie šį pasaulį. Ką gi tada reiškia, kad ji realizuojama visuomenėje?
Atsakymas. Kabala nekalba apie mūsų pasaulį, netiria jo dėsnių, o tiesiog pasakoja apie juos, kaip apie duotybę. Ji tiria – kaip pakilti į kitą dėsnių lygmenį, kur dėsniai, grindžiami davimo savybe.
Mūsų pasaulio dėsniai remiasi gavimu, o dvasinio – davimu. Tai du priešingi pasauliai. Todėl negalime būdami mūsų pasaulyje, turėdami materialias jusles jausti aukštesniojo pasaulio, aukštesnės erdvės, juk ji jaučiama davimo savybe.
Kol kas šios savybės neturime. Jos atsiradimas vadinamas „siela“. Kitaip tariant, šiame pasaulyje gyvename kūne, o dvasiniame – sieloje.
Tačiau iš principo yra dvi valdymo sistemos: arba dėl savęs – mūsų pasaulyje, arba dėl davimo – aukštesniajame pasaulyje. Todėl, kai suvoki dvasinį pasaulį, dingsta laiko pojūtis, mat išeini „iš savęs“, užmezgi išorinius santykius.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos suvokimo etapai

Kur yra dvasinis pasaulis?

Klausimas. Kuomet pasiekiamas egoizmo apribojimas ir įgyjamas ekranas?
Atsakymas. Tai nutinka beveik nepastebimai, juk visi dvasiniai veiksmai prasideda nuo itin mažų detalių, dydžių, priešybių. Žmogus staiga supranta, kad kažkada su tuo neturėjo jokio santykio, o dabar atsirado jausmas, potyris, tai pateko į jo jutiminę erdvę.
Klausimas. Kas yra „apribojimas“ ir „ekranas“?
Atsakymas. Ir ekranas, ir apribojimas – tai žmoguje atsiradusio aukštesniosios jėgos jautimo pasekmė. Ji atsiskleidžia žmoguje kaip egzistuojanti, ir tuo remdamasis žmogus elgiasi tam tikru būdu. Jis supranta, kur reikia apriboti save, kam ir kodėl. Tad apribojimas ir ekranas natūraliai atsiranda jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Universali gamtos formulė

Ekranas, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas

Klausimas. Pagal kokius požymius galima atpažinti, kad Šviesa, kurią matau, – aukštesnioji?
Atsakymas. Aukštesnioji Šviesa – tai davimo ir meilės savybė, užpildanti mūsų pasaulį, visą n-matę erdvę.
Turime siekti šios Šviesos, pritraukti ją sau. Jos padedami turime išsitaisyti – visiškai pasikeisti iš gaunančiųjų į duodančiuosius.

Iš 2017 m. rugsėjo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nejaučiu Šviesos?

Daugialypis Šviesos poveikis

Kaip pritraukti Šviesą?

Klausimas. Viena vertus, kalbate apie tikėjimą aukščiau žinojimo. Kita vertus, sakote, kad kabaloje nėra tikėjimo, tik pasiekimas. Kaip tai suprasti?
Atsakymas. Tikėjimas aukščiau žinojimo – tai ir yra pasiekimas. Tikėjimas – tai davimo savybė, Binos savybė. Davimas aukščiau egoizmo vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimu.“ Su šia sąlyga žmogus atskleidžia sau aukštesnįjį pasaulį.
O dėl to, kad mūsų pasaulyje iškraipyta tikėjimo sąvoka, nieko nepadarysi. Mūsų pasaulyje viskas iškreipta.
Tik apie žmogų, kuris pakilo iki davimo savybės, galima sakyti, kad jis tikintis.

Iš 2017 m. rugsėjo 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Nuo tikėjimo – prie tiesos

Klausimas. Kabalistai sako, kad žmogus turi pajausti kitų norus ir imti juos pildyti? Tai ir yra davimo elementai?
Atsakymas. Pajausti kito žmogaus norus – ne problema, mat mūsų tikslas vienas. Kalbama ne apie jo žemiškuosius norus. Turint vieną dvasinį tikslą, man aiškus jo siekis – jis toks, kaip mano. Turime sudėti savo siekius draugėn ir judėti pirmyn.
Mėginu kaip galėdamas padėti mums, kad susijungtume grupėje, mat pritraukdami naują bendrą vienijančią jėgą, imame sandūroje tarp mūsų jausti aukštesniąją valdančią jėgą.
Žinoma, man reikia pasirūpinti draugu, kad jam nieko netrūktų materialiu atžvilgiu. Tačiau tai nėra mūsų suartėjimo objektas. Todėl dabar pasaulis tikslingai tampa toks, kad nereikia pernelyg daug galvoti apie maistą – niekas nemiršta iš bado. Svarbiausia rūpintis kitu lygmeniu.
Klausimas. Kai kabalistai sako, kad turiu pajausti artimo reikmes, reiškia turiu pajausti jo norą, užpildyti jį, ir tuomet mano egoizmas irgi užsipildys? Ką turiu pajausti kituose?
Atsakymas. Nieko. Negaliu pajausti kitų, aš lieku savyje uždarytas egoistas. Tik jei mėginu susijungti su kitais ir mes kartu siekiame užmegzti ryšį su aukštesniąją jėga, tuomet jos veikiami gauname galimybę tarpusavyje susivienyti.
Ji iš mūsų kuria bendrą norą, kurį kuriame virš savęs: tai – aš, tai – jie, ir virš mūsų – kažkas bendro, kas nesusiję su klasikine norų piramide.
Kylame virš savo egoizmo, susijungiame padedami aukštesniosios jėgos ir vienybėje imame jausti jos veikimą. Tai ir yra aukštesnės jėgos atskleidimas mumyse.
O savo egoizme niekad nieko nepajausime.

Daugiau šia tema skaitykite:

Užpildyti svetimus norus kaip savus

Mylėti – užpildyti artimo norus

Gauti, kad galėtum duoti

Klausimas. Kas rodo, jog įgyta nauja dvasinė pakopa?
Atsakymas. Kai visi aplinkiniai tampa tau artimesni nei tu pats sau – tai perėjimas į kitą pakopą.
Po to iškart kyla naujas egoizmas. Jis mumyse padalytas pagal 125 pakopas ir atsiskleidžia proporcionaliai.
Klausimas. Ar suspėju pasimėgauti akimirka, kai jaučiu, kad visi man broliai, visi mylimi?
Atsakymas. Ne. Priešingai, malonumas kyla ne tada, kai pasieki tam tikrą būseną, o kai jos sieki.
Baal Sulam rašo, kad jeigu anksčiau žmogui atrodė, kad galutinis tikslas svarbus pats savaime, tai vėliau jis supranta, kad melavo sau. Būtent kančios, paieškos, veržimasis pirmyn ir yra pats didžiausias malonumas. Beje, toks didelis, kad pasiekęs galą, žmogus prašosi į pradžią. Žinoma, tai atrodo neįtikėtina, bet taip viskas vyksta. Jis sujungia pabaigą su pradžia.
Kitaip tariant, kelio pabaigoje žmogus pastebi, kad jo galutinė būsena – tai begalis davimo ir meilės siekis. Ir šis begalis siekis pats savaime nepasiekiamas, bet būtent jis jam ir yra tobulas. Tai visiškai prieštarauja mūsų logikai.
Nūnai mokslininkai mėgina sukurti dirbtinį intelektą, kad kompiuteriai modeliuotų žmogaus klaidas, nuspėtų jas, atpažintų, kada žmogus atlieka nelogišką judesį, klaidą ir ištaisytų ją. Tai itin būtina aviacijoje. Bet dvasinio taisymo veiksmų kompiuteris tikrai nesupras, mat žmogus perprogramuojamas.
Nauja programa jame subręsta iš vidaus ir jis staiga ima suprasti, ko siekia kiekvienoje pakopoje. Jis mato, kad svarbiausia – siekti, o ne pasiekti. Pasiekei – esi miręs. Sieki – gyveni.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė reanimacija

Dvasinių pakopų pajutimas

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Mums atrodo, kad prašyti Kūrėjo – tai būdas ištaisyti sielos kli/indą, kol galiausiai dėl savo darbo pajausime, kad prašyti Kūrėjo – tai ir yra kli pats savaime, o ne priemonė jį taisyti.
Jeigu mano kreipimasis į Kūrėją, noras, kurį keliu Jo link, bus tikras, nuolatinis, augantis, be perstojo siekiantis Jo, tai patį šį kreipimąsi jausiu kaip visišką ištaisymą.
Kitaip tariant, kas yra ištaisymas? Noro kėlimas, o ne atsakymas į maldą jį užpildyti. Kelti norą Kūrėjo link – tai jau darbo pabaiga. Taip parodau savo santykį su Juo. Ar ką nors gaunu iš Jo? Gali būti, kad nieko. O ką turėčiau gauti kreipdamasis į Jį? Jau vien pats kreipimasis į Kūrėją pats savaime yra viskas, ko man reikia, ir nieko daugiau.
Jeigu nesu kli, kuris gauna dėl savęs, tai noriu tik prašyti Kūrėjo. Ir jeigu atsako negirdžiu, nesuprantu, nejaučiu, nematau – tegu, taip dar geriau! Ir tuomet mano siekyje, toje davimo jėgoje jaučiu, kiek esu panašus į Kūrėją.
Dar pakalbėsime apie tai.

Iš 2017 m. gruodžio 5 d. rytinės pamokos „Darbas su kliūtimis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pasiekti tikrą maldą?

Melsti vidinės davimo jėgos

Prašyk visko, ko nori!

Klausimas iš Facebooko: Kaip kabalistai veikia mūsų pasaulį? Ar jie gali sunaikinti blogį?
Atsakymas. Jokiu būdu! Blogio negalima sunaikinti. Turėjome to išmokti iš mūsų daugiatūkstantinės istorijos. Neįmanoma sunaikinti blogio!
Blogis – pasaulio pagrindas. Kaip pasakyta Biblijoje: „Sukūriau blogį, ir sukūriau Torą  jam ištaisyti“, bet ne sunaikinti. Ištaisyti reiškia, jog blogis lieka, o mes mokomės teisingai su juo dirbti. Tai kabalos mokslo esmė.
Klausimas. Sakote, kad „blogis lieka“. Žmogui tai visada sunku.
Atsakymas. Be abejonės! Bet ką padarysi? Neturime kitos išeities, mums reikia išmokti dirbti su blogiu: suprasti jį, gerbti ir tinkamai su juo elgtis, kaip su „faraonu“ (blogis tai faraonas ): mandagiai, itin pagarbiai, nes būtent jo padedami galėsime pakilti laiptais vis didesnio gėrio link.
Blogis tai tas stimulas, ta pakopa, virš kurios nuolatos galime kilti. Kiekvienoje pakopoje ji vis labiau atsiskleidžia mumyse, o mes vis labiau kylame virš jo į gėrį.
Jei nebūtų blogo visai negalėtume vystytis. Blogis lieka visu savo gražumu, tačiau viską įvyniojame į gerą apvalkalą – gėrį. Išeina nuostabus „patiekalas“: viduje – blogis, išorėje – gėris.
Juk žinome, kad į patiekalus beriami pipirai, druska, kas nors aštraus. Netgi į pyragus pilamas šlakelis konjako, antraip neišgausime tinkamo skonio.
Todėl reikia paragauti šiek tiek blogio, bet tik tam, kad iškeltum gėrį.

Iš 2017 m. spalio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos