Jeigu draugai išoriškai vykdo reikalavimus, keliamus mokiniams, dalyvauja pamokose, draugų susitikimuose, tai aš neturiu teisės jų palikti. Kūrėjas atvedė mane pas juos, ir aš privalau dirbti su jais.
Ypatingai dabar, mūsų laikais, būti kabalistinėje grupėje – tai laiminga galimybė, gauta iš aukščiau. Kūrėjas tempia mus pas save.
Jeigu žmogus nors kaip susijęs su šiuo procesu, daugiau ar mažiau, tada jo niekaip nekritikuoju, man svarbiausia būti susijusiam su visais, kurie turi tokį siekį. Patikėkite, esame ypatingoje būsenoje, kuri vadinasi „išėjimas iš Egipto“. Ir tai išėjimas ne vienos Abraomo vadovaujamos grupelės, o atstovų visos žmonijos, visų tautų, visų bendruomenės sluoksnių.
Mes visi norime išeiti iš savo egoizmo, pakilti ir susijungti su Kūrėju. Ir Kūrėjas mums padeda: ne atsitiktinai ateina koronaviruso epidemija – ji palengvina išėjimą iš egoizmo.
Kūrėjas nori mums parodyti, kiek yra neteisingas mūsų ryšys, todėl koranavirusu atitolina mus vieną nuo kito. Ir dabar turime suprasti, kaip vėl susijungti, kokia teisinga forma. Kai tik būsime pasiruošę teisingai susijungti tarpusavyje, virusas dings.
Mes jau negrįšime į ankstesnį pasaulį, o kursime naują ryšį, naują visuomenę, naujus užsiėmimus. Gyvenimas jau nebus toks, koks buvo iki koronaviruso. Todėl reikia paaiškinti visai žmonijai, ko Kūrėjas reikalauja iš mūsų: draugiško santykio vienas su kitu, meilės tam, kad atskleistume tarp mūsų davimo savybę, susijungimą ir nuo meilės kūriniams pereitume prie meilės Kūrėjui.
#262417

Iš 2020 m. kovo 31 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Tautos širdis

Įėjimas į naują gyvenimą atidarytas

Komentaras: Žmonės turi savybę išnaudoti gerus jausmus ir altruistinę meilę.
Atsakymas: Iš tiesų, žmonės turi tokią savybę. Suprantama, kad jie nori visus išnaudoti sau. Tačiau tai nereiškia, kad turime daryti tą patį.
Jei noriu pakilti virš gyvūninio gyvenimo ir negyventi kiek nors metų (kas man duota gyvūniniame kūne), jeigu noriu pasiekti lygmenį, kai suvokiu amžinybę, tobulybę, visą gamtą – dabar, dar nemirus mano kūnui, tai turiu pakeisti savo požiūrį į pasaulį.
Net remiantis vien egoistininėmis paskatomis, man verta tai atlikti.
Klausimas: Kiek metų reikia, kad žmogus savo egoizmą pakeistų altruizmu?
Atsakymas: Tai priklauso nuo žmogaus, nuo jo gyvenamo laikotarpio. Mūsų laikais gana greitai – 5-15 metų, bet tai metai! Tai vis tiek metai.
O ko jūs norite? Kam jums tie metai duoti? Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas artėja prie pabaigos. Ir dėl ko gyvenote? Kad pajaustumėte visą gėrį ir blogį? O kas toliau? Nieko ir su niekuo.
Tad reikia išnaudoti metus tam, kad pasiektum būtent tikslą, su kuriuo lieki toliau.
#266221

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Prasidėjo tris savaites truksiantis periodas, vadinamas „tarp siaurumų“ (šįmet liepos 8-30 d. – vert. past.), kitaip tariant, per negandas, per siaurą skausmingą koridorių. Šis metas siejamas su Šventyklos sugriovimu. Kalbama ne apie materialų pastatą, kuris griuvo Jeruzalėje, o apie dvasinę Šventyklą.
Materialus laikas – tai dvasinio laiko atspaudas, todėl mūsų pasaulyje yra simbolinės datos, turinčios dvasines šaknis.
Laikas „tarp siaurumų“ simbolizuoja dvasinę būseną, kai turėjome atlaikyti dvasinį spaudimą, bet neatlaikėme ir sudužome, t. y. sudužo Šventykla, dvasinis ekranas, siena. Ir šiandien prisimename šią griūtį.
Sakoma, kad „kiekvieną dieną, kai neatkuriama Šventykla, ji tarsi iš naujo griūna“. Tol, kol vėl nepastatysime Šventyklos, mūsų dvasinio indo, kli, dešimties tarpusavyje sujungtų sfirų, kurios pasirengusios išlaikyti viduje Chochma Šviesą, t. y. pačią didžiausią Šviesą. Chochma Šviesa užpildys kli ir tai reikš, kad Šventykla atstatyta.
Šventyklą reikia pastatyti mūsų širdyje, mūsų bendrame nore, o ne iš akmenų. Tai bus Trečioji Šventykla, t. y. tobula. Pirmoji ir antroji Šventyklos buvo pastatyos mažos grupelės žmonių, išėjusių iš Senovės Babilono ir praėjusių Egipto tremtį. Vėliau Šventyklos buvo sugriautos, bet taip ir turėjo nutikti.
Tačiau Trečiąją Šventyklą statysime drauge su visu pasauliu, statysime viduje, širdyse, noruose, užpildysime juos tobulu Kūrėjo atskleidimu, Chochma Šviesa. Štai tokia Šventykla, tokia būsena egzistuos amžinai, nes joje dalyvauja visos sielos, atliekančios visus taisymus ir visiškai užsipildančios Kūrėju.
To reikia pasiekti, ir pagal dabar atsiskleidžiančius ženklus esame labai arti prie šios būsenos. Tai neturi užimti daug laiko, mums tereikia panorėti persitvarkyti iš vidaus, kad būtų tik vienas noras.
Iš visų atsiskleidžiančių būsenų reikia siekti susivienyti kaip vienam žmogui su viena širdimi. Daugiau nieko nereikia, tik iš visų jėgų pasistengti, tarsi tai paskutinė mūsų galimybė išsigelbėti nuo egoizmo.
#267553

Iš 2020 m. liepos 9 d. rytinės pamokos

Klausimas: Kaip taip nutiko, kad gamtos karalius dėl iliuzinių idėjų gali sunaikinti ne tik kitus, bet ir save? Kaip tai suderinti su aukštais idealais, kultūra, menu, moralės principais ir galingu intelektu?
Atsakymas: Mums reikia suprasti, kad esame tokiais sukurti. Tiesiog neįtikėtina, kaip gamta, viena vertus, sukūrė mus protingais, kita vertus, davė tokį egoizmą, kuris su niekuo nesiskaito.
Jei prieš bet kokį gyvūną pastatysite dubenėlį su ėdalu, jis jaus, gerai jam tai, ar blogai. O jeigu priešais žmogų padėsi lėkštę su skanumynais, tai jis valgys, net jeigu tai jam ir blogai.
Ši problema su visais mūsų pojūčiais. Iš vienos pusės norime, iš kitos, nesuprantame, ko norime. Kitaip tariame, negalime suvaldyti savo norų. Jie mums komanduoja.
Gyvūnams komanduoja instinktas. Gerai ar blogai – tik instinktas. Čia nėra prisirišimo, meilės, neapykantos, malonaus-nemalonaus, tėra vien gerai ir blogai, kurie įrašyti organizme. O mes to neturime.
Klausimas: Vadinasi, žmogus yra aukščiausia gamtos pakopa, bet vien potencialiai?
Atsakymas: Žmogus tokiu taps, kai įsisąmonins blogį ir baigs savo taisymąsi.
#266209

Iš 2020 m. balandžio 16 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Klausimas: Kas yra prigimtis?
Atsakymas: Mūsų prigimtis – tai egoistinis noras gauti, mėgautis, būti savyje ir dėl savęs.
O priešinga, mūsų nejaučiame prigimtis – tai altruizmas, rūpestis kitais, meilė kitiems. To nejaučiame, tačiau galime kažkaip įsivaizduoti panašiai kaip motina elgiasi su kūdikiu, nors tai vis dėlto egoistinis pasireiškimas. Mūsų pasaulyje nėra altruistinių santykių tarp kūrinių.
Bet studijuodami kabalą matome, kad tai vis tik įmanoma. Yra aukštesnioji Šviesa – ypatinga substancija, kuri gali veikti ir pakeisti mus. Ir tapsime kitokie.
#266503

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Kaip toliau mokytis, jei dingo pilnatvės jausmas?
Tęsti be užsipildymo! Kūrėjas man rodo: „Ar tu gali kažką atlikti be užpildymo, ar ne? O jei tu negali dirbti be kompensacijos, vadinasi, tu dirbi pas Faraoną, o ne pas Mane. Tada nesikreipk į Mane, eik pas Faraoną!“
Reikia pasistengti išeiti iš Faraono karalystės su grupės pagalba. Įeik į draugus, kad jie ištrauktų tave. Mažiau filosofuokite, o junkitės į grupę, pasitikėdami, kaip vaikas, anuliuodamasis prieš suaugusiuosius. Ir tada jam pavyks augti teisingai.
Išėjimas iš Egipto – tai nėra pabėgimas iš vienos vietos į kitą, o bėgimas nuo egoistinio noro. Kiekvienas iš mūsų išeina iš savo egoizmo ir jungiasi į grupės norą. Kai aš jungiuosi į grupę, tai reiškia, kad aš išėjau iš Egipto ir perbridau Raudonąją jūrą.
Todėl, jei tu mokeisi dvidešimt metų, o dabar daugiau negali tęsti, vadinasi, esi priešais Raudonąją jūrą ir neturi išeities, kaip tik šokti į grupės vienybę. Ji tikrai egzistuoja, net jei jos niekas nejaučia. Ir kai tu įšoksi į šią vienybę ir įsikabinsi į draugus, bus laikoma, kad tu perėjai Raudonąją jūrą.
Labai svarbu pereiti nuo savo individualaus noro į bendrą grupės norą, nors nematai jos tikros būsenos, dvasinio paveikslo. Įšokdamas vidun atrasi, kad tau yra už ko laikytis. Bet tu privalai šokti į šią jūrą, ir tą akimirką, kai šoksi, rasi už ko įsikabinti, tarsi kūdikis už motinos. Tai ir vadinama išėjimu iš Egipto, iš mūsų egoizmo, į Sinajaus dykumą.
#262841

Iš 2020 m. balandžio 8 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas nakties priedangoje

Kabalistinės grupės tikslas V dalis

Veikiami egoizmo narkozės

Šiomis dienomis grįžtame iš karantino į įprastą gyvenimą: atsidaro daugiau parduotuvių, paslaugų, verslų. Kyla jausmas, kad ant mūsų nusileido tamsus debesis, vadinamas „koronavirusu“, o paskui išsisklaidė, tarsi nieko ir nebuvo.
Iš tikrųjų, tai apgaulingas įspūdis, nes ankstesnis gyvenimas jau negrįš. Mes dabar išsiaiškinsime ir suprasime, kad grįžimo atgal negali būti, kaip neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę.
Todėl negalėsime grįžti prie ankstesnio gyvenimo, kuris grindžiamas konkurencija ir nesibaigiančiu vartojimo didėjimu. Priešingai, mes veikiame gamtos sistemose, net jei to nesuvokiame ir nejaučiame. Ir šiandieninės gamtos sistemos skiriasi nuo tų, kurios buvo iki koronaviruso. Jos neleis mums naudotis mūsų piktu egoizmu, darant žalą sau kaip anksčiau.
Virusas išryškino, kad mes visi susiję. Epidemija išplito po visą žemės rutulį, nes mūsų biologiniai kūnai sujungti į vieną sistemą, kuri veikia aukščiau šių kūnų, jungdama juos tarpusavyje. Todėl liga, kilusi vienoje vietoje, staiga kyla ir kitose.
Virusas ateina į tokius kaimus, kurie apskritai neturėjo jokio ryšio su civilizacija. Iš kur jis galėjo kilti? Čia veikia gamtos sistema, kuri, pasiekusi tam tikrą būseną, išleidžia iš savęs į pasaulį šią problemą, vadinamą „koronavirusu“.
Todėl negalėsime grįžti į ankstesnę būseną, net ir labai norėdami. Neįmanoma ten grįžti, to niekada nebuvo istorijoje! Žmonių santykiuose neįmanoma grįžti atgal – tik eiti pirmyn: arba į naują gyvenimą, arba į naują mirtį.
Bendra nelaimė pakeitė visuomenę į gera, įpareigodama mus būti solidarius ir laiduoti vienus už kitus, kaip matėme, kad jauni padėjo pagyvenusiems, esantiems rizikos grupėje.
Dabar, grįžtant į normalų gyvenimą, visi šie teigiami pokyčiai ir tarpusavio parama gali išnykti, jei mes neįsiklausysime į tai, ką nori pasakyti mums gamta. Turime suprasti, kad visi esame susiję ir lemiame vienas kito ateitį.
Visas žemės rutulys ir apskritai visa visata – tai viena integrali sistema ir kiekviena jos lygmens – negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus – būsena priklauso nuo visų kitų.
Už visko slypi ilga egoizmo vystymosi istorija, kuri privedė mus iki blogio suvokimo. Iš esmės, mes jau suvokėme šį blogį, juk niekas nėra patenkintas savo gyvenimu: nei turtingieji, nei vargšai, nei protingi, nei kvaili, nei stiprūs, nei silpni, nei jauni, nei seni.
Kaip yra pasakyta: „ne savo noru gimsti, ne savo noru gyveni, ne savo noru mirsi“. Todėl turime atlikti viso savo gyvenimo reviziją. Tam padėjo koronavirusas, parodydamas, kad esame šioje žemėje kaip viena žmonių populiacija ir privalome atsižvelgti į savo tarpusavio priklausomybę.
Reikia kurti visuomenę, kurios pagrindas nebūtų konkurencija, kuriai eikvojame visas savo jėgas, darydami tik žalą sau. Aš negaliu susieti savo geros ateities su tuo, kad daryčiau bloga kitam. Laikas pereiti į naują būseną: mes, kaip žmonės, privalome pasipriešinti savo blogajai prigimčiai ir sukurti aukščiau jos kitą, geresnį, lygmenį.
Todėl akivaizdu, kad grįžimo atgal negali būti. Kam mums grįžti? Argi gyvenome džiaugsmingai ir laimingai? Ar buvome ramūs už savo vaikų ateitį, gimdydami juos didžiulės konkurencijos, neapykantos ir pavojų kupiname pasaulyje?
Imkime ir pafantazuokime, į kokią tikrovę norėtume patekti, o ne kur grįžti. Koks turi būti geras gyvenimas? Ar gebame taip pasikeisti?
Grįžti į praeitį neįmanoma: tam neturime nei jėgų, nei pinigų – jokio pagrindo. Bandydami tik veltui eikvosime jėgas ir nervus, įsitrauksime į konfliktus, vedančius į trečiąjį pasaulinį karą.
Mes neturime kitos išeities: jei priklausome integraliai gamtai, tai ir turime veikti kaip integrali visuomenė. Negyvoji, augalinė ir gyvūninė pakopos egzistuoja vienoje uždaroje simbiozėje. O žmogus veržiasi per šias gamtos sienas, išeina iš gyvūninės pakopos į žmogaus ir ten siautėja, savo egoizmu naikindamas viską, pradėdamas vis naujus karus ir konfliktus.
Dabar esame likimą lemiančiame taške, kur turime nustoti vystytis egoistiškai ir pradėti mokytis, kaip vykdyti gamtos dėsnių sistemą. Žmonių visuomenė turi būti apvali, kaip integrali integralios gamtos dalis, ir žengti žingsnį vienybės link.
Mes naudojome gamtą neva savo naudai, bet naudą gavo tik mūsų egoizmas. Pažvelkime, ką padarėme su šiuo pasauliu, koks jis užterštas ir sugriautas. Taip daugiau negali tęstis, nes neturime kitos planetos gyvenimui.
Ir dabar, sustabdę dviem mėnesiams gamybą, matome, kaip gamta akimirksniu atgimsta: valosi oras, atmosfera, atsikuria ozono sluoksnis, girdisi džiaugsmingas paukščių čiulbėjimas, miško žvėrys vaikšto po miestų gatves.
Mus bandys sugrąžinti į praeitį, kad vėl padarytų senosios sistemos vergais, bet tai nebesuveiks. Gamta turi savą vystymosi variklį, kuris stums mus pirmyn ir neleis nusiristi atgal.
Jei bandysime grįžti į senąją tvarką, tai brangiai susimokėsime daugybe kančių ir nelaimių, iki trečio pasaulinio karo. Nėra grįžimo, du kartus nežengsi į tą pačią upę. Turime judėti pirmyn į neatsiejamą integralaus žmogaus paveikslą kaip atskiri individai ir kaip vienas bendras kūrinys – žmonija.
#264509

Iš 2020 m. gegužės 5 d. 1232-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš karantino, I dalis

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Klausimas: Kaip žmogus gali įsisąmoninti savo blogį, jeigu pati jo prigimtis neleidžia to atlikti? Kas akimirką žmogus pateisina savo veiksmus.
Atsakymas: Visiškai teisingai. Todėl jėga, su kuria einame toliau ir dvasiškai vystomės vadinasi „tikėjimu aukščiau žinojimo“, kitaip tariant, pakylama virš savo egoizmo.
Kaip tai atlikti? Įeinu į grupę, dešimtuką ir ten mėginu ištirpti. Taip pakylu virš savęs. Tik taip! Jei neturite grupės, negalite to atlikti ir tai bus jūsų problema.
#266349

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Galimybė valdyti gėrį ir blogį

Kuo blogiau, tuo geriau

Greičiau suvokti Kūrėją

Klausimas: Jeigu Kūrėjas sukūrė mus egoistais, tai šitai yra mūsų prigimtis. Ką su tuo daryti?
Atsakymas: Taip, mūsų prigimtis – egoizmas. Esame sukurti visiškai priešingi integraliai savybei – Kūrėjui. Todėl turime mėginti susivienyti nepaisydami savo blogojo prado ir prašyti Gamtos (Kūrėjo), kurios viduje yra ši integrali sistema, kad ji mus ištaisytų.
Tuomet nepaisant pradinių egoistinių savybių ir santykių imsime savyje jausti besivystančias altruistines savybes.
#265826

Iš 2020 m. balandžio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką taisyti?

Ar reikia vystyti egoizmą?

Išmokti valdyti egoizmą

Klausimas: Žmogaus charakterio bruožai priklauso jo egoizmui ar jie yra atskirai?
Atsakymas: Ne, ne visai taip. Jie, žinoma, koreliuojasi su žmogaus egoizmu, bet sąveikos sistema tarp žmogaus charakterio bruožų ir jo egoizmo dydžio neapibrėžia kitas kito.
Klausimas: Pagal kabalą, žmogaus charakteris – tai duomenys, kurių neįmanoma pakeisti?
Atsakymas: Iš esmės, taip.
Klausimas: Koks egoizmo naudojimas priimtinas?
Atsakymas: Bet koks, jeigu jis nukreiptas kitų žmonių, gamtos labui, kitaip tariant, kai tai išeina iš žmogaus egoistinių norų rėmų, ir tai vadinama „tikėjimu aukščiau žinojimo“. Davimo savybė aukščiau gavimo savybės – tai gėris.
Gėris – tai veiksmas kitų labui, o ne dėl savęs.
#265387

Iš 2020 m. balandžio 2 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Kas yra geri darbai?

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo