Klausimas. Nuolankumas – tai tas pats kas nusižeminimas? Ar yra skirtumas tarp nuolankumo ir nusižeminimo?
Atsakymas. Nuolankumas ir nusižeminimas – ne vienas ir tas pats. Bet mums dar anksti tai nagrinėti. Svarbiausia mums – visąlaik mėginti priimti, kad tai, kas vyksta, ateina iš aukščiau, iš Kūrėjo. Ypač tuomet, kai manyje įsiliepsnojo egoizmas ir imu pykti, reikšti savo nepasitenkinimą.
Tai reiškia, kad žmogus priešina save su Kūrėju: „Aš nepatenkintas Tavo valdymu“. Tai problema. Čia nėra nuolankumo, nėra jaučiama, kad Kūrėjas viską valdo, kad „Nėra nieko kito tik Jis“.
„Gerai, Kūrėjas viską valdo, nėra nieko kito tik Jis, o aš – prieš Jį!“ Tai ir yra grynas egoizmo pasireiškimas. Ir čia kažkaip reikia mėginti anuliuoti tą nepasitenkinimą, pakilti virš jo: „Nenoriu, kad jo nebūtų, kitaip nusileisiu į nulį. Ne! Pakilsiu virš jo ir taip būsiu aukščiau savojo ego“.
Būtent ties tuo mums reikia dirbti. Apie daugiau net nekalbu. Tačiau bus itin reikšminga, jei imsime taip žiūrėti į mumyse atsiskleidžiantį egoizmą. Svarbiausia, pakilti virš savo nepasitenkinimo.
Klausimas. O jeigu jaučiu, kad pykstu ne ant Kūrėjo, bet ant savęs, and savo ego. Ką tuomet daryti?
Atsakymas. Jei pyksti, vadinasi, esi nepatenkintas Kūrėju. Štai ir viskas.
O toliau tirk save ir nuspręsk, ką daryti. Iki tol, kol nebūsi patenkintas viskuo, kas vyksta, nepakilsi virš savo egoizmo ir būsi tik šio pasaulio lygmenyje.
#246322

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš meilės matyti vien geri dalykai“

Kaip anuliuoti save?

Pakilti virš egoizmo

Klausimas. Jei aš – vien ego, tai kuo galiu tapti panašus į aukštesniąją jėgą?
Atsakymas. Tokiais kaip aukštesnioji jėga gali tapti tik tie, kurie sieks pusiausvyros tarp egoizmo ir altruizmo. Jėga, kuri natūraliai tavyje nubunda, yra egoizmas, ir tau atrodo, kad tai tu. Tačiau tai ne tu, o Kūrėjas.
O tu kažkas visiškai neutralaus, kaip šiek tiek sustingusi želė, kurioje nuolat, be pertraukų, nuo gimimo iki mirties veikia egoistinė jėga, ir žmogui atrodo, kad tai – jis.
Tačiau jam duodama galimybė subalansuoti šią neigiamą jėgą su teigiama, kurios jis turi prašyti pas Kūrėją. Juk tada jis priartėja prie Kūrėjo ir susijungia su Juo. Jis prašo Kūrėjo išmokyti jį subalansuoti save su teigiama jėga, kad atsirastų dvi priešingos jėgos, o tarp jų atsirastų pusiausvyra, vadinama „vidurine linija“.
Ši vidurinė linija, atsirandanti iš pusiausvyros tarp dešiniosios (altruistinės) ir kairiosios (egoistinės) linijų, yra vadinama „Adomu“ (žmogumi), nes būtent jis tampa panašus į Kūrėją.
Gerai valdydamas tiek egoizmą, tiek altruizmą, žmogus gali su jais veikti teisingai, visą laiką balansuodamas tai aukštyn, tai žemyn, ir per šį balansą kilti į viršų. Svarbiausia, kad jis išmoktų laikyti pusiausvyrą tarp šių jėgų. Tai – mūsų darbas.
#241819

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gali duoti aukštesnioji jėga?

Koks žmogus dvasinis?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Žiūrėdamas šalies ir pasaulio įvykių naujienas džiaugiuosi dėl atsiskleidžiančių nusidėjėlių. Atsiskleidžia egoistinio noro, kurį būtina ištaisyti, blogis. Tai egoizmas mums šaukia: „Kodėl manęs neištaisote?! Iki kokių ribų turiu save demonstruoti ir skandinti savyje pasaulį?“
Džiaugiuosi, kad pagaliau pasaulis po truputį ėmė artėti blogio suvokimo link. Žmonės jau supranta, kad nieko negali padaryti su egoizmu, nes tokia žmonijos prigimtis, bet jei iš jo neišsivaduos, jis mus pražudys.
Todėl jie pradeda galvoti, kaip atsikratyti egoizmo. Pamažu išbando visas priemones, bet mato, kad nė viena neveikia. Mūsų padėtis beviltiška.
Esame kažkur Galaktikos užkampyje, skriejame aplink nykštukinę žvaigždę ant mažyčio Žemės rutulio, visiškai užteršto mūsų atliekomis. Gyvenimas baigiasi be jokios perspektyvos. Esame vieniši Visatoje, o greitai ir Žemės planetoje nebeliks gyvybės. Kaip sakoma, užgesinkite šviesą…
Blaiviai galvojant, atsiveria būtent toks vaizdas. O tai jau blogio atskleidimas, kuriam esant galima pradėti galvoti, ką daryti. Gal vis dėlto kas nors patars, kaip išsigelbėti? Ir tada ausys ima girdėti tokias bangas, kurių anksčiau nesuvokė: apie tai, kad yra gyvenimas už mūsų tikrovės ribų.
Mūsų realybė – daugiasluoksnė, ir viršutinio sluoksnio, esančio virš mūsų tikrovės, atskleidimas priklauso nuo mūsų suvokimo. Jeigu pakeisime savo vidinį tikrovės suvokimą, tai staiga pasijusime gyvenantys kitame pasaulyje. Tarsi įvyktų teleportacija, ir staiga pasijusčiau esantis kitoje būsenoje, kitoje vietoje.
Taip įvyksta, jei pakeičiu vidines vertybes ir imu gyventi kitame pasaulyje. O apie šį pasaulį sakoma, jog jis egzistuoja tik tam, kad jį paliktume. Tik tam egzistuoja Visata, Žemės rutulys ir žmonės ant jo – kad iš čia ištrūktų. Ir apskritai šis pasaulis išgalvotas, o mes gyvensime tikrame pasaulyje.
Į naujienas žiūriu tik šiuo rakursu ir todėl nelieju ašarų. Kaip priversti tikrovę pasikeisti? Ji pasikeis tik su tokia sąlyga, kad pasikeis kiekvienas mūsų. Tikrovė priklauso nuo manęs ir jaučiu ją savyje. Todėl du mato tą patį vaizdą, bet vienas verkia, o kitas džiaugiasi. Viskas priklauso nuo to, kokioje šviesoje matome įvykius. Aš viską suvokiu kaip būtinus žingsnius į išsitaisymą, artinančius mus gėrio link.
#244166

Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinė karta“, 2019 m. balandžio 5 d.

Klausimas. Kaip sujungti savo norą su grupiniu, kai net mažutį Kūrėjo didybės pojūtį norisi pasisavinti kaip asmeninį laimėjimą? Tai per daug asmeniška, kad tuo dalintumeisi.
Atsakymas. Geriausias būdas išjudėti – palikti visus savo norus, viską, ką turite, paimti tik jėgą, įeiti į grupę ir bandyti per ją kreiptis į Kūrėją. Kitaip tariant, paimti iš grupės visus draugų lūkesčius, tarsi būtumėte suaugęs, o jie – maži vaikai.
Juos turite surinkti iš grupės ir paprašyti Kūrėjo apsaugoti juos, pakelti, teisingai nukreipti, kad jie pajaustų, kaip turi būti tarpusavyje susiję, kaip pakilti kartu, kad sukurtų indą, vietą Kūrėjui atsiskleisti. Ir visa tai tik dėl to, kad suteiktume Jam malonumą ir jaustume malonumą tik dėl to, kad patenkiname Kūrėją.
Mes visada judame dviem lygiais: egoizmas ir virš jo – tarpusavio ryšys, vienybė, malonumas dėl to, kad Kūrėjas jais mėgautųsi. Reikia tiksliai išdirbti šiuos du lygius.
Ir tada pajausite Aukštesniojo pasaulio dvilypumą, kur suveikia ir šviesos korpuskulinė, ir bangų teorija. Kitaip tariant, Šviesa priimama kaip bangos arba kaip dalelės priklausomai nuo to, žvelgiate jūs į praeinančius elektronus ar ne.
Jūs pamatysite, kad iš tikrųjų dvasiniame pasaulyje visa tai viena, vientisa. Ir tik mūsų egoizmas skiria tai į skirtingus lygius. Todėl kiekviename lygyje mums iškyla skirtingos nuomonės, norai, junginiai – viskas, kas užmuša mūsų pasaulį, bet būtent dėl to, kad kitame, aukštesniame, lygyje mes suvoktume tobulybę.
#242569

Iš 2019 m. vasario 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujas gyvenimas antrajame aukšte

Kodėl davimo savybę galima įgyti tik grupėje?

Meilės ir davimo formulė

Klausimas. Mūsų name gyvena kiemsargis Petras. Tai labai geras, švarios sąžinės žmogus. Aš jam galiu palikti namų raktus ir išvažiuoti kelioms dienoms, galiu patikėti kur nors palydėti savo vaiką. Ar galima sakyti, kad taip per jį pasireiškia Šviesa, ir norint būti Šviesos, grynumo būsenoje, jam nereikia jokių specialių žinių, jokio dešimtuko, jokio papildomo bendravimo?
Atsakymas. Žinoma, jei jis toks gimė, jam šios žinios nereikalingos. Kabala suteikiama žmonėms su didžiuliu sugadintu, neištaisytu egoizmu. Ir jie nori save ištaisyti. Jie supranta, kad nori kažką pasiekti. O Petras nieko nenori siekti. Jis absoliučiai patenkintas viskuo, pilnatviškas. Dėl to jis taip elgiasi. Tačiau lygiai taip pat gali elgtis ir kiemsargis šuo, patenkintas tuo, ką turi.
Neabejotinai, tokie žmonės labai geri. Bet jie nepadeda ištaisyti žmonijos, nes jie neturi tam jokio poreikio. Į kabalą ateina neištaisyti egoistai, kurie nori kažko ir negali nusiraminti savo kasdieniniame gyvenime. Jiems blogai šiame pasaulyje, jie nepakenčia nei jo, nei savęs. Jie jaučia savo neištaisytas savybes. Todėl jie nusipelno išsitaisymo. Būtent tam ir suteiktas mums mūsų pasaulis.
#242998

Iš 2018 m. lapkričio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam skirtas kabalos mokslas?

Ką kabalos studijavimas įneša į gyvenimą?

Kodėl žmonės ima studijuoti kabalą?

Klausimas. Teisingai spręsdamas materialias problemas, susiedamas jas su Kūrėju, žmogus sukuria nuolatinį dvasinį ryšį su Juo?
Atsakymas. Žinoma. Ir tada jis ieško: kur dar pamatyti kažką neigiamo, nes kitaip negali būti susietas su Kūrėju.
Kartais esame nežinioje, kai mums nei gera, nei bloga: tuštuma, nieko nereikia, niekas nesvarbu. Tai – baisu, – jau geriau, kad kažkas atsitiktų.
Klausimas. Argi normalu prašyti Kūrėjo: „Atsiųsk man problemų“?
Atsakymas. Ne, nenormalu. Tam duota grupė, kurią galima įtraukti, sužadinti draugų poreikius ir dėl jų dirbti.
Aš pamenu tokią būseną, kai jau nieko nesinori, tik užmerkti akis ir išnykti, numirti. Bet neišeis.
Komentaras. Užmerkti akis – tai ne problema.
Atsakymas. Ne! Tai – problema. Kai žmogus sutinka su tuo, kad geriau užmerkti akis ir suvesti visas sąskaitas, jis jau vystosi kitaip. Tokios būsenos yra daugybė žmonių pasaulyje.
Klausimas. Ką daryti, jei žmogus, gavęs keletą smūgių, bijo Kūrėjo? Tai normali būsena? Ar taip turi būti?
Atsakymas. Taip, tai yra gerai. Tik tai vadinama ne baime, o nerimu.
Klausimas. Bet aš kalbu ne apie nerimą prieš kažką didį, o baimę prieš stipresnį. Tai – normalus reiškinys?
Atsakymas. Kodėl gi ne? Geriau taip, nei priešingai. Tai tave laiko. Tu jau žvelgi į Jį su tam tikru jautrumu: taip ar ne taip, daryti ar ne. Vis dėlto, baimė būtina, kaip vaiko tėvams: jei jis nieko nebijos, tai tiesiog pakenks sau ir neišaugs geras žmogus.
Žmogus – egoistas! Todėl jam vienu metu reikalingos ir vadžios, ir kamanos.
#240296

Iš 2018 m. spalio 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai tikslas svarbesnis už smūgius

Kaip neutralizuoti neigiamą santykį?

Vienas sprendimas visoms problemoms

Klausimas. Kas yra „kančių kelias“?
Atsakymas. Kūrimo tikslo kančiomis siekti negalima. Kai nukrypstate nuo dvasinio kelio, tai gaunate problemų, kurios priverčia jus kentėti, ir tai grąžina jus į kelią. Po to vėl krentate į savo egoizmą, nuklystate, ir kančios vėl jus grąžina, ir jūs vėl darote teisingą žingsnį į priekį.
Klausimas. Taigi, be kančių negalima judėti į priekį?
Atsakymas. Mes nuolat klystame kelyje, nes be klaidų negalime suprasti, kaip tinkamai veikti. Todėl turime galimybę judėti į tikslą taip, kad ne kančios, kurias turėjome patirti, o klaidų atskleidimas judins į priekį. T. y. darbas taisant klaidas ir judėjimas į priekį bus viena.
Tokiu atveju eisime pirmyn ne krisdami ir pakildami, o žengdami dviem linijomis: kairiąja ir dešiniąja. Patirdami nemalonumus ir klaidas kairiojoje, taip pat dirbsime su jomis dešiniojoje. Ir taip žengsime į tikslą ne kairiąja ar dešiniąja, o abiem kojomis.
Mes iš anksto suvokiame, kad be klaidų atskleidimo negalime eiti, taip esame sukurti. Tačiau judėdami egoistiškai, jau nujaučiame, kokiu būdu atskleisime klaidas, nukrypimus, blogį ir nusiteikiame pereiti į dešinią liniją.
#240171

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima išvengti kančių?

Kartu kelyje lengviau!

Kodėl reikalingos kančios

Klausimas. Girdėjau, kad žodis „embrionas“ (ubar) ir žodis „pyktis“ susiję. Ar galite paaiškinti ryšį tarp jų?
Atsakymas. Pati didžiausia egoizmo apraiškai – tai žmogaus pyktis, kai jis nesutinka su kūrimo sumanymu ir nori komanduoti pasauliui. Jei žmogus įveikia pyktį, užčiaupia burną, užmerkia akis, ir apriboja visus savo egoistinius jausmus, tuomet jis tampa embrionu.
#245956

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Komentaras. Pasaulyje plinta nauja tendencija, kuri dabar susitelkusi moksliniame Amerikos universitetų pasaulyje. Šimtai universitetų visoje šalyje palaiko sistemą, kuri skatina skųsti savo kaimynus, dažniausiai – anonimiškai.
Mičigano universitete buvo skundžiami studentai, palaikantys Donaldą Trumpą. Universiteto laikraštis už tai, kad ji skyrė mažai dėmesio transseksualiems ir nebaltaodžiams studentams. Paskundė žmogų, nulipdžiusį sniego senį, nes jis baltas, o tai – iššūkis juodaodžiams.
Egzistuoja teisėjų komanda, sudaryta iš studentų, rečiau – iš mokytojų, ir iš policijos, kuri nagrinėja visus šiuos įvykius.
Visos šios istorijos kyla, nepaisant amerikiečių įstatymų. Laisvės pradeda nykti nuo akademinio sluoksnio. Kitaip tariant, visuomenės naikinimas prasideda nuo jos galvos – švietimo sistemos.
Atsakymas. Tai natūralu studentų aplinkoje, nes ji jau seniai mutuoja. Ir tai visiškai priešinga tam, kas turi būti šioje aplinkoje. Kur pliuralizmas? Kur laisvė? Viskas atvirkščia.
Amerikos universitetai ir apskritai universitetai visame pasaulyje tapo tiesiog nepakenčiami dėl savo ultraliberalumo, ekstraliberalumo, dėl to, kad viskas yra leistina ir viskas galima, ir todėl nėra jokių rėmų. O be rėmų žmogus – toks gyvulys, kad jo neįmanoma suvaldyti.
Studentai giriasi tuo, kad gali viską daryti priešingai. Nesvarbu ką, nes svarbiausia, kad priešingai. Iš tikrųjų, tai ideologija, kurios tikslas sunaikinti viską, kas jau yra, o kas bus vėliau – nesvarbu. Neatsižvelgiant į nieką, negalvojant apie pasekmes.
Pradėtas judėjimas, kuris iš tikrųjų gali sunaikinti visuomenę, ar mažų mažiausiai įstatymus, kuriais ji vadovaujasi. Šis judėjimas geba pakeisti visus įstatymus, sukelti abejones visomis vertybėmis ir t.t. Tai, kas vyksta, neįtikėtina!
Komentaras. Kita vertus, tyrinėtojai kalba, kad išorinių tiesos etalonų nebeliko, remtis galima tik pačiu savimi.
Atsakymas. Taip, taip iš tikrųjų yra. Jūs klausiate: „Kuo remiantis atsirado įvairių ultraliberalių srovių?“ Remiantis prielaida, kad visuomenė auklėjasi, žiūrėdama pati į save.
Klausimas. Kokį sprendimą siūlo kabala, jei kalbame apie akademinę aplinką, kur vyrauja chaosas, kur viskas neteko vertės?
Atsakymas. Visuomenė turi judėti pirmyn, remdamasi tuo, kas buvo. Kaip kitaip žinoti, kur link žengti? Gal kitas žingsnis – tiesiai į bedugnę? Bet tas niekam nerūpi. Priešingai, laikoma pažangumu: kuo aš destruktyvesnis šiandien, tuo pažangesnis.
Skųsdami nori sunaikinti kitų nuomonę? Ar tai pliuralizmas, liberalizmas, demokratija? Visai ne! Visa ši studentų brolija, apskritai, visiškai pasikeitė.
Reikalingas rimtas sukrėtimas: būdami tokie patenkinti savimi, jie negali išgirsti kitokios nuomonės.
Visuomenė susipainiojusi visame pasaulyje, todėl nepakaks traukti vieną siūlą. Viskas tarpusavy susipynę.
Dabar tai praeis per didžiulę ekonominę krizę, ir ji viską sustatys į vietas. Viskas bus peržiūrėta, permaišyta pagal tikrą, teisingą sprendimą – kas naudinga žmonijai, o kas ne. O toliau reikia pradėti iš pradžių: dėl ko jie mokosi, kokią žmoniją mes kuriame su jais, kaip jie dalyvaus bendrame žmonijos gyvenime?
Dėl to reikia žinoti, kur link turi eiti visuomenė. Mažų mažiausiai, ji turi vienytis. Tai, manau, visiems aišku. Pasaulis turi tapti globalus. Pati gamta – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir galiausiai žmogaus – gena mus į tai. Visi gamtos lygmenys linksta į bendrą globalizaciją, tarpusavio ryšį.
Vadinasi, studentija, kaip pats pažangiausias, jaunas visuomenės elementas turi skatinti būtent tai, nešti šią vėliavą.
Mes turime vienytis. Kaip to pasiekti? Stenkimės dėl vienybės, o ne dėl atsijungimo! Juk viską, ką dabar darote, juolab skundai, skatina atskirtį. Kur tas bendras stogas, kuris turi mus uždengti, dėl kurio turime dirbti ir kuris mus sujungs?
Nepaisant to, kad esame skirtingi ir priešingi vienas kitam visuomenėje, turime jungtis aukščiau visų šių priešingybių. Priešingybių sujungimas yra menas, o ne abipusis susinaikinimas ar viduriukas, kur susitinkame, kad po akimirkos išlakstytume į priešingas puses.
Susijungimas turi būti trijose linijose: tu turi savo nuomonę, aš turiu savo, ir mes kuriame iš jų viduriniąją liniją, neatsisakydami savo nuomonės.
Tai – visa sistema, rimtas mokslas. Būtent to turime pasiekti.
#239828

Iš 2018 m. gruodžio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentaras. Nauji tyrimai parodė, kad žmogaus smegenys daug emocingiau reaguoja į blogus kitų žmonių veiksmus, todėl mums lengviau kaltinti, nei sakyti komplimentus.
Pasirodo, kad pagirtume žmogų turime įjungti tą smegenų dalį, kuri atsako už analitinį mąstymą, o štai įžeidinėti ir smerkti pakanka grynų emocijų ir spontaniškų jausmų.
Vadinasi, visur kaltos smegenys, o jūs sakote, kad visur kaltas egoizmas.
Atsakymas. Smegenys – viso labo mašinėlė. Ji nieko negamina. Bet galiausiai, kai mes nuskaitome informaciją, tai matome, kad kalbėti kažką teigiamai apie kitą sunkiau, nei kalbėti neigiamai.
Neigiama – tai atviros emocijos, o emocijos – tai grynos formos egoizmas. Taigi, mums nereikia jokios energijos, kad galėtume juo naudotis. O padaryti kažkokias teisingas išvadas apie kitą – tai labai didelis vidinis darbas. Ir, žinoma, žmogus į tai nelinkęs.
Klausimas. Kitaip tariant, visi šie beprotiški, visiškai nepaaiškinami karai, kurie dabar vyksta, – tai emocijų pasireiškimas?
Atsakymas. Žinoma! Negi tai sveikas protas?
Klausimas. Ir jūs sakote, kad turime pakilti aukščiau emocijų, bet kartu tvirtinate, kad tai neįmanoma.
Atsakymas. Neįmanoma. O kaip tu gali pakilti aukščiau jų, jei emocijos – tai mes? Be emocijų nesame žmonės, mes kompiuteriai. O taip veikti mes negalime.
Klausimas. Vadinasi, žmonija visą laiką kovos šiuose karuose?
Atsakymas. Kol pakeis savo emocijas, pakeis egoizmą, ištaisys jį. Taigi, priešakyje – egoizmo ištaisymo laikotarpis. Jis itin nepaprastas, bet šviesus, geras. Ir todėl atsiskleidžia kabala, kaip egoizmo išsitaisymo metodika.
Klausimas. Kitaip tariant, viskas, kas mums reikalinga, – tai blogio – egoizmo – suvokimas? Ir viskas?
Atsakymas. Viskas. O ko dar reikia? Be šito, pasaulyje nėra jokio blogio. Ir viskas susitvarkys.
#240065

Iš 2018 m. gruodžio 18 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Empatija – mūsų ląstelėse!

Išskaičiavimų ir naudos verpete!