Komentaras. Kvantinės fizikos mokslininkai nustatė, kad elektronai elgiasi arba kaip bangos, arba kaip dalelės. Kai mes juos stebime, jie elgiasi kaip materijos dalelės.
Atsakymas. Mokslininkai teigia, kad materijos nėra, yra tik bangos, kurios mūsų atžvilgiu pasireiškia kaip materija.
Klausimas. Taigi, jei aš žiūriu į dešimtuką per mano egoizmą, tai matau dešimt kūnų, o jei žiūrėčiau į juos netrikdomas savo egoizmo, tai vietoj kūnų matyčiau kažkokią energiją, jėgas? Būtent taip mato kabalistas?
Atsakymas. Savo egoizme kabalistas mato tą patį, ką ir kiti žmonės. O pakilęs virš jo, pradeda matyti jėgas, norus.

Iš 2016 m. sausio 11 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Kas mato teisingą tikrovę?

Visata – žmogaus veidrodis

Šiandieniniame pasaulyje, t. y. mūsų pojūčiuose, kurie mums atrodo kaip išorinė tikrovė, karaliauja mūsų egoizmas, priešingos Kūrėjui savybės. Kiek ištaisysime savo norą, kad jis duotų, tiek galėsime sutikti ir išvysti, kad valdo ne egoizmas , ne faraonas , o Kūrėjas .
Viskas priklauso tik nuo mūsų: mes blogąjį valdytoją keičiame geru. Visas mūsų darbas – vietoj egoizmo valdžios atkleisti davimo, meilės valdžią. Ir tai priklauso nuo paties žmogaus, juk visas pasaulis – jo norų atspindys, kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia priklausomai nuo savo trūkumų.“
Žmogaus užduotis – ištaisyti savo norą, kad netrukdytų Kūrėjui užpildyti jo taip, kaip Jis užpildo visą tikrovę. Tam reikia, kad nesijausčiau atskirtas nuo Kūrėjo. Tai tikrovės suvokimo klausimas, tai reikia ištaisyti taip, kad pajaustum, kaip „Visa žemė (noras) Jo kupina“, kitaip tariant, Kūrėjas atsiskleidžia visame žmogaus nore.
Mumyse atsiskleidžia sugadinti, savo forma priešingi Kūrėjui norai, ir turime pasistengti, kad vietoj jų mūsų nore įsiviešpatautų „Nėra nieko kito, tik Jis.“
Pats vienas žmogus to negali atlikti. Jis tegali prisifantazuoti, bet jei iš tikrųjų nori išsitaisyti, reikia, kad jo noras prilygtų Kūrėjui, t. y. davimui ir meilei. Tad čia būtinas bendras darbas su kitais, kad bendrame nore įsiviešpatautų Kūrėjas.
Taip kartas po karto taisome vis labiau sugedusius norus, atsiskleidžiančius iš sudužimo. Susijungdami su draugais susijungiame su Kūrėju, ir taip taisome tikrovę, kol išvysime, kad ji visa užpildyta viena jėga ir „Visa žemė kupina Jo didybės.“

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinijos dėsnis

Atskleisti tobulą tikrovę

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Klausimas iš „Facebook“. Nuolat kalbate, kad auklėjimas išspręs visas žmogaus ir pasaulio problemas. Apie tai jau kalbama daug dešimtmečių. Nežiūrint į tai, kad daugybė organizacijų užsiima auklėjimu, gyvenimas teka pagal savo dėsnius.
Atsakymas. Gyvenimas teka pagal egoizmo dėsnį. Reikia padaryti, kad jis tekėtų pagal altruizmo dėsnį: davimo, meilės, jungimosi. To nedaro niekas, ir niekas padaryti negali.
Vienintelis, kuris pasiekė laimėjimų šioje srityje prieš tris su puse tūkstančio metų, – Abraomas, kuomet pašaukė iš Babilono visus, kurie norėjo sumažinti ten įsiplieskusią įtampą dėl humanitarinės, bendražmogiškos, visuomeninės krizės. Iš prisijungusių prie jo žmonių sukūrė grupę, kurią pavadino ,,Izraeliu“, arba žydų tauta.
Abraomas tapo naujos auklėjimo sistemos pradininku. Nuo to laiko grupė jau egzistuoja tris su puse tūkstančio metų, ir negali išsiskirti ir niekur pradingti. Ji priešpastatyta visam likusiam pasauliui – tiems babiloniečiams, kurie išsiskirstė po visą pasaulį, ir jie mato, kad tai – kažkas ypatingo.
Reikia paimti tą metodiką ir pasiūlyti visam pasauliui, nes pasaulis jau suvokė, kad jam nėra kur dėtis, svarbiausia – susijungimas, kitaip žmonės suės vienas kitą.
Klausimas. Kuomet kalbate apie grupę, kuri egzistuoja ir žino šitą metodiką, turite mintyje visą žydų tautą?
Atsakymas. Ne! Nuo to laiko žydai prarado šią metodiką, išskyrus kabalistus, kurie iš kartos į kartą perduoda ir įsisavina ją kaip asmeninę patirtį. Jeigu jie vadovausis šia auklėjimo sistema ir ją perduos žmonijai, tuomet sulauks geros pabaigos – visiško susijungimo.
Klausimas. Manote, kad žmonės tai išgirs?
Atsakymas. Jeigu neišgirs, tai kils labai rimtų karų, kurie atneš tokių kančių, kad žmonės bus priversti išgirsti. Tačiau išmintingas mato šias kančias iš toli ir jų nepatiria.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės plana, I dalis

Neįmanoma, bet būtina

Nelaukiant kritinės ribos

Klausimas. Matome, kaip metai iš metų gerėja socialinės sąlygos. Dirbančiųjų gyvenimo sąlygos dabar ir prieš 100 metų visiškai nepalyginamos. Ar jos gerės ir toliau?
Atsakymas. Esmė ta, kad dabartinių sąlygų negalime lyginti su tuo, kas buvo prieš šimtmetį, ypač Afrikoje. Nūnai afrikiečiai veržiasi į Europą ir reikalauja europietiško gyvenimo lygio. Tu negali prieiti prie jų ir pasakyti: „Kaip galite to reikalauti?! Jūsų tėvai gyveno palapinėse drauge su ožkomis ir nieko daugiau nežinojo.“
Viskas keičiasi, kinta ir poreikiai. Šiandien žmonės visiškai kitokie. Jie globaliai jaučia žmoniją ir reikalavimai iš kito lygmens. Tad nuraminti jų pasakymais „gyvenkite, kaip jūsų protėviai“ – neįmanoma.

Iš 2017 m. gruodžio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Socialinis teisingumas

Kaip tapsime lygūs, jei esame skirtingi?

Aukščiausios lygybės principas

Klausimas iš Facebook: Ar yra teigiama egoistinė jėga?
Atsakymas. Ne. Egoizmas negali būti teigiamas, nes atplėšia žmogų nuo bet kokio kolektyvo, nuo bendrumo, nuo ryšio, nuo gamtos. Ir tuomet žmogaus mintys nukreiptos tik į save, dėl savęs. Todėl ji negali būti teigiama, juk yra priešinga bendrajai gamtos jėgai – Kūrėjui.
Klausimas. Kitaip tariant, ji visada griaunanti?
Atsakymas. Visada. Ji gera tik tada, kai žmogus pradeda savo raidą it mažas vaikas – jam viską leidžiame: tegu naudojasi savo egoizmu, nes tai būtina jo vystymuisi. O paskui nuo trylikos penkiolikos metų, jis jau turi valdyti save kaip suaugęs žmogus. Ir iš jo reikalaujame vis daugiau.
Taip ir su mūsų dvasiniu vystymusi. Iš pradžių buvome egoistai, per tūkstantmečius praėjome ilgą egoistinį kelią.
Tačiau šiandien egoistinis progresas jau baigiasi, ir privalome pradėti kitą, visiškai kitokią savo egzistencijos dalį – altruistinę. Panašiai kaip žmogus iki, tarkim, penkiolikos laikomas vaiku, o paskui turi gyventi suaugusiojo gyvenimą.
Matome, kad egoizmas liovėsi vystytis.
Klausimas. Kas šiuo atveju yra progresas?
Atsakymas. Žmogaus pasikeitimas iš egoisto į altruistą, kai save ir visą pasaulį matys kaip vieną visumą. Tik tada įstengsime tinkamai, gražiai egzistuoti ir vystytis. Antraip, susinaikinsime.

Iš 2017 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Altruistai – egoistai

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Klausimas. Koks skirtumas, kas atjungia žmogų ir leidžia jam užsimiršti – narkotikai kaip medžiaga ar pop kultūra, kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai?
Atsakymas. Esmė ta, kad narkotikai ir yra raminanti medžiaga. Tai ne tas pats. Jeigu žmogus neapkvaišta, ir jam tereikia nurimti, kad kažkaip įveiktų savo egoizmą – tada viena.
O jeigu jis vartoja narkotikus, kad atsijungtų ir nebetaisytų savęs ir per save pasaulio – tai kita. Todėl reikia jausti šią itin neaiškią ribą tarp nusiraminimo ir atsijungimo, antraip bus persistengta.
Klausimas. Bet pats žodis „priklausomybė“ yra ir ten, ir ten: priklausomybė nuo narkotikų ir, pavyzdžiui, priklausomybė nuo socialinių tinklų. Tik pastaroji mažiau pavojinga.
Atsakymas. Tai neturi reikšmės. Žmogus atsijungia nuo tikrojo tikslo.
Klausimas. Tačiau kilnus socialinių tinklų sumanymas – sujungti žmoniją.
Atsakymas. Iš pradžių taip ir manyta. Tačiau socialiniai tinklai, kaip ir visa kita, egoistų rankose. Todėl visa, kad ir ką išrastų žmoniją, kenkia jai.
Pradinės idėjos visada geros. Pats išradėjas mano įteikiantis žmonijai dovaną. Bet mes matome, kas vyksta. Ir tai natūralu, nes galiausiai veikia mūsų egoizmas.

Iš 2017 m. gruodžio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neleisti žmonijai degraduoti

Priklausomybė nuo socialinių tinklų – dalis evoliucijos

Internetas eina per chaosą į Šviesą

Klausimas iš Facebook. Myliu savo egoizmą. Kitiems jis problema, bet man ne. Kodėl turėčiau kažką su juo daryti?
Atsakymas. Nieko neturite daryti. Tačiau ir kiti aplink jus, tokie pat egoistai, nieko nenorės daryti. Ir pamažu graušite vieni kitus.
Galiausiai pasiekiame būseną, kai privalome veikti išvien, nes visa technika, visa gamta nukreipta prieš žmogų. Supantis pasaulis visiškai uždaras, integralus. Ir visa tai mus spaudžia.
Negalime būti kitokie. Mūsų tikroji prigimtis – egoistinė. Ji ima pati save ėsti. Matome, kad žmonija netenka visų gairių: kas yra laisvė, kokia ateitis, net kaip rūpintis vaikais, šeima ir t. t.
Jei norime tiesiog vilkinti savo būtį ir išmirti kaip dinozaurai, tai tada gerai. O jei norime gyventi, reikia keisti save. Gamta rodo mums, į kurią pusę keistis.
Klausimas. Ar teisinga sakyti „myliu savo egoizmą?“
Atsakymas. Visiškai teisinga. Bet ką padarysi? Teks atsisveikinti su tuo metodu, kurį dabar taikome. Gauti tik sau, naudoti savo ego tik savo labui daugiau nebeišeis. Reikia išmokti naudotis juo dėl bendros gerovės, ir tada jums bus gera, jūsų egoizmui bus itin komfortiška.

Iš 2017 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Materialistinė meilės psichologija

Išskaičiavimų ir naudos verpete

Egoizmas finišuoja

Klausimas. Jeigu matau neigiamas draugo savybes, tai turiu jį papildyti. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Gamtos dėsnis toks, kad joje nėra nieko bloga. Žmoguje taip pat – nė viename iš mūsų! „Blogis“ kilo iš mūsų sudužimo, nes tavyje yra ketvirtis, jame puselė, manyje trečdalis ir t.t.
Jeigu surinksime šias savybes draugėn, tai jos sudarys vieną visumos savybę, sudarytą iš pliuso ir minuso. Esmė ta, kad dūžtant sielai susidarė neigiamos savybės, ir net tai, kas teigiama, atrodo, kaip neigiama, nes niekas jų tarpusavyje nepapildo.
Taisant reikia ištaisyti mūsų sudužimą, abipusį nutolimą vienų nuo kitų. Mums reikia pakreipti mūsų smegenis, kad jos dirbtų būtent ta kryptimi: nėra nieko blogo, nėra nieko gero. Blogis – tarpusavio atitolimas. Tad matome sudužusias savybes, kurios visada mums atrodo neigiamos.
Jeigu greta bet kokios sudužusios savybės, kad ir kokia teigiama ji būtų, nebūtų neigiamos, jį papildančios savybės, tai ji atrodys neigiama.

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš savo egoizmo

Iš chaoso į harmoniją

Tikslas – meilė artimui

Klausimas. Jeigu žmogaus egoizmas didžiausias pasaulyje, vadinasi jis pats nelaisviausias žmogus?
Atsakymas. Žmogus išnaudoja savo egoizmą tam, kad pakiltų virš jo.
Egoizmas – tai ta jėga, virš kurios pakildami visuomet jaučiame vis didesnę laisvę. Negaliu jaustis laisvas, jeigu nesijaučiu nelaisvas.
Todėl kabala grindžiama dviem parametrais: Kūrėjas ir kūrinys – didžiulė davimo bei meilės savybė ir didžiulis egoizmas.
Klausimas. Kitaip tariant, dėkoju Kūrėjui už tai, kad turiu didžiulį egoizmą ir panorau nuo jo atsiplėšti?
Atsakymas. Privalai. Tai, kas aukščiau kitų, to ir egoizmas didesnis. Kaip kitaip jis pakils?

Iš 2017 m. liepos 2 d. pamokos rusų k.

Valios laisvės paieškos, I dalis

Visiška laisvė

Dvasinė ir materialioji laisvė

Klausimas. Jeigu noriu prilygti Kūrėjui savybėmis, vadinasi turiu jas žinoti. Ar galima paskelbti Jo savybių sąrašą?
Atsakymas. Sąrašas itin paprastas: jeigu Kūrėjo savybė – davimas ir meilė, vadinasi, man reikia išmokti duoti ir mylėti.
Bet duoti ir mylėti dvasine prasme, o ne kaip mūsų pasaulyje, kai renkuosi, kam duoti ir ką mylėti, tikėdamasis, kad tai atneš man malonumą.
Tai reiškia kylu „iš savęs“, nekreipdamas dėmesio į jokius savo norus, savybes, ketinimus, tikslus, nes turiu tik vieną tikslą – užpildyti kitą malonumu. Kitą – reiškia visiškai svetimą žmogų, kuris savo ruožtu neduoda man jokio malonumo, kaip sakykim, mano mažas vaikas, giminaitis ar dar kas nors.
Tas kitas man visiškai abejingas. Dar daugiau, jei jis man nesvarbus – viena, o jeigu jo nekenčiu? Tuomet tai dar rimtesnis išbandymas. Tuomet turiu savo neapykantą ištaisyti į meilę.
Kitaip tariant, mums kylant, tampant panašiems į Kūrėją yra du etapai. Pirmasis – kylant ir artėjant prie davimo ir meilės tiems, su kuriais mano santykiai daugiau mažiau normalūs. (žalia rodyklė piešinėlyje)

Pradedant nuo to lygmens ir toliau jau judu „pamilk savo priešą, kaip didžiausią savo mylimąjį“ link (raudona rodyklė piešinyje).
Pirmąjį etapą galima vadinti Galgalta Einaim (GE) arba mažoji būsena, o antrasis etapas – ACHAP arba didžioji sielos būsena.
Klausimas. Ar dvasiniame pasaulyje yra tokia savybė kaip narsumas?
Atsakymas. Visa tai viduje. Netgi nenoriu išvardinti atskirų savybių, nes tuomet teks aiškinti, ką dvasiniame pasaulyje reiškia narsumas, ramybė, kuklumas, herojiškumas, kantrybė, pyktis, valdžia. Visa, kas yra mumyse, būtina tam, kad su visu tuo taptume panašūs į Kūrėją.

Iš 2017 m. balandžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – meilės jėga

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš