Pasaulis ima jausti, kad priėjo aklavietę. Paaiškėja, kad nėra jokios demokratijos, liberalizmo. Į kur mes įėjome dėl to, kad leidome laisvai savivaliauti žiniasklaidai ir oligarchams?
Po dešimties metų jie vėl susirinks Davose ir paskelbs: „Dabar 99 % viso kapitalo priklauso 1 % Žemės gyventojų, ir greitai visas 100 % bus mūsų rankose. Visi kiti gali mirti iš bado. Mums jų, žinoma, gaila, bet ką padarysi, tai juk egoistinės raidos kelias – nepatinka, skųskitės Kūrėjui.“
Turčiai patys pasakys: „Jūs norite pokyčių, bet tai ne jūsų rankose. Nesame kalti, mes irgi egoistai kaip visi. Jūs mūsų vietoje darytumėte taip pat. Visi pinigai susikaupė pas mus, nes noras mėgautis įpareigojo mus taip veikti. Skųskitės tam, kas mus sukūrė.“ Ir tuomet tie nelaimėliai, kuriems neliko nė kruopelės, galbūt supras, kad reikia kreiptis į Kūrėją.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomikos forumas Davose 2018

Globalizacija neleidžia įsibėgėti

Naujojo pasaulio pamokos. Vergai savo noru

Klausimas. Jeigu seminare kalbu – esu duodantis, o kiti dalyviai gaunantys? Arba priešingai: jei jie kalba, suvokiu juos kaip pačius didžiausius pasaulyje?
Atsakymas. Nebūtinai. Galiu kalbėti ir gauti, o ne duoti. Viskas sąlygiška, t. y., priklauso nuo žmogaus ketinimo.
Klausimas. Sunkiausia kieno nors klausytis. Jei matau žmogų pirmąsyk, kaip galiu jį išaukštinti, kad įstengčiau klausyti?
Atsakymas. Turiu įsivaizduoti esąs Kūrėjo veikimo zonoje, Jis per mano draugus kreipiasi į mane.
Todėl, pirma, mane domina, ką sako draugas, antra, kaip į tai reaguoju. Galbūt į tai žvelgiu gerai, su meile, jauduliu, atleidimu, o galbūt blogai – su kritika, nepasitenkinimu, neapykanta.
Stebiu savo reakcijas ir taip kylu virš jų ir virš visko, ką sako draugas, susijungiu su juo.
Kūrėjas nurodo man, kokioje būsenoje esu. Kad ir ką kiekvienas sakytų rate (net jei ir nemėgstu to, man tai nepatinka, atsibodo), turiu nepaisant šių pojūčių pasiekti meilės jiems, net jeigu jie kalbės pačius nemaloniausius dalykus. Juk žiūriu ne į juos, o į tai, kad per juos kalba Kūrėjas.
Klausimas. Sakykime, įdėmiai stebiu savo reakcijas į tai, ką jie sako. Ir ką daryti su tokiu stebėjimu?
Atsakymas. Analizuoti, kiek tu su jais sutinki ar ne, ir stengtis savo atsakymuose pakilti virš savojo egoizmo.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žingsnis po žingsnis

Kur atskleisti Kūrėją?

Apei ką kalbame seminare?

Bet koks žmonių tarpusavio ryšys: vaikų grupės, šeimos, darbo kolektyvai, partijos – bet kokia bendruomenė kuriama ant vidurio linijos, jungiančios dešiniąją ir kairiąją linijas.
Tinkamas ryšys gali būti tik vidurio linijoje. Negalime pabėgti, atitrūkti nuo savo egoizmo. Taip pat negalime tiesiog didinti dešiniosios linijos – reikia žinoti, kaip tai daryti, mokytis vienytis.
Svarbiausia iš pat pradžių žinoti, kad gyvybės pagrindas – vidurio linija. Taip sukurta Gamtos, užtenka žvilgtelėti į atomą. Šis pagrindinis bet kurios materijos elementas sudarytas iš neigiamų ir teigiamų dalelių, pliuso ir minuso, taip pat iš daugybės neutralių dalelių, neutronų. Jie suteikia protonams ir elektronams pusiausvyrą, svorį, masę, stabilumą, dėl to atomas gali egzistuoti.
Atomas egzistuoja tik dėl to, kad jame yra priešingos ir neutralios dalelytės. Visos gamtos (negyvosios, augalinės ir gyvūninės) pagrindas – vidurio linija, kitaip ji negalėtų egzistuoti.
Žmogaus kūnas negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse irgi sudarytas pagal tą patį principą. Ir tik žmonių tarpusavio santykiuose nėra vidurio linijos, beje, taip padaryta tikslingai, kad patys atliktume šį darbą.
Tai vadinamasis „Kūrėjo darbas“, juk mums tereikia pritraukti Aukštesniąją gamtos jėgą, kad ši tą darbą atliktų. Taip tampame partneriais su ja ir atskleidžiame viduriniosios linijos metodiką. Išeitų, kad kompensuojame gamtoje esantį trūkumą.
Gerą būseną visada lemia teisingas dešiniosios ir kairiosios linijų derinimas. Ryšiui būtinos dvi priešingos jėgos: iš vienos pusės – davimas ir meilė, o iš kitos – neapykanta ir atstūmimas. Mes šioms jėgoms suteikiame pusiausvyrą, susiejame jas. Iš pradžių nė viena negali egzistuoti be kitos, juk jos abi kyla iš vieno, aukščiau esančio šaltinio.
Klausimas. Ką reiškia „subalansuota meilė ir neapykanta“ žmonių visuomenėje, kurioje stiprus išnaudoja silpnąjį? Kaip galima subalansuoti tokį ryšį?
Atsakymas. Taip atrodo pasaulis, žiūrint į jį egoistiškai. Nematant bendros sistemos tikruoju pavidalu, kai visi elementai visuose lygmenyse vienas kitą papildo, šiam pasauliui nebus pateisinimo. Matome tik blogį ir nesusigaudome, kurgi pozityvi jėga, kur Kūrėjas?
Jei nematai visos sistemos, visada atsiduri jos kairiojoje linijoje ir nepastebi, kaip dešinioji linija ją subalansuoja. Juk tam reikia būti jau viduriniojoje linijoje ir žvelgti iš aukštesnės būsenos. Vidurinioji linija – tai pakopa, aukštesnė už kairiąją ir dešiniąją. Tik pasitelkus vidurio liniją galima susijungti.
Dešinioji ir kairioji jėgos žmonių visuomenėje egzistavo nuo seno, bet kaskart jos vis labiau tolsta. Juk abi šios linijos – egoistinės, o egoizmas vystydamasis tampa vis reiklesnis. Ši kova nesibaigs, todėl reikia mokytis jas subalansuoti ir pasiekti vidurio liniją, kuri kaskart mums iš naujo atskleis šią kovą ir susitaikymo galimybes.
Jei žmonės supranta, kad tik vidurio linijoje galima pasiekti galutinį tikslą ir apskritai judėti, tai jie kitaip suvoks savo priešininkus.
Jei matau, kad „teigiama“ ir „neigiama“ kyla tik tam, kad pastūmėtų mane tikslo link, tai į abi būsenas reaguosiu lygiareikšmiai. Naudosiuosi abiem ir taip save perkelsiu į vidurio liniją, kad „visus nusikaltimus padengtų meilė“.
Geriausia būsena – tinkamas priešybių derinys. Visos tikrovės formos turi papildyti viena kitą. Viena negali ištrinti kitos arba užleisti jai vietos. Papildymas galimas tik vidurio linijoje. Kairioji ir dešinioji linijos tarp savęs nesujungtos, jų ryšys – atsiskleidžiantis Kūrėjas.
Jau greitai pasaulyje, įvairiose šalyse ir vyriausybėse pamatysime visiško bejėgiškumo, nesugebėjimo palaikyti bent kokį ryšį ir bendrai dirbti būseną. Kalbu jau ne apie draugystę ir vienybę, o bent apie pakantumą vienas kitam. Iš vienos pusės – kraštutinės kairiosios partijos, iš kitos – kraštutinės dešiniosios, taip susiskaidys ir kiekviena šeima.
Kodėl žmonės nenori susieiti ir kurti šeimų? Mat jie tarpusavyje neranda to anksčiau buvusio ryšio. Seniau ryšys egzistavo negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, todėl žmonės tuokėsi, gimdė vaikus ir viskas buvo puiku. Bet kai tik truputį pakilome į žmogiškąjį lygmenį, viskas suiro.
Žmogus negali nieko šalia savęs pakęsti ir skiriasi todėl, kad pasiekėme žmogiškąjį lygmenį ir senieji ryšiai nustojo veikę. Šiame lygmenyje galima jungtis tik vidurio linijoje. Ir šią metodiką, mūsų laikais itin reikalingą visuose lygiuose, atskleidžia kabalos mokslas.

Iš 2017 m. sausio 18 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (2006 m. Arosos forumas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys linijos

Ne visas gyvenimas smagi iškyla

Visiška laisvė

Be kabalos mokslo neįmanoma atsakyti į klausimą apie gyvenimo prasmę. Juk esame nore mėgautis, jis – visa mūsų prigimtis, ir todėl visuomet aptarnaujame tik jį.
Į klausimą: „Kam gyvenu?“ – egoizmas atsako: „Kad maloniai jausčiausi savo nore mėgautis!“, savo prigimties viduje, ne aukščiau jos.
Išeitų, kad visas mano gyvenimas, kad suteikčiau pripildymą savo egoizmui. Kitaip tariant, aptarnauju savo gyvūninį kūną ir esu jame, o ne virš jo.
Tik jeigu savo gyvūniniam kūnui teikiu tai, kas būtiniausia, it jaučiui, asilui ar arkliui, kad jie tarnautų mums, žmonėms, tuomet savo kūną išnaudoju žmogaus (jis aukščiau gyvūninio kūno) reikmėms. Ir tai reiškia, kad aiškinuosi klausimą: „Kam gyvenu aš?“ – ne jautis ar asilas, o žmogus manyje – koks jo gyvenimo tikslas.
Tuomet išsiaiškiname, kad gyvenimas ne nore mėgautis, kuris gyvena ir miršta, o virš jo. Kitaip tariant, reikia ieškoti gyvenimo prasmės aukščiau egoizmo. O viršuje tėra jėga, kuri pagimdė norą mėgautis – Kūrėjas.
Išeitų, kad atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą negalima rasti savyje, savo gyvūniniame kūne, o tik tiriant mus sukūrusią jėgą, kuri atvedė prie šio klausimo. Privalau atskleisti Kūrėją ir tuomet suprasiu, kam gyvenu.
Kūrėjas suvokiamas kylant 125 pakopomis ir kaskart vis labiau atskleisdamas Kūrėją, suvokiu, kam gyvenu. O kai pabaigsiu visus savo išsitaisymus, tai yra visiškai suvoksiu Kūrėją, tuomet gausiu pilną atsakymą į klausimą apie gyvenimo prasmę.

Iš 2018 m. sausio 26 d. pamokos ruošiantis pasauliniam kabalos kongresui 2018 m.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokia gyvenimo prasmė?

Kaip rinktis likimą, I dalis

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Klausimas. Neseniai minėjome dar vienas esperanto kalbos sukūrimo metines. Anuomet tai buvo bandymas sukurti visus žmones jungiančią kalbą. Bandymas geras ir mintis puiki, bet rezultatas nepateisino lūkesčių. Kodėl? Juk ketinimai buvo teisingi: kad visi kalbėtų viena kalba.
Atsakymas. O kam? Tai prieštarauja prigimčiai.
Kadaise, kai buvome vienas kitam artimi, kalbėjomės viena kalba. Tai buvo Senovės Babilone. O po to, atsiradus tarpusavio atstūmimui, staiga prakalbome skirtingomis kalbomis. Toks reiškinys, kai žmonės nustojo suprasti vienas kitą, vadinamas „Babilono bokštu“.
Jie savo lūkesčiais nutolo vienas nuo kito, tapo tiesiog svetimi ir todėl nustojo vieni kitus suprasti, net ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis. Iš čia radosi visos pasaulio kalbos. Todėl žmonės išsivaikščiojo į skirtingas puses. Taip gyvename ir iki šiol.
Klausimas. Tai kodėl tuomet neatsiranda visus sujungianti kalba? Beje, esperanto kalba vis dėlto kalba du milijonai žmonių.
Atsakymas. Nė vienas iš jų šia kalba nekalba. Tie du milijonai ja bendrauja kaip būrelio mėgėjai.
Iš to nieko nebus, kol žmonės nepajus, kad vėl turi tapti kažkuo bendru, kad jie turi tam tikrą bendrą pagrindą, bendrus siekius. Tada jie atras, kad yra bendra kalba, kuria jie gali susikalbėti.
Atsiskleis vidinė žmogaus kalba, žmonės, supras vienas kitą, be žodžių perduodami mintis. Tokia kalba būtinai atsiras! Bet tik po to, kai žmonija norės būti kartu.
Skilimo, įvykusio Babilone, šaknis buvo egoizmas. Jei pakilsime virš egoizmo, vėl suprasime vienas kitą ir susivienysime. Tam nereikia jokios kalbos.
Todėl esperanto kalba nieko gero neduos. Tai tas pats Babilonas su daugybe kalbų. Iš šios maišalynės padarė kalbinę mišrainę, kuri vien tik primena buvusį skilimą, nutolimą.
Klausimas. Jei žmonės iš tiesų norės susivienyti, tapti vieniu, tai kalba atsiras pati?
Atsakymas. Taip. Jie turi stengtis dvasiškai artėti vieni prie kitų, tada supras, kokia kalba tarpusavyje bendrauti.

Iš 2017 m. liepos 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimosi metodika

Babilono palikimas

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Klausimas. Žemė – bendri mūsų namai, bet šiais laikais juose įsigali chaosas. Per pastaruosius metus įvyko rekordinis gamtos kataklizmų skaičius: didžiuliai gaisrai, potvyniai, uraganai smogia ištisoms valstybėms ir žmonėms, padaro milžiniškų materialių ir emocinių nuostolių.
Baigiasi ramus gyvenimas… Yra žinoma, kad Žemė išgyveno įvairių geologinių periodų, kai kurie iš jų buvo itin neramūs. Ar šios geologinės katastrofos neišvengiamos ir vyksta natūraliai, ar tai kažkokia išimtis, kurios galima išvengti?
Atsakymas. Visų šių katastrofų buvo galima išvengti – gamtą išvedė iš pusiausvyros žmonių negebėjimas ją subalansuoti. Gamta visuomet mus skatino vystytis, sukurdama sunkias sąlygas: karštį, šaltį, žemės drebėjimus, epidemijas. Juk žmogus susirūpina tik tada, kai jam bloga.
Mes – egoistai, neatliekantys nė menkiausio judesio, jei iš to neturime naudos. Todėl gamta priversta siųsti mums kančias, kad imtume vystytis. Tada pradedame plėtoti mokslą, ekonomiką, tyrinėti save ir gamtą, ieškodami būdų sukurti saugesnį ir patogesnį gyvenimą.
Visa tai darome tik dėl patiriamų problemų. Norėdami, kad mūsų vaikams sektųsi, turime iš jų reikalauti, versti gerai mokytis. Taip ir gamta vystė mus per visus žmonijos istorijos tūkstantmečius. Nuo tada, kai žmogus išlipo iš medžio, išlindo iš urvo, visą laiką vystėmės dėl „žmogiškųjų“ problemų – vienu lygiu aukščiau nei gyvūnai.
Tai reiškia, kad gamta ne šiaip sau mus talžo kaip visus kitus gyvūnus, versdama ieškotis maisto, urvo, rūpintis palikuonimis, bet apsunkina įvairiomis problemomis, vystančiomis mūsų protą ir jausmus. Dėl to gyvename ne instinktų vedami, bet vystome žmonių visuomenę. Turime kurti savo gyvenimą, juk vaikais, kol jie užaugs, teks rūpintis 10–20 metų.
Gamta spaudžia mus ne tik primityviais norais: maisto, sekso, palikuonių, ji skatina vystyti mokslus, ekonomines sistemas, švietimą. Ji verčia mus rasti ir įsisavinti naujus žemynus, tirti gamtą, kad pagerintume savo gyvenimą.
Taigi, gamta vertė žmogų lavinti protą. Tai skirtinga nuo negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos vystymosi – tuo žmogus nuo jų ir skiriasi. Be to, gamta skatino žmogaus jausmų vystymąsi, todėl turime kultūrą, švietimą, meną: dailę, muziką, literatūrą, pagal tai apibūdinama dabartinė žmonijos būsena.
Negyvename kaip gyvūnai, kurie trumpam susitinka, kad susilauktų palikuonių ir išsiskiria. Žmonės kuria šeimas, valstybes, bendravimui vartoja kalbą ir perduoda žinias iš kartos į kartą. Tai visa sistema, kokybiškai besiskirianti nuo gyvūninio lygmens.
Tačiau viso šio intelekto ir išsivystymo nepakanka, nes gamta iš mūsų reikalauja daugiau. Ji nori, kad būtume susijungę į vieną bendrą teigiamą sistemą ir vienas kitą papildytume. O mes to nesugebame, nes iš prigimties esame vis tokie patys egoistiški gyvūnai.
Kiekviename žmoguje slepiasi tas pats gyvūnas egoistas, o per evoliucijos tūkstantmečius įgyta išmonė tik padeda gudriau išnaudoti aplinką ir gauti daugiau naudos sau. Kuriame visuomenės sistemas, leidžiančias išnaudoti vieniems kitus, nustatome ribas: kas mano – tai mano, o kas tavo – tai tavo.
Bet tai irgi nelabai veikia, nes egoizmas visą laiką auga ir dega mumyse. Kiekvienas stengiasi pasaulį pritaikyti sau. Todėl nesugebame susivienyti į bendrą harmoningą sistemą. Čia slypi visa problema, kad žmonių visuomenė, užuot ėjusi protingyn ir kilusi aukštyn, ima smukti ir virsta viso blogio šaltiniu, pačiu kenksmingiausiu kūriniu visoje žemėje.
Žmogus naikina negyvąją gamtą, augaliją ir gyvūniją, nuodija dirvožemį ir atmosferą. Aplink Žemę sukasi tūkstančiai tonų kosminių šiukšlių – kadaise paleistų į orbitą palydovų liekanų. Dėl savo egoizmo elgiamės neprotingai ir neracionaliai, todėl negalime tinkamai įsijungti į gamtos sistemą.
Tačiau bendra integralioji sistema pagal mūsų išsivystymo lygį mus spaudžia. Metai po metų turėjome vis labiau vystytis ir teisingai vienytis, tuo teigiamai paveikti žmoniją ir visus kitus gamtos lygmenis.
Bet vietoj to atskleidėme savo priešingumą ir vis augantį ydingumą. Dėl to mūsų įtaka gamtai vis blogesnė, nenuostabu, kad iš jos sulaukiame gerokai daugiau smūgių nei seniau.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I dalis

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

Klausimas. Ar gali tarp moterų būti kabalistinė draugystė, meilė, laidavimas? Ar toks dvasinio tarpusavio susijungimo gylis būdingesnis vyrams?
Atsakymas. Taip, tai būdingiau vyrams. Moterims susidraugauti daug sunkiau. Jos gali vienytis tarpusavyje tik tam, kad padėtų vyrams. Tai yra jų paskirtis ir taip jos turėtų elgtis.
Moteriai praktiškai neįmanoma būti tikra kitos moters drauge. Tačiau norint pasiekti aukščiausią tikslą, siekiant padėti vyrams ir užmegzti ryšį su Kūrėju, moterys gali vienytis tarpusavyje, nes jos turi konkretų tikslą, kuris yra ne tarp jų, o virš jų.
Klausimas. Kas egoistiškesni: vyrai, ar moterys?
Atsakymas. Jų egoizmas skirtingo stiliaus. Todėl negaliu kalbėti apie tai, kas egoistiškesnis. Vyrams lengviau būti tarpusavyje susijusiems, o moterims lengviau būti nukreiptom į tikslą.

Iš 2016 m. sausio 11 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyrai ir moterys: skirtumai dvasiniame darbe

Moters verta vieta

Kabalos mokymasis: vyrai ir moterys

Klausimas iš Facebook. Kam Kūrėjui toks kiekis žmonių planetoje Žemė?
Atsakymas. Žmonių skaičius Žemėje, įskaitant mirusiuosius ir tuos, kurie dar gims, griežtai apibrėžtas, mat tai priklauso nuo egoistinio noro (kurį turime ištaisyti) apimties. Kiekvienas iš mūsų – miręs, gyvenantis ir dar ne gimęs – šio noro nešiotojas.
Pagal tai artėjame prie išsitaisymo pabaigos. Noras tampa vis didesnis, tad kyla būtinybė jį padalinti į daugybę kūnų. Ir todėl mūsų pasaulyje auga gyventojų skaičius.
Klausimas. Vadinasi, jei būtų mažiau kūnų, jie neišlaikytų egoistinės įtampos?
Atsakymas. Žinoma. Viskas visiškai reglamentuota.

Iš 2017 m. lapkričio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos ir žmonių skaičius

Kelyje į užjūrio šalį

Sielos ir kūnai

Klausimas. Kodėl išėjusi iš Egipto Izraelio tauta nuolatos niurnėjo, jiems netiko jų ėjimas pirmyn?
Atsakymas. Taip dabartis vertinama praeities atžvilgiu, iš dviejų būsenų renkamasi valios laisvė.
Taip nutinka ant kiekvienos pakopos, kiekviename žingsnyje, nes egoizmas visąlaik auga ir reikia virš jo pakilti. Didelis egoizmas – didelis pakilimas. Ir taip tol, kol neįeisime į „Izraelio Žemę“. Po keturiasdešimtiems klajojimo po dykumą metų visi kylame į „Sinajaus kalną“.
Anksčiau kilo vienas Mozė, o dabar visus traukiame paskui save. Tai ir reiškia, kad jis veda tautą per dykumą.
Kilti į „Sinajaus kalną“, kitaip tariant, kilti virš neapykantos, yra žmogaus gyvenimo tikslas. Čia jau prasideda ir davimas, ir meilė, ir tarpusavio ryšys, visi susilieja į vieną visumą, ir tiek, kiek susilieja, – atskleidžia Kūrėją.
„Izraelio Žemė“ pasiekiame galiausiai, pasiekę meilę. O visas kilimas – pakilti virš egoizmo. Tai reiškia „turėti Chasadim savybę“.
Chėsėd ­– gailestingumas, kai jaudiniesi dėl kitų taip, kaip jie jaudinasi dėl savęs.
Tuomet, kaskart ant esamo lygmens savo poreikiai yra nuslopinami iš naujo įvertinant kitų poreikius, matant juos vertesniais, reikalingesniais. Kaip motina rūpinasi kūdikiu, kurio poreikiai svarbiau visko, tai ir mes elgiamės kitų atžvilgiu.
Tarsi įleidi kitą žmogų į save, visiškai atlaisvini jam vietą toje pakopoje. Tai atlikai ir akimirksniu tavyje kyla kitos pakopos egoizmas, toks stiprus, kad net nepastebi to žmogaus, o jeigu jis papuola į tavo akis, tai erzina, atrodo tau priešingas. Ir vėl imi ties tuo dirbti, kol jis tau netampa artimesnis net už save patį.
Tai reiškia, kad išėjai į naują pakopą. Ir taip kartojas vėl ir vėl.

Iš 2015 m. kovo 25 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš neapykantos kalno

Priešingybių vienybė

Noras, prikeliantis žmogų gyvenimui

Klausimas. Į 48-ąjį ekonomikos forumą Davose suvažiavo 70 valstybių vadovai, 3000 žmonių. Pagrindinė forumo tema – „Sukurti ateities visuomenę susiskaidžiusiame pasaulyje“.
Atsakymas. Ten renkasi politikai ir magnatai, kartu valdantys pasaulį. Pagal paskutines ataskaitas 1 % šių žmonių turi 70-80 % viso pasaulio turto. Tad apie ką galima kalbėti, kurlink eina pasaulis?
Klausimas. Kitaip tariant, netikite jų forumais?
Atsakymas. Jie vyksta pastaruosius 20 metų. Ką matėme? Viskas suplaukia jiems į rankas. Jei anksčiau manėme, kad iš jų bent jau bus ką perduoti ir paprastam žmogui, tai bėgant metams matome, kad tai nevyksta.
Egoizmas negali dalytis su kitais, niekaip! Jis serga, jei tenka ką nors atiduoti nuo savęs, net jeigu jam to nereikia. Tokia prigimtinė savybė.
Klausimas. Išeitų, kad egoistų susibūrimas, juolab tokių, kurie praktiškai valdo visą pasaulio turtą tik blogina situaciją?
Atsakymas. Žinoma, tai apsunkina padėtį.
Forumas po forumo jie vyksta ten, ir vienas kitam atsiskaito, kiek praturtėjo. Aš tiesiog išmanau egoizmą. Neišsakau jiems savo požiūrio, o kalbu apie jų turimą prigimtinę savybę. Ji negailestingai valdo juos ir jie nieko negali padaryti. Kitaip tariant, nekylu prieš juos, aš nei politikas, nei filosofas.
Jeigu norime, kad ši savybė liautųsi veikus žmonėse, ir nevestų mūsų į susinaikinimą, mums reikia ištaisyti ją visuose, neaplenkiant turčių.

Iš 2018 m. sausio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davosas (2012 m.): nauja kovos su krize kryptis

Davoso (2014 m.) darbotvarkė

Harmonija, kurią kuriame mes patys