Klausimas: Mūsų siela evoliucionuoja per egoizmo suvokimą. Vadinasi, tik tada, kai mūsų ego bus susinaikinimo taške, mes galėsime iki galo save suvokti ir pereiti į šviesos pusę?
Atsakymas: Ne. Mes tai darome jau gerokai anksčiau. Čia slypi laipsniškas, pakopinis žmogaus vystymasis, kai jis suvokia savo egoizmą ir supranta, kad juo naudodamasis nieko nepasiekia. Nepaisant to, jis neturi jo atsikratyti. Egoizmo neįmanoma sunaikinti, tai – gamtos jėga. Mums reikia tik pakeisti jo taikymo tikslą.
Klausimas: Jūs sakėte, kad kabala moko pakilti aukščiau egoizmo. Kuo didesnis ego, tuo aukščiau pakyli virš jo. Kitaip tariant, tai – tavo evoliucinis augimas. Ar teisingas egoizmo suvokimas yra vienas iš mūsų vystymosi elementų, kai didiname jį, dirbtinai ar kontroliuodami, nukreipdami jį į altruizmą?
Atsakymas: Taip. Tu jį prisijaukini, kaip laukinį žvėrį, ir jis tampa daugiau ar mažiau prijaukintas.
Klausimas: Vadinasi, su juo nereikia kovoti, o reikia jį suprasti?
Atsakymas: Visai teisingai! Teisingai jį valdyti. Tada jis taps tavo pagalbininku.
Klausimas: Kitaip tariant, tai nėra kova, o greičiau panirimas, suvokimas, šios vidinės jėgos naudojimas, kai tu per savo laimės pojūtį pradedi įgyvendinti altruistinį polėkį, perduodamas šią būseną pasauliui?
Atsakymas: Taip. Tau altruistiniai polėkiai iš tikrųjų yra patys geriausi. Iš esmės, mūsų pasaulyje altruizmas suprantamas, kaip neatlyginamai duoti kažką kažkam. Ne! Tu tiesiog matai, kad tu pradedi sąveikauti su aukštesnėmis gamtos jėgomis. Ir tai yra gerai.
#268024

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas trukdo būti laimingiems?

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Kuo neutralizuoti egoizmą?

Klausimas: Mokslininkai teigia, kad kuo labiau visuomenė ar organizmas išvystytas, tuo pažeidžiamesnis jis tampa. Dabar net patį mažiausią smūgį žmogus jaučia labai stipriai. Pavyzdžiui, izoliaciją namuose daugelis priima kaip stiprų sukrėtimą: „Mes sėdime mėnesį ir nebegalime to pakęsti!“ Žmonės eina iš proto. Anksčiau jie niekur nevaikščiojo, gyveno savo kaimuose ir bendravo tik su kaimynais. Ar čia pastebimas ryšys tarp egoizmo ir mūsų norų? Ar egoizmas ir noras yra tas pats? Ar noro užsipildymo forma vadinama egoizmu?
Atsakymas: Žmonės iš kartos į kartą gyveno tame pačiame kaime neišeidami, ir su jais nieko baisaus neatsitikdavo. Šiandien žmogus gyvena dideliame mieste ir to jam neužtenka: jis kelis kartus per metus skraido į kitas šalis. Jam reikia pokyčių, nes keičiasi, auga jo norai.
Komentaras: „Egoizmo“ sąvoka kilo iš lotyniško žodžio „ego“ – „aš“. Tai reiškia tokį žmogaus elgesį, kurį lemia mintis apie jo paties naudą, kai žmogus iškelia savo interesus aukščiau kitų.
Atsakymas: Visiškai teisingai.
Klausimas: Ar tai, kad žmogus daug skraido po pasaulį, užsiima muzika, menu, vadinama egoizmu? Aš negaliu tuo pakenkti kitam. Kodėl tai yra blogai?
Atsakymas: Tai – jau visiškai kita sritis. Kam skirtas žmogus ir ar jis atlieka savo funkciją gamtos sistemos atžvilgiu? Jam gali atrodyti, kad jis yra ramus, normalus, gyvenime nieko bloga nedarantis, o iš tikrųjų jis daro didelę žalą visai gamtai. Jis tarsi varžtelis didžiuliame automobilyje, kuris nesisuka – nieko nedaro, bet dėl jo visas automobilis stovi. Jis galėtų pasakyti: „Aš nieko nedarau. Ko norit iš manęs?“ O iš tiesų jis svarbus, nes be jo mašina nepajudės.
Klausimas: Ar manote, kad kiekvienas žmogus daro žalą gamtai?
Atsakymas: Be abejo! Nes mes visi esame integralioje sistemoje. Visa gamta yra absoliuti ir integrali! Visos jos dalys yra sujungtos. Kiekviena iš jų turi savo programą, savo tikslą, kuris įeina į bendrąją programą ir į bendrą visos gamtos tikslą ir juda kaip sudėtinga mašina. Visas gamtos mechanizmas priklauso nuo kiekvieno dalyvavimo.
Klausimas: Kokią žalą visiems daro paprastas žmogus, gyvenantis, tarkime, Lotynų Amerikoje? Jis nepumpuoja naftos, neskraido į kitas šalis, net nenaudoja šios naftos. Kaip jis gali kažkam kenkti?
Atsakymas: Jis yra neatsiejama žmonijos dalis, mažas jos varžtelis. Jis turi išsiaiškinti, ką ir kaip turi veikti, kad būtų susietas su visa žmonija ir atliktų savo funkciją. Jei jis neatlieka šios funkcijos – daro žalą.
#267214

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur ateina mintys ir norai?

Kodėl mūsų norai nuolatos auga?

Pasiekti „Žmogaus“ lygmenį

Klausimas: Mados sociologo manymu, madai ateina galas. Dabar patys šauniausi Versace, Armani, Lagerfeld, Dolce Gabbana, Yves Saint Laurent, Chanel namai, kuriems lankstėsi pasaulis, turės persitvarkyti iš pagrindų. Kaip jūs manote, kur jie turi pasukti? Kokia, jūsų nuomone, būsimos mados ideologija?
Atsakymas: Ideologija bus kuriama, veikiant egoizmą smūgiams. Ji mus pratins daryti tai, kas patogu mums ir kitiems. Ir viskas. Tai atrodys gražu. Grožis tame, kad jis yra lakoniškas, su kuo yra patogu bendrauti, jautiesi laisvai, o ne tai, kas stebina ir spaudžia, kaip karaliaus dvare.
Komentaras: Bet vis dėlto mada dirgino vaizduotę.
Atsakymas: Tie laikai praėjo.
Klausimas: Pakalbėkime apie šio reiškinio šaknį. Kodėl taip buvo?
Atsakymas: Damos siekė stebinti kavalierius, o šie auklėti taip, kad jomis žavėtųsi.
Klausimas: Kaip susieti madą su egoizmo vystymusi?
Atsakymas: Egoizmas vystosi kartu ir su išmintimi. Tame dalyvauja protas, o ne tik nuogas egoizmas. Todėl manau, kad mada taps optimalesnė. Net įprasti kostiumai jau praktiškesni. Tikiuosi, kad pasaulis sukasi, ir labai sėkmingai, į optimizacijos pusę. Manau, kad žmonija greičiau taps išmintingesnė, t. y. neleis savęs įtempti į tą pelkę, į kurią nori mus įvilioti mados, mašinų, aprangos ir visko ko įmanoma tendencijų formuotojai.
Klausimas: Ką patartumėte žinomiems mados tendencijų kūrėjams?
Atsakymas: Įsisąmoninti, kad jų laikas praėjo. Tegu pereina prie kito stiliaus – patogaus. Reikia daryti viską labai praktiškai, kad žmogui būtų patogu ir paprasta. Tai yra svarbiausia. Aukštinti tokį įvaizdį. Ir tie, kas kuria praktiškai, ir pagal medžiagiškumą, ir pagal kritimą, ir pagal patogumą, kad temptųsi, o ne sukaustytų žmogų, – bus vertinami: „Šis žmogus praktiškas. Jis supranta gyvenimą“.
Komentaras: Bet jūs juk žinote, kad mano klausimai ir jūsų atsakymai skirti daugiausia moterims. Tai jos, vienaip ar kitaip, reguliuos madą, kurs poreikį. Jas įkvėps, ir jos to reikalaus, ir vėl prasidės lenktynės.
Atsakymas: Nemanau, kad viskas grįš į vietas. Žmonija šiek tiek subrendo, sumažino puikybę: lyg mergaitės pasaulėžiūra perėjo į moters su vaiku pasaulėžiūrą. Viskas lyg ir baigta: pasėdėjome su šeimomis, su vaikais, išgyvenome šį virusą, o dabar reikia tęsti gyvenimą kažkaip kitaip, prisitaikyti prie kito viruso. Ir mokslininkai apie tai kalba, ir gydytojai, ir virusologai. Taigi, manau, kad eisime kitu keliu.
Klausimas: Geras palyginimas: buvo mergaitė, kuriai patiko viskas, kas gražiai blizga, nes jos tikslas buvo – patikti. Dabar ji tapo moterimi, turi vaikus, šeimą. Jai reikia ne patikti, o padaryti taip, kad būtų patogu šeimai. Net vaizdžiai kalbant, ji subrendo. Ar dabar po viruso atakos ji pradeda suvokti daugiau?
Atsakymas: Žinoma. Jai susiformavo blaivus požiūris į pasaulį, į gyvenimą. Poreikiai visai kiti.
Klausimas: Ir kils, kaip sakote, patogios mados poreikis?
Atsakymas: Taip. Jai svarbiausia – kad būtų praktiška.
#267059

Iš 2020 m. balandžio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentaras: Viena vertus, gamta / aukštesnysis protas sukūrė egoizmą, kuris žmones nuolat atskiria, diferencijuoja. Jei nebūtų egoizmo, nebūtų ir gamtos įvairovės.
Atsakymas: Tai ne egoizmo, o norų įvairovė. Egoizmas nėra paprastas troškimas, tai – noras pavergti viską aplink.
Klausimas: Kita vertus, gamta turi savybę duoti, kurti integralias sistemas, vienyti. Kosmologijoje tai vadinama didelio susivienijimo periodu, kai visos elementariosios dalelės ima jungtis. Tarp žmonių taip pat vyko priverstinio jungimosi į imperijas, tautas ir kt. procesas. Šiandien mus vienija religijos, ekonomika, informacija. Kodėl jūs nuolat pasisakote prieš tokį vienijimąsi?
Atsakymas: Toks susivienijimas nereiškia, kad egoizmas bus ištaisytas. Susivieniję egoistai galų gale ims kivirčytis ir panorės vienas kitą nudėti. Bet koks susivienijimas dėl egoistinių priežasčių, iš anksto neištaisius dalyvių egoistų prigimties, yra pasmerktas nesėkmei: tarp jų įvyks sprogimas, karas, abipusis sunaikinimas, kurio būtų geriau išvengti.
Klausimas: Bet juk tai nepriklauso nuo žmonių. Iš kur jiems žinoti aukščiausią gamtos planą?
Atsakymas: Štai aš jiems tai aiškinu. Susitikau su kai kuriais Europos Sąjungos lyderiais, jie turi visiškai kitokį ketinimą, kitokį susivienijimo tikslą.
Klausimas: Sakote, kad reikia susivienyti, norint pajusti kokybiškai aukštesnę tikrovę, naują gyvenimą. Kaip žmogus gali priimti tokią informaciją?
Atsakymas: Niekaip. Bet pamažu bus priverstas. Todėl ir kyla karai, visokios katastrofos, kataklizmai, ekonominiai smūgiai, koronavirusas ir kt. Pamažu žmonija vis dėlto kaupia patirtį, kas su ja vyksta, įgyja žinių. Gavai vieną smūgį – nieko, antrą smūgį – reaguoji jau kitaip, trečią – pradedi matyti tame sistemą, ketvirtą – imi klausti: „Iš kur? Kodėl? Už ką man šie smūgiai?“ Taip pamažu žmonija mokosi ir vystosi.
Klausimas: Vadinasi, po visų šių kataklizmų žmonijoje vis tiek įvyks vidinių pokyčių?
Atsakymas: Būtinai. Tik, ar jie įvyks geruoju – sąmoningai, naudojantis protu ir tam tikromis geromis jėgomis, kurias iš principo galime savyje išvystyti patys, užbėgdami už akių galimoms katastrofoms, ar turėsime mokytis iš likimo smūgių – eisime varomi su lazda į laimę.
Komentaras: Kai prieš 40 metų pradėjote mokytis, jums taip pat buvo pasakyta, kad egzistuoja sistema, į kurią reikia ateiti, išsiugdžius panašias savybes. Jūs taip pat ne iš karto tuo patikėjote, pradėjote tikrinti, ir tai užtruko.
Atsakymas: Taip. Tai užtruko metus, bet taip buvo anksčiau. Šiandien viskas labai greitai praeina per kiekvieną žmogų: visi procesai spartėja, ir reikia greitai nuspręsti, kaip turime judėti pirmyn.
#265421

Iš 2020 m. balandžio 2 d. TV programos „Epocha po koronaviruso”

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Nepaisant naudos kitiems

Judėjimas egoizmui priešinga kryptimi

Klausimas: Žmonės turi kažką, kas trukdo jiems atskleisti savo priklausomybę nuo kitų. Tai mes vadiname egoizmu, o ką jūs, kaip kabalistas, laikote egoizmu?
Atsakymas: Egoizmas – tai meilė sau, kuri priešinga meilei visiems kitiems: negyviesiems, augaliniams, gyvūniniams ir žmogiškiesiems gamtos elementams.
Klausimas: „Vikipedijoje“ pateikiamas toks apibrėžimas: „Egoizmas – tai elgesys, kurį visiškai nulemia žmogaus asmeninės naudos siekis“. Ar jūs sutinkate su tuo?
Atsakymas: Reikia pridurti, kad paprastai šis vieno siekis prieštarauja tam, kas reikalinga ir naudinga likusiems. Kitaip tariant, aš ne šiaip savo norus patenkinu, o būtent išnaudodamas kitus.
Komentaras: Kartu su noro patenkinimu ateina ir tuštuma.
Atsakymas: Žinoma, juk kai žmogus kažkuo užsipildo, jis iš karto pajunta tuštumą ir dar didesnį norą prisipildyti.
Komentaras: Be to, mūsų egoizmą kontroliuojame ne mes, o visuomenė, kuri suformuoja mūsų vertybes.
Atsakymas: Mes gauname egoistinius postūmius arba iš išorės, arba paprasta forma, kai palyginame savo gerovę su tuo, ką turi mūsų kaimynas, arba tai ateina iš aukščiau, neaišku, iš kur. Kiekvieną akimirką mumyse kyla egoistiniai motyvai, egoizmas vystosi, o mes sukurti bendrame nore jį patenkinti.
#265247

Iš 2020 m. balandžio 2 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Judėjimas egoizmui priešinga kryptimi

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Klausimas: Mūsų egoistinė prigimtis turi tarsi dvi puses. Viena vertus, turtų noras pagimdė nelygybę ir skurdą, kita vertus, išvystė techniką, prekybą, komunikacijas. Viena vertus, valdžios ir šlovės noras buvo įvairiausių intrigų ir karų šaltinis, kita vertus, atsirado valstybės, įstatymai.
Šiandien patekome į unikalią situaciją, kai egoistiniai masalai daugiau neveikia. Kas bus artimiausiu metu varomoji vystymosi jėga, jei egoizmas nustojo veikti? Kitaip tariant, ir gamta neleidžia egoizmui veikti, ir iš vidaus mus taip pat mažai kas traukia.
Atsakymas: Manau, kad mes suvoksime, jog turime judėti visai į kitą pusę – priešingą egoizmui, ir vystyti žmonių visuomenės santykius su kitais gamtos lygiais, kaip absoliučiai altruistinius ir integralius.
Turime susiimti ir pradėti veikti aiškiai suprasdami, kad privalome nepaisydami savo egoizmo vienytis, rūpintis vienas kitu pagal principą „pamilk artimą kaip patį save“ ir šitaip siekti būsenos, kai „visas nuodėmes padengs meilė“, kitaip tariant, absoliutus ryšys, absoliutus abipusis rūpestis.
Tada galėsime įveikti didžiulį potencialų barjerą tarp mūsų ir bendros gamtos taip, kad imsime jausti gerąją jėgą, kuri suteikia gyvybę ir palaiko visą gamtą. Taip atskleidžiame Kūrėją.
Klausimas: Šiandien žmogui malonu rūpintis tik savimi, o jūs sakote, kad jis pradės mėgautis rūpindamasis kitais? Kaip gali įvykti tokia transformacija, juk tai – priešinga prigimčiai?
Atsakymas: Veikiant mūsų norui ir Aukštesniajai jėgai.
Klausimas: Tai kam reikalingas egoizmas ir koks jo tikslas?
Atsakymas: Kad mes patys egoizmo priešpriešoje suvoktume poreikį rūpintis ir būti sujungtiems vienas su kitu gerais ryšiais. Tai – mūsų uždavinys.
Klausimas: Kitaip tariant, egoizmas nėra panaikinamas?
Atsakymas: Ne, mes turime dirbti virš jo, t. y. nepaisydami, kad jis mus veikia.
#267602

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virusas ir toliau dirbs su mumis

Kelias į beribį malonumą

Įėjimas į naują gyvenimą atidarytas

Klausimas: Jei negalime trukdyti gamtai, tai tegul ji daro, ką panorėjusi? Reikia tai priimti, susitaikyti?
Atsakymas: Pirma, nereikia savęs priešpriešinti gamtai, nes tai – visiškai nelogiška, neprotinga. Gamta – tai visas kosmosas. Tai tokie vidiniai lygmenys, kurių visiškai nepažįstu. Kas aš toks? – Tiesiog gamtos Kūrinys. Vabalėlis prieš visatą! Net nesuvokiu, su kuo susiduriu. Kodėl turiu mąstyti kaip mažas vaikas, bandantis kovoti su vėjo malūnais? Kam reikalingas šis donkichotiškas elgesys? Mes tiesiog turime suprasti, kad esame didžiulėje, daugiapakopėje sistemoje, tačiau nežinome, kur, su kuo ir kaip. Todėl tobulėdami turėtume stengtis automatiškai į ją integruotis.
Jei būtume negyvoji, augalinė ar gyvūninė gamtos dalis, automatiškai būtume joje. Kadangi mes priklausome „žmogaus“ lygmeniui, tai be to, kad priklausome gamtai, turime ir tokį elementą kaip egoizmas: „Aš noriu būti ypatingas!“ Tuo žmogus skiriasi nuo gyvūnų. Taigi, dėl savo egoizmo jis iškrenta iš gamtos ir dėl to kenčia.
Tačiau egoizmas mumyse nuolat auga, verčia būti priešais vienas kitam ir aplinkinei negyvajai, augalinei, gyvūninei gamtai. Apskritai, tai yra mūsų blogis, mūsų problema, kuri taip ir vadinasi – žmogaus blogio pradas.
Jis buvo sukurtas tam, kad suvoktume blogį ir ištaisytume jį į gėrį. Tada galėsime suprasti visą gamtos gilumą, kaip esame su ja visapusiškai susisieti, ir dalyvauti visuose jos veiksmuose.
Todėl egoizmas mums duotas ne tam, kad priešgyniautume gamtai ir priešpriešintumės jai, o tam, kad būtent jos padedami susilietume į viena; pajustume, kaip mes nuo gamtos atitolę, priartėtume prie jos ir tinkamai su ja sąveikautume. Tada žmogus tikrai taps lygiavertis visai gamtai, kuri vadinama Kūrėju. Nes gamta ir yra Kūrėjas.
#265435

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Viename energetiniame lauke

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Deginančios mintys

Klausimas: Mes nesuprantame žmogaus tarpusavio ryšio su gamta, jau nekalbant apie tarpusavio ryšius tarp žmonių. Jie apskritai paslėpti.
Pavyzdžiui, 60-ajame dešimtmetyje žvirblių sunaikinimas Kinijoje sukėlė badą dešimtims milijonų žmonių. Kačių naikinimas Šiaurės Korėjoje leido atsirasti dideliam kiekiui žiurkių ir gyvačių, dėl to reikėjo importuoti kates iš kaimyninių šalių. Vilkų naikinimas taip pat visada lemia nesubalansuotą elnių ir šernų skaičių, nes vilkai, iš esmės, žudo tik sergančius gyvūnus.
Galima pateikti labai daug tokių pavyzdžių. Bet mano klausimas susijęs būtent su žmogaus lygmeniu. Ar jūs sutinkate su teiginiu, kad gamtoje bendra yra svarbiau už asmeniška?
Atsakymas: Bet ne vienas kito sąskaita. Jei paimsime integralią sistemą, tai kiekviena dalis joje yra lygi pagal savo vertę visoje sistemoje. Kitaip sistema nebus integrali, baigtinė, absoliuti.
Komentaras: Yra dar toks teiginys, kad jei žmogus reikalingas bendrai sistemai, tai jis egzistuoja, o jei ne – neegzistuoja.
Atsakymas: Aš tai galiu pasakyti apie negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, bet ne apie žmogų, nes jis su savo egoizmui įsiterpia į gamtą, viešpatauja aukščiau jos ir gali daryti viską, ko nori, net jei tai prieštarauja sveikam protui.
Klausimas: Mokslininkai tvirtina, kad visos sistemos praeina tam tikrą evoliucijos vystymosi procesą. Pradžioje visada yra atmetimo, padalijimo procesas, siekiant pereiti į kitą būseną, susivienijimą, bet jau aukštesniame lygmenyje. Dabar gamta mus padalino koronavirusu. Ir mes tarsi kuriame kažkokią virtualią tikrovę. Koks kitas mūsų tarpusavio ryšio lygmens etapas?
Atsakymas: Mums reikia suvokti, kad mūsų ryšys, visų pirma, turi būti integralus, ir nukreipti mus į vienybę. Mes ne žvėrys, kad vienytumės instinktyviai. Mes žmonės, bet mes esame prieš šį susijungimą. Mumyse stipriai veikia egoizmas. Todėl turėsime suprasti jo stiprumą ir pakilti aukščiau jo.
#266175

Iš 2020 m. balandžio 16 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Koronavirusas, išsiųsdamas mus namo, perkėlė į virtualią tikrovę. Palaipsniui, laikui bėgant, įprasime dirbti namuose, priprasime prie naujų virtualių santykių su bendradarbiais, bankais, valstybinėmis įstaigomis, draugais. Sukursime virtualius bendravimo ratus: artimesnius ir tolimesnius, susijusius su darbu ir laisvalaikiu.
Internete galima žaisti šachmatais, galima netgi kartu sportuoti, kiekvienam liekant namuose. Kompiuterinė programa sukuria įspūdį, kad esame kartu ir atliekame tuos pačius pratimus.
Bet kyla klausimas: juk žmonės eina į sporto klubą, norėdami pajusti aplinkos įtaką. Jei praleisiu treniruotę, sulauksiu trenerio pastabos. Treniruotėse turiu stengtis būti ne blogesnis už kitus. Kaip visa tai vyks virtualioje aplinkoje, jei būsiu namuose vienas su kompiuteriu? Nebejausiu spaudimo, buvusio fizinėje grupėje, ir nebesistengsiu kaip seniau.
Likdamas vienas savo mikrokosmose, tampu dideliu egoistu, man nebereikia su niekuo skaitytis ir niekam aiškintis. Bet tai ir gerai: taip pradedu suvokti, koks buvau egoistas. Norėdamas susisiekti su aplinka, turiu pakilti šiek tiek aukščiau savęs, virš savo egoizmo, todėl stengiuosi užmegzti ryšį su kitais.
Tai, kad atsiriboju nuo buvusių ryšių, dar nereiškia, kad tapau didesniu egoistu, nes tai darau priverstinai dėl epidemijos. Aš tolstu, vykdydamas gydytojų, Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymus, kad kam nors neperduočiau viruso ir pats neužsikrėsčiau.
Bet likęs vienas namuose gavau galimybę pamąstyti, kokia forma galiu priartėti prie kitų. Problema ta, kad nusikalstame mintyse: jei mūsų mintys apie kitus būtų geros, nebijotume koronaviruso. Jei eitume į viešumą galvodami, kaip nepakenkti kitiems ir žinotume, kaip juos apsaugoti, niekada viruso neperduotume vienas kitam. Viską lemia mintis, ketinimas.
Dabar bendraujame virtualiai, kiekvienas atsitolinęs nuo kitų. Taigi, pabandykime pajusti, kiek mums leidžiama priartėti prie savo artimo, ir ne dėl koronaviruso, o dėl kito viruso – egoizmo.
Turiu teisę naudotis savo egoizmu tik tiek, kiek nekenkiu artimui. Jei galiu priartėti nepakenkdamas, tai priartėsiu, o jei man kyla egoistinių minčių, tada priartėti negaliu. Taip galima matuoti atstumą tarp mūsų, kad suprastume, kaip toli ar arti vienas nuo kito iš tikrųjų esame. Artumas nustatomas pagal mūsų norą teikti kitiems gėrį iš širdies į širdį.
Kaip galime užtikrinti, kad vykdysime savo įsipareigojimus grupei ir laiku atvyksime į treniruotę bei kartu atliksime visus pratimus? Susitariu su savo grupės draugais, kad virtualiam susitikimui ruošimės kiekvienas gerai galvodamas apie kitus. Tada kiekvienas turi pasitikrinti, ar jam galima artintis prie tokio susibūrimo.
Jei susitarėme susitikti fiziškai, tada išeinu iš namų ir vykstu pas draugus. Ir kažkuriuo metu kelyje imu abejoti, ar galiu dar labiau priartėti. O jei toliau nebegalima, nes aš jiems pakenksiu? Gal aš galvoju apie save, o ne apie juos? Taip pagal dvasinį atstumą pradedu vertinti materialų atstumą.
Tada pradedame kalbėtis su draugais tik dvasiniais atstumais, aiškindamiesi, kokie artimi ar tolimi esame vienas kitam, susiję ar atskirti. Kalbame apie dvasinį artumą ar nutolimą. Pasirodo, kad virtuali visuomenė padeda mums pasiekti dvasinį ryšį. Jei tokiu būdu matuojame atstumą nuo širdies iki širdies, tai – dvasinė dimensija.
Tarpusavyje turime nustatyti tokį atskaitos tašką, kuris bus dvasinis, o ne materialus, matuojamas ne metrais ar kilometrais, bet širdies vienetais, nuo širdies iki širdies. Taip ugdysime ypatingą tarpusavio jautrumą. Tik jei iš tikrųjų linkiu gero savo draugui, galiu prie jo priartėti ir užmegzti ryšį. Tada nepakenksime vienas kitam, ir tarp mūsų negalės plisti joks virusas.
Norint to pasiekti, reikia sukurti kompiuterinę programą, kuri leistų treniruoti savo požiūrį į kitus taip, kaip treniruojami raumenys. Ji parodytų, koks artimas ar tolimas esu kitiems žmonėms ir kaip galiu prie jų priartėti ar nutolti. Man turėtų būti akivaizdu, kad tolstu ne materialiai, o tik dvasiškai. Taip pereisime iš materialaus pasaulio į dvasinį, kuriame viskas matuojama tik savybių atitikimu, širdžių artumu.
Programa turėtų padėti žmogui atlikti keletą pratimų, nuo paprasčiausių iki vis sudėtingesnių, kad jis suprastų savo požiūrį į įvairius veiksmus, įvairiausius kitų žmonių norus. Jis pamatys, ar sugeba pakilti virš savo prigimties, norėdamas labiau susivienyti su artimu. Taip pamažu artėsime.
Reikia kompiuterinių programų, kurios treniruotų žmogų tarsi sporto salėje, skirtingose gyvenimo situacijose ir išmokytų pakilti virš jų ne savo, o kitų naudai. Atlikdamas tokius pratimus, jis pamatys, kas jam labiau rūpi: kiti ar jis pats.
Programa vieną po kitos pristatys žmogui gyvenimiškas situacijas, vesdama jį per skirtingas jausmines būsenas ir parodydama, kaip jis pasirengęs pakilti virš savo egoizmo kitų labui ir jais rūpintis, negalvodamas apie save, ar parodydama, kad jis tam nepasiruošęs. Tai labai pakeis žmogų ir suformuos iš mūsų naują visuomenę. Įmanoma sukurti tokias programas, tik reikia šiek tiek vaizduotės.
#267926

Iš 2020 m. liepos 14 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Skiepai nuo koronaviruso

Būkite visi sveiki!

Komentaras: 1991 m. buvo atliktas eksperimentas: nuspręsta dvejiems metams uždaryti žmones (mokslininkus) po kupolu, padalytu į sektorius su gėlu vandeniu, augalais ir gyvūnais. Visiems – augalams, gyvūnams ir žmonėms buvo sukurta ekologiška aplinka.
Eksperimento tikslas – patikrinti, ar ši ekosistema gali harmoningai vystytis. Buvo planuojama deguonį gauti iš augalų. Vanduo turėjo būti tiekiamas natūralios cirkuliacijos būdu, maistas – iš augalų ir gyvūnų.
Ką parodė eksperimentas? Kai mokslininkai įsikūrė kupole, labai greitai prasidėjo problemos. Po kelių savaičių viena iš dalyvių, genėdama augalus, įsipjovė pirštą. Ją evakavo, atliko operaciją ir grąžino. Susidarė dvi mokslininkų grupės, kurios priešinosi viena kitai atliekant eksperimentus.
Fotosintezė nevyko taip, kaip planuota. Mikroorganizmai pradėjo intensyviai daugintis, jie naudojo daug deguonies ir naikino pasėlius. Daugybė augalų rūšių žuvo. Priviso daug tarakonų, nors jų ten apskritai nebuvo atvežta, ir neaišku, iš kur jų atsirado. Dėl vėjo trūkumo medžiai tapo labai trapūs ir pradėjo greitai lūžti.
Mokslininkai šiaip ne taip ištvėrė dvejus metus ir pripažino, kad eksperimentas nepavyko.
Eksperimentas atskleidė, kad visos ekosistemos yra itin trapios ir labai priklausomos nuo išorės įtakos. Labai sunku atkurti veikiančią Žemės ekosistemą.
Komentaras: Bet žmogus taip pat yra gamtos kūrinys.
Atsakymas: Žmogus nėra gamta. Žmoguje yra negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalys, tačiau visame tame vyrauja jo žmogiškasis pradas – blogis, egoizmas. Žmogiško egoizmo nėra gamtoje. Gamtoje viskas subalansuota, o žmogaus egoizmas nėra subalansuotas. Jei būtų koks nors prietaisas, galintis išsiurbti iš žmogaus šį egoizmą, tada viskas būtų gerai.
Klausimas: O kodėl žmogus duotas Žemei ir dar su egoizmu?
Atsakymas: Kad jis save papildytų gerąja jėga! Ji egzistuoja gamtoje, tačiau yra paslėpta, kad žmogus ją atskleistų, norėtų save ja papildyti, norėtų būti sudarytas iš dviejų priešingų, lygių dalių ir būti įsiterpęs tarp jų.
Klausimas: Vienoje laidoje sakėte, kad jei žmonija būtų pasirinkusi darnaus vystymosi kelią, dabar būtume neįtikėtinai aukštame lygmenyje. Kodėl žmogui buvo leista vystyti šią agresyvią jėgą ir po to susidurti su dabar Žemėje vykstančia katastrofa?
Atsakymas: Tam, kad žmogus suprastų, ką reiškia gėris. Jis turi išaugti iš blogio, nes be tamsos neįmanoma suvokti šviesos.
Klausimas: Tik viską sugriovus, sunaikinus visą planetą?!
Atsakymas: Nereikia naikinti. Niekas neleis jos sunaikinti. Bet jis turi pajausti sunaikinimą.
Klausimas: Taigi, suprasti žemės, šios harmonijos skonį jis gali tik supratęs priešingą?
Atsakymas: Žinoma, o kaip kitaip? Nėra kito būdo! Ir kaip mes apskritai ką nors suprantame? Kaip jūs suprantate tą pačią harmoniją? Tik iš kakofonijos.
Mes pradedame savo gyvenimą laužydami. Ir vaiką taip auklėjame – kad iš sulaužytų žaislų jis surinktų kubelius. Visą save ir visus turime sukurti iš visiškai sudužusių dalių. Kaip viskas prasidėjo? Iš didžiojo sprogimo, t. y. viskas sprogo. O dabar turime tai teisingai surinkti. Vaikiški „kubeliai“ – štai kas yra priešais mus. Visą šią visatą, viską, kas yra, turime sujungti tinkamu ryšiu.
Klausimas: Žmogus jau gamtos pavyzdyje mato, kaip viskas susiję. Kodėl jis eina kitu vystymosi keliu, išranda papildomas sistemas?
Atsakymas: Mūsų mažasis egoizmas to neleidžia! Tegu du vaikai pabando žaisti kartu. Kiekvienas griebs sau, o kitam neduos. Tvirtai laikys ir nežais. Štai tokie mes.
Klausimas: Kaip žmogui išsiveržti, pereiti nuo vienų bėgių prie kitų?
Atsakymas: Studijuokite kabalos mokslą. Jis viską jums paaiškins. Mes nieko daugiau neturime! Pasiekėme būseną, kai jau pamažu tai suvokiame ir galime apie tai kalbėtis ne tik su savimi, bet ir kitais. Tai labai geras laikas! Labai džiaugiuosi, kad gimiau ir gyvenu šiuo laiku.
Klausimas: Ką suteikia kabala? Ką ji duos papildomai, ką žmogus norės pamatyti?
Atsakymas: Viena vertus, ji išvaduos jį iš kančių, kita vertus, leis pasiekti tobulumo. Tobulumo! Visos gamtos integralumo, uždarumo, kai iš visų priešingų dalių surenkama didžiulė tobula gamta.
Nėra didesnės laimės, nėra didesnio supratimo, nėra didesnio tobulumo nei suvokti visų gamtos dalių bendrumą visiškame jų susiskaldyme ir prieštaravime.
Klausimas: Ką egoizmas veiks šioje ištaisytoje sistemoje? Kokį vaidmenį jis atliks?
Atsakymas: Jis atliks savo vaidmenį – atstumiančio, niekinančio, ardančio, tolinančio. Kaip tik virš to rinksis visa sistema. Neįmanoma be minuso.
Klausimas: Vadinasi, jis bus kaip faraonas, kuris viską išsklaido?
Atsakymas: Argi galima be jo? Niekaip negalima.
Klausimas: Ar žmogus tiesiog valdys jį? Ar jis mokės tai padaryti?
Atsakymas: Sakoma, kad Izraelio tauta išėjo iš Egipto su aukso luitais, indais ir galvijais. Tai reiškia, kad su tais indais, į kuriuos ji gali gauti aukščiausią pripildymą jau už Egipto ribų. Ar be Egipto būtų galima ką nors gauti?
Klausimas: Ar tai degalai, kurie varo į tikslą?
Atsakymas: Egoizmas – gamtos pagrindas. Ir tik dėl jo galime suvokti jos antrąją pusę.
#266047

Iš 2020 m. vasario 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepavyks pralaukti ekologiniame bunkeryje, I dalis

Kuo neutralizuoti egoizmą?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą