Klausimas: Kokios tikrosios vertybės? Kas patvirtins jų tikrumą?
Atsakymas: Vienintelė vertybė mūsų gyvenime – susilieti su amžina, tobula gamta. Ir mes galime to pasiekti. Nieko daugiau nereikia.
Įgyjate amžinybę, tobulybę susiliedami su amžina, tobula gamta. Viskas!
Linkiu jums to pasiekti, tai pajausti. Vis tiek pasieksime tą lygmenį. Bet kam nusiraminti, jei galima tai atlikti greičiau? Linkiu jums sėkmės!
#267646

Iš 2020 m. gegužės 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažinti šaknį, paleidžiančią mūsų gyvenimą

O kodėl taip norite gyventi?

Kaip sužinoti, koks galutinis mūsų gyvenimo tikslas?

Klausimas: Toks reiškinys, kaip žmonių zoologijos sodai, buvo žinomas dar XVIII-XIX amžiais, kai čiabuviai iš Afrikos ir atokių Amerikos vietovių buvo vežami į Europą ir Ameriką, o „civilizuota“ Europos ar Amerikos visuomenė eidavo žiūrėti į šiuos „laukinius barbarus“. Prancūzijoje panašų zoologijos sodą per keletą mėnesių aplankė daugiau nei 20 milijonų žmonių, norinčių pamatyti šias keistenybes.
Jei aborigenai nuolatinėse gyvenamosiose vietose galėjo vaikščioti su strėnjuostėmis ir valgyti neapdorotą maistą, tai Europoje ir Amerikoje, aišku, buvo kitokios sąlygos. Bet jie ir čia buvo verčiami dėvėti strėnjuostes, valgyti žalią šunų mėsą ir panašiai. Tai keldavo laukinę žiūrovų euforiją. Kas gi tuomet yra laukinis žmogus?
Atsakymas: Tai tie prancūzai, einantys žiūrėti į atvežtuosius iš Afrikos.
Klausimas: Kodėl civilizuotam žmogui kyla toks gyvuliškas, laukinis noras?
Atsakymas: Žmogus natūraliai nori pažinti ir stebėtis kitokiomis gyvenimo formomis.
Klausimas: Ar manote, kad tai leistina?
Atsakymas: Ne. Manau, kad turėtų būti taip: atvežtiems į Europą afrikiečiams mokėti normalų atlyginimą, tinkamai maitinti, suteikti jiems viską, ko reikia, kad pusdienį ar visą dieną jie dirbtų, vaidindami primityvius žmones, gyvenančius pagal savo afrikietiškus įpročius.
Klausimas: Ko žmogus mokosi, stebėdamas primityvias gyvenimo formas?
Atsakymas: Manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip tai jam pateikta. Primityvios gyvenimo formos iš tikrųjų yra pačios sveikiausios, natūraliausios. Jos leidžia žmogui būti arti gamtos. Jos pagrįstos labai gerais abipusės pagarbos, pasitikėjimo, ryšio, santarvės principais – visai ne tokiais, kokie egzistuoja, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Bet jei tai pateikiama su nuostata: „Žiūrėkite į barbarus, kuriuos jums atvežėme, ir mokėkite pinigus“ – tai tikrai neteisingas požiūris, apie kurį nėra ko ir kalbėti. Tai – barbariškas požiūris.
Tačiau, jei būtų rodomas toks gyvenimo būdas su paaiškinimu, koks jis artimas gamtai, kiek tokie žmonės artimesni vienas kitam, kaip jie supranta vienas kitą, bendrauja tarpusavyje, kaip jiems tai malonu ir gera, – manau, kad tai galėtų giliai viduje paveikti europiečius ir atskleisti jiems, nuo kokio gyvenimo jie nutolo ir prie ko priėjo, ką laimėjo dabartiniu gyvenimo būdu su visais šiuolaikiniais balaganais, palyginus su ta pirmykšte paprasta bendruomene, suteikiančia žmonėms vidinę laisvę, komfortą, tikrumą.
Klausimas: Ar šiuolaikiniai žmonės gali pritaikyti sau primityvių genčių santykius?
Atsakymas: Kaip? Jie visiškai neturi bendruomenės! Būdamas Paryžiuje, žmonių santykiuose nemačiau nieko natūralaus. Priešingai, viskas labai praktiška, primityvu. Nenoriu kritikuoti, bet paprastame Afrikos kaime, kuriame gyvena keli tūkstančiai žmonių, tarpusavio santykiai, juolab dabar (kalbu apie tai, kas buvo prieš 20–30 metų, kai ten lankiausi) visiškai kitokie. Ne Paryžiaus naudai.
Klausimas: Kaip vaikams, atsidūrusiems tokiose dirbtinėse sąlygose, išmokti gyvenimo natūralumo, natūralių santykių, ar jie gali ko nors išmokti?
Atsakymas: Žinome, kad šiuolaikinius žmones vis dar traukia tai, kas kadaise buvo jų giminėje, tarp jų protėvių. Taigi, visa tai galima padaryti, bet ne siekiant parodyti, kokios primityvios buvo bendruomenės, o atvirkščiai – šiuolaikiniams žmonėms atskleisti, kokie jie yra primityvūs.
Klausimas: Ar šiuolaikinis žmogus sugebės pamatyti čiabuvių santykių vertę, jei neturės teisingų santykių suvokimo atskaitos taško?
Atsakymas: Šiuolaikinis žmogus nieko nemato. Jis mato tik tai, kas ir kur pigiau parduodama.
Mato tai, kas prieš jo nosį, ir daugiau nieko. Reikia ką nors pastatyti priešais ir nosimi į tai pabaksnoti, tik tada jis pamatys. Visa tai daro žiniasklaida, reklama ir pan.
Klausimas: Praėjusio šimtmečio pradžioje pasaulietinis žmogus, antropologas atvežė pigmėją ir įkurdino jį Bronkso zoologijos sode, narve su kitais gyvūnais – šimpanzėmis ir orangutangais, pavadinęs „trūkstamąja evoliucijos grandimi“, taip nurodydamas, kad šios gentys yra artimesnės beždžionėms nei civilizuoti baltaodžiai.
Natūralu, kad visuomenė išreiškė pasipiktinimą, ir šis žmogus buvo paleistas. Tačiau po šešerių metų jis nusižudė, nes nesugebėjo integruotis į amerikiečių visuomenę.
Kas skiria gamtai artimą žmogų nuo civilizuotų žmonių, kad jis negali prisitaikyti prie geležinių miesto, civilizacijos sąlygų?
Atsakymas: Net sunku pasakyti. Negalime to suprasti. Tik iš rezultatų matome, kad praėjusių amžių mūsų gyvenimas, – juk tai buvo taip pat mūsų gyvenimas, – taip skyrėsi nuo šiuolaikinio gyvenimo, kad mes negalime suvokti šios santykių, vertybių sistemos, planų įgyvendinimo, lyginant su tuo, kas buvo.
Labai keista tokiu būdu sutapatinti kelių šimtų metų atotrūkį. Įsivaizduokite, kad pasikviečiate, tarkime, karalių Artūrą. Mūsų sąvokos ir vertybės visiškai skirtingos. Taigi, tai neįmanoma.
To negalima lyginti. Bet, kita vertus, visa mūsų civilizacija iš esmės tolsta nuo gamtos. Ir paaiškėja, kad tolstame nuo savo prigimties. Susikūrėme kažkokį dirbtinį apvalkalą, kuriame egzistuojame. Ir tai nenatūralu, tai neveda mūsų geresnio gyvenimo link.
Matome, kaip kenčiame, bet nieko negalime padaryti su savimi. Mes, kaip prisukti, įsijungiame į tą pačią prigimtį, į šias lenktynes, į šią dirbtinę mašiną ir turime kartu su ja bėgti.
Klausimas: Neseniai jūsų klausė, ar per visą istoriją žmogus savo dvasine raida pakilo ar nusileido? Atsakėte, kad absoliučia verte jis pakilo, bet iš tikrųjų nusileido, savyje atskleidęs tiesą.
Kuo skiriasi pradinis žmogaus vystymasis, kai jis gyvena natūraliomis sąlygomis, yra atviras, jo gentyje vyrauja pasitikėjimas, abipusis supratimas, nuo mūsų padėties, kai šiuolaikinis žmogus savo raida iš tikrųjų smunka? Kuo jie skiriasi ir kuo yra panašūs?
Atsakymas: Vystymosi vektoriumi.
Faktas yra tas, kad, tarkime, prieš kelis tūkstančius metų galėjome visiškai kitaip vystytis – ne egoistiškai, bet pakildami virš savo prigimties, nepaisydami jos, kai siekdami gero tarpusavio ryšio, visi būtume kartu kaip viena šeima, sektume ir stebėtume, kad tai neišsisklaidytų. Jei taip būtume elgęsi, būtume pasukę kita vystymosi kryptimi.
Būtume pasiekę visiškai kitokią būseną! Šiandien žmonija būtų viena didelė, gera šeima. Ir nebūtume tokios būsenos, kaip dabar, kai galvojame tik apie tai, kaip užsidirbti išnaudojant kitus, pakilti virš kitų, lyginti savo ir kitų gyvenimus ir t.t.
Nebūtų jokios konkurencijos, jokių žmogžudysčių, nieko panašaus. Būtų geras, normalus bendrabūvis, vyktų normalus tarpusavio bendravimas, jei būtume nuėję šiuo vystymosi keliu.
Bet pirmenybę suteikėme egoistiniam vystymuisi, nes taip verčia mūsų laukinė prigimtis. Tiesą sakant, vystėmės kaip gyvūnai, paklusdami savo prigimčiai, ir štai kur ji mus atvedė. Taigi, neturime kuo didžiuotis, šiandien esame visiškai laukiniai gyvūnai, gyvenantys dideliame zoologijos sode.
Klausimas: Kaip žmogui surasti savyje tą pirmapradį, natūralų žmogų, kad galėtų pradėti naują vystymąsi?
Atsakymas: Norėdami tai padaryti, turime grįžti į anuos laikus ir pradėti iš naujo. O tai neįmanoma.
Bet galime suvokti savo dabartinės būsenos blogį ir pradėti naują kelią. Nuo šio momento.
Klausimas: Kuo tada virs šiuolaikinis žmonių zoologijos sodas?
Atsakymas: Iš jo paimsime tai, ko mums reikia. Tai natūraliai atsirūšiuos. Mums tik reikia pakeisti savo tarpusavio santykius. Tai yra vienas kito atžvilgiu liautis buvus laukiniais gyvūnais, kurie nori tik sunaikinti vienas kitą ir, naudodamiesi jėga, bando užmegzti tarpusavio santykius.
Turime pakilti aukščiau to ir kurti santykius, pagrįstus empatija, teisingu bendradarbiavimu. Ir tada pamatysime, kad pasaulis taps kitoks.
Šis pasaulis bus kaip viena šeima. Bet ne kaip šiuolaikinė. Joje nebus konkurencijos, bus tarpusavio pagalba, visa tarnaus tam, kad visi jaustųsi gerai. Šis bendras jausmas, kad visiems būtų gerai, būtinas mums visiems. Bet mes jo neturime.
Turime jį įgyti. Toks jausmas egzistuoja gamtoje, jos centre. Bet kaip mes jį pasieksime, pajusime, atskleisime ir gyvensime su šia žvaigžde savo širdyje? To reikia mokytis.
#265640

Iš 2020 m. sausio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Turime nuolatos tenkinti savo norus. Sakėte, kad pasibaigus karantinui, žmogus praras poreikį užsipildyti visokiais pirkiniais ir pan., bet matome, kad vos prasidėjus nežymiam pagerėjimui, žmonės skuba į restoranus ir parduotuves, kad užpildytų tuštumą. Aš pats žinau, kad apsipirkimo terapija yra malonus dalykas, gana prieinamas daugeliui. Kodėl tai blogai ir turėtų pasibaigti?
Atsakymas: Esmė ne ta, ar tai gerai, ar blogai. Aš viską vertinu atsižvelgdamas į tikslą, kurį turi pasiekti žmogus ir visa visuomenė, todėl dar negaliu pasakyti, kad elgiamės teisingai.
Gamta turės mus ištaisyti, tiksliai nukreipdama į galutinį vystymosi tikslą. Tai nėra sėdėjimas kavinėse, restoranuose, baruose ir važinėjimas į išpardavimus, o darbas su savimi, kai visi kartu išmokstame priartėti vienas prie kito ir kurti vieną bendrą sistemą – tokią, kokia yra negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir visas kosmosas. Jie taip sujungti visa savo įvairove, kad net neįsivaizduojame.
Todėl turime suprasti, kad mes taip pat turime būti susieti su šia sistema, o ne žiūrėti į ją iš šalies kaip kažkokie aukščiausi padarai, gyvenimo šeimininkai. Mes būtinai turime išsiaiškinti, kas su mumis vyksta, ko iš mūsų nori gamta. O ji nori visiško susivienijimo tarp mūsų, kad būtume tarsi vienas žmogus su viena širdimi ir kartu būtume susiję su jos negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmenimis, pridėdami jiems savo „žmogaus“ lygmenį. Tada viskas kartu taps viena visiškai uždara integralia sistema.
#267092

Iš 2020 balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: pokyčių laikas

Ką daryti, kai baigsis karantinas?

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Klausimas: Kūrėjas – tai uždara, vadinasi, ribota sistema?
Atsakymas: Taip. Kūrėjas ar gamta – tai uždara, apribota sistema, kurią taip jaučiame savo egoizme, savo nore.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogus pats apriboja gamtą/Kūrėją?
Atsakymas: Savaime suprantama. Pats augdamas leidžiu augti gamtai ir vis labiau atsiskleisti iki tam tikrų ribų. O kokios jos – išvysime vėliau. Praktiškai tai begalinė riba, bet ji jaučiama kaip turinti ribas. Toks pats save neigiantis apibrėžimas.
#267034

Iš 2020 m. gegužės 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – tobula altruistinė sistema

Viršelis, už kurio slepiasi Kūrėjas

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Klausimas: Kas yra gydytojas dvasine prasme?
Atsakymas: Tai labai sudėtinga tema, nes paprastas žmogus patiki gydytojui brangiausią dalyką, kurį turi, nes negyvena dvasinio, o tik įprastą gyvūninio kūną gyvenimą. Ir kai gyvūno kūnas nebepaklūsta jam, žmogus tikisi, kad jis paklus gydytojui. Taigi, gydytojas šiuo atžvilgiu yra aukštesnioji būtybė.
Gydytojas jaučia šį žmogaus požiūrį ir, savaime aišku, didžiulę atsakomybę. Jis negali dirbti atmestinai, nors turi dešimtis ar net šimtus pacientų. Ir taip – kiekvieną dieną. Atsiranda naujų, senieji daro jam spaudimą ir t.t. Tai – didžiulis darbas. Niekas nemoko gydytojų būti dievais ir niekas jiems nesuteikia rimtos psichologinės paramos. Apskritai, neturime aiškaus medicininio kodekso, nežinome, kaip elgtis su pacientu, kai šis perša gydytojui savo sureikšmintą požiūrį į jį.
Dabar tokių paciento ir gydytojo santykių nėra, kokie buvo visose senovės visuomenėse, kai pacientas iš esmės žinojo, kad gyvena ir miršta, o gydytojas gali jam tik kažkuo padėti, bet ne taip, kaip šiais laikais, kai gydytojas iškeliamas ant pjedestalo, kai žmogaus gyvenimas yra jo rankose, ir viskas! Tai – labai sudėtinga. Paprastam šiuolaikiniam žmogui labai sunku būti ant tokio pjedestalo.
Klausimas: Kodėl žmonės nekeičia savo profesijos, – taip juk būtų lengviau?
Atsakymas: Ne, jie negali pakeisti, išeiti. Gydytojas – tai ne tik profesija. Pirma, norint tapti gydytoju, reikia 10–15 metų studijuoti. Antra, tai didžiulė atsakomybė prieš visuomenę, šeimą, visus. Trečia, tai ir garbė, ir pagarba, ir visuomenės požiūris į gydytoją. Tai veikla, kurios taip paprastai nemesi. Todėl medikas jaučiasi tarsi gniaužtuose. Visa medicina yra netinkamos būklės, bet dabar ji vis dėlto pradeda tai jausti, o kai kur imama galvoti, kaip tai sutvarkyti. Bet, deja, tai labai sunkus supratimo, apsivalymo ir ištaisymo kelias.
Klausimas: Kaip padėti gydytojams?
Atsakymas: Gydytojams galima padėti, jei šalia bus dvasininkas. Nesvarbu koks, tai gali būti psichologas, iš esmės – tai yra tas pats. Bet jis turi būti šalia, jis turi perimti iš gydytojo visą psichologinę paciento iškrovą. Kai, pavyzdžiui, gydytojas pacientui leidžia vaistus, tai dvasininkas iš kitos pusės tarsi laiko jį už rankos. Šiuo atveju žmogaus ir dvasinė, ir fizinė būklė yra prižiūrimos. Juo rūpinamasi, su jo siela ir kūnu dirba du specialistai.
Be to niekur nedingsime, nes mūsų siela nuolat tobulėja. Ji tampa vis sudėtingesnė, todėl – trapi. Kadangi tai – nuolat tobulėjanti sistema, atskleidžianti vis daugiau ir daugiau savo sudėtingų posistemių, jos neįmanoma paprastai sutvarkyti. Todėl net paprasčiausias žmogus šiandieniniame pasaulyje nėra toks pat, kaip anksčiau.
Paimkite kokį nors žmogų, gyvenusį prieš 200 metų: rašytoją, poetą ar dailininką ir pasikalbėkite su juo. Pamatysite, kad šiandieninis benamis yra aukštesniame psichologiniame lygmenyje, psichologiškai subtilesnis ir pažeidžiamesnis, nei inteligentas, gyvenęs prieš 200 metų. Todėl nieko nepadarysi: šiais laikais turime labai rimtai rūpintis žmonėmis.
Klausimas: Kuri sunkesnė – sielos ar kūno liga?
Atsakymas: Vidinė sielos liga yra daug sunkesnė, nes ji yra visų ligų pagrindas! Visų! Jei žmogaus požiūris į pasaulį teisingas, galite jį panardinti į ledinį vandenį ir laikyti valandą, ir jam nieko neatsitiks.
Klausimas: O koks požiūris į pasaulį yra teisingas?
Atsakymas: Teisingas požiūris, kai žmogus yra pusiausvyroje ne tik su fizine, bet – svarbiausia – ir su vidine prigimtimi. Jis nesijaučia atskirtas nuo jos.
Klausimas: Kaip pasiekti šį efektą?
Atsakymas: Tam yra technikos. Bet ne rytų, nors jos iš dalies to pasiekia. Tiesa, jos nebesugeba priartėti prie šiuolaikinio žmogaus, nes iš esmės jos labai primityviai derino žmogų su gamta, su aplinkiniu pasauliu, kad žmogaus ir gamtos vidiniai pasauliai kažkaip susijungtų.
Problema ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūninis gamtos lygiai egzistuoja vienas kitame (negyvoji, augalų, gyvūnų), o žmogus progresuoja, vystosi dideliu greičiu. Todėl staiga jis pasijunta esąs už gamtos ribų, virš jos, kuria tam tikras dirbtines egzistencijos, gyvenimo formas. Jis peržengia gamtos rėmus.
Tai mums nutiko jau prieš tūkstančius metų, bet labiausiai atitrūkome nuo Viduramžių, per pastaruosius 300–400 metų. Ir nieko negalime padaryti: didžiulis mūsų atsiribojimas nuo gamtos ėmė kelti įvairiausių problemų – psichologinių, fizinių ir kitų. Viena vertus, mes tarsi kompensuojame jas žiniomis apie savo prigimtį ir mechaniškai stengiamės jas kažkaip papildyti.
Kita vertus, negalime toliau harmoningai gyventi gamtoje kaip žvėrys, gyvūnai – nebesame gamtos dalis. Mes jau pakilome aukščiau „žmogaus“ lygio. Žmogus gyveno beveik kaip gyvūnas iki maždaug XV a., o po to išsiveržė pirmyn ir šiandien nepriklauso gamtai, yra virš jos. Todėl bandome ją pavergti, sutraiškyti, dominuoti. Bet, žinoma, nieko gero iš to neišeina.
Klausimas: O ko reikia?
Atsakymas: Kad suprastume, kaip mes galime papildyti gamtą, o gamta – mus.
Klausimas: Pokalbį pradėjome nuo to, kad dar studijuojant mediciną žmoguje kaupiasi savižudybės rizika. Kokios „piliulės“ pagelbėtų jam su įgytomis žiniomis sukaupti jėgų, padėsiančių atremti šią grėsmę?
Atsakymas: Žmogus turi suprasti, kokiame pasaulyje gyvena. Jis turi pamatyti mūsų pasaulio vientisumą ir save šiame pasaulyje, kaip aukščiausią neatsiejamą dalį, papildančią mūsų pasaulį. Ir kaip nuo jo priklauso visas pasaulis, jo harmonija, vidinė ir išorinė žmogaus harmonija su gamta. Tada viskas bus teisingai, nekils jokių problemų gydytojams ar visuomenės pretenzijų gydytojui.
Klausimas: Kaip jam nuolat sugrįžti prie šio žinojimo, kad pasisemtų iš jo stiprybės?
Atsakymas: Tam reikia gydytojus mokyti, grubiai tariant, ne tik apie piliules. Vienu metu vyksta ir sielos taisymas. Nieko nepadarysi, būtina taisyti sielą. Gydytojas nėra tik gydytojas. Negalime atplėšti vidinės žmogaus dalies nuo išorinės ir nedirbti su siela, nes niekas nežino, kas tai yra. Mes visa tai turime atskleisti žmoguje kaip vieną bendrą visumą. Tik taip galėsime suprasti sveikatą.
Sveikata iš esmės yra visų žmogaus dalių ryšys, o šiais laikais pagrindinė problema yra žmogaus „psiche“ (siela), kuri išeina iš pusiausvyros ir kurią reikia subalansuoti. Mes prieisime prie to, bet kiek dar kančios ir supratimo reikės! Kadangi gydytojai šiais laikais patys patiria tokias būsenas, todėl jie mums padės. Gydytojai įsitikins, kad būtent to jiems trūksta, o pacientas – nedalomas. Todėl visose ligoninėse, klinikose ir apskritai gyvenime žmogų turi lydėti toks specialistas, kuris padėtų subalansuoti jo sielą. Juk medicina (sveikata) – žmogaus sistemų pusiausvyra.
Kiekvieną iš jų sudaro dvasinė ir materialioji dalys. Kaip paveikti materialiąją dalį gydytojai mokosi, tačiau yra ir dvasinė dalis. Jeigu ją subalansuosime, tada ir iš medicininės įrangos, iš visų teigiamų, neigiamų dalelių, jonų, kurie klaidžioja mumyse, gausime didžiulį krūvį.
Pasitelkdami dvasinę pusiausvyrą, teisingą požiūrį į save, į pasaulį, subalansuosime save taip, kad tai paveiks ir mūsų materialiąsias dalis, nesančias pusiausvyroje. Tai iš principo ir vadinama „liga“ arba „sveikata“ – mūsų pusiausvyra visuose lygmenyse.
#260517

Iš 2020 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Kai plėšrūnų, tarkime vilkų, egoizmas pradeda dominuoti, kiškių miške sumažėja, o tada patys vilkai stimpa iš bado, bet gamta vėl visa tai kompensuoja, subalansuoja. Ar galima sakyti, kad žmonių visuomenėje taip pat galima nustatyti pusiausvyrą tarp altruizmo ir egoizmo, gaunant ir duodant, pavyzdžiui, pasitelkus koronavirusą?
Atsakymas: Žmonijoje procesai vyksta daug sudėtingiau nei gyvūnų pasaulyje, nes yra daug daugiau pusiausvyros veiksnių, o mes to nematome.
Mes turime laisvos valios galimybę – ne taip, kaip gyvūnai. Galime pasakyti, kad jie yra vienoje sistemoje, todėl daro abipusę įtaką ir subalansuoja vienas kitą. Jiems yra bendra taisyklė, bendra formulė.
Bet taip nėra žmonėms. Žmonės negali tokiu būdu susibalansuoti, nes egoizmo savybė yra gauti, praturtėti kito sąskaita, valdyti kitą, pavydėti kitam. Štai ko gyvūnai neturi. Žmoguje vyrauja egoizmas, kuris ir veda jį į visišką sunaikinimą.
Klausimas: Bet mes vis dėlto esame gamtos dalis?
Atsakymas: Taip, mes esame jos dalis ir turime kuo greičiau ją papildyti, teisingai įsilieti į integralų visos gamtos paveikslą.
#266073

Iš 2020 m. balandžio 16 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Visuotinė pandemija

Nauja istorija, suderinta su gamtos programa

Klausimas: Kaip suprantu, teigiama gamtos jėga, kurią turime pritraukti, reiškia, kad privalome pradėti gerbti gamtą? Žmonės gamtoje palieka daug šiukšlių, ir nedaugelis pagalvoja, kad reikia susitvarkyti.
Ką reiškia panaudoti teigiamą energiją? Ir kaip mes galime pasakyti, kad štai nuo šiandien aš prisiimu atsakomybę, būsiu sąmoningas žmogus, suprantantis gamtos jėgas ir gyvenantis aukštesnėse vibracijose?
Atsakymas: Dėkoju už klausimą, bet mes kalbame apie visiškai kitą poveikio gamtai lygmenį. Juk mūsų žmogiškoji prigimtis – absoliutus egoizmas. Ir visi mūsų iš pažiūros pozityvūs, geri, malonūs darbai, meilė vaikams, pasauliui ir pan. kyla tik iš egoizmo. Mūsų pasaulį valdo tik viena jėga. Antra jėga yra paslėpta, ir reikia ją atskleisti, todėl žmonės nesupranta, ką jiems daryti.
Neužtenka vien to, kad gražiai elgiamės vieni su kitais, nuo to niekas nesikeičia. Tokių bandymų istorijoje jau yra buvę daug. Turime išmokti iškviesti teigiamą gamtos jėgą – pliusą, kuris pradėtų veikti kartu su minusu, ir mes egzistuotume tarp šių dviejų polių.
Tada iš tikrųjų sužinosime, kas yra tobulas, amžinas pasaulis, amžina egzistencija. Mes suprasime, kad žmogus egzistuoja ne tik žemišku pavidalu (fiziniu kūnu), bet jame yra kažkas amžino, vadinamo siela, ir tai turi būti atskleista gyvenant šiame pasaulyje dabar, šiandien, čia.
Turime atskleisti savo būsimas būsenas, tai yra amžiną, tobulą pasaulį, esantį aplink mus, kurio mes nematome, nes žiūrime į jį per savo egoistines savybes. Visa tai turime įvaldyti ir palaipsniui paaiškinti žmonėms.
Ir jie turi suprasti, kad žmogus, gyvendamas šiame pasaulyje, turi pakilti į naują lygmenį ir pradėti jausti tikrąjį pasaulį.
Tai yra įmanoma. Aš turiu mokinių, kurie tai supranta. Sistema, kurią mes studijuojame ir įgyvendiname, vadinama kabalos mokslu. Ji leidžia tai padaryti.
Klausimas: Ar jūs kalbate apie visuotinę meilę, kurią galima pavadinti „absoliučia meile“?
Atsakymas: Ne, to negalima vadinti absoliučia meile, nes aš nemoku mylėti blogio. Aš tik noriu, kad žmonės elgtųsi vienas su kitu su gerai, kas būdinga visai gamtai.
Ir tada per teisingą gėrio ir blogio sistemą galėsime pamatyti kaip juodą ir baltą tikrąjį pasaulio vaizdą. Virš mūsų kabantis šydas išnyks ir vidiniu bei išoriniu regėjimu pamatysime, kad egzistuojame ne mažoje planetoje, ne kažkokiame uždarame erdvės tūryje, bet visiškai kitose, aukštesnėse dimensijose. Tai turime atskleisti dabar, šiandien, šiame gyvenime.
O dėl ko gi mes vis dar egzistuojame? Kad pasitenkintume mažais malonumais ir ramiai numirtume?
Klausimas: Jūs sakote, kad neturėtume mylėti blogio. Tačiau pasaulyje yra daug agresyvių žmonių, iš kurių kyla šis blogis. Kas pagimdo šią agresiją? Kaip ją išgydyti?
Man atrodo, kad tikroji absoliuti meilė padeda apšviesti tamsiąją žmogaus sielos pusę. Kaip galima išgydyti šią agresiją ir blogį?
Atsakymas: Kantrybė ir pavyzdys. Kantrybė, priešpastatyta žmogaus blogiui, ir geras pavyzdys, kurį jis galėtų suprasti. Nieko daugiau.
#264366

Iš 2020 m. kovo 29 d. programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinė transformacija

Ar žmogus taps gamtos karaliumi?

Atversta gamtos knyga

Kaip paprastas žmogus, turėjęs darbą, karjerą, uždarbį, ateities perspektyvas iki 2020-ųjų kovo, dabar gali susitaikyti, kad visa tai jau praeityje, o gyvenimas eina visai kita linkme? Jis nenori su tuo sutikti, dar nėra pasirengęs šiai tikrovei, todėl būtina mokytis gyventi kitaip.
Mes neturime kito pasirinkimo, nes taip bus, šis pokytis vis labiau apima mūsų pasaulį, ir turime tai paaiškinti, diskutuoti visose žiniasklaidos priemonėse. Jei nepriimsime šių pokyčių dabar, vis tiek būsime priversti, tik daug sunkesnėmis, kritinėmis sąlygomis, nes šis procesas tęsiasi savaime.
Mes visi esame skirtingi, ir daugelis nesugeba priimti pokyčių tokiu greičiu, todėl kyla tiek daug konfliktų. Privalome išmokyti visus meilės ir supratimo. Mes susiduriame su bendra, nacionaline ir globalia problema. Galime pasakyti, kad tai nėra net pasaulio problema, o visuotinė visatos revoliucija.
Žmonių raida šiandien pasiekė didžiausią išsivystymą ir išgyvena transformaciją, kurios istorija dar nežinojo. Kol kas tai – tik pirmasis etapas. Iš šio materialaus gyvenimo, kurį žmogus pradėjo prieš tūkstančius metų medžiodamas mamutą, pereiname prie naujo gyvenimo – kolektyvinio, socialinio. Žmonių santykiai nulems naują visuomenės organizaciją.
Turime išmokti šio naujo gyvenimo ir išstudijuoti savo seną gyvenimą, kad suprastume, kodėl jis mus atvedė prie šios ribos. Tai nėra atsitiktinumas, tai – gamtos dėsniai, kurie lemia mūsų vystymąsi ir daro įtaką – tai nepriklauso nuo mūsų. Tačiau nuo mūsų priklauso, kaip priimsime šią būseną: jei suvoksime, kas vyksta, ir bendradarbiausime su gamta, mažiau kentėsime.
Tada pasieksime gerą gyvenimą, kuris mums paruoštas. Galų gale gamta veda mus prie visko, kas gera, ne pagal mūsų gerovės supratimą, kaip turto, galios, valdžios, bet prie ramaus gyvenimo materialinėje sferoje bei gyvenimo, kuriame pilna prasmės, turinio, dvasinio užpildymo.
Visiems tai bus naudinga. Be to, mes turime suprasti, kad gamta yra stipresnė už mus ir vis tiek privers mus dalyvauti šiame procese. Taigi, nesipriešinkime ir eikime kartu su gamta.
#266375

Iš 2020 m. gegužės 14 d. programos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iki ir po koronaviruso

Koronavirusas mus privers…

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Klausimas: Ar manote, kad dabartinė pandemija pakeis žmonių vertybes? Ar praeis šiek tiek laiko ir viskas bus pamiršta?
Atsakymas: Manau, kad tai nepraeis nei per dvi savaites, nei per du mėnesius, o truks ilgai. Mano nuomone, tai užtruks mažiausiai nuo šešių mėnesių iki metų. Žemė, žmonės išsekę, todėl žmonių santykiai palaipsniui niveliuosis, pradėsime atprasti nuo buvusios egoistinės sąveikos. Tik reikia pasirūpinti buvusią sąveiką pakeisti kažkuo geru, kitaip žmonės sutriks, nežinos, kaip bendrauti.
Anksčiau mes, siekdami egoistinės naudos, suprasdavome, kad į šį žmogų reikia kreiptis taip, į kitą – kitaip, prie trečio iš viso neverta eiti. Kai žmonės nustos vadovautis įprastu egoistiniu požiūriu, gali nutikti labai nemalonių dalykų. Galime pradėti elgtis kaip vaikai, kurie kažką griebia iš kitų, nesuprasdami, grynai instinktyviai, nes tiesiog nori.
Aš labai bijau tokių būsenų. Jos blogesnės už karą, nes jose nėra jokios komunikacijos. Nustoję suprasti vienas kitą, tiesiog nustojame teikti reikšmę savo veiksmams ir pasekmėms, kurias galime sukelti kitiems žmonėms. Tai labai baisu.
Klausimas: O ar nemanote, kad pandemijos situacija, atvirkščiai, vienija žmones? Galų gale, kai viskas yra blogai, žmonės gali susitelkti. Būtent todėl mums sukuriama iš viršaus dabartinė padėtis, kad suprastume ir pajaustume, kaip svarbu turėti vienas kitą. Ar vis dar manote, kad, atvirkščiai, tai mus atskiria, kaip sakėte, labiau nei karas?
Atsakymas: Manau, kad kiekviena tauta turi savo charakterį, savo požiūrį į žmones, į pasaulį. Puikiai pažįstu rusus ir jaučiu, kokia gili jų trauka vienas kitam. Bet visa tai veikia tik labai mažame egoistinio suvokimo lygmenyje. Ypatingomis sąlygomis, pavyzdžiui, koncentracijos stovyklose ar Leningrado blokadoje, tai ne visada gali suveikti. Taigi, nebūčiau linkęs tikėti tokia baigtimi.
Manau, kad visomis priemonėmis reikia pritraukti teigiamą gamtos jėgą į mūsų pasaulį. Ji yra paslėpta, bet ji egzistuoja. Gamta susideda iš dviejų priešingų jėgų. Neigiama jėga, kuri labiausiai veikia šiandien, turi būti priešpastatyta teigiamai. Tik taip galime užtikrinti ateitį sau, vaikams ir anūkams.
#264323

Iš 2020 kovo 29 d. programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Jei norime būti sveiki…

Koronavirusas – gamta su mumis susitvarkys

Klausimas: Jei mirštamumas nuo viruso yra 3–5 proc., galbūt teisingiau leisti jiems numirti, o ne stabdyti visus procesus, įvedant visą pasaulį į karantiną, užsitęsusią krizę, kuri gali būti blogesnė, nei 3–5 proc. susirgusiųjų mirtis?
Atsakymas: Aš to nesusiečiau. Aš žvelgiu į pasaulį visiškai kitaip: viena vertus, yra liga, kurią sukelia virusas: teisingo žmogaus organizmo veikimo pažeidimas. Tokiu atveju žmogus miršta.
Antra vertus, yra baimė, kurią ši liga sukelia žmogui. Žmonės iš baimės slepiasi namuose, atsitolina vienas nuo kito. Aukštesniojo valdymo požiūriu, tarp jų nieko bendra. Vienas dalykas – siunčiamas virusas, kitas – lydinti jį baimė. Ir viskas.
Galbūt pakaktų tik vienos baimės be viruso? – Ne, turi būti kažkoks pagrindas. Ir taip pat nėra prasmės siųsti viruso be baimės. Kam? Todėl daromas junginys. Be to, tai dvi visai skirtingos sistemos gamtoje: problemos, sukeliančios baimę, ir problemos, sukeliančios ligą.
Kuo baimė ir panika yra gerai? Tuo, kad jos sustabdo žmoniją nuo absoliučiai nereikalingo, išsigimusio ekonominio, politinio, materialaus vystymosi.
Žmonės priversti pagalvoti: „Ką aš darau? Kam man tai reikalinga?“
Priverstinai mes gaminame 50–70 proc. produkcijos, kuri nereikalinga. Vadinasi, sustosime ir daugiau to negaminsime.
Kai daugelis šeimų yra namuose, galima pasižiūrėti į savo šeimą ir pagalvoti, kur praleisdavo laiką mūsų vaikai, kuo jie užsiimdavo. O kada apskritai šeima susirinkdavo namuose? Kada jie sėdėjo kartu? Ir staiga namiškiai pradeda kažkaip artėti. Iš pradžių jie sėdi atskiruose kampuose, kaip yra įpratę, po vieną, o paskui pradeda kalbėtis, net žaisti bendrai. Juk yra laiko, yra galimybė.
Suprantate, kiek tai viską keičia? Mūsų pasaulis keičiasi! Todėl aš sakau, kad virusas iš tikrųjų yra gėris. Jis perkilnos visą žmoniją.
Jei per tą laiką mes ir toliau terštume dangų, tai mirtų žymiai daugiau žmonių, nei nuo viruso. Jūs sakote: „Virusas numarino tūkstantį žmonių“. Bet dėl užteršto oro, kuris būtų buvęs be karantino, mirtų žymiai daugiau žmonių.
Paanalizuokime šiuos dalykus globaliau ir pamatysime, kad galimas visai kitas požiūris.
O jei pažvelgsime truputį į priekį, tai suprasime, kad virusui padedant galima atsikratyti nereikalingos gamybos, nereikalingų daiktų, nereikalingų ryšių, skrydžių ir viso kito. Taip galbūt padarysime mūsų senutę Žemę žydinčią, švelnią, minkštą, tiesiog kaip gerąją mamą. Kas čia blogo? Kodėl jūs žvelgiate į pasaulį taip siaurai?
Priimkite visą sistemą atviriau. Supraskite, kad ateina jėga, kuri gerina jūsų pasaulį, priverčia susimąstyti: „Pagalvok, kuo tu užsiimsi?!“ Štai ką daro išmintingos gamtos pasiųstas virusas.
Gamtoje nieko nevyksta šiaip sau, priešgyniaujant, norint pakenkti. Viskas tik dėl to, kad atvestų mus, žmones, prie teisingo tarpusavio ryšio, gerų santykių, kad mes suvoktume savo egoizmą kaip blogį ir galėtume paversti jį gėriu. Ir tai bus atlikta. Aš jus užtikrinu.
Gamta stipresnė už mus. Jūs matote, kaip ji gali mus visus parklupdyti. Ir mes pasiruošę. Kai aš žiūriu į tai, kaip žmonija šiandien reaguoja į virusą, aš pradedu tikėti, kad ši žmonija galbūt turi gerą ateitį, kad gamta su mumis susitvarkys.
#263966

Iš 2020 m. kovo 22 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

O kodėl taip norite gyventi?

Apsauga nuo baimių