Klausimas. Kokia nuoskaudos dvasinė šaknis? Aš greitai įsižeidžiu, negaliu susitvarkyti su emocijomis, nuolat jaučiuosi vyro įskaudinta. Kaip išmokti atleisti?
Atsakymas. Kuo čia dėtas vyras ir visi kiti? Su jumis taip žaidžia Kūrėjas ! Jis tampo jus „už virvučių“! Aplink jus nieko nėra! Per visą šį įsivaizduojamą teatrą jus veikia Kūrėjas, Aukštesnioji jėga.
Imkite reaguoti į Jį, o ne į tas jus supančias marionetes. Aš jokiu būdu nemenkinu jų, tik sakau, kaip reikia suvokti tikrovę.
Kas gi yra žmogus? Niekas. Tai tik mažas mechanizmas, kaip prisukamas žaisliukas.
Tačiau kiek žmogus sužadins aukštesnįjį valdymą (ir šis iš tikrųjų ims veikti jame), kiek jis pasikeis, tiek taps Žmogumi. Ir tuomet jau nebešokinės kaip prisukamas kiškutis, o veiks savarankiškai, pats judėdamas pirmyn.
Todėl nereikia pykti nei ant savo vyro, nei ant savęs už tai, kad negalite susilaikyti neįsižeidusi ir t. t. Verčiau keiskimės patys aukštesniųjų jėgų padedami!
Įsivaizduokite, kad žmogus atsiduria Kūrėjo lygmenyje ir ima jausti, ką gi Jis su juo padarė: „Kodėl Jis mane sukūrė tokį? Ką turiu su savimi padaryti?“ Ir jam pamažu taps aišku: turiu tapti Kūrėju! Nei daugiau, nei mažiau.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Už visko yra Kūrėjas

Atsakau į jūsų klausimus-1

Žaidimas pagal gerumo taisykles

Klausimas. Tai, ką jūs kalbate apie kiekvienam būtinas minimaliąsias pajamas, Rusijoje tikriausiai bus įvesta paskiausiai.
Kaip kurti savo gyvenimą tuo laikotarpiu, kai tave norima egoistiškai išnaudoti ir visuomenė neužtikrina visko, kas tau būtina?
Atsakymas. Suprantu jūsų abejones ir skepticizmą, bet jūsų išsitaisymas priklauso tik nuo jūsų, nesvarbu, kokioje visuomenėje gyvenate.
Kabalos mokslas egzistuoja 5770 metų, nuo to laiko, kai Aukštesnioji jėga, kurią žmogus gali pritraukti, atskleidė ištaisymo sistemą. Per šiuos tūkstantmečius kabalistai aprašė daugybę pavyzdžių iš savo praktikos.
Kabalos mokslas lydėjo žmoniją visais vystymosi etapais: barbarų, vergovės, karų. Ir visada įvairiomis formomis ir sąlygomis žmonės ją naudojo. Dabar be jokių problemų galite ja naudotis, nepriklausomai nuo savo darbo, šeimos ar dar ko nors.
Jei turite internetinį ryšį, turite viską: mūsų svetainėje paskelbta visa kabalos mokslo medžiaga, ir jūs laisvai galite ja naudotis. Mes su malonumu papasakosime, parodysime, paaiškinsime, – padėsime.
Taigi, nereikia manyti, kad gyvenate labai sunkiomis sąlygomis. Manau, kad jūsų sąlygos labai palankios, lyginant su tuo, ką žmonija turėjo anksčiau.

Iš 2016 m. balandžio 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad laiko užtektų viskam

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Kaip pagerinti savo gyvenimą?

Klausimas. Senovėje buvo sakoma: „Ieškokite moters“. Kodėl laisvos moterys istorijos eigoje labai dažnai tapdavo nesantaikos, karų, konfliktų ir nelaimių šaltiniu?
Atsakymas. Tai priklauso nuo vyrų, o ne nuo moterų. Kiekviena moteris, žinoma, turi savo charakterį, klastingumą, norą užvaldyti vyrą, jį išnaudoti. Tai moteriškas grynai egoistinis noras, kuris būdingas ir vyrams.
Ištaisymas daugiau gula ant vyriškosios dalies pečių. Vyruose egzistuoja tiek moteriškas pradas (egoizmas), tiek vyriškas pradas (galimybė ištaisyti šį egoizmą).
O moteryje balansas tarp dešiniosios ir kairiosios linijos, tarp noro gauti ir ketinimo duoti, yra kitoks. Jis daugiau siejasi su jos prigimtimi. Vyras daugiau atitrūksta nuo dvasinių užsiėmimų ir permeta dėmesį į moteris, nes, kaip pasakyta, jo didžiausias noras – seksualinis troškimas moters, ypač po to, kai buvo sugriauta Šventykla.
Moteris atitrūksta nuo dvasinio darbo, nes ji priklausoma nuo vyro. Taip kad – kliūčių paveikslas yra skirtingas. Jis susiliejęs, susipynęs tarpusavy, bet skirtingas.
Klausimas. Ką reiškia „moterys priklauso nuo vyrų“?
Atsakymas. Moteriai stinga vyro, ji jo ieško, ji nori prisirišti prie jo, būti susieta su juo, priklausyti jam. Juk moters noras – turėti namus, šeimą.
Klausimas. Taip būna, kai ji yra viena. O jeigu ji yra susituokusi, kokios tada būna kliūtys?
Atsakymas. Kai ji galvoja tik apie šeimą, vaikus, ir tai ją įtraukia. Tačiau šiandien yra labai daug kitų problemų. Iškyla visokių šalutinių veiksnių, nes mes artėjame prie išsitaisymo pabaigos.
Apskritai, kliūčių yra įvairių, ir jos kelyje į dvasingumą pasireiškia skirtingai vyrams ir moterims.

Iš 2016 m. balandžio 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyro ir moters dvasinis kelias

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Nuomonė (antrasis ES žmogus Frans Timmermans). Pirmą kartą per mano sąmoningos patirties Europos bendradarbiavime laikotarpį man atrodo, kad šis projektas iš tikrųjų gali žlugti. Europos Sąjunga susidūrė su tokia daugybe krizių, kad gali nuo jų neatsitiesti.
Maniau, kad Europa vystėsi būtent dėl krizių. Bet 2015 metais pirmą kartą suabejojau, kad jos dar gali mums duoti naudos.  Pasikeitė tai, kad dabar mechanizmas sugedęs ir krizės daugiau nesukuria naujos politinės energijos, kuri stumtų mus judėti pirmyn.
Egoizmas nustojo augti, krizės jo nebestumia pirmyn. Europa turi kelti sau strateginius tikslus. Migracijos krizės, terorizmo ir kaimyninių šalių nestabilumo fone ji negali apsiriboti vien tik smerkimu ir nuostolių ribojimu.
Komentaras. Egoizmas ne tik nustojo augti ir stumti mus pirmyn,  didesnio  vystymosi link, bet ir įgyja uždaros, integraliai susijusios vientisos sistemos struktūrą – dėl to mes negalime valdyti šeimos, savęs, visuomenės, valstybės, pasaulio – tai ir yra dabartinės krizės ypatumas.  Ir ištaisyti ją galima tik pakeičiant patį žmogų – kad atitiktų tokią ryšių sistemą, kurioje mes atsidūrėme.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur eina Europa?

Europa patiria sudėtingiausią laikotarpį

Kas apsaugos Europos Sąjungą nuo iširimo?

Amžinas prieštaravimas
Taigi, žmogus visiškai priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos. Valios laisvė – tik iliuzija.
Bet jei nuo manęs absoliučiai niekas nepriklauso, jei aš – tik nesavarankiška bendro mechanizmo dalis, ne veikianti, o veikiama, tai mano gyvenimas neturi jokios prasmės, jokios logikos.
Tada dėl ko gi mes egzistuojame? Kam visa tai?
Štai ir priartėjame prie klausimo esmės: ar gali žmogus laisvai pasirinkti, laisvai veikti, ar galima jį vadinti nepriklausomu? Matyt, tik dėl šito veiksmo jis vis iš naujo gimsta ir gyvena. Ir taip – milijardai žmonių.
Kas gi tas laisvas veikimas – tegu nors ir mažulytis, – aplink kurį sukasi visas mano gyvenimas? Kai jį rasiu ir realizuosiu, iš ten išdygs, prasiverš į laisvę mano gyvenimo prasmė.
Tyrinėdami šį klausimą, save pamatome unikalioje sistemoje. Iš vienos pusės, visi esame egoistai, visų gyvenimas kraštutinai individualus. Laikui bėgant, vis labiau svetimėjame, šalinamės vieni kitų.
Niekam nereikia artimųjų, su daugeliu iš jų niekas nenori palaikyti ryšių. O iš kitos pusės, priešingai – Gamta mus uždaro kartu: gyvename mažame Žemės rutulyje, mažame pasauliniame kaime, globaliai ir integraliai tarpusavyje susiję.
Šis kontrastas, prieštaravimas kasmet vis didėja. Šiuo metu jis ypač ryškus Europoje, kurioje bandymas sukurti bendrą rinką apnuogino europiečių nesugebėjimą teisingai susivienyti, užmegzti ryšius. Kaip gi išspręsti problemą?
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės paieškos, I d.

Kaip tapti laisvam?

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Klausimas. Kodėl pastaruoju metu atrodote labiau kaip politinis komentatorius, o ne kaip kabalistas?
Atsakymas. Mūsų bendra civilizacijos plėtra pasiekė būseną, kai baigiasi ankstesnė žmonijos vystymosi stadija, per kurią žmonija, kaip vaikas ar paauglys, vystėsi pagal gamtos dėsnį, auginosi egoizmą.
Kaip atsitinka ir vaikams, vaikystės laikotarpis praėjo, ir šiandien gamta verčia mus tapti suaugusiaisiais, turėti suaugusiųjų požiūrį į gyvenimą. Ir dėl to mums reikia dirbti, nepaisant savo egoistinių norų, pakilti aukščiau jų, vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo.
Kad įgyvendintume šį perėjimą nuo vaiko būsenos iki suaugusiojo, atsiskleidžia kabala. Ji pasakoja mums, kur mes esame, kas su mumis įvyko ir kas turi įvykti. Nuo šios istorijos akimirkos mes turime du vystymosi kelius – kančių arba gėrio. Kabala moko mus, kaip eiti gėrio keliu, kitaip tariant, mokytis, kaip tapti panašiems į gamtą, tapti vieningiems, kaip visa gamta.
Integralusis jautimas atskleis mums tikrąjį pasaulį, kuriame egzistuojame, kurį, tačiau, slepia mūsų siauri egoistiniai pojūčiai. Ir mes patys tapsime kito pasaulio būtybėmis – amžinomis ir tobulomis.
Šis laikotarpis būtinas visiems ir turi vykti šiuo metu, taip teigia kabala ir tą rodo įvykiai pasaulyje, vadinasi, būtina mokyti kabalos pagal naujienas – pasakoti, kodėl kyla įvykiai ir prie ko jie veda.
Be to, galite peržiūrėti mano ankstesnių metų komentarus – ir įsitikinsite, kiek jie teisingi. O apie politiką ir Baal Sulamas rašė savo užrašuose „Paskutinioji karta“ bei „Auma“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mus kritikuoja

Kabalos mokslo ypatumai

Laisvo pasirinkimo pakopos

Slaptasis genas
Klausimas. Ar yra kas nors žmogaus genuose ir DNR, ką žino kabala, bet nežino genetikai?
Atsakymas. Yra papildomas – dvasinis – užtaisas, paslėptas nuo paprasto žmogaus.
Pavyzdžiui, Izraelio tautoje įvairiose kartose buvo žmonių, gimusių ne žydais, bet prisijungusių prie šios tautos ir tapusių labai reikšmingomis asmenybėmis. Tačiau jie tarsi ir neturėjo žydiškų genų. Ypač daug tokių atsitikimų buvo Šventyklos klestėjimo laikais.
Vadinasi, ši informacija nebūtinai perduodama iš tėvų per fizinį kūną. Čia veikia dvasinės informacijos dalis, išjudinanti vidinį dvasinį vystymąsi ir įpareigojanti žmogų realizuoti savo paskirtį, neturinčią nieko bendro su tėvų namais.
Pavyzdžiui, Rabi Akivos tėvai nebuvo žydų kilmės, jie judaizmą priėmė vėliau. Tačiau tai nesutrukdė jų sūnui tapti didžiu žydų išminčiumi, vienu iš didžiausių Izraelio istorijoje. Iš kur gi tai atsirado? Taigi, pagal materialiąją DNR negalime spręsti apie dvasinę DNR, t. y. apie dvasines šaknis.
Dvasinės šaknys – tai Adomo Rišono sistemos dalis. Adomas – tai ne žmogus, o dvasinė sistema, kurioje visi esame su savo ištaisytais norais. Taip mes visi susijungiame į vieną – dvasinį – kūną. Toks dvasinis kūnas, kuriame visos dalys yra harmonijoje, vadinamas Adomu, pirmuoju žmogumi.
Jei kiekvienas žmogus, ištaisęs savo norus, yra pasiruošęs susijungti su tokiais pačiais ištaisytais norais kitų žmonių, siekiančių jungtis kaip su broliais į vieną kūną, į vieną norą, tai visi susivienija.
Ir tuomet šiame ryšyje pajuntame pirmąjį žmogų, Adomą Rišoną – bendrąjį norą, surinktą iš daugybės atskirų norų. Kiekvienas anuliuoja savo egoizmą ir virš jo susijungia su kitais, kad būtų su jais viename nore, tarsi viename kūne.
Yra tokių sielų, atskirų Adomo dalių, kurios labai veržiasi tokio susivienijimo link, todėl jos laikomos aukštomis sielomis. O yra tokių, kurios ne itin to siekia, yra netgi visai abejingų.
Toks dvasinis genas, vadinamasis „rešimo“ – siekis vienytis, yra kiekviename pasaulio žmoguje: teigiamas, neigiamas arba nulinis.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. liepos 12 d. 744-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Grįžti į Adomo pavidalą

Nuomonė. Pirmasis pasaulinis karas buvo pozicinis šalių karas su kareivių konfrontacija, mirtimis apkasuose. Antrasis pasaulinis karas buvo nepozicinis šalių karas: kovota su tankais, patrankomis, lėktuvais. Siekta laimėti.
Šiandien šalyse mažai kariaujama tiesiogiai, bet vyksta ideologinis ir religijų karas. Šiame kare nėra fronto, bet yra kovojama suplanuotais teroristiniais išpuoliais prieš civilius gyventojus, kurių neįmanoma nuspėti.
Karas be fronto, bet kokios rūšies ginklais, daugiausia tarp imigrantų teroristų ir vietinių gyventojų, naudojant visas įmanomas priemones.
Komentaras. Pirmasis atsakomasis veiksmas – nebepriimti imigrantų. Antrasis – priversti juos priimti šalies įstatymus, jos kultūrą, kalbą, tradicijas. Priimti karo laikų įstatymus, pagal kuriuos su nusikaltėliais galima elgtis atitinkamai. Tačiau kas Europoje yra pasiruošęs tokiems atsakomiesiems veiksmams?
Pasak kabalos, imigrantai atlieka darbą jėgų, kurios verčia žmones per kančias siekti gyvenimo prasmės suvokimo ir dalyvauti ją įgyvendinant.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis pasaulinis karas jau laukia

Trečiasis pasaulinis karas nėra išeitis iš krizės

Du trečiojo pasaulinio karo variantai

Klausimas. Koks skirtumas tarp kančios natūraliai vystantis ir greitinant laiką? Jei visas skirtumas – tik laikas, vadinasi, aš turėsiu sirgti šimtą kartų?
Atsakymas. Imkime pavyzdžiu neseniai įvykusį teroristinį aktą Prancūzijoje, Nicoje, kur žuvo daugiau nei 80 žmonių. Tai baisi tragedija, sukrėtusi visą pasaulį. Visas pasaulis jaučia šį smūgį, juk kiekvienas matuojasi šią situaciją sau, nes tai gali nutikti bet kur.
Tačiau galima buvo pervesti šias kančias į dvasinį lygmenį ir išvengti tragedijos. Kiek šios kančios pastūmėjo žmoniją gėrio link, į suvokimą apie vienybės būtinybę? Ne daugiau milimetro.
O vietoj to pakaktų tik nedidelių dvasinių pastangų, siekiant nors truputį sutikti su tuo, kad išsigelbėjimas vienybėje, visų suartėjime mūsų globaliame pasaulyje, šiek tiek suvirpinant savo širdį ir protą, taip neutralizuotume visas šias kančias.
Ir viena, ir kita stumia mus tikslo link. Bet kokias milžiniškas kančias reikia išgyventi, kad pasistūmėtume natūraliu keliu! Prireikė keturiolikos milijardų metų, kad išsivystytų negyvoji gamta žemės rutulyje. Porą milijardų metų vystėsi augalinis pasaulis, dar milijardą metų – gyvūninis. Ir dar šimtas tūkstančių metų praėjo, kad iš beždžionės taptume žmonėmis.
Pažvelkite, kokia laiko proporcija egzistuoja tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų. Aukščiausioje, žmogaus, pakopoje vystymasis vyksta labai greitai.
Lygiai taip pat sukurta visa šiuolaikinė technika: greitesnė, jautresnė ir žymiai galingesnė. Juo didesnė gamtos jėga, tuo labiau ji yra paslėpta ir greičiau veikia. Čia slypi skirtumas tarp natūralaus kelio ir laiko greitėjimo. Galima buvo išvengti daugelio kančių ir pagreitinti laiką.
Klausimas. Tai reiškia, kad teroristiniai aktai vyks dar dažniau?
Atsakymas. Galima išvengti teroristinių aktų, jei naudosime vienijimosi metodiką, kurią siūlo kabala. O kol to nedarome, teroristiniai aktai vyks vis dažniau, juk pasaulis visą laiką juda pirmyn, mūsų egoizmas nuolatos auga.
Pasaulis nepasilieka ankstesnėje būsenoje, mokydamasis smūgiais – jis juda į priekį. Jis turi asmeninę vystymosi dinamiką. Egoizmas vis stiprėja. Ir todėl prieš 20 metų pakako vieno didelio smūgio per metus, kad mus kažko pamokytų, o šiandien reikia jau 20 smūgių per metus.
Juk mūsų egoizmas tapo didesnis. Tai tarsi vaikas, kuris tapo egoistiškesnis, žiauresnis, užsispyręs ir todėl tenka jį bausti labiau, nei tą, kuris tik truputį tingi. Todėl pasaulis gauna žymiai daugiau smūgių, nei prieš 20 metų. Ir jei nesivystysime Šviesos keliu, tai taip ir tęsis: smūgis po smūgio, vis daugiau ir daugiau.
Aš tik tikiuosi, kad tai nevirs gamtinėmis katastrofomis. Kol kas tai tik globalus atšilimas ir taifūnai, bet jei mes nepradėsime savo išsitaisymo, tai prieisime iki tikrų gamtinių kataklizmų.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Kančių mažinimo formulė, 2 dalis

Eikime geruoju keliu

Visos kančios, paruoštos mums natūralaus vystymosi kelyje, turi būti atskleistos. Juk mes esame sistemos viduje ir turime suvokti visą savo blogį, kad jį ištaisytume ir pasiektume gėrį. Bet mes galime pagreitinti šį procesą ir pervesti kančias į kitą lygmenį.
Todėl Baal Sulamas rašo, kad priešlaikinis knygos „Zohar“ atskleidimas sukėlė daug kančių, bet vis tiek privedė prie to, kad šiandien pasaulis stovi ant išsilaisvinimo slenksčio.
Todėl turime stengtis judėti pirmyn ir sutrumpinti laiką, kad kiekvienas ir visas pasaulis pereitų į Šviesos, greitėjimo (achišena) kelią. Neverta laukti, kol gausime smūgių, ir Ji atsiskleis iš aukščiau, pasireikšdama šiame pasaulyje ir versdama mus išsitaisyti. Juk patys galime pagreitinti savo vystymąsi ir nukreipti smūgius į kitą plokštumą, ir, nors vis tiek kentėsime, bet jau kitaip.
Vietoj gyvūninio lygmens kančių kentėsime žmogiškai, kitaip tariant, dėl noro nebuvimo ir nesupratimo, kaip gyventi. Tai irgi kančios, kurios ir dabar kankina daugelį, privesdamos prie depresijos, o kartais net savižudybės.
Žmonės stengiasi nuslopinti šias kančias antidepresantais ar narkotikais. Bet jos jau kyla dėl tikslo neturėjimo, o tai priskiriama žmogaus lygmeniui. Anksčiau kančios buvo grynai materialios, žemiškos, kylančios dėl maisto, sekso, šeimos, pinigų, garbės, žinių trūkumo.
Bet koks kabalos metodikos platinimas skatina bendrą vystymosi Šviesos link procesą. Kančios neišnyksta, bet tampa žmogiškomis: kenčiame dėl trūkumo supratimo, tikslo – dėl to, kas reikalinga žmogui, o ne tik jo gyvūniniam kūnui.
Kitaip tariant, kančios tampa kokybiškesnės. Kančių kiekis, padaugintas iš jų kokybės, nulemia indo (noro) apimtį, kuriame kūrinys turi atskleisti visą Šviesos begalybę.
m (kiekis) x h (kokybė) = V (tobulas indas)
Jei kančių kokybė kyla, tai jų kiekis mažėja, ir priešingai. Vadinasi, turime galimybę sumažinti kančių skaičių, didindami jų kokybę. Bet turime pasiekti reikiamą apimtį, kančių stiprumą, kad indas būtų tobulas. Mes visi egzistuojame pagal šią formulę.
Sakykime, minutė kančios dėl to, kad esu toli nuo Kūrėjo, atitinka mėnesį kentėjimo dėl to, kad pralošiau loterijoje. Iš esmės, kančios ateina iš vieno šaltinio, bet mes galime pakelti jas į kitą lygį, kitą dažnių diapazoną, kitą kokybę ir tokiu būdu sutrumpinti jų laiką.
Tai panašu į tai, kaip šiuolaikiniai prietaisai sugeba didžiulį informacijos kiekį akimirksniu perduoti trumposiomis bangomis, aukštais dažniais. Anksčiau, kol prietaisai buvo ne tokie tobuli, tokiam pačiam veiksmui atlikti reikėjo daugybės valandų.
Kančios gali mus pastūmėti iš nugaros, jei patys nenorime eiti pirmyn: kai nėra pinigų, nėra ką valgyti, tenka ieškotis darbo. Jei mane traukia tikslas, kuris šviečia priešakyje, tai pats ieškausi jėgų šaltinio, kuris padeda judėti. Didžiulis skirtumas, ar jausti materialias kančias, ar pakeisti tikslingomis. Pagal tai yra vertinamas žmogus.
Vis dėlto privalome atidirbti tam tikrą kančių stiprumą: kiekį, padaugintą iš kokybės. Todėl kažkuriuo būdu, arba natūralaus vystymosi, arba greitindami laiką, arba abiem būdais pakaitomis, privalome sukurti į tobulą indą (norą).
Pratęsime.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 2 dalis

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kodėl mes kenčiame? 4 dalis